Brainy Band Fronts a Nobel Prize Winner on Harmonica --- The CheckPoints rock group has a deep lineup of immunotherapy all-stars.

“On a recent night in Chicago, Taylor Swift was in town, along with the annual conference of the American Society of Clinical Oncology.

A few blocks from Soldier Field, where Swift was set to perform, doctors and researchers were crowding into Buddy Guy's Legends club to see The CheckPoints, a cover band of immunotherapy all-stars.

"Glad you came here instead of that other concert," Dr. Thomas Gajewski, the band's lead guitarist and a professor at the University of Chicago Medical Center, said from the stage.

The band's peer-reviewed fans love The CheckPoints's esteemed lineup: On keyboards, Dr. Patrick Hwu, president and chief executive officer of Moffitt Cancer Center in Tampa, Fla. Nobel Prize winner James Allison plays harmonica. Dr. Jedd Wolchok, of Weill Cornell Medicine in New York, drove to Chicago instead of flying so he could bring his tuba.

For those who failed immunology, checkpoint inhibitors are a type of drug that block proteins that prevent the immune system from attacking cancer cells. Allison's prizewinning laboratory work led to the first checkpoint inhibitor to treat advanced melanoma, ushering in a new era of immunotherapy cancer drugs a decade ago.

He has also played harmonica with Willie Nelson and is pals with U2 guitarist, The Edge.

The band started some 15 years ago, playing early rock 'n' roll and blues covers. After further research, The CheckPoints broadened their repertoire to include Fleetwood Mac, Nirvana and Meghan Trainor.

"Patrick and Tom said they wanted to hear some music that was written after they were born," said Allison, chair of immunology at the University of Texas MD Anderson Cancer Center. "Some of it I won't like, and the harmonica won't play it."

Moffitt Cancer Center has its own rocker-scientists, the ReMissions and so does MD Anderson, The Checkmates. The National Institutes of Health's band, the Affordable Rock 'n Roll Act, includes former NIH director Francis Collins on lead vocals and guitar.

The CheckPoints gig in Chicago was one of at least two they perform every year. The other is at the annual conference for the Society for Immunotherapy of Cancer, where they are the house band. The Sunday night show in Chicago cost $30, which was donated to a fund of the Society for Immunotherapy of Cancer that supports early career scientists.

"I've been to every single show since 2013," said Kimberly Shafer-Weaver, who works for U.S. Oncology Medical Affairs at Merck and first saw The CheckPoints back in grad school. "Everybody knows on Monday not to talk to me because I won't have a voice."

Jenny Tang, wearing a newly bought The CheckPoints T-shirt, said she has been to four shows. She is the senior director of clinical operations at Aulos Bioscience and went to graduate school at the University of California Los Angeles. Dr. John Timmerman, the band's rhythm guitar player, had been her adviser and mentor.

When Tang's mother was diagnosed with the blood cancer non-Hodgkin's lymphoma in 2012, Timmerman became her mom's doctor and cured her cancer, Tang said: "Any chance I get to support a band of amazing scientists getting together and rocking out, it's a good time."

Because members of The CheckPoints work around the U.S., practices are limited to their time together at conference gigs. Sometimes they have to rush from presentations to rehearsals. They started out playing in hotel conference rooms.

"We signed up for as many immunologist conferences as we could, not necessarily to go to the lectures but to play in the basement of the hotels," said Dr. Rachel Humphrey, the band's lead singer and founding chief executive officer at Normunity, an immunotherapy drug company.

Humphrey and other band members were among those who helped prove the potential of immunotherapy when it faced doubts about its efficacy in the mid-2000s. The global market for cancer immunotherapy reached $191 billion last year, according to Market.us.

"The band played a role when many people were giving up and major companies were pulling out," said Dr. Bernard Fox, chair for cancer research at Providence Cancer Institute in Portland, Ore. He showed up to the Chicago gig in a vintage tie-dye CheckPoints T-shirt.

Band members all have a connection to immunotherapy. Finding a reliable bass player, tough for a lot of bands, is especially difficult. Dr. Brad Reinfeld, who graduated this spring from Vanderbilt University Medical Center and is now training at UCLA, answered an online ad for a bassist. He got a free trip to Chicago for an audition at Gajewski's house and was signed on the spot.

Friends have asked Reinfeld what it's like to be in a band with legendary researchers, especially after Allison won his Nobel Prize in 2018 and was all over the news. "I'd constantly get text messages from friends," Reinfeld said. "And people being, like, 'Aren't you in a band with this guy?'"

