Sekėjai

Ieškoti šiame dienoraštyje

2023 m. balandžio 1 d., šeštadienis

Tax collection as the basis of paper money

"Easy Money

By Dror Goldberg

Chicago, 346 pages, $55

The year 1692 is infamous in Massachusetts history. It was then that, in Salem, hundreds of women -- and men too -- were accused of witchcraft, and 20 were tried and executed for an imaginary crime. In the same year, another momentous event took place in the colony, though it has nothing of the same notoriety: The Puritan leadership that had overseen the Salem Witch Trials -- responding to some of the same social pressures that had fueled the witch craze -- perfected a financial instrument that would prove to be the template for modern currency. In brief, they reimaginedmoney primarily as legal tender for taxes, a conceptual revolution that makes the government's authority the only source of a currency's value. This is the basis of the monetary system that prevails throughout the world today under the reign of the Almighty Dollar.

Dror Goldberg's "Easy Money" provides an engrossing narrative account of this lesser-known crucible. Although scholarship about the first American colonies could fill the Mayflower, Mr. Goldberg's chronicle is the first book-length attempt to explain why a defining concept in our global financial system emerged within a desperate theocracy on the fringes of the British Empire.

Unlike Virginia and other early colonies in the New World, Massachusetts was led not by aristocratic adventurers but by the upwardly mobile middle classes of English society. And, as Mr. Goldberg points out, the colony was founded at precisely the moment when England was beginning the leap from an agricultural to a capitalist economy. Devout religious motives led the Puritans to Massachusetts, but financial ingenuity allowed their pious enterprise to survive and thrive.

Lacking the institutional structures that reinforced social order in the Old World, Massachusetts's leaders relied on consensus and consent. Though the ministerial elite tolerated no dissent in its religious mission, on practical matters, such as raising revenue and spending it, the colonial government was the most democratically accountable in the world at the time. For good reason, Alexis de Tocqueville identified the colonial New England township as the seedbed of American democracy.

But the early success of the colony met with several sharp reversals later in the 17th century. The restoration of the Stuart Monarchy in 1660 was one setback, as Charles II was understandably hostile to the Puritan sect that had tried and executed his father. Wars with Native Americans also took a toll. As a percentage of the population, King Philip's War in 1675-78 -- setting the colonists against the Wampanoags and other nearby Native American tribes -- was the deadliest in American history.

By 1690, Massachusetts owed a massive debt to its soldiers after a failed expedition to capture Quebec from the French. Internal discontent and renewed oversight from the mother country put the colony's leadership in a double bind. It was not powerful enough to flout the interests of its own citizens, but it also couldn't afford to disobey imperial dictates when it tried to meet local challenges.

Charles II had forbidden the colony from resuming its earlier practice of minting its own coins from valuable metals, a prerogative the crown reserved to itself. And in revoking the colony's original charter in 1664, Charles II made all its land titles uncertain, upending the commodity that the colonists most often used as the basis for credit. Banks, then as now, made loans in exchange for mortgaged assets, primarily land. Banknotes backed by such assets circulated as money in the colony, including as payment for taxes. Legal uncertainty as to the validity of land titles stuck at the foundation of this system. Meanwhile, any hard currency that flowed into the colony immediately flowed out again to pay trade debts. So there was no hope of the colonial government raising capital by borrowing it -- the method England itself began to revolutionize with the founding of the Bank of England in 1694.

The legal-tender law of 1690 -- the centerpiece of Mr. Goldberg's study -- met all these challenges at once. It converted the debt the colony owed to its soldiers into "small, conveniently denominated, standardized, easily transferable, stamped pieces," he writes. Other governments had attempted to solve their fiscal problems by printing paper and trying to force everyone else to accept it as money, with disastrous consequences. Massachusetts was the first to give paper currency genuine value by requiring only that the government accept its notes as payment for taxes. Since the colonial government could force its citizens to pay taxes, its willingness to accept its own notes made everyone else willing to accept them, too. Two years later, after risk of a veto from the king had diminished, the colony expanded the legal-tender act to make its notes lawful payment for both taxes and debts. With that additional change, Massachusetts's notes became, Mr. Goldberg says, "nearly identical to the currency of the early twenty-first century."

