Brangioji tu mano: kodėl Lietuva tapo tokia brangi?

"Į LNK žurnalisto klausimus atsakė banko „Luminor“ ekonomistas Žygimantas Mauricas. 

– Maisto produktai ir kuras vis dar brangsta labiausiai – trečdaliu. Dvigubai greičiau nei visoje Europos Sąjungoje (ES). Kodėl Lietuvoje gyvenimas taip išbrango?

– Lietuva tapo brangi pastaraisiais metais, nes kainos čia augo žymiai sparčiau nei ES vidurkis. Ypač didelį nerimą kelia maisto kainos. Metinis augimas siekia apie 34 proc. ES – taip pat aukštas, bet jis siekia 17 proc. Tad tikėtina, kad mes pagal kainų lygį šiais metais prisivysime ES vidurkį. Taigi gėrimų, maisto kainos tuoj bus brangesnės nei Nyderlanduose, Ispanijoje, Jungtinėje Karalystėje ir tik keliais proc. mažesnės nei Vokietijoje, Prancūzijoje ir Italijoje.

 – O koks yra atlyginimų skirtumas lyginant su Lietuva, kad galėtume įsivaizduoti?

 – Atlyginimų skirtumas siekia daugiau nei du kartus. Lietuvoje jau turime beveik 1200 Eur į rankas, o Vakarų Europos šalyse – nuo 2,5 iki 3 tūkst. Eur. į rankas.

– Jeigu nesustabdys kainų pasiutpolkės, ypač maisto kainų, kas laukia Lietuvos?

– Lietuva greičiau taps brangi nei turtinga. Tai – didžiulis iššūkis šaliai konkurencingumo prasme.

 

Bus sunkiau pritraukti ir išlaikyti darbuotojus.

 

Na, o jei mes toliau tęsime tą kainų augimą, jau šiais metais pasieksime ES vidurkį, o kitais metais netgi jį viršysime. Bus peržengta psichologiškai nemaloni riba – rubikonas. Mes tapsime nepatrauklia šalimi nei emigrantams, kurie galbūt norėtų sugrįžti atgal į Lietuvą, nei migrantams iš trečiųjų šalių, nes visi matys, kad čia gyvenimas brangesnis, nei kitose Vakarų Europos šalyse. Nei toje pačioje Lenkijoje."

 

Dirbate už tiek, todėl tiek ir gaunate. Jeigu paieškotumėte, dirbtumėte už dvigubai - trigubai daugiau, gyventumėte geriau. Niekas kitas čia nekaltas. Durnių ir bažnyčioje muša. 

Mūsų svajonės persikraustyti link miesto centro gali būti pernelyg rizikingos investicijos: kaip „aukso era dideliems miestams“ gali virsti „miesto pražūties kilpa“

„Pastarieji 30 metų „buvo aukso era dideliems miestams“, – 2022 m. lapkritį rašė Kolumbijos verslo mokyklos nekilnojamojo turto ir finansų profesorius Stijn Van Nieuwerburgh: „Geras patogumų (švietimo ir kultūros įstaigų, pramogų, mažo nusikalstamumo) ir darbo galimybių augimo) ciklas į miestus pritraukė darbdavius, darbuotojus, jaunus ir senus."

 

    Niujorkas, Los Andželas, Bostonas ir San Franciskas, Van Nieuwerburgh tęsė, „tapo magnetais aukščiausios kvalifikacijos darbuotojams ir geriausiems darbdaviams, ypač sutelkiant dėmesį į finansus ir technologijas“.

 

    2020 m. vasario pabaigoje ir kovo pradžioje Covid-19 pandemija užklupo Niujorką ir kitus gyventojų centrus. Van Nieuwerburgh'o teigimu, Covid-19 krizė „sukėlė didžiulį migracijos atsaką. Daugelis namų ūkių pabėgo iš miestų centrų. Dauguma šių Covid migrantų persikėlė į priemiesčius."

 

    Pandemijai užsitęsus, o ir vėlesni koronaviruso variantai paskatino darbdavius ​​atidėti grįžimo į biurus planus, Van Nieuwerburghas pažymėjo: „Covido sukeltos migracijos modeliai pradėjo įgauti nuolatinį pobūdį. Daugelis namų ūkių perėjo nuo laikinos būsto priemiesčio nuomos prie būsto priemiesčio įsigijimo."