They played "Don't Stop Believin' " by Journey, a favorite cover. "When no one thought immunotherapy would work, we never stopped believing in it," said Hwu, the keyboard player. "And it's got a great piano part."” [1]

1. Brainy Band Fronts a Nobel Prize Winner on Harmonica --- The CheckPoints rock group has a deep lineup of immunotherapy all-stars. Abbott, Brianna. 
Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 27 June 2023: A.1. 

Trijų teroras danguje ir Žemės branduoliniame balansavime

 „Fizikai jau seniai tyrinėjo, kaip reiškiniai grupėse po tris gali pasėti chaosą. Jie įspėja, kad nauja trijų kūnų problema gali sukelti ne tik pasaulines lenktynes dėl naujos ginkluotės, bet ir termobranduolinį karą.

Izaokas Niutonas buvo suglumęs. Jis jau garsėjo tuo, kad atrado, kaip gravitacija laiko visatą kartu, ir naudojo šias žinias dangaus kūnų judėjimui, pavyzdžiui, Mėnulio keliui aplink Žemę, numatyti. Dabar, atsižvelgdamas į saulės gravitacinę trauką, jis siekė pagerinti savo mėnulio prognozes. Vietoj to, tai jas pablogino.

Niutono draugas Edmondas Halley pranešė, kad Niutonui dėl šios nesėkmės „skaudėjo galvą ir taip dažnai nemiegojo, kad jis daugiau apie tai negalvojo“. Niutonas taip stipriai jautė savo pralaimėjimą, kad senatvėje tai ne kartą prisiminė.

Šiandien tai vadinama trijų kūnų problema. Mokslinėje ir mokslinėje fantastikoje išgarsėjęs orbitos trikdžiais ir chaotiškais reiškiniais, pastaruoju metu tai tapo atominių ekspertų ir karinių planuotojų rūpesčiu. Pekinui sparčiai plečiant savo branduolinį arsenalą, jie perspėja, kad atominių supervalstybių pasaulis netrukus padidės iki trijų nuo dviejų. Jie priduria, kad rezultatas, palyginti su Maskvos ir Vašingtono priešprieša, kuriam dabar 70 metų, gali būti pavojingai naujas, neįsivaizduojamas.

Artėjanti era gali paskatinti „valstybes krizės metu griebtis branduolinių ginklų“, neseniai perspėjo Naujojo Amerikos saugumo centro vyresnysis bendradarbis Andrew F. Krepinevičius jaunesnysis. Jis nurodė natūralius nestabilumus, kuriuos pastebėjo fizikai ir astronomai.

Ekspertai teigia, kad tripolis amžius gali kelti pavojų žmonių išlikimui. Tačiau jie taip pat cituoja daugybę trijų kūno pamokų iš gamtos, pradedant Niutono pamokomis, kurios nušviečia problemą ir siūlo galimus tolesnius būdus. Tačiau iki šiol nė vienas atsakymas neišsiskiria. Pasaulio branduolinės energijos mąstytojai mano, kad ši sudėtinga tema yra tokia pat sudėtinga, kaip ir Niutonui.

„Turime konceptualią problemą“, – sakė fizikas Ernestas J. Monizas, kuris, būdamas Obamos administracijos energetikos sekretoriumi, prižiūrėjo JAV branduolinį arsenalą. „Turime pakeisti tradicinį ginklų ar strateginių tiekimo sistemų suvienodinimo metodą, bet kaip tai padaryti, vis dar neaišku.

France A. Córdova, astrofizikė ir buvusi Nacionalinio mokslo fondo direktorė, teigė, kad trijų kūnų reiškinių tyrimas gamtos moksluose vis dėlto gali padėti atskleisti karinius pavojus. „Reikalai keičiasi labai greitai“, – sakė ji. „Viskas, kas padeda tai suprasti, yra puiku“.

Saugumu besidomintys vanagai nori išplėsti Amerikos arsenalą, reaguodami į Kinijos branduolinio ginklo augimą ir Pekino grėsmę veikti kartu su Maskva. Balandžiai mato trijų korpusų sumažinimo langą. Jie nori suskaidyti problemą į mažesnes ir lengviau valdomas dalis. Pavyzdžiui, jie teigia, kad Vašingtonas turėtų atskirai spręsti problemas su kitomis dviem supervalstybėmis ir siekti diplomatinių ryšių, kurie sustiprintų dviejų kūnų stabilumą.