The colonists, Mr. Goldberg argues, had brought about a conceptual shift. The foundation of the monetary system had moved "from tangible assets (coin, goods, land) to monetary obligations involving the state." Massachusetts recognized that the power to tax -- though intangible -- is an economic asset that can be monetized like any other. (This insight, Mr. Goldberg observes, also shows why government-issued currencies are unlikely to be replaced by bitcoin so long as governments maintain the authority to tax their citizens.)

But this triumph, which Mr. Goldberg describes as "one of the many beginnings of the intellectual movement that created the modern world," proved stillborn within a generation. Centuries intervened before Massachusetts's innovation began to go global. The U.S. Constitution authorizes Congress to coin money, not to print it. The same document forbids the states from making "any Thing but gold and silver Coin a Tender in Payment of Debts."

The Puritans in 1692 were careful to print no more notes than were to be collected as taxes. This required "a superb level of discipline," Mr. Goldberg writes, "one that could be expected perhaps only of . . . Puritans." But even they were not immune to the intoxicating power of their invention. The liberating effects of the original legal-tender laws quickly gave way to the scourge of inflation. And the effects were not confined to the economy. Legislative meddling with the relationship between creditors and debtors, as James Madison later wrote, would strike at the foundation of a free society, destroying "confidence between man and man."

Mr. Goldberg, a professor at the Open University of Israel, might have paid more attention to the intellectual history of the early Puritans. Scholars at least since Max Weber's "The Protestant Ethic and the Spirit of Capitalism" have debated the striking yet elusive connection between the intense religiosity of the Puritans and their economic dynamism. His account adds a fascinating layer to this mystery without addressing it. Nowhere, for example, does Mr. Goldberg attempt to explain why the first great experiment with modern money coincided with the last great witch craze in colonial North America.

But one lesson that comes across in Mr. Goldberg's estimable book would have struck the Puritans themselves. The figure the Puritans referred to as "that old deluder, Satan," has many ways of preying upon the minds of men. The modern word for credit comes from the Latin word credere, meaning "to believe." Massachusetts showed how a government can create money out of its own credibility as a tax collector. But that same capacity allows governments to disguise -- temporarily -- the inescapable fact that they must ultimately collect in taxes the same amount they spend, creating a tempting delusion we moderns still cannot resist.

---

Mr. Rowe is a historian in Dallas." [1]

1. REVIEW --- Spring Books: The Other Puritan Revolution
Rowe, Adam.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 01 Apr 2023: C.6.

Kinijos dilema: ar pelningas JAV ir Vakarų rinkas iškeis į karinę paramą Rusijai?

 Taip klausia Delfi. Atsakymas: Zelenskiukas išgirs, kad Kinija nori ginklais padėti Rusijai, jei nebus taikos - ir bus taika. O kas prieš taiką? Nejaugi ES?

 

Samas Altmanas kuria mūsų dirbtinio intelekto (AI) ateitį --- 37 metų „ChatGPT“ generalinis direktorius naršo tarp dirbtinio intelekto kūrimo ir technologijų perkėlimo į distopiją

  „Samas Altmanas, 37 metų startuolių kaldinimo guru, dirbantis dirbtinio intelekto bumo priešakyje, jau seniai svajojo apie ateitį, kurioje kompiuteriai galėtų kalbėtis ir mokytis, kaip žmonės.

 

     Vienas ryškiausių jo vaikystės prisiminimų – vėlai sėdėti miegamajame Sent Luiso priemiestyje, žaisti su Macintosh LC II, kurį gavo per savo aštuntą gimtadienį, kai staiga suprasti: „Kada nors kompiuteris išmoks mąstyti," jis pasakė.

 

     Pastaraisiais mėnesiais ponas Altmanas padarė daugiau, nei bet kas kitas, kad įvestų šią ateitį ir ją komercializuotų. Jo vadovaujama įmonė „OpenAI“ lapkritį išleido „ChatGPT“ – pokalbių robotą, turintį neįtikėtiną gebėjimą kurti žmogišką rašymą, kuris tapo vienu iš labiausiai virusinių produktų technologijų istorijoje. Remiantis investuotojų dokumentais, OpenAI iš nedidelės ne pelno siekiančios įmonės tapo kelių milijardų dolerių įmone beveik rekordiniu greičiu, iš dalies dėl to, kad buvo sukurta pelno siekianti grupė, kuri leido iš „Microsoft Corp.“ surinkti 13 mlrd. dolerių.

