Kodėl mes, lietuviai, iš paskutiniųjų perkame nerealiai brangius būstus?

"Lietuviai atsigauna po buvusio gerovės šuolio, kai į viršų šoko ne tik kainos, bet ir algos, ir po truputį skursta, nes reali perkamoji galia – tai, ką gali nupirkti už vidutinę algą, nesvarbu, kad ji formaliai padidėjo – krenta. Tačiau nekilnojamojo turto, kurio niekas neperka, kainos stovi kaip įkaltos.

Jų žemyn rimčiau nepajudina nei į kosmosą bandančios išskristi palūkanos, nei sumenkusi paklausa. Jau keletą metų neveikia ir analitikų užkalbėjimai, kad reikia ne pirkti, o nuomotis ir taip gyventi ilgai ir palaimingai. Iš kitos pusės, lietuviams NT ir toliau lieka jei ne visuotinio pamišimo, tai bent nacionalinio sporto dalimi. Valstybinės duomenų agentūros duomenimis, jei 2012 m. operacijomis su nekilnojamuoju turtu užsiėmė 4622 fiziniai asmenys (šis veiklos kodas apima viską, nuo prekybos iki nuomos), tai 2021 m. jau 18 395 piliečiai.

Nieko keisto, prisimenant koks NT bumas buvo nutikęs. Viena dalis plūstelėjo ieškoti lengvų pinigų, investuoti kaip iš gausybės rago per pandemiją pasiliejusias įvairias paramas ir išmokas, kita pasirūpinti senatve. „Butas investicijai“ dar niekada nebuvo toks populiarus.

Čia galime pradėti ieškoti atsakymų, kodėl statistinis lietuvis, skirtingai nuo statistinio vokiečio, linkęs pirkti, kad ir atsisakydamas paskutinio duonos kąsnio, prisirišti prie vienos vietos, o ne nuomotis ir taip per gyvenimą keisti miestus ir gyvenamas vietas, renkantis, kad būtų kuo patogiau.

„Verslo žinios“ apklausė bankus ir paaiškėjo, kad vidutinė paskola šiuo metu apie 100 tūkst. eurų, įmoka nuo 600 eurų, tokį kreditą imančio atlyginimas nuo 1500 eurų „į rankas“, tačiau paprastai paskola imama kartu su bendraskoliu.

Kalbant apie būsto nuosavybę Lietuvoje, nuosavus namus turi 72,6 proc. gyventojų, 16 proc. būstą įsigiję su paskola, 9,4 proc. – nuomojasi pigiau arba gyvena nemokamai, 2 proc. moka rinkos kaina. Palyginimui, Nyderlanduose 60,3 proc. gyventojų įsigiję butus su paskola, tik 10,2 proc. gyventojų jie priklauso.

Nemažai gyventojų Danijoje, Švedijoje, Vokietijoje būstus nuomojasi, gerokai mažiau turi nuosavus namus.

Čia prasideda įdomybės. Pas mus kartais mėginama propaguoti, kad verta nuomotis ir neprisirišti prie turto, ypatingai tada, kai įmoka už kreditą didesnė, nei nuoma.

Tačiau tuo pačiu pamirštama paminėti niuansą, kuris yra ypatingai reikšmingas žmogui pasirenkant pirkti ar nuomotis.

Tai socialinis saugumas. Daugelyje Vakarų šalių ir Skandinavijoje tikimybė, kad jei neteksi darbo ir nebepajėgsi mokėti nuomos (2023 m. vidutinė senatvės pensija Lietuvoje 542 eurai – ką Vilniuje galima nuomotis už tokią sumą ir dar pragyventi?) ten gana menka. Pavyzdžiui, Nyderlanduose ypatingai išvystytas socialinio būsto institutas ir mažas pajamas gaunantys žmonės sėkmingai gyvena kotedžuose bei butuose, galbūt tik ne miesto centre. Jei nutinka bedarbystės laikotarpis, tuo pačiu ir sumažėja, ar išvis išnyksta nuomos įmoka. Tai paramos forma. Tuo pačiu tai veikia ir kitą nuomos rinką. Vokietijoje, kai kilo problemos dėl per aukštų nuomos kainų valstybė jas tiesiog įšaldė. Nesiimu spręsti tai gerai ar blogai, tačiau tai pripažįstama, kad nuoma ir būstas ne tik komercinis, bet ir socialinis aspektas.