Neseniai Bideno administracija paragino toliau supaprastinti. Jake'as Sullivanas, patarėjas nacionalinio saugumo klausimais, teigė, kad Amerikos atsakas turėtų būti ne mažesnis, nei šalies branduolinių ginklų kiekis, o jų kokybė. Norėdamas sėkmingai atgrasyti nuo atakų, jis sakė kalboje, kad Amerikos kariuomenei nereikia ginklų, kurie „daugiau, nei bendras mūsų konkurentų skaičius“.

Kasdieniame gyvenime grupės po du ir tris gali atrodyti nereikšmingos. Du draugai, prisijungę prie kito, padidina bendrą skaičių iki trijų. Tai dalių suma – tai, ką mokslininkai vadina tiesiniu padidėjimu.

Tačiau daugelyje gamtos aspektų trejetukai turi kone magišką galią pasėti chaosą, tapti daugiau, nei jų dalių suma. Mokslininkai juos vadina netiesiškumu. Trumpai tariant, intervalas nuo dviejų iki trijų gali sukelti prieštaringą sudėtingumo šuolį, kaip savo nusivylimui pastebėjo Niutonas.

„Mūsų intuicijos mus žlugdo“, – apie trijų kūnų šurmulį sakė Pensilvanijos universiteto mokslo filosofas Michaelas Weisbergas. Stevenas Strogatzas, Kornelio universiteto taikomasis matematikas, sutiko: „Trys iš prigimties yra problemiški. Viskas tampa sudėtinga“.

Atomai iliustruoja sudėtingumo šuolį. Paprasčiausias vandenilis turi dvi pagrindines dalis – branduolį ir vieną skriejantį elektroną. Fizikai gali labai tiksliai numatyti būsimas subatominės dalelės būsenas, sakė Niujorko miesto koledžo fizikos profesorius Michaelas S. Lubellas.

Tačiau helis - kitas didesnis atomas - turi du elektronus. Šių dviejų dalelių sąveika su elemento branduoliu nustumia jas į sudėtingą būseną, kurios mokslas nesuvokia. „Nėra tikslaus sprendimo“, – sakė daktaras Lubellas. „Jūs negalite sužinoti, kas vyksta su jų elgesiu, jų buvimo vieta ar dar kuo nors. Tai nesumažėja. Viskas tampa chaotiška“.

Keista, bet dezorganizacijos šuolis taip pat pasireiškia pasaulio vandenynuose ir atmosferoje - sūkuriuose ir sūkuriuose, tornaduose ir uraganuose. Jei du besisukantys kūnai priartėja, jie juda į priekį tiesiomis linijomis arba apsuka vienas kitą.

„Su trimis, problemos iš karto tampa sudėtingesnės“, – sakė Niujorko universiteto skysčių dinamikos specialistas Michaelas J. Shelley. „Jie gali subyrėti vienas į kitą. Tai tampa labai netvarkinga ir nenuspėjama. Yra didžiulis skirtumas."

Pažymėtina, kad šuolis taip pat pasireiškia žmonių gyvenime, nes trijų asmenų grupės sukelia socialinį sudėtingumą, ypač jaunose šeimose. Du broliai ar seserys turi vienus santykius. Tačiau trečiasis vaikas tarp brolių ir seserų užmezga septynių rūšių ryšius – tris asmeninius santykius, tris santykius vienas prieš du ir vieną grupinį ryšį. Tėvųpagal apibrėžimą yra mažesnis skaičius, todėl gali kilti pyktis.

Kosmose žvaigždės taip pat būna chaotiškais trejetais. Garsiame mokslinės fantastikos romane „Trijų kūnų problema“, kurį sukūrė Liu Cixin, yra trys žvaigždės, kurios sukasi viena aplink kitą nepaklusniomis orbitomis. Dėl to Trisolaris planeta kenčia nuo karščio ir ledinio šalčio ciklų, kurie gali apsisukti per kelias minutes, sukurdami ateivių civilizaciją, apsėstą išlikti.

Tačiau pasirodo, kad trijų žvaigždžių spiečiai Visatoje yra gana reti, nes plačiose orbitose skriejančius žvaigždes dažnai išstumia arba sugeria pro šalį einančios žvaigždžių sistemos. „Apytiksliai kiekvieniems dviem dvejetainiams yra vienas trigubas“, – sakė Cerro Tololo Inter-American observatorijos, kurios būstinė yra La Serenoje, Čilėje, astronomas Andrejus A. Tokovininas.