 

     Ši sėkmė atėjo, kaip subtilaus pusiausvyros veiksmo dalis. P. Altmanas sakė baiminantis, kas gali nutikti, jei dirbtinis intelektas į visuomenę bus įtrauktas beatodairiškai. Prieš aštuonerius metus jis įkūrė OpenAI, kaip ne pelno siekiančią mokslinių tyrimų įmonę, teigdamas, kad išskirtinai pavojinga, kad pelnas yra pagrindinis galingų AI modelių kūrimo veiksnys.

 

     Jis taip atsargiai žiūri į pelną, kaip paskatą, kuriant dirbtinį intelektą, kad neprisiėmė tiesioginių finansinių akcijų savo kuriamame versle – anomalija Silicio slėnyje, kur sėkmingų startuolių įkūrėjai paprastai praturtėja iš savo kapitalo.

 

     „Kaip ir daugumai kitų žmonių, man patinka žiūrėti, kaip balai auga“, – sakė jis, kalbant apie finansinę naudą. "Ir man tiesiog patinka, kad tai nebūtų joks veiksnys." (Bendrovė teigė, kad jis uždirba „kuklų“ atlyginimą, bet atsisakė atskleisti, kiek.) P. Altmanas teigė, kad turi nedidelę akcijų dalį rizikos fonde, kuris investavo į „OpenAI“, tačiau tai „nesvarbu“.

 

     Ponas Altmanas teigė, kad karjeros pradžioje uždirbo „daugiau pinigų, nei man kada nors galėtų prireikti“, kai uždirbo turtus, investuodamas į jaunus startuolius. Jam priklauso trys namai, įskaitant dvarą San Francisko Rusijos kalvos kaimynystėje ir savaitgalio namą Napos slėnyje, o jiems ir jo šeimos investicijų ir ne pelno biurui valdyti įdarbina pora dešimčių žmonių.

 

     Per vieną iš paskutinių apsilankymų pas pernai mirusią močiutę jis nupirko jai maisto produktų, o paskui mamai prisipažino, kad maisto prekių parduotuvėje nebuvo lankęsis ketverius ar penkerius metus, sakė ji.

 

     Jo tikslas, pasak jo, yra sukurti naują pasaulio tvarką, pagal kurią mašinos išlaisvintų žmones siekti kūrybiškesnio darbo. Jo vizijoje, universalios bazinės pajamos – piniginės stipendijos koncepcija kiekvienam, be jokių apribojimų – padeda kompensuoti dirbtinio intelekto pakeistas darbo vietas. P. Altmanas netgi mano, kad žmonija taip mylės dirbtinį intelektą, kad pažangus pokalbių robotas galėtų būti „jūsų valios pratęsimas“.

 

     Anot jo, ilgainiui jis nori sukurti pasaulinę valdymo struktūrą, kuri prižiūrėtų sprendimus dėl AI ateities ir laipsniškai sumažintų OpenAI vykdomosios komandos galią valdyti savo technologijas.

 

     Rėmėjai sako, kad dėl socialiai mąstančio kapitalizmo jis yra idealus žmogus vadovauti OpenAI. Kiti, įskaitant kai kuriuos jam dirbusius, sako, kad jis per daug komerciškai nusiteikęs vadovauti technologinei revoliucijai, kuri jau keičia verslą ir socialinį gyvenimą.

 

     Bendrovė sausio mėnesį pasirašė 10 milijardų dolerių vertės sandorį su „Microsoft“, kuris leis technologijų galiūnei turėti 49% pelno siekiančios bendrovės akcijų, rodo investuotojų dokumentai. Korporatyvinė partnerystė kartu su pono Altmano siekiu agresyviau komercializuoti savo technologiją nuvylė pagrindinius pirmuosius OpenAI vadovus, kurie manė, kad sprendimai pažeidė pradinį įsipareigojimą plėtoti dirbtinį intelektą be akcininkų įtakos.

