"Lietuviai atsigauna po buvusio
gerovės šuolio, kai į viršų šoko ne tik kainos, bet ir algos, ir po truputį
skursta, nes reali perkamoji galia – tai, ką gali nupirkti už vidutinę algą,
nesvarbu, kad ji formaliai padidėjo – krenta. Tačiau nekilnojamojo turto, kurio
niekas neperka, kainos stovi kaip įkaltos.
Jų žemyn rimčiau nepajudina nei į
kosmosą bandančios išskristi palūkanos, nei sumenkusi paklausa. Jau keletą metų
neveikia ir analitikų užkalbėjimai, kad reikia ne pirkti, o nuomotis ir taip
gyventi ilgai ir palaimingai. Iš kitos pusės, lietuviams NT ir toliau lieka jei
ne visuotinio pamišimo, tai bent nacionalinio sporto dalimi. Valstybinės
duomenų agentūros duomenimis, jei 2012 m. operacijomis su nekilnojamuoju turtu
užsiėmė 4622 fiziniai asmenys (šis veiklos kodas apima viską, nuo prekybos iki
nuomos), tai 2021 m. jau 18 395 piliečiai.
Nieko keisto, prisimenant koks NT
bumas buvo nutikęs. Viena dalis plūstelėjo ieškoti lengvų pinigų, investuoti
kaip iš gausybės rago per pandemiją pasiliejusias įvairias paramas ir išmokas,
kita pasirūpinti senatve. „Butas investicijai“ dar niekada nebuvo toks
populiarus.
Čia galime pradėti ieškoti atsakymų,
kodėl statistinis lietuvis, skirtingai nuo statistinio vokiečio, linkęs pirkti,
kad ir atsisakydamas paskutinio duonos kąsnio, prisirišti prie vienos vietos, o
ne nuomotis ir taip per gyvenimą keisti miestus ir gyvenamas vietas, renkantis,
kad būtų kuo patogiau.
„Verslo žinios“ apklausė bankus ir
paaiškėjo, kad vidutinė paskola šiuo metu apie 100 tūkst. eurų, įmoka nuo 600
eurų, tokį kreditą imančio atlyginimas nuo 1500 eurų „į rankas“, tačiau
paprastai paskola imama kartu su bendraskoliu.
Kalbant apie būsto nuosavybę
Lietuvoje, nuosavus namus turi 72,6 proc. gyventojų, 16 proc. būstą įsigiję su
paskola, 9,4 proc. – nuomojasi pigiau arba gyvena nemokamai, 2 proc. moka
rinkos kaina. Palyginimui, Nyderlanduose 60,3 proc. gyventojų įsigiję butus su
paskola, tik 10,2 proc. gyventojų jie priklauso.
Nemažai gyventojų Danijoje,
Švedijoje, Vokietijoje būstus nuomojasi, gerokai mažiau turi nuosavus namus.
Čia prasideda įdomybės. Pas mus
kartais mėginama propaguoti, kad verta nuomotis ir neprisirišti prie turto,
ypatingai tada, kai įmoka už kreditą didesnė, nei nuoma.
Tačiau tuo pačiu pamirštama paminėti niuansą, kuris yra
ypatingai reikšmingas žmogui pasirenkant pirkti ar nuomotis.
Tai socialinis saugumas. Daugelyje Vakarų šalių ir
Skandinavijoje tikimybė, kad jei neteksi darbo ir nebepajėgsi mokėti nuomos
(2023 m. vidutinė senatvės pensija Lietuvoje 542 eurai – ką Vilniuje galima
nuomotis už tokią sumą ir dar pragyventi?) ten gana menka. Pavyzdžiui,
Nyderlanduose ypatingai išvystytas socialinio būsto institutas ir mažas pajamas
gaunantys žmonės sėkmingai gyvena kotedžuose bei butuose, galbūt tik ne miesto
centre. Jei nutinka bedarbystės laikotarpis, tuo pačiu ir sumažėja, ar išvis
išnyksta nuomos įmoka. Tai paramos forma. Tuo pačiu tai veikia ir kitą nuomos
rinką. Vokietijoje, kai kilo problemos dėl per aukštų nuomos kainų valstybė jas
tiesiog įšaldė. Nesiimu spręsti tai gerai ar blogai, tačiau tai pripažįstama,
kad nuoma ir būstas ne tik komercinis, bet ir socialinis aspektas.