Šaltasis karas – nepaisant visų siaubų ir krizių – iš dalies išvengė branduolinio karo, nes jo brandžios struktūros atkartojo dvejetainį stabilumą, kurį astronomai mato danguje ir jaunos šeimos mato gana paprastą dviejų vaikų žaidimą.

Rimčiausios branduolinės įtampos era prasidėjo 1952 m. Vašingtone ir 1955 m. Maskvoje išbandžius pirmuosius pasaulyje termobranduolinius ginklus. Iš prigimties ginklai gali sukelti tūkstantį kartų galingesnius sprogimus nei Hirosimos bomba. Po to kilusios ginklavimosi varžybos paskatino Šaltojo karo baimę dėl abipusio susinaikinimo – išjuokta „Dr. „Strangelove“ – klasikinis 1964 m. filmas.

Netrukus antagonistai pasinaudojo jėgos paritetu, kad sumažintų konflikto riziką. Suderėti susitarimai sudarė Maskvą ir Vašingtoną maždaug vienodomis sąlygomis, skirtomis pakeisti karą įtemptomis aklavietėmis – kaip šiandien yra Rusijos ir JAV atveju.

„Esame prie stabilios lygybės“, – sakė Kalifornijos universiteto Los Andžele astrofizikos profesorius Williamas I. Newmanas, padedantis Kalifornijos universitetui valdyti Los Alamos ginklų laboratoriją. „Bet koks nukrypimas nuo to padidins nestabilumą.

Artėjantis pasitraukimas yra Pekino planas iki 2035 metų pagaminti 1500 branduolinių galvučių, kaip skaičiuoja Pentagonas. Jei šis kilimas būtų pasiektas, jis penkis kartus padidėtų nuo „minimalaus atgrasymo“, kurį Pekinas turėjo daugiau, nei pusę amžiaus, ir taptų Maskvos ir Vašingtono branduoliniu lygiu.

Dr. Newmanas tripolę būseną vadina „daug mažiau atsparia“, nei dvipolis atotrūkis. Nepaisant to, trijų kūnų teoretikai mato daugybę būdų, kaip būtų galima išvengti neįsivaizduojamų dalykų.

Siegfriedas S. Heckeris, buvęs Los Alamos ginklų laboratorijos Naujojoje Meksikoje direktorius, tvirtino, kad Vašingtonas turėtų siekti susidoroti su konkuruojančiomis supervalstybėmis, kaip atskirais subjektais.

„Aš nematau, kad Rusija ir Kinija susivienytų“ dėl atominių strategijų, sakė jis. "Aš matau tai kaip du bipolius". Kadangi Ukrainos konfliktas siautėja ir Vašingtonas mažai bendrauja su Maskva, daktaras Heckeris pridūrė, kad dabar tinkamas metas „dirbti su kinais“ kuriant dviejų kūnų santykius.

Pagrindinis karinių planuotojų nerimas yra tas, kad Pekinas ne tik pasieks ginklų paritetą su Vašingtonu, bet ir sudarys karinį paktą su Maskva.

„Dar nematome visaverčio, tikrai sutvirtinto, ilgalaikio, atsparaus geopolitinio aljanso“, – praėjusį mėnesį žurnalui „Foreign Affairs“ sakė kadenciją baigiantis Jungtinio štabo viršininkų generalinio direktorato pirmininkas generolas Markas A. Milley. „Ar taip gali nutikti ateityje? Tai gali būti, ir mes turime būti dėl to atsargūs, ir turime padaryti viską, ką galime, kad taip nenutiktų."

Aršūs saugumo analitikai ragina greitai išplėsti Amerikos arsenalą. Kovo mėnesį Livermoro ginklų laboratorija Kalifornijoje paskelbė ilgą ataskaitą, kurioje teigiama, kad kūrimas turėtų prasidėti 2026 m. pradžioje, kai baigsis New START, vienas iš paskutinių pagrindinių ginklų kontrolės susitarimų tarp Maskvos ir Vašingtono. Ataskaitoje rašoma, kad būriai išmontuotų kovinių galvučių turėtų būti perskirstyti ant raketų, bombonešių ir povandeninių laivų.