 

    Van Nieuwerburgh’o – ir daugelio jo kolegų – nuomone, tai, kas atrodė kaip laikinas žingsnis, siekiant išvengti infekcijos, tapo pagrindine jėga, skatinančia ateities miestų Amerikos kryptį.

 

    Mokslininkai vis dažniau reiškia susirūpinimą, kad perėjimas prie darbo namuose, paskatintas Covid pandemijos, sustabdys tris dešimtmečius trukusį didžiųjų miestų renesansą ir pradės miestų nuosmukio erą. Jie cituoja turtingųjų išvykimą, laisvų biurų ir parduotuvių vitrinų padidėjimą ir nekilnojamojo turto mokesčių bei viešojo transporto pajamų mažėjimo perspektyvą.

 

    Didėjant miesto nusikalstamumo baimei, didėjant benamių skaičiui ir mažėjant vyriausybės fiskaliniam gebėjimui spręsti šias problemas, labai tikėtina, kad miesto gyvenimo patogumai mažės.

 

    Prinstono Demokratinės politikos studijų centro doktorantas Jacobas Brownas elektroniniame laiške išsamiai papasakojo apie daugiau, nei 20 procentų miesto darbuotojų, dabar dirbančių visą ar ne visą darbo dieną namuose, pasekmes miestams:

 

    Kalbėdamas apie nusikalstamumą, skurdą ir benamystę, Brownas teigė:

 

    Vienas dalykas, kuris gali įvykti, yra tai, kad, neinvestuojant į miestų centrus, pasikeis šių elementų erdvinis pasiskirstymas miestuose, t. y., kuriose miesto apylinkėse ar rajonuose labiau tikėtinas nusikalstamumas ir labiau matoma benamystė. Miesto centrai dažnai policijos prižiūrimi taip, kad šie matomi skurdo elementai būtų nustumti į kitas miesto dalis, kur jie netrukdys komercinei veiklai. Tačiau jei šios veiklos nėra, gali būti mažesnis politinis spaudimas išlaikyti šias sritis. Tai nereiškia, kad bendras nusikalstamumo lygis ar benamystės lygis būtinai padidės, tačiau jų erdvinis perskirstymas gali dar labiau pakeisti komercinių centrų trajektoriją ir miesto nusikalstamumo suvokimą plačiojoje visuomenėje.

 

    „Dramatiškesnis poveikis miesto geografijai“, - tęsė Brownas.

 

    gali būti, kaip tai keičia miestus ekonominės ir rasinės segregacijos požiūriu. Viena iš pastarųjų poros dešimtmečių miestų tendencijų yra tai, kad jauni baltieji viduriniosios ir aukštesnės klasės žmonės miestuose gyvena dažniau, nei ankstesnės kartos. Tačiau jei šios grupės rečiau gyvens miestuose, palikdamos skurdesnius, neproporcingai mažumų apgyvendinus rajonus, didmiesčių regionai taps labiau poliarizuoti pagal rasę/klasę.

 

    Mano Times kolega Nicholas Fandos dokumentavo žalą, kurią net didėjančio nusikalstamumo suvokimas gali padaryti demokratams lapkričio 27 d. straipsnyje „Susipažinkite su rinkėjais, kurie paskatino Niujorko seisminį posvyrį link respublikonų (G.O.P.)“: „Nuo Long Ailendo iki žemutinio Hadsono slėnio respublikonai, daugiausia kovojantys su nusikalstamumu, užėmė penkias iš šešių priemiesčių Kongreso vietų, įskaitant tris, kurias sėkmingai laimėjo prezidentas Bidenas, apimančias kai kuriuos turtingiausius, gerai išsilavinusius priemiesčių miestelius.

 

    O antradienį Niujorko meras Ericas Adamsas paskelbė planą priverstinai hospitalizuoti sunkios psichikos ligonius, kurie randami metro ar miesto gatvėse.