 

     Vienas iš OpenAI kritikų buvo Elonas Muskas, kuris 2015 m. įkūrė ne pelno siekiančią organizaciją, bet 2018 m. išsiskyrė po ginčo dėl jos kontrolės ir vadovavimo. „Tesla Inc.“ generalinis direktorius vasario mėn. „Twitter“ paskelbė, kad „OpenAI“ buvo įkurta, kaip atvirojo kodo ne pelno siekianti organizacija „atsvarai „Google“, tačiau dabar ji tapo uždaro kodo, didžiausio pelno įmone, kurią veiksmingai kontroliuoja „Microsoft“. Ne tai, ką norėjau iš viso."

 

     P. Altmanas stabtelėjo paklaustas apie savo įkūrėjo kritiką. „Man patinka Elonas“, – pagaliau atsakė jis. – Atkreipiu dėmesį į tai, ką jis turi pasakyti.

 

     Ponas Altmanas sakė, kad nebūtinai turi būti pirmas, kad sukurtų dirbtinį bendrąjį intelektą (AGI) – pasaulį, kurį seniai įsivaizduoja mokslininkai ir mokslinės fantastikos rašytojai, kur programinė įranga ne tik puikiai atlieka vieną konkrečią užduotį, pvz., teksto ar vaizdų generavimą, bet gali suprasti ir mokytis taip gerai arba geriau, nei gali žmogus. Vietoj to jis sakė, kad pagrindinė OpenAI misija yra saugiai sukurti AGI.

 

     OpenAI investuotojams nustatė pelno viršutines ribas , su bet kokia grąža, viršijanti tam tikrus lygius – nuo septynių iki 100 kartų daugiau, nei jie investavo, priklausomai nuo to, kaip anksti investavo –, remiantis investuotojo dokumentais, atitenka pelno nesiekiančiai patronuojančiai įmonei OpenAI. „OpenAI“ ir „Microsoft“ taip pat sukūrė bendrą saugos valdybą, į kurią įeina ponas Altmanas, kuri turi teisę atšaukti „Microsoft“ ir „OpenAI“ produktų leidimus, jei jie laikomi pernelyg pavojingais.

 

     Pasak milijardieriaus rizikos kapitalisto Peterio Thielio, artimo P. Altmano draugo ir ankstyvo ne pelno organizacijos donoro, AGI galimybės paskatino J. Altmaną puoselėti mintį, kad mūsų visatą sukūrė panaši technologija. Jis ilgą laiką buvo idėjos, kad žmonės ir mašinos vieną dieną susilies, šalininkas.

 

     „ChatGPT“ išleidimas sukėlė konkuruojančių AI pranešimų srautą. „Jie lenktyniavo, kad išleistų pranešimus spaudai“, – apie savo konkurentus kalbėjo M. Altmanas. – Akivaizdu, kad dabar jie atsilieka. „Google“ paskelbė, kad vasario mėnesį išbando savo pokalbių robotą „Bard“, o kovą atvėrė prieigą visuomenei.

 

     OpenAI būstinė San Francisko misijų rajone labiau primena turtingą Naujojo amžiaus utopiją, nei ne pelno siekiančią organizaciją, bandančią išgelbėti pasaulį.

 

     P. Altmanas šneka apie vingiuotus centrinius laiptus, kuriuos jis sumanė, kad visi 400 įmonės darbuotojų kasdien galėtų praeiti vienas prieš kitą – arba bent jau pirmadieniais–trečiadieniais, kai jie privalo dirbti asmeniškai. Biure yra savitarnos baras ir biblioteka, sukurta pagal jo mėgstamą knygyną Paryžiuje ir „Bender Room“ – ramią studijų erdvę didžiausios Stanfordo universiteto bibliotekos viršutiniame aukšte.

 

     Apsirengęs tipine technologijų generalinio direktoriaus uniforma – pilku gobtuvu, džinsais ir akinamai baltais sportbačiais, M. Altmanas apibūdino kur kas kuklesnį auklėjimą.