Kas šiandien atsakys – į kokius
senelių namus pateks pilietis, kuris, patikėjęs analitikų pasakojimais, visą
gyvenimą nuomosis būstą, o po to liks su 542 eurų pensija? Ar mes galime
užtikrinti šio sluoksnio saugumą. Būtent jie kol kas iš paskutiniųjų ir
stengiasi įsigyti „butą investicijai“, kad pensija bent padvigubėtų, nes kito
kelio oriai gyventi Lietuvoje nemato. Kiek analitikų per NT bumą apie tai
kalbėjo?
Tik nereikia pasakoti, kad žmonės,
nuskurdinti per kas dešimt metų į jų gyvenimus ateinančias krizes, „turėjo
pasirūpinti savimi“. Nekaltinu lobistų
parašytos pensijų sistemos, kur naudingiausia investiciniams fondams, o ne
įmokas mokantiems, tačiau tai ne ta karta, kuri dar galėjo suvokti, kaip
vyksta lūžis ir perėjimas iš socializmo į kapitalizmą. Tiesiog taip yra.
Ką daryti? Atsakymas – kurti ir tobulinti socialinio saugumo
sistemą, kad žmogus už sumokėtus mokesčius gautų ir atitinkamą paslaugą.
Tuo pačiu tai mažintų socialinę įtampą. Nesprendžiant šių
problemų galime nukeliauti Portugalijos keliu. BBC duomenimis, šiandien
vidutinė nuomos kaina Lisabonoje už standartinį 50 kvadratinių metrų butą dabar
yra apie 1200 eurų, o minimalus atlyginimas – apie 760 eurų. Žmonės dirba
dviejuose darbuose vien tam, kad neatsidurtų gatvėje.
Kaip gyvena eiliniai portugalai
apibūdino influenceris Diego Soro:
„Yra išsiskyrusių porų, kurios negali išsikraustyti ir gyventi atskirai, nes
finansiškai negali sau to leisti, o tai, mano nuomone, yra žiauru. Vyresnio
amžiaus žmonės priversti rinktis mokėti už nuomą ar vaistus, todėl trumpina
savo gyvenimą, kad tik turėtų stogą virš galvos.“
Padėtimi nepatenkinti Lisabonos ir
aplinkinių miestų gyventojai jau pradėjo eiti į gatves – vienas iš mitingų
sutraukė 30 tūkst. žmonių, o vietos meras šią padėtį pavadino „didžiausia šios
kartos krize“.
Nors nuomos kainos milžiniškos,
didesnės, nei turtingiausiuose Berlyno rajonuose, o algos kur kas mažesnės, nei
Vokietijoje, ketvirtadalis butų pačiame miesto centre tušti. Po pandemijos
subujojo trumpalaikės nuomos rinka, kuri atneša didesnes pajamas nei ilgalaikė
nuoma ir didina pastarosios kainą. Dar labiau kainas į aukštumas pakėlė po įvykių
Ukrainoje iš Rusijos bėgantys turtuoliai. Norint gauti „auksinę“ ES vizą,
reikia nekilnojamojo turto. Todėl dalis butų stovi tušti – juos turtingi rusai
tiesiog perrašinėja vieni kitiems, kad atitiktų formalumus Šengeno vizai ir
leidimui gyventi ES.
Portugalai jau svarsto, kad laikas
pradėti reguliuoti nuomos rinką.
Ar reguliavimas reikalingas
Lietuvoje? Nemanau, tačiau vis daugiau socialinio saugumo pakeistų ne tik
socialinių paslaugų, bet ir nekilnojamojo turto rinką. Kol kas Universitetinė
Santaros ligoninė turi lėšų poilsio namams Nidoje, tačiau pinigų kokybiškiems
senelių namams nėra.
O kol bus gana daug padoriai uždirbančių žmonių, kurie
nerimauja dėl ateities, jais manipuliuoti visada atsiras kam.”