 

    Nicholas Bloom, Stanfordo ekonomistas, elektroniniame laiške apibūdino kai kurias veikiančias ekonomines jėgas:

 

    Manome, kad dideliuose miestuose, tokiuose, kaip Niujorkas ir San Franciskas, mažmeninės prekybos išlaidos smarkiai sumažėjo, nes biurų darbuotojai dabar atvyksta į miestų centrus paprastai 2,5, o ne 5 dienas per savaitę. Tai sumažina verslo veiklą milijardais dolerių – mažiau pietų, gėrimų, vakarienės ir biuro darbuotojų apsipirkimo. Tai sumažina miesto savivaldybės mokesčių pajamas.

 

    Kompleksuodamas problemą, Bloom tęsė:

 

    Viešojo transporto sistemos susiduria su didžiuliais nuolatiniais trūkumais, nes dėl darbo iš namų padidėjimo sumažėja jų pajamos, tačiau turi mažai įtakos išlaidoms (nes metro sistemos dažniausiai yra fiksuotos išlaidos). Dėl to visam laikui 30 procentų sumažėjo tranzito pajamos iš Niujorko metro, San Francisko BART ir kt.

 

    Šie miestams kylantys sunkumai greitai neišnyks. „Bloom“ pateikė duomenis, rodančius stiprias ekonomines paskatas tiek korporacijoms, tiek jų darbuotojams tęsti darbo iš namų revoliuciją, jei tai leidžia jų darbai:

 

    Pirma, „Sutaupytas kelionės į darbą ir atgal laikas dirbant iš namų vidutiniškai trunka apie 70 minučių per dieną, iš kurių apie 40 procentų (30 minučių) tenka papildomam darbui“. Antra, „Tyrimai rodo, kad hibridinis darbas namuose padidina vidutinį produktyvumą maždaug 5 proc., o tai auga“. Ir trečia, „Darbuotojai taip pat labai vertina hibridinį darbą namuose, maždaug tiek pat, kiek vidutiniškai 8 proc. atlyginimo padidėjimą."

 

    Niujorko atveju Bloom rašė, kad yra „pagrįstai optimistiškas ilgalaikėje perspektyvoje“ ir „dabartinės biurų nuomos rinkos yra suminkštėjusios, bet ne žlugimo stadijoje“.

 

    Tokiai nuomonei nepritaria ir kiti trys nekilnojamojo turto ekonomikos ekspertai – Arpit Gupta iš N.Y.U. Sterno verslo mokyklos, Vrinda Mittal iš Kolumbijos verslo mokyklos ir Van Nieuwerburgh. 2022 m. rugsėjo mėn. dokumente „Darbas iš namų ir biuro nekilnojamojo turto apokalipsė“ jie numato nelaimę.

 

    „Mūsų tyrimas“, - rašė Gupta el. paštu,

 

    pabrėžia „miesto pasmerkimo kilpos“ galimybę, dėl kurios sumažėjus darbui centro verslo rajone sumažės pėsčiųjų srautas ir suvartojimas, o tai įvairiais būdais neigiamai veikia miesto branduolį (mažiau akių gatvėje, taigi daugiau nusikalstamumo; mažiau vartojimo; mažiau važinėjimo į darbą ir atgal), todėl mažėja savivaldybių pajamos, o viešųjų gėrybių ir paslaugų teikimas be mokesčių didinimo tampa sudėtingesnis.

 

    Šie iššūkiai ateinančiais metais daugiausia palies mėlynuosius miestus.

 

    Savo darbe trys autoriai „iš naujo įvertina Niujorko komercinių biurų pastatų atsargas, atsižvelgdami į pandemijos sukeltus pinigų srautus ir diskonto normos poveikį. Pastebime, kad 2020 m. biurų vertė sumažėjo 45 procentais, o ilgesniu laikotarpiu – 39 procentais, o pastarasis reiškia 453 milijardų dolerių vertės sunaikinimą.

 

    Gupta, Mittal ir Van Nieuwerburgh, ekstrapoliuodami visus nekilnojamojo turto objektus Jungtinėse Valstijose, rašo, kad „bendras komercinių biurų vertinimo sumažėjimas trumpuoju laikotarpiu gali būti apie 518,71 mlrd. dolerių, o ilguoju laikotarpiu – 453,64 mlrd. dolerių.