Nepaisant pasiūlymų Vašingtonui susiderinti su Pekino ir Maskvos pajėgomis, analitikai teigia, kad pasiūlymai dėl ginklų pariteto, greičiausiai, žlugs. Taip yra todėl, kad Vašingtono varžovai pamatytų, kas ateis, ir, greičiausiai, išplės savo arsenalą.

Lygybės bus „nuolat ieškoma, bet niekada nepasiekta“, kaip praėjusiais metais Užsienio reikaluose sakė dr. Krepinevičius. Kiti analitikai sutinka. Vietoj ginklų lygiavertiškumo jie mato nesibaigiančias ginklavimosi lenktynes, kurių judesiai ir priešingi judesiai gali padidinti klaidingo skaičiavimo ir karo riziką.

Nepaisant naujų sudėtingų grėsmių ir netikrumo iš trijų atominių supervalstybių perspektyvų, Niutono bėda gali sukelti pateiks praktinių patarimų, sakė Melvin G. Deaile, Maksvelo oro pajėgų bazės Montgomeryje, Ala, Pažangių branduolinio atgrasymo studijų mokyklos direktorius.

Daktaras Deaile'as iš esmės teigia, kad Jungtinių Valstijų ginkluotosios pajėgos turėtų priimti nenumaldomo lankstumo strategiją, atsižvelgiant į būsimą ažiotažą. „Statinio atgrasymo nepakaks“, – pareiškė jis oro pajėgų žurnale. „Atgrasymas turės tapti judrus“.

D. Deaile interviu išreiškė įsitikinimą, kad egzistencines tripolio pasaulio grėsmes pavyks suvaldyti sėkmingai.

Daktaras Deaile'as sakė, kad įkvėpimo sėmėsi iš XIX amžiaus pradžios Prūsijos karo teoretiko Carlo von Clausewitzo. Jis teigė, kad teoretikas buvo trijų kūnų logikos taikymo konfliktų valdyme pradininkas. Savo karinėje klasikoje „Apie karą“ Clausewitzas paminėjo ne tik Niutono pavadinimą, bet ir standartinę demonstraciją, rodančią, kaip objektas, pakabintas virš trijų magnetų, daro nenuspėjamus judesius.

„Taip, sistema yra dinamiška“, – apie tripolį pasaulį sakė daktaras Deaile. „Taip, tai nuolat keičiasi. Tačiau turime suprasti, kad ši problema yra ribota ir turi tam tikrą stabilumą. Nepaisant trijų atominių supervalstybių susidūrimų tikimybės, jis sakė, kad „vis dar yra būdų išlaikyti stabilumą“.

Išėjęs į pensiją oro pajėgų pulkininkas daktaras Deaile'as pakartojo daktaro Heckerio, buvusio Los Alamoso – bombos gimtinės, direktoriaus, požiūrį.

Atskirai kiekvienas ekspertas tvirtino, kad norint išlaikyti neramią taiką tarp branduolinių priešų, reikia kalbėtis, dalytis rūpesčiais ir imtis kuklių žingsnių pasitikėjimui stiprinti. „Turime palaikyti atviras ir sąveikaujančias komunikacijos linijas“, – sakė daktaras Deaile.

Galų gale, jis pridūrė: „Nė viena iš šių tautų nenori nušluoti viena kitos nuo žemės paviršiaus“."

The Terror of Threes in the Heavens and on Earth's Nuclear Balancing

“Physicists have long explored how phenomena in groups of three can sow chaos. A new three-body problem, they warn, could lead to not only global races for new armaments but also thermonuclear war.

Isaac Newton was baffled. He was already famous for discovering how gravity holds the universe together and for using that knowledge to predict the movements of celestial bodies, such as the moon’s path around the Earth. Now, by taking the sun’s gravitational tugs into account, he sought to improve his lunar predictions. Instead, it made them worse.

The setback, Newton’s friend Edmond Halley reported, “made his head ache, and kept him awake so often, that he would think of it no more.” Newton felt his defeat so keenly that he recalled it more than once in his old age.

Today it’s called the three-body problem. Famous in science and science fiction for orbital perturbations and chaotic phenomena, it’s recently become a concern of atomic experts and military planners. As Beijing rapidly expands its nuclear arsenal, they warn that the world of atomic superpowers is about to escalate to three from two. The outcome, they add, compared with the Moscow-Washington standoff, now 70 years old, could represent a dangerous new kind of unthinkable.