Kas šiandien atsakys – į kokius senelių namus pateks pilietis, kuris, patikėjęs analitikų pasakojimais, visą gyvenimą nuomosis būstą, o po to liks su 542 eurų pensija? Ar mes galime užtikrinti šio sluoksnio saugumą. Būtent jie kol kas iš paskutiniųjų ir stengiasi įsigyti „butą investicijai“, kad pensija bent padvigubėtų, nes kito kelio oriai gyventi Lietuvoje nemato. Kiek analitikų per NT bumą apie tai kalbėjo?

Tik nereikia pasakoti, kad žmonės, nuskurdinti per kas dešimt metų į jų gyvenimus ateinančias krizes, „turėjo pasirūpinti savimi“. Nekaltinu lobistų parašytos pensijų sistemos, kur naudingiausia investiciniams fondams, o ne įmokas mokantiems, tačiau tai ne ta karta, kuri dar galėjo suvokti, kaip vyksta lūžis ir perėjimas iš socializmo į kapitalizmą. Tiesiog taip yra.

Ką daryti? Atsakymas – kurti ir tobulinti socialinio saugumo sistemą, kad žmogus už sumokėtus mokesčius gautų ir atitinkamą paslaugą.

Tuo pačiu tai mažintų socialinę įtampą. Nesprendžiant šių problemų galime nukeliauti Portugalijos keliu. BBC duomenimis, šiandien vidutinė nuomos kaina Lisabonoje už standartinį 50 kvadratinių metrų butą dabar yra apie 1200 eurų, o minimalus atlyginimas – apie 760 eurų. Žmonės dirba dviejuose darbuose vien tam, kad neatsidurtų gatvėje.

Kaip gyvena eiliniai portugalai apibūdino influenceris Diego Soro:
„Yra išsiskyrusių porų, kurios negali išsikraustyti ir gyventi atskirai, nes finansiškai negali sau to leisti, o tai, mano nuomone, yra žiauru. Vyresnio amžiaus žmonės priversti rinktis mokėti už nuomą ar vaistus, todėl trumpina savo gyvenimą, kad tik turėtų stogą virš galvos.“

Padėtimi nepatenkinti Lisabonos ir aplinkinių miestų gyventojai jau pradėjo eiti į gatves – vienas iš mitingų sutraukė 30 tūkst. žmonių, o vietos meras šią padėtį pavadino „didžiausia šios kartos krize“.

Nors nuomos kainos milžiniškos, didesnės, nei turtingiausiuose Berlyno rajonuose, o algos kur kas mažesnės, nei Vokietijoje, ketvirtadalis butų pačiame miesto centre tušti. Po pandemijos subujojo trumpalaikės nuomos rinka, kuri atneša didesnes pajamas nei ilgalaikė nuoma ir didina pastarosios kainą. Dar labiau kainas į aukštumas pakėlė po įvykių Ukrainoje iš Rusijos bėgantys turtuoliai. Norint gauti „auksinę“ ES vizą, reikia nekilnojamojo turto. Todėl dalis butų stovi tušti – juos turtingi rusai tiesiog perrašinėja vieni kitiems, kad atitiktų formalumus Šengeno vizai ir leidimui gyventi ES.

Portugalai jau svarsto, kad laikas pradėti reguliuoti nuomos rinką.

Ar reguliavimas reikalingas Lietuvoje? Nemanau, tačiau vis daugiau socialinio saugumo pakeistų ne tik socialinių paslaugų, bet ir nekilnojamojo turto rinką. Kol kas Universitetinė Santaros ligoninė turi lėšų poilsio namams Nidoje, tačiau pinigų kokybiškiems senelių namams nėra.

 O kol bus gana daug padoriai uždirbančių žmonių, kurie nerimauja dėl ateities, jais manipuliuoti visada atsiras kam.”