 

    Jų išvados nebūtinai solidžios, kaip išbetonuotos, bet niūrios:

 

    Manome, kad nuotolinis darbas greičiausiai išliks ir dėl to ilgalaikiai biuro vertinimai bus 39,18 procento mažesni už priešpandeminį lygį. Biurų vertės ir aplinkinių centrinio verslo rajono mažmeninės prekybos objektų, kurių nuomos pajamos nukentėjo bent taip pat stipriai kaip biurų, vertės mažėjimas turi svarbių pasekmių vietos viešiesiems finansams.

 

    Pavyzdžiui, nekilnojamojo turto mokesčių dalis N.Y.C. biudžete 2020 metais sudarė 53 procentus, iš kurių 24 procentus sudaro biuro ir mažmeninės prekybos nekilnojamojo turto mokesčiai. Atsižvelgiant į biudžeto balanso reikalavimus, fiskalinę skylę, kurią paliko mažėjančios centrinės verslo rajono įstaigos ir mažmeninės prekybos mokesčių pajamos, reikėtų užkamšyti, didinant mokesčių tarifus arba mažinant valdymo išlaidas.

 

    Ir viena, ir kita turėtų įtakos miesto, kaip gyvenamosios ir darbo vietos, patrauklumui. Ši dinamika gali suaktyvinti fiskalinę pasmerkimo kilpą. Kadangi daugiau žmonių gali atskirti darbo ir namų vietą, perėjimo prie vietinių mokesčių tarifų ir patogumų elastingumas gali būti didesnis, nei anksčiau.

 

    Atskirame el. laiške Van Nieuwerburgh perspėjo:

 

    Krintant miesto biurų ir miesto mažmeninės prekybos nekilnojamojo turto vertei, didėjant darbo namuose svarbai, mažėja ir mokestinės pajamos, gautos iš šių pastatų ir susijusios ekonominės veiklos. Kadangi vietos valdžios institucijos turi subalansuoti savo biudžetą, tai reiškia, kad jos turi didinti mokesčių pajamas kitur arba mažinti valstybės išlaidas. Pirmasis kelias yra blogas verslo aplinkai. Antrasis kenkia gyvenimo kokybei mieste: mažinamas viešasis transportas, mokyklos, policijos skyriai, sanitarijos skyriai ir kt. Blogėjant viešųjų paslaugų kokybei, gali išaugti nusikalstamumas, todėl viešasis transportas gali tapti dar mažiau patrauklus.

 

    Apskritai, gali kilti miesto pražūties kilpa, kai dėl mažesnių nekilnojamojo turto mokesčių pajamų mažėja išlaidos ir tampa didesni kiti mokesčiai, skatinama daugiau emigracijos, mažesnės nekilnojamojo turto vertės, mažesnės mokestinės pajamos, mažesnės valstybės išlaidos, daugiau nusikalstamumo ir blogesnės mokyklos - migracija kyla.

 

    Savo 2022 m. lapkričio mėn. dokumente „Nuotolinio darbo revoliucija: poveikis nekilnojamojo turto vertybėms ir miesto aplinkai“ Van Nieuwerburgh rašo:

 

    Nuo 2020 m. kovo mėn. Manhatanas prarado 200 000 namų ūkių, daugiausia iš bet kurios JAV grafystės Bruklinas (-88 000) ir Kvinsas (-51 000) taip pat patenka į dešimtuką.

 

    Čikagos (-75 000), San Francisko (-67 000), Los Andželo (-64 000 miestui ir -136 000 apygardai), Vašingtono (-33 000), Sietlo (-31 500), Hiustono (-31 000) miestuose ) ir Bostonas (-25 000) likusi apatinė dalis 10.

 

    Kadangi dideli miestai patenka į mažėjančią fiskalinę spiralę, procesą skatinančios jėgos bus jaučiamos įvairiais etapais. Nedelsiant prarandamos tranzito bilietų kainos ir pardavimo mokesčiai; mažėjantys gyvenamojo, mažmeninės prekybos ir biurų nekilnojamojo turto mokesčiai užtruks ilgiau, nes bus atliekami nauji vertinimai; pajamų mokesčio sumažės, nes šeimos, persikeliančios už miesto ribų, pakeis legalią gyvenamąją vietą.