 

     P. Altmanas užaugo Sent Luiso priemiestyje, vyriausias iš keturių vaikų, kuriuos pagimdė gydytoja dermatologė Connie Gibstine ir įvairius darbus, įskaitant advokato, dirbęs Jerry Altmanas, ir mirė prieš penkerius metus. Tikrasis vyresniojo pono Altmano pašaukimas buvo valdyti įperkamą būstą ne pelno organizacijoms, sakė jo šeima.

 

     Tarp pamokų, kurias jam išmokė tėvas, ponas Altmanas sakė, kad „tu visada padedi žmonėms – net jei manai, kad neturi laiko, sugalvoji, kaip“.

 

     P. Altmanas išvyko į Stenfordą. Antrame kurse jis įkūrė „Loopt“, vietos nustatymo socialinių tinklų paslaugą. Ji tapo pirmos klasės „Y Combinator“ – paleidimo greitintuvo, kuris vėliau sukūrė tokias įmones, kaip „Airbnb Inc.“, „Stripe Inc.“ ir „Dropbox Inc.“ – dalimi, o ponas Altmanas paliko universitetą.

 

     „Loopt“ niekada nesulaukė traukos – 2012 m. ji buvo parduota už 43,4 mln. dolerių arba beveik tiek, kiek investavo investuotojai, įskaitant „Sequoia Capital“.

 

     Tada ponas Altmanas įkūrė rizikos fondą ir susirado galingų sąjungininkų, įskaitant Paulą Grahamą, kuris įkūrė Y Combinator ir galiausiai atvedė poną Altmaną. Ten jis padėjo įmonei sukurti Silicio slėnio energijos brokerį. Jis anksti investavo savo pinigus į dešimtis sėkmingų įmonių, įskaitant debesijos programinės įrangos kompaniją Asana Inc. ir pranešimų lentų svetainę Reddit Inc.

 

     Vykdydamas Y Combinator, ponas Altmanas pradėjo slaugyti vis didėjančią baimę, kad didelės tyrimų laboratorijos, tokios, kaip „DeepMind“, kurią 2014 m. įsigijo „Google“, kuria potencialiai pavojingas dirbtinio intelekto technologijas, kurios nėra viešai matomos. P. Muskas išreiškė panašų susirūpinimą.

 

     Ponai Altmanas ir Muskas nusprendė, kad laikas įkurti savo laboratoriją. Abu priklausė grupei, kuri pažadėjo 1 milijardą dolerių ne pelno organizacijai OpenAI Inc. P. Muskas neatsakė į prašymus komentuoti.

 

     Pirmaisiais veiklos metais ne pelno organizacija vingiavo, eksperimentuodama su tokiais projektais kaip robotų mokymas, kaip atlikti užduotis, pavyzdžiui, išspręsti Rubiko kūbus. „OpenAI“ tyrėjai netrukus padarė išvadą, kad perspektyviausias būdas pasiekti dirbtinį bendrą intelektą yra dideli kalbos modeliai arba kompiuterinės programos, imituojančios žmonių skaitymo ir rašymo būdą. P. Altmano teigimu, tokiems modeliams reikėjo didžiulės skaičiavimo galios, kurios OpenAI nebuvo pasirengus finansuoti, kaip ne pelno organizacija.

 

     „Neturėjome visiško jausmo, koks brangus šis projektas“, – sakė jis. – Mes vis dar ne.

 

     Tais metais ponas Altmanas sakė nagrinėjęs galimybes, kaip pritraukti daugiau pinigų OpenAI, pavyzdžiui, išleisti naują kriptovaliutą. „Niekas jokiu būdu nenorėjo to finansuoti“, – sakė jis. „Tai buvo tikrai sunkus laikas“.

 

     Įtampa taip pat augo dėl pono Musko, kuris nusivylė lėta pažanga ir siekė labiau kontroliuoti organizaciją, sakė su šiuo klausimu susipažinę žmonės.

 

     „OpenAI“ vadovai galiausiai atgaivino neįprastą idėją, kuri buvo iškelta anksčiau įmonės istorijoje: sukurti pelno siekiančią grupę „OpenAI LP“, kuri būtų atskaitinga ne pelno siekiančiai patronuojančiai įmonei.

