Kaip Vokietijos žalieji prarado jų blizgesį

„BERLYNAS – Vokietijos žaliųjų partija pateko į vyriausybę 2021 m. su geriausiais rinkimų rezultatais jų istorijoje ir pirmą kartą įsitvirtino, kaip tikra pagrindinė partija, galinti vieną dieną net iškelti kanclerį.

 

     Trijų partijų koalicijoje, įskaitant galingą ekonomiką ir užsienio reikalų ministerijas, ji laimėjo penkis ministrų kabineto postus. Atrodė, kad ji turi tvirtus įgaliojimus paskatinti šalies ekonominį perėjimą link ekologiškesnės ateities.

 

     Kokį skirtumą daro dveji metai. Ir sankcijos Rusijai. Ir didėjančios energijos sąnaudos. Ir daugybė klaidų, kurias pripažįsta kai kurie net partijos nariai, sustabdė žaliųjų pagreitį.

 

     Šiandien žalieji plačiai vertinami, kaip socialdemokratų kanclerio Olafo Scholzo vyriausybės stabdymas, Olafo Scholzo, kuriam viena apklausa suteikė tik 19% pritarimo reitingą.

 

     Žalieji susilaukė net savo koalicijos partnerių atakų. Jų oponentams žalieji peržengė jų darbotvarkę ir tapo, nesuvokiančio realybės, aplinkosaugos elitizmo veidu, kuris atstūmė daugybę rinkėjų, siųsdamas mases kraštutiniams dešiniesiems.

 

     Praėjusį mėnesį vykusiuose svarbiuose valstijos rinkimuose visos valdančiosios koalicijos partijos buvo sumuštos, tačiau Žaliųjų partija buvo išskirta ypatingai atakai, kai augo populistai ir kraštutiniai dešinieji.

 

     „Jie padarė žaliuosius viešu priešu Nr. 1“, – sakė Sudha David-Wilp, Vokietijos Maršalo fondo, tyrimų instituto, Berlyno biuro direktorius.

 

     Žaliųjų likimo pasikeitimas yra pasakojimas apie partiją, kuri ilgą laiką stengėsi peržengti jos šaknis kaip nišinė aplinkosaugos partija, kad taptų pragmatiškesne politine jėga, galinčia platesniu patrauklumu vadovauti šaliai.

 

     1980 m. susikūrę žalieji sukūrė savo bazę laikydami gana griežtą poziciją aplinkosaugos ir klimato kaitos klausimais. Anksčiau jų valdžios viršūnė buvo kanclerio Gerhardo Schröderio vyriausybės koalicijos partneris 1998–2005 m.

 

     Tačiau Scholzo vyriausybėje, kurioje taip pat yra verslui palankūs Laisvieji demokratai, žaliųjų dalyvavimas buvo svarbesnis, o partijos suklupimas kelia klausimų, ar Vokietijos, didžiausia Europoje, ekonomika gali padaryti pažangą, siekdama jos ambicingų klimato tikslų.

 

     Žaliesiems priklauso aukšto lygio užsienio reikalų ministro portfelis, vadovaujamas 42 metų Annalenos Baerbock. Jie taip pat turi svarbią ekonomikos reikalų ir klimato veiksmų ministeriją, vadovaujamą Roberto Habecko.

 

     54 metų Habeckas, turintis literatūros mokslų daktaro laipsnį ir parašęs romanų, politinių knygų ir pasakojimų jauniems suaugusiems, kadaise buvo vienas populiariausių šalies politikų. Tačiau jis matė, kad jo padėtis krito kartu su jo partijos padėtimi.

 

     Šiandien už žaliuosius balsuoja maždaug 14 proc., maždaug tiek, kiek gavo per praėjusius nacionalinius rinkimus, bet gerokai žemiau, nei stipresni jų pirmųjų valdžios mėnesių reitingai.

 

     Habeckas atmetė prašymą duoti interviu. 

 

Tačiau jo pastabose Vokietijos žiniasklaidai jis pripažino neteisingai įvertinęs krizinio nuovargio nuotaikas šalyje po žiemos, kai visi sunkiai gyveno dėl kylančių energijos kainų po sankcijų Rusijai.

 

     „Didžiojo laiko spaudimo jausmas išsisklaidė; vietoj baimės dėl dujų tiekimo praradimo išryškėjo kiti rūpesčiai“, – laikraščiui „Frankfurter Allgemeine Zeitung“ sakė jis. „Šis pokytis iš pradžių man nebuvo toks aiškus, ir galbūt todėl ne viską padariau teisingai susidariusioje situacijoje."

 

     Iš pradžių Habeckas ir žalieji turėjo didelę sėkmę, ragindami laikytis vanagiškos pozicijos prieš Rusiją. 

 

Jie padėjo įsigyti populiarų 49 eurus kainuojantį neribotą bilietą, skatinantį žmones važiuoti viešuoju transportu, ir skatinant investuoti į žaliąją energiją.

 

     Jie taip pat sumaniai padėjo nukeliauti Vokietijai nuo priklausomybės nuo Rusijos gamtinių dujų. Siekdama taupyti energiją, vyriausybė apribojo temperatūrą viešuosiuose pastatuose. Jis vėl atidarė anglies jėgaines. Ir ji greitai pastatė terminalus, kad Vokietija galėtų importuoti dujas iš kitų šaltinių, nei Rusija.

 

     Tuos žingsnius vokiečiai palankiai įvertino kaip pragmatiškus ir kiek netikėtus iš partijos, kuri tradiciškai ilgainiui įsipareigojo palaipsniui atsisakyti iškastinio kuro.

 

     „Žalieji siekė tapti politinio vidurio partija“, – sakė Berlyne įsikūrusio apklausų bendrovės „Forsa Institute“ direktorius Manfredas Güllneris. „Dabar žalieji grįžo tiksliai ten, kur buvo ilgą laiką: maža partija, kuri rūpinasi savo pasekėjais ir kuri toli gražu nėra pagrindinė partija."

 

     Iš tiesų, tai, kas daugeliui vokiečių buvo pragmatiška, daugelio žaliųjų eilinių buvo vertinama, kaip ilgai puoselėtų partijos principų išdavystė.

 

     Žaliesiems grįžus prie jų tradicinės darbotvarkės, partija atsitrenkė į ribas, kurias daugelis vokiečių yra pasirengę paaukoti ekonominio nesaugumo, kylančio dėl sankcijų Rusijai, didesnės infliacijos ir užsitęsusių COVID pandemijos padarinių. .

 

     Blizgesys pradėjo dingti, sakė Güllneris. Žalieji kovojo prieš tai, kad atominės elektrinės neveiktų pasibaigus jų uždarymo terminui, dėl kurio buvo susitarta anksčiau. 

 

Tačiau rinkėjų nusivylimą keliantis eksponatas A buvo Habecko pasiūlytas įstatymo projektas, kuriame reikalaujama, kad naujai įrengtos namų šildymo sistemos nuo kitų metų veiktų su mažiausiai 65 % atsinaujinančios energijos.

 

     Pagrindinė konservatyvi opozicija, krikščionys demokratai, atakavo šildymo įstatymą arba Heizungsgesetz, kaip klimato politiką „su laužtuvu“. Bulvarinis leidinys Bild pavadino jį „Habecks Heiz-Hammer“ arba „Habecko kaitinimo plaktuku“. Žalieji buvo lengvai karikatūruojami, kaip partija, pamiršusi žmonių kovas už išgyvenimą.

 

     „Jie iššvaistė didžiąją dalį jų sėkmės, nes atrodė atitrūkę nuo paprastų žmonių“, – sakė Vokietijos Maršalo fondo bendradarbis Markusas Zieneris. „Užuot nustačiusi paskatas, jie buvo vertinami, kaip pasakojantys žmonėms, kas teisinga, o kas ne, kaip norintys vesti paskaitas."

 

     Ekspertai teigė, kad įstatymas, kuris rugsėjį buvo priimtas susilpninta forma, padėjo pakurstyti augantį kraštutinių dešiniųjų partijos „Alternatyva Vokietijai“ arba AfD, už kurią balsuoja daugiau, nei 20 proc., populiarumą, maždaug didžiausią per visą istoriją.

 

     Kaip ir kitos kraštutinių dešiniųjų partijos visoje Europoje, AfD į savo darbotvarkę įtraukė opoziciją klimato politikai, taip pat imigracijos klausimus, siekdama pasinaudoti dirbančių žmonių ekonominiu nerimu.

 

     „Tai, kas atsitiko su Heizungsgezetz, staiga tiesiogine prasme žalieji beldėsi į žmonių duris ir prašė: „Parodyk man tavo šildymą, ir jis turi pasikeisti“, – sakė Berlyno Hertie mokyklos politologė Andrea Römmele. "Tai buvo per greita."

 

     Žaliųjų frakcijos pirmininkas Omidas Nouripouras teigė, kad partija gali susidoroti su pastarojo meto nesėkmėmis ir kad ji nuėjo ilgą kelią nuo tų metų, kai apklausose gaudavo vienženklius skaitmenis ir atrodė, kad ji įstrigo nuolatinėje opozicijoje.

 

     Jis tvirtino, kad bėdos neturėtų priversti žaliųjų stabtelėti. „Negalime sulėtinti greičio“, – sakė jis viename interviu. „Tai visada buvo sunkus žaidimas“.

 

     Kiti žalieji taip pat teigė nelaikantys pastarojo meto patirties krize, nors pripažino, kad reikia siekti daugiau, nei tradiciniai partijos rinkėjai, kurie paprastai yra labiau išsilavinę ir finansiškai turtingi.“ [1]

 

1. How Germany’s Greens Lost Their Luster. Bowley, Graham; Schuetze, Christopher F.  New York Times, Late Edition (East Coast); New York, N.Y.. 01 Nov 2023. 

How Germany’s Greens Lost Their Luster.

"BERLIN — Germany’s Green Party entered the government in 2021 with the best election showing of its history, establishing itself for the first time as a true mainstream party with the potential of one day even yielding a chancellor.

It won five Cabinet positions in the three-party coalition, including the powerful economy and foreign ministries. It seemed to have a strong mandate to advance the country’s economic transition toward a greener future.

What a difference two years make. And sanctions on Russia. And rising energy costs. And a host of missteps that some even within the party concede has stalled the Greens’ momentum.

Today the Greens are widely viewed as a drag on the government of Social Democratic Chancellor Olaf Scholz, which one poll gave a mere 19% approval rating.

The Greens have drawn withering attacks from even their own coalition partners. To their opponents, the Greens have overreached on their agenda and become the face of an out-of-touch environmental elitism that has alienated many voters, sending droves to the far right.

In important state elections last month, all parties in the governing coalition took a beating, but the Green Party was singled out for special attack as populists and the far right surged.

“They’ve made the Greens public enemy No. 1,” said Sudha David-Wilp, director of the Berlin office of the German Marshall Fund, a research institute.

The reversal of fortunes for the Greens is the story of a party that has long struggled to transcend its roots as a niche environmentalist party to become a more pragmatic political force capable of broader appeal to lead the country.

Formed in 1980, the Greens built their base by taking a relatively hard line on environmental issues and climate change. Previously their pinnacle of power was as a coalition partner in the government of Chancellor Gerhard Schröder from 1998 to 2005.

But in Scholz’s government, which also includes the pro-business Free Democrats, the Green presence has been weightier, and the party’s stumble raises questions about whether the German economy, Europe’s biggest, can make progress toward its ambitious climate targets.

The Greens hold the high-profile portfolio of foreign minister, under Annalena Baerbock, 42. They also have the important ministry for economic affairs and climate action, under Robert Habeck.

Habeck, 54, who has a doctorate in literary sciences and has written novels, political books and stories for young adults, was once one of the country’s most popular politicians. But he has seen his standing fall along with his party’s.

Today the Greens are polling at about 14%, around what they got in the last national election but well below the stronger ratings of their early months in power.

Habeck declined a request for an interview. But in remarks to the German media, he has conceded he misjudged the mood of crisis fatigue in the country after a winter of coping with surging energy prices in the wake of sanctions on Russia.

“The feeling of great time pressure has dissipated; instead of the fear of a loss of gas supplies, other concerns have come to the fore,” he told the newspaper Frankfurter Allgemeine Zeitung. “This change wasn’t so clear to me at first, and maybe that’s why I didn’t do everything right in the situation.”

Initially, Habeck and the Greens enjoyed significant successes, urging a hawkish stance against Russia. They were instrumental in passing a popular 49-euro, all-you-can-ride ticket to encourage people to take public transportation and in pushing through changes to encourage investment in green energy.

They also skillfully helped navigate Germany away from its dependence on Russian natural gas. The government restricted temperatures in public buildings to save energy. It reopened coal plants. And it rapidly constructed terminals so Germany could import gas from sources other than Russia.

Those steps were welcomed by Germans as pragmatic and somewhat unexpected from a party traditionally committed in the long run to phasing out fossil fuels.

“The Greens were on the way to being a party of the political middle,” said Manfred Güllner, director of the Berlin-based Forsa Institute, a polling firm. “Now the Greens have landed back to exactly where they were for a long time: a small party that caters to its followers that is far removed from being a major party.”

Indeed, what was pragmatic to many Germans was seen as a betrayal of the party’s long-cherished principles by many of the Greens’ rank and file.

As the Greens have pivoted back to their traditional agenda, the party has bumped up against the limits of what many Germans are willing to sacrifice at a time of economic insecurity stemming from the sanctions on Russia, higher inflation and the lingering effects of the COVID pandemic.

The shine started to come off, Güllner said, when the Greens fought against keeping nuclear power plants running past a deadline for shuttering them that had been previously agreed on. But Exhibit A in voter disillusionment was a bill that Habeck promoted requiring that newly installed home heating systems run on at least 65% renewable energy starting next year.

The mainstream conservative opposition, the Christian Democrats, attacked the heating law, or Heizungsgesetz, as climate policy “with a crowbar.” The tabloid Bild called it “Habecks Heiz-Hammer,” or “Habeck’s heating hammer.” The Greens were easily caricatured as a party oblivious to people’s struggles.

“They squandered a lot of their success because they seemed detached from ordinary people,” said Markus Ziener, a visiting fellow at the German Marshall Fund. “Instead of setting incentives, they were seen as telling people what’s right and what’s wrong, as wanting to lecture people.”

Experts said the law, which was passed in weakened form in September, has helped fuel the growing popularity of the far-right Alternative for Germany party, or AfD, which is polling at more than 20%, around the highest in its history.

Like other far-right parties across Europe, the AfD has added opposition to climate policies to its agenda, alongside issues including immigration, seeking to capitalize on the economic anxieties of working people.

“What happened with the Heizungsgezetz was all of a sudden literally the Greens were knocking on people’s doors, asking, ‘Show me your heating, and it has to change,’” said Andrea Römmele, a political scientist at the Hertie School in Berlin. “It was too fast.”

Omid Nouripour, a co-chair of the Greens, said that the party could cope with the recent setbacks and that it had come a long way from the years when it polled single digits and seemed to be stuck in permanent opposition.

The troubles should not make the Greens pause, he insisted. “We can’t slow down,” he said in an interview. “It’s always been a tough game.”

Other Greens, too, said they did not consider the recent experience a crisis, although they acknowledged the need to reach beyond the party’s traditional voters, who tend to be better educated and financially comfortable." [1]

1. How Germany’s Greens Lost Their Luster. Bowley, Graham; Schuetze, Christopher F.  New York Times, Late Edition (East Coast); New York, N.Y.. 01 Nov 2023. 

Bidenas turi pasirinkimą: ginklus ar sviestą

„Paskutinis Amerikos prezidentas, kuris bandė finansuoti karą kartu su nauja Didžiąja visuomene, buvo Lyndonas Johnsonas. Tai baigėsi infliacija ir pasitraukimu iš Vietnamo.

 

     Prezidentas Bidenas dabar nori, kad Kongresas padėtų sąjungininkams laimėti du konfliktus užsienyje ir atgrasytų trečiąjį nuo Taivano, tačiau jis nori ir toliau leisti viskam, tarsi niekas pasaulyje nepasikeitė. Jis negalės abiejų.

 

     Bidenas paprašė Kongreso 106 milijardų dolerių už ginklus Ukrainai ir Izraeliui, taip pat pinigų JAV pietinei sienai ir Ramiojo vandenyno teatrui. Tai yra neatidėliotini prioritetai, nes siautėja du konfliktai, o JAV kariuomenė iš tolo nėra pasirengusi atremti didėjančią Rusijos, Irano ir Kinijos ašies grėsmę. Sienos apsauga yra įėjimo kaina už GOP balsus.

 

     Tai bus pakankamai sunku pasiekti GOP kontroliuojamuose Kongreso rūmuose, tačiau praėjusią savaitę Baltieji rūmai paprašė Kongreso 56 mlrd. dolerių „neatidėliotinų“ vidaus išlaidų. Tai politiškai kurčia, ypač todėl, kad prašymai nėra skubūs. Tai labiau socialinė kiaulienos statinė, kuri dominavo Bideno administracijos pirmuosius dvejus metus.

 

     Bidenas nori, kad 144 milijonai dolerių „išplėstų narkotikų vartojimo ir psichinės sveikatos prevencijos ir gydymo paslaugas Maui gaisrų paveiktose vietovėse“. Tai papildo 16 milijardų dolerių, jau skirtų pagalbai nelaimės atveju. Jis nori, kad Ligų kontrolės ir prevencijos centrai skirtų 68 milijonus dolerių, kad „sukurtų laboratorinių tyrimų ir biomonitoringo pajėgumus“.

 

     Būsto ir miestų plėtros departamentas gautų 2,8 milijardo dolerių Kalifornijos, Floridos, Džordžijos, Alabamos, Misisipės ir Ilinojaus „ilgalaikiam atkūrimui, infrastruktūros ir būsto atkūrimui, ekonomikos atgaivinimui ir švelninimui“. Didžioji dalis to pateks į politiškai susijusius rangovus.

 

     Baltieji rūmai taip pat nori, kad 310 milijonų JAV dolerių būtų skirti „padengti papildomos vandens infrastruktūros poreikiui, kad būtų išvengta ir sumažinta nuotekų srautai bei tarša Pietų Kalifornijoje, remiant vykstantį Pietų įlankos tarptautinio nuotekų valymo įrenginio projektavimą ir statybą“. Vykdomas projektas pagal apibrėžimą nėra ekstremali situacija.

 

     Nors JAV Šiaurės Rytuose pastaruoju metu niekas nepatyrė stichinės nelaimės, administracija nori, kad 1,6 mlrd. dolerių, kad padengti šildymo išlaidas neturtingiems, gyvenantiems ten. O gal geriau būtų, jei pastūmėtumėte gubernatorę Kathy Hochul leisti nutiesti gamtinių dujų vamzdyną per Niujorką, kad Šiaurės Rytų gyventojams nereikėtų deginti brangesnės naftos, kad šildyti jų namus?

 

     Nors prezidentas šį pavasarį užbaigė Covid nepaprastąją padėtį, į jo prašymą įtraukta 6 milijardai JAV dolerių pratęsti pandemijos plačiajuosčio ryšio subsidijas maždaug 20 milijonų mažesnes pajamas gaunančių namų ūkių iki 2024 m. gruodžio mėn.

 

     Baltieji rūmai pažymi, kad daugelį jų finansavimo pasiūlymų palaiko dvišališkai abi partijos, o tai gali būti tiesa. Tačiau demokratai ir GOP, kiaulienos statinėmis lėšas išleidžiantys, asmenys susitarė dėl šios vasaros skolos lubų susitarimo, kuris apribojo vidaus išlaidas. Bidenas galėtų paprašyti Kongreso įtraukti jo pasiūlymus į atskirų asignavimų projektus, jei jie yra prioritetiniai, tačiau tai reikštų pasirinkimą nefinansuoti kitų dalykų.

 

     Čia rizikuojama pono Bideno nuoširdumu ir jo, kaip vyriausiojo vado, pareigomis. Jis prašo respublikonų sunkiai balsuoti už šalies gėrį, jo teigimu, istorijos „posūkio taške“. Ar jis tai turi omenyje? Jei jis tai padarys, jis turėtų būti pasirengęs eiti į kompromisą, atsisakydamas daugiau socialinių išlaidų. Ar nepakako 11,6 trilijono dolerių, skirtų ne gynybai, per pirmuosius dvejus metus?

 

     Jis taip pat turėtų būti pasirengęs leistis į kompromisus dėl GOP prioritetų, pavyzdžiui, reformuoti „patikimos persekiojimo baimės“ prieglobsčio migrantams standartą, kuris tapo iš esmės atviromis durimis visiems, kurie to reikalauja. Vyksta du konfliktai, pone prezidente. Ar norite pinigų, kad padėtų mūsų sąjungininkams juos laimėti, ar norite paaukoti Ukrainą ir JAV gynybą dėl plačiajuosčio ryšio subsidijų?" [1]

1.  Biden Has a Choice: Guns or Butter. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 01 Nov 2023: A.16.

Biden Has a Choice: Guns or Butter.

"The last American President who tried to finance a war along with a new Great Society was Lyndon Johnson. It ended in inflation and retreat in Vietnam.

President Biden now wants Congress to help allies win two conflicts abroad, and deter a third over Taiwan, yet he wants to continue spending on everything as if nothing in the world has changed. He won't be able to do both.

Mr. Biden has asked Congress for $106 billion for arms to Ukraine and Israel, plus money for the U.S. southern border and the Pacific theater. These are urgent priorities as two conflicts rage and the U.S. military isn't remotely prepared to meet the growing threat of a Russia-Iran-China axis. Border security is the price of entry for GOP votes.

This will be hard enough to get through the GOP House, yet last week the White House asked Congress for $56 billion in "emergency" domestic spending. This is politically tone deaf, not least because the requests aren't remotely emergencies. They're more of the social pork barrel that dominated the Biden Administration's first two years.

Mr. Biden wants $144 million to "expand substance use and mental health prevention and treatment services in areas affected by the Maui fires." This is on top of $16 billion already appropriated for disaster relief. He wants $68 million for the Centers for Disease Control and Prevention to "build capacity for laboratory testing and biomonitoring."

The Department of Housing and Urban Development would get $2.8 billion for "long-term recovery, restoration of infrastructure and housing, economic revitalization, and mitigation" for California, Florida, Georgia, Alabama, Mississippi and Illinois. Much of this will flow to politically connected contractors.

The White House also wants $310 million to "address the need for additional water infrastructure to prevent and reduce sewage flows and contamination in Southern California through support for ongoing design and construction at the South Bay International Wastewater Treatment Plant." An ongoing project by definition is not an emergency.

Though the Northeast hasn't suffered a recent natural disaster, the Administration wants $1.6 billion to cover heating oil costs this year for lower-income folks in the region. How about pushing Gov. Kathy Hochul to let a natural gas pipeline be built through New York so Northeasterners don't have to burn higher-cost oil to heat their homes?

Although the President ended the Covid national emergency this spring, his request includes $6 billion to extend pandemic broadband subsidies for some 20 million lower-income households through December 2024 and another $16 billion to continue Covid child-care subsidies from the March 2021 American Rescue Plan Act that expired on Sept. 30.

The White House notes there's bipartisan support for many of its funding proposals, which may be true. But Democrats and the GOP's pork-barrel spenders agreed to this summer's debt-ceiling deal that capped domestic spending. Mr. Biden could ask Congress to include his proposals in individual appropriations bills if they are a priority, but that would mean making choices not to fund other things.

At stake here are Mr. Biden's sincerity and his obligation as Commander in Chief. He is asking Republicans to take a difficult vote for the good of the country at what he says is an "inflection point" in history. Does he mean it? If he does, then he should be willing to compromise by ditching more welfare spending. Wasn't the $11.6 trillion in non-defense spending in his first two years enough?

He should also be willing to make compromises on GOP priorities such as reforming the "credible fear" asylum standard that has become an essentially open door to anyone who claims it. There are two conflicts going on, Mr. President. Do you want the money to help our allies win them, or do you want to sacrifice Ukraine and U.S. defenses for broadband