 

    Kalifornijos Mersedo universiteto politologė Jessica Trounstine elektroniniame laiške rašė, kad viena iš pagrindinių šių modelių pasekmių buvo fiskalinių pajėgumų segregacija metropoliteno zonose.

 

    Daugeliu atvejų, pasak jos, „žmonės, kurie paliks miestus, greičiausiai, gauna didesnes pajamas ir yra baltesni nei tie, kurie pasilieka. Tai reiškia, kad ankstesni modeliai bus tik sustiprinti, o ne pakeisti.

 

    Yra keletas būdų, kaip apibūdinti besikeičiantį Amerikos miesto charakterį ir nuolat besikeičiantį gyvenimą po pandemijos.

 

    Tracey H. Loh, Brookingso bendradarbė, elektroniniame laiške rašė, kad vienas iš būdų pamatyti miesto centrą yra tarsi „natūralią ekosistemą“, kuri patyrė didelį šoką:

 

    Prieš pandemiją šios ekosistemos buvo sukurtos taip, kad veiktų, remiantis didžiuliu kasdienių gyventojų ir turistų antplūdžiu. Šokas dėl staigaus didelės šios populiacijos dalies praradimo sukėlė didelį ekosistemos sutrikimą.

 

    Lygiai taip pat, kaip pandemija sukėlė nuotolinio darbo antplūdį, Lohas rašė: „Tai taip pat sukėlė didžiulį benamių skaičiaus padidėjimą dėl esamų Amerikos būsto sistemos trūkumų, federalinių finansuojamų pagalbos priemonių pabaigos, psichikos sveikatos priežiūros krizės ir nesėkmės izoliacijos ir uždarymo politikoje, siekiant išspręsti jau egzistuojančią benamystės krizę.

 

    Rezultatas, Lohas tęsė,

 

    yra tai, kad daugelyje JAV miestų pasikeitė krizę patiriančių žmonių matomumas ir santykis su prekyba užsiimančiaisiais (dirbančiais ar apsipirkinėjančiais), o tai turi didelės įtakos buvimo centre „jausmui“, taigi ir miesto centro suvokimui. Šie neigiami suvokimai tapo tikra kliūtimi tolesniam atsigavimui ir taip pat formuoja vietos rinkimus, ypač Vakaruose, kur benamystė yra dar blogesnė, pavyzdžiui, praėjusių metų Sietlo mero rinkimai arba neseniai įvykę Los Andželo mero rinkimai.

 

    Kai kurie miesto ekspertai turi mažiau pesimistišką požiūrį.

 

    Edvardas Glaeseris, Harvardo ekonomistas ir kartu su Davidu Katleriu, 2021 m. išleistos knygos „Survival of the City: The Future of Urban Life in an Age of Isolation“ (Survival of the City: The Future of Urban Life in an Age of Isolation) bendraautorius rašė: „Įprastinė ekonomikos teorija rodo, kad nekilnojamojo turto rinkos prisitaikys prie bet kokio paklausos sumažėjimo, mažindamos kainą. Dalis to jau įvyko komercinio nekilnojamojo turto srityje. Glaeseris taip pat pažymėjo, kad „daugelis įmonių, kurios manė, kad jiems pernelyg brangu Niujorko, San Francisko ir Bostono rinkose, persvarstys, jei komercinės kainos bus 30 procentų mažesnės“.

 

    Tiesą sakant, Glaeseris ginčijosi

 

    30 procentų sumažėjo nuomos kainos Niujorke arba San Franciske nesukeltų nelaimės, panašus sumažėjimas Bafale ar Klivlende gali būti problemiškesnis, nes daugelis savininkų gali tiesiog nuspręsti pasitraukti nuo jų nuosavybės. Tokiu atveju gali prasidėti niūri spiralė, kai dėl laisvų darbo vietų atsiras laisvų darbo vietų, nes miesto paslaugų teikėjai, aptarnaujantys vietos įmones, taip pat užsidaro arba persikelia.

 

    Tauta, tęsė Glaeseris, yra

 

    neįprastoje tendencijų santakoje, kuri kelia pavojų miestams, panašiai kaip ir aštuntajame dešimtmetyje. Įvykis Nr. 1 yra „Zoom“ atsiradimas, kuris palengvina persikėlimą, net jei tai nereiškia, kad tiesioginis susitikimas išnyks. 2 įvykis yra noras susidoroti su praeities neteisybėmis, įskaitant policijos žiaurumą, masinį įkalinimą, dideles būsto išlaidas ir ribotą vargšų vaikų judėjimą aukštyn socialiniais laiptais.