The looming era could encourage “states to resort to nuclear weapons in a crisis,” Andrew F. Krepinevich Jr., a senior fellow at the Center for a New American Security, recently warned. He cited the natural instabilities observed by physicists and astronomers as a portent.

Experts say the tripolar age could put human survival at risk. But they also cite a number of three-body lessons from nature — starting with Newton’s — that illuminate the issue and suggest possible ways forward. So far, however, no answer stands out. The world’s nuclear thinkers are finding the knotty topic to be as intractable as it was for Newton.

“We have a conceptual problem,” said Ernest J. Moniz, a physicist who as the secretary of energy in the Obama administration oversaw the U.S. nuclear arsenal. “We’ve got to change the traditional approach of equalizing weapons or strategic delivery systems, but how to do that is still unclear.”

France A. Córdova, an astrophysicist and past director of the National Science Foundation, said the study of three-body phenomena in the natural sciences could nonetheless help reveal the military risks. “Things are changing very rapidly,” she said. “Anything that helps in understanding that is great.”

Security-minded hawks want to expand the American arsenal in response to China’s nuclear rise and the threat of Beijing’s closing ranks with Moscow. Doves see a window for three-body downsizing. They want to break the problem into smaller and more manageable parts. For instance, they argue that Washington should deal with the two superpowers independently and seek diplomatic bonds that reinforce two-body stability.

Recently, the Biden administration called for a further simplification. Jake Sullivan, the national security adviser, argued that the American response should focus less on the quantity of the nation’s nuclear arms than on their quality. To deter attacks successfully, he said in a speech, the American military has no need for arms that “outnumber the combined total of our competitors.”

In everyday life, groups of twos and threes can seem inconsequential. Two friends joining another brings the total to three. It’s the sum of the parts — what scientists call a linear increase.

But in many aspects of nature, threes have an almost magical power to sow chaos, to become more than the sum of their parts. Scientists call them nonlinearities. In short, the interval from two to three can produce a counterintuitive jump in complexity, as Newton found to his dismay.

“Our intuitions fail us,” Michael Weisberg, a philosopher of science at the University of Pennsylvania, said of the three-body tumult. Steven Strogatz, an applied mathematician at Cornell University, agreed: “Threes are inherently problematic. Things get tricky.”

Atoms illustrate the complexity jump. Hydrogen, the simplest, has two main parts — a nucleus and a single circling electron. Physicists can predict with great accuracy the future states of the subatomic particle, said Michael S. Lubell, a professor of physics at the City College of New York.

But helium — the next larger atom — has two electrons. The interplay of those two particles with the element’s nucleus throws them into a complicated state beyond the comprehension of science. “There’s no exact solution,” Dr. Lubell said. “You can’t find out what’s happening to their behavior, their location or anything else. It doesn’t scale. Things get chaotic.”

Surprisingly, the jump in disorganization also shows up in the world’s oceans and atmosphere — in whirlpools and maelstroms, tornadoes and hurricanes. If two of the swirling bodies get close, they move ahead in straight lines or circle each other.

“With three, things immediately get more complicated,” said Michael J. Shelley, a specialist in fluid dynamics at New York University. “They can collapse into each other. It gets very disordered and unpredictable. There’s a huge difference.”

Notably, the jump also shows up in human life as groups of three cause social complexities to soar — markedly in young families. Two siblings have one relationship. But a third child results in seven kinds of ties among the siblings — three one-on-one relationships, three one-on-two relationships and one group relationship. Parents, by definition, are outnumbered, and bedlam can ensue.

In the cosmos, stars also come in chaotic threesomes. The celebrated science fiction novel “The Three-Body Problem,” by Liu Cixin, features three stars that whirl around one another in unruly orbits. As a result, the planet Trisolaris suffers cycles of blistering heat and icy cold that can reverse in minutes, producing an alien civilization obsessed with survival.

Clusters of three stars, however, turn out to be relatively rare in the universe because stragglers in wide orbits often get ejected or absorbed by passing star systems. “Roughly, for every two binaries, there’s one triple,” said Andrei A. Tokovinin, an astronomer at the Cerro Tololo Inter-American Observatory, which has headquarters in La Serena, Chile.

The Cold War — for all its terrors and crises — avoided nuclear war in part because its mature structures echoed the binary stability that astronomers see in the heavens and that young families see in the relatively simple play of two children.