 

     Reidas Hoffmanas, „LinkedIn“ įkūrėjas, tuo metu konsultavęs „OpenAI“, o vėliau dirbęs valdyboje, teigė, kad idėja buvo pritraukti investuotojus, norinčius užsidirbti iš komercinio tam tikros „OpenAI“ technologijos išleidimo, taip paspartindamas OpenAI pažangą. „Jūs norite būti ten pirmas ir norite nustatyti normas“, – jis  sakė. „Tai dalis priežasties, kodėl greitis čia yra moralinis ir etiškas dalykas."

 

     Toks sprendimas dar labiau atstumė poną Muską, sakė su šiuo klausimu susipažinę žmonės. 2018 m. vasario mėn. jis išsiskyrė su „OpenAI“.

 

     Ponas Muskas apie savo pasitraukimą paskelbė visos organizacijos susitikime, sakė tame susitikime buvę darbuotojai. P. Muskas teigė manantis, kad turi daugiau galimybių sukurti dirbtinį bendrąjį intelektą per „Tesla“, kur jis turėjo prieigą prie didesnių išteklių.

 

     Jaunas tyrėjas suabejojo, ar ponas Muskas gerai apgalvojo saugumo pasekmes, sakė buvę darbuotojai. P. Muskas tapo akivaizdžiai nusivylęs ir išvadino stažuotoją „asilu“, o darbuotojai buvo priblokšti, sakė jie.

 

     Netrukus po to „OpenAI“ vadovas užsakė jaunajam mokslininkui „asilo“ trofėjų, kuris vėliau buvo įteiktas jam ant pagalvės. – Turite šiek tiek pasilinksminti, – pasakė ponas Altmanas. „Tai yra dalykai, iš kurių sukuriama kultūra“.

 

     P. Musko pasitraukimas tapo lūžio tašku. Vėliau tais pačiais metais „Open-AI“ vadovai pasakė darbuotojams, kad ponas Altmanas turėjo vadovauti įmonei. Jis oficialiai tapo generaliniu direktoriumi ir padėjo užbaigti pelno siekiančios dukterinės įmonės kūrimą 2019 m. pradžioje.

 

     Tuo tarpu M. Altmanas pradėjo ieškoti investuotojų. Jo posūkis geryn įvyko 2018 m. vasarą per „Allen & Co.“ kasmetinę konferenciją Sun Valley mieste, Aidaho valstijoje, kur ant laiptų jis susidūrė su „Microsoft“ generaliniu direktoriumi Satya Nadella ir pristatė jam „OpenAI“. Pokalbiai įsibėgėjo tą žiemą.

 

     „Prisimenu, kad po to grįžau į komandą ir man atrodė, kad tai vienintelis partneris“, – sakė ponas Altmanas.

 

     Kai kurie darbuotojai sandorį vis dar vertino, kaip faustišką sandėrį.

 

     Vadovaujantis OpenAI saugos tyrinėtojas Dario Amodei ir jo leitenantai baiminosi, kad sandoris leistų „Microsoft“ parduoti produktus, naudojant galingą „OpenAI“ technologiją, kol nebus atliktas pakankamas saugos bandymas, sakė buvę darbuotojai.

 

     Ponas Amodei taip pat nerimavo, kad dėl sandorio OpenAI laivas bus susietas tik su viena įmone – „Microsoft“, todėl OpenAI bus sunkiau laikytis savo įkūrimo chartijos įsipareigojimo padėti kitam projektui, jei jis pirmiausia pateks į AGI, sakė buvę darbuotojai.

 

     Iš pradžių „Microsoft“ į „OpenAI“ investavo 1 mlrd. dolerių. Nors sandoris suteikė OpenAI reikalingų pinigų, jis buvo susijęs su kliūtimi: išskirtinumu. „OpenAI“ sutiko naudoti tik milžiniškus „Microsoft“ kompiuterių serverius, naudodamiesi „Azure“ debesies paslauga, mokyti dirbtinio intelekto modelius ir suteikti technologijų milžinei išimtinę teisę licencijuoti OpenAI technologiją būsimiems produktams.