 

    Pažangūs merai, pasak Glaeserio,

 

    natūraliai trokšta spręsti šias problemas vietos lygmeniu, bet jei jie bandys ištaisyti neteisybę, apmokestindami verslą ir turtinguosius, tie mokesčių mokėtojai tiesiog pasitrauks. Aš tikrai prisimenu Niujorką ir Detroitą septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose, kur progresyvių merų, tokių, kaip Johnas Lindsay ir Jerome'as Patrickas Cavanagh, svajonės susidūrė su fiskaline realybe.

 

    Trumpuoju laikotarpiu Glaeseris rašė,

 

    tiek pajamų iš mokesčių sumažinimas, tiek dabartiniai politiniai impulsai, greičiausiai, paskatins daugiau nusikalstamumo ir benamystės, o tai savo ruožtu sukels didesnę emigraciją iš miestų. Esu pakankamai optimistiškai nusiteikęs miestams, kad galvočiau, jog jie, greičiausiai, gana operatyviai reaguos į tą išvykimą ir tada imsis protingesnio miesto valdymo. Pagal šį viltingesnį scenarijų tikėtinas vidutinės trukmės efektas yra sukurti naujos kartos miesto vadovus-merus, tokius, kaip Mike'as Bloombergas, kuriems rūpi nelygybė, bet jie su ja kovoja protingai.

 

    Toronto universiteto ekonominės analizės ir politikos profesorius Richardas Florida išsiskiria, kaip vienas ryžtingiausių miesto mokslininkų. Savo 2022 m. rugpjūčio mėn. Bloomberg rubrikoje „Kodėl Centras nemirs, – klausia Florida, – ar gali išlikti garsūs Amerikos centrai? Jo atsakymas:

 

    Didieji miesto centrai negali būti sumažinti iki biurų. Net jei biuras važiuotų dinozaurų išvykimo linkme, rajonai, kuriuos šiandien vadiname miesto centrais, išliktų. Centrai ir miestai, kuriuos jie įtvirtina, yra labiausiai prisitaikantys ir atspariausi žmonių kūriniai; jie išgyveno kur kas blogiau. Vykdomi nuolatiniai darbai, jie buvo atstatyti ir perdaryti po įvairiausių krizių ir katastrofų – epidemijų ir marų; dideli gaisrai, potvyniai ir stichinės nelaimės; karai ir teroristiniai išpuoliai. Jie taip pat prisitaikė prie didelių ekonominių pokyčių, tokių, kaip deindustrializacija prieš pusę amžiaus.

 

    Floridos teigimu, Covid-19 pandemija „paspartino pokyčius mūsų miesto centruose, kurie jau buvo vykdomi. Pramoninio amžiaus palikimas, jie palaipsniui vystėsi iš vienmačių, tik darbo vietų centrinių šeštojo, šeštojo ir aštuntojo dešimtmečių verslo rajonų.

 

    El. laiške Florida rašė, kad daugelis miesto centrinių verslo rajonų yra „praeities reliktai, paskutinis industrinio amžiaus žinių darbo organizavimo atodūsis, tikras žinių darbuotojų pakavimas ir krovimas į milžiniškus biurų bokštus, pasenę ir nereikalingi dėl naujų technologijų“.

 

    Dabar jis tvirtino: „Miesto centrai iš darbo centrų evoliucionuoja į tikrus geros kaimynystės rajonus. Jane Jacobs savo reikšmingą 1957 m. esė, kuri iš tikrųjų atvedė į „Didžiųjų Amerikos miestų mirtis ir gyvenimas“, pavadino „Centras yra žmonėms“ – man skamba teisingai.