The era of most serious nuclear tension began as the world’s first thermonuclear arms were tested by Washington in 1952 and Moscow in 1955. By nature, the weapons could produce blasts a thousand times more powerful than the Hiroshima bomb. The ensuing arms race fed the Cold War’s fear of mutual annihilation — ridiculed in “Dr. Strangelove,” the classic 1964 film.

Soon, the antagonists seized on force parity as a way to reduce the risk of conflict. Negotiated accords set Moscow and Washington on roughly equal footings meant to replace war with taut stalemates — as is the case with Russia and the United States today.

“We’re at a stable equality,” said William I. Newman, a professor of astrophysics at the University of California, Los Angeles, who aids the University of California’s management of the Los Alamos weapons lab. “Any departure from that will enhance the instability.”

The looming departure is Beijing’s plan to produce 1,500 nuclear warheads by 2035, as the Pentagon estimates. If achieved, the rise would represent a fivefold increase from the “minimum deterrent” that Beijing possessed for more than a half-century and would make it a nuclear peer of Moscow and Washington.

Dr. Newman calls the tripolar state “much less resilient” than the bipolar standoff. Even so, three-body theorists see a number of ways that the unthinkable might be avoided.

Siegfried S. Hecker, a former director of the Los Alamos weapons laboratory in New Mexico, argued that Washington should aim to deal with the rival superpowers as separate entities.

“I don’t see Russia and China getting together” on atomic strategies, he said. “I see it as two bipolars.” As the Ukraine conflict rages and Washington has little interaction with Moscow, Dr. Hecker added, now is a good time “to work with the Chinese” in building a two-body relationship.

The main worry of military planners is that Beijing will not only achieve weapons parity with Washington but also form a military pact with Moscow.

“We’re not seeing yet a full-fledged, really cemented, long-lasting, resilient geopolitical alliance,” Gen. Mark A. Milley, the outgoing chairman of the Joint Chiefs of Staff, told Foreign Affairs magazine last month. “Could that happen in the future? It could, and we need to be wary of that, and we need to do what we can to make sure that doesn’t happen.”

Ardent security analysts call for quick expansions of the American arsenal. In March, the Livermore weapons lab in California published a lengthy report arguing that the buildup should begin in early 2026 as New START, one of the last major arms-control agreements between Moscow and Washington, expires. Swarms of retired warheads, the report said, should then be redeployed on missiles, bombers and submarines.

Despite proposals for Washington to match the combined forces of Beijing and Moscow, analysts say bids for weapon parity are likely to fail. That’s because Washington’s rivals would see what’s coming and, in response, would most likely expand their own arsenals.

Parity will be “continuously sought but never achieved,” as Dr. Krepinevich put it last year in Foreign Affairs. Other analysts agree. Rather than weapon equivalence, they see endless arms races whose moves and countermoves could raise the risk of miscalculation and war.

Despite the prospect of complicated new threats and uncertainties from three atomic superpowers, Newton’s bane can still offer practical advice, said Melvin G. Deaile, director of the School of Advanced Nuclear Deterrence Studies at Maxwell Air Force Base in Montgomery, Ala.

Most basically, Dr. Deaile said, it argues that the armed forces of the United States should adopt a strategy of unrelenting flexibility given the tumult to come. “Static deterrence will not suffice,” he stated in an Air Force journal. “Deterrence will have to become agile.”

In an interview, Dr. Deaile expressed confidence that the existential threats of the tripolar world could be managed successfully.

Dr. Deaile said he drew inspiration from Carl von Clausewitz, the Prussian war theorist of the early 19th century. He said the theoretician was a pioneer in applying three-body logic to conflict management. In his military classic, “On War,” Clausewitz cited not only Newton by name but also a standard demonstration showing how an object suspended over three magnets makes unpredictable moves.

“Yes, the system is dynamic,” Dr. Deaile said of a tripolar world. “Yes, it constantly changes. But we have to realize that this problem is bounded and has some stability to it.” Despite the likelihood of clashes among three atomic superpowers, he said, “there are still pathways to maintain stability.”

A retired Air Force colonel, Dr. Deaile echoed the approach of Dr. Hecker, the former director of Los Alamos, the birthplace of the bomb.

Separately, each expert argued that keeping an uneasy peace among nuclear foes required them to talk, to share concerns and to take modest steps at confidence-building. “We have to keep the lines of communication open and interacting,” Dr. Deaile said.

After all, he added, “None of these nations want to wipe each other off the face of the earth.””