 

     „Turite nušokti nuo uolos ir tikėtis, kad nusileisite“, – neseniai viename interviu sakė M. Nadella. "Štai kaip platformos poslinkiai vyksta."

 

     Pinigai padidino OpenAI pažangą, suteikdami tyrėjams prieigą prie skaičiavimo galios, reikalingos dideliems kalbų modeliams, kurie buvo mokomi, naudojant milijardus puslapių viešai prieinamo teksto, tobulinti. OpenAI sukūrė galingesnį kalbos modelį, pavadintą GPT-3, o 2020 m. birželio mėn. pardavė kūrėjams prieigą prie šios technologijos.

 

     Po kelių mėnesių ponas Amodei paliko įmonę kartu su keliais kitais ir įkūrė konkuruojančią AI laboratoriją, pavadintą Anthropic. „Jie turėjo kitokią nuomonę apie tai, kaip geriausiai patekti į saugią AGI, nei mes“, – sakė ponas Altmanas.

 

     Nuo to laiko „Anthropic“ šiais metais iš „Google“ gavo daugiau, nei 300 milijonų dolerių ir kovo mėnesį išleido savo AI pokalbių robotą, pavadintą Claude.

 

     Daugiau, nei vienas milijonas, vartotojų prisiregistravo prie ChatGPT per penkias dienas nuo jo išleidimo lapkritį – greitis nustebino net poną Altmaną. Tai įvyko po to, kai bendrovė pristatė DALL-E 2, kuris gali generuoti sudėtingus vaizdus iš tekstinių raginimų.

 

     Pasak UBS analitikų, iki vasario mėnesio „ChatGPT“ pasiekė 100 milijonų vartotojų, o tai yra greičiausias vartotojų programos tempas istorijoje, pasiekiantis šią ribą.

 

     Artimi P. Altmano bendražygiai giria jo sugebėjimą suderinti OpenAI prioritetus. Niekas geriau nesiruošia eiti tarp „nepadėto idealizmo skilės“ ir „trumparegystės ambicijų charibdės“, – sakė ponas Thielis.

 

     P. Altmanas sakė, kad nuo praėjusių metų iki kovo atidėjo naujausios jo modelio versijos GPT-4 išleidimą, kad galėtų atlikti papildomus saugos bandymus. Vartotojai pranešė apie kai kuriuos nerimą keliančius modelio, integruoto į Bing, patirtį, kai programinė įranga sukėlė haliucinacijas – tai reiškia, kad ji pateikė atsakymus į klausimus, kurių nežinojo. Ji paskelbė grėsmingus įspėjimus ir grasino.

 

     „Būdas, kaip tai padaryti teisingai, yra priversti žmones su juo įsitraukti, tyrinėti šias sistemas, jas tirti, išmokti jas padaryti saugias“, – sakė ponas Altmanas.

 

     Kai pradinė „Microsoft“ investicija bus grąžinta, iki pelno viršutinės ribos ji gautų 49% OpenAI pelno, palyginti su 21% pagal išankstinius susitarimus, rodo dokumentai. Likusią dalį gautų „OpenAI Inc.“, pelno nesiekianti patronuojanti įmonė.

 

     Pastaraisiais metais ponas Altmanas beveik visą savo likvidų turtą skyrė dviejose įmonėse: 375 mln. dolerių į „Helion Energy“, siekiančią iš branduolinės sintezės sukurti energiją be anglies, ir 180 mln. dolerių į „Retro“, kurios tikslas – 10 metų padidinti žmogaus gyvenimo trukmę.

 

     Jis pažymėjo, kiek lengvesnės šios problemos, moraliniu atžvilgiu, nei AI. "Jei kuriate branduolių sintezę, viskas yra aukštyn kojom. Tai tiesiog gerai", - sakė jis. "Jei kuriate AI, tai gali būti labai gerai, o gali būti ir labai baisu." [1] 

 

1. EXCHANGE --- Sam Altman Builds Our AI Future --- The 37-year-old CEO behind ChatGPT navigates the line between developing artificial intelligence and pushing tech to dystopia
Berber, Jin; Keach Hagey.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 01 Apr 2023: B.1.