 

    Nepaisant optimizmo, Florida tai pripažino savo elektroniniame laiške

 

    Amerikos miestai yra išskirtinai pažeidžiami dėl socialinių sutrikimų – mūsų politikos dėl ginklų ir socialinės apsaugos tinklo nebuvimo pasekmė. Tai apsunkina mūsų ilgalaikė švietimo dilema, kai miesto mokyklose paprastai trūksta priemiesčių mokyklų kokybės. Amerikos miestai tiesiog yra daug mažiau draugiški šeimoms, nei miestai daugelyje kitų pažangaus pasaulio dalių. Taigi, kai žmonės susilaukia vaikų, jie yra daugiau ar mažiau priversti kraustytis iš Amerikos miestų.

 

    Florida savo el. laiške nurodė, kad miestai tapo itin svarbiais inkubatoriais:

 

    Mane neramina ne tik poveikis miestams, bet ir poveikis Amerikos ekonomikai – inovacijoms ir konkurencingumui. Mūsų didžiuosiuose miestuose gyveno didžiulės talentų ir inovacijų grupės, kurios veikia mūsų ekonomiką. Nuotolinis darbas turi daug privalumų ir netgi pagerina kai kurių žinių darbo produktyvumą. Tačiau didžiulį Amerikos pranašumą naujovių, finansų, pramogų ir kultūros srityse daugiausia lemia didieji miestai. Naujovės ir pažanga šiose pramonės šakose kyla iš talentų, idėjų ir žinių telkimo. Jei tai pasiduoda, nerimauju dėl mūsų ilgalaikės ekonominės ateities ir gyvenimo lygio.

 

    Nors ateities miestų kelias lieka neaiškus, Prinstono sociologas Patrickas Sharkey pateikė problemų, su kuriomis jie susiduria, apžvalgą:

 

    Miestai, praradę pajamas iš komercinės veiklos, per pastaruosius kelerius metus gavo didelę federalinės vyriausybės paramą, tačiau ši pagalba nebus palaikoma ateityje. Kas bus toliau, neaišku, bet didieji miestai turi iš naujo išrasti save eroje, kai atrodo, kad miesto centro verslo rajonas nuolat keičiasi. Rizika, kylanti dėl fiskalinių sunkumų, yra aiški: jei miestų vyriausybės susidurs su biudžeto stygiumi ir pradės mažinti finansavimą viešajam transportui, policijai ir gatvių priežiūrai, parkų, žaidimų aikštelių, bendruomenės centrų ir mokyklų priežiūrai bei paslaugoms, tai tuomet dėl benamystės, narkotikų priklausomybės ir psichikos ligų, sąlygos centriniuose miestuose pradės blogėti.

 

    Rezultatas?

 

    Atsisakius paramos žmonėms ir pagrindinei miesto gyvenimo institucijai, žmonės kenčia, o viešosios erdvės pradeda tuštėti. Tai, kartu su didėjančiu ginklų paplitimu visoje šalyje, sukuria sąlygas ginklų smurtui pablogėti, o tai sustiprina nuosmukio procesą. Visa tai neišvengiama ir žinome, kad investicijos į miestų žmones ir institucijas yra veiksmingos kuriant saugias, klestinčias viešąsias erdves. 

 

Bet man ne visai aišku, iš kur bus tos investicijos, jei ateinančiais metais pajamos sumažės.

 

    Rugsėjo mėn. paskelbtame dokumente „Darbas iš namų visame pasaulyje“ Nicholasas Bloomas, kurį citavau anksčiau, ir penki kolegos teigia, kad „poveikis miestams kelia didesnį nerimą. Perėjimas prie darbo namuose sumažina mokesčių bazę tankiose miesto vietovėse ir padidina vietinės mokesčių bazės elastingumą miesto patogumų ir vietos valdymo kokybės atžvilgiu.

 

    Yra ir baimės, ir vilties priežasčių. Laikui bėgant miestai buvo nepaprastai atsparūs ir išgyveno infekcines ligas, tokias kaip buboninis maras, cholera, raupai ir poliomielitas. Pasaulio gyventojų, kurių šiandien sudaro aštuoni milijardai žmonių, 57 procentai yra miestuose ir dėl to produktyvumas, inovacijos ir išradingumas, kylantis iš žmonių grupėse kūrybiškumo, urbanizacijos procesas, greičiausiai, tęsis ir artimiausioje ateityje. Atrodo, kad nėra alternatyvos, todėl turėsime tai padaryti."

 

     Miestai, kurie išgyveno buboninį marą, negali išgyventi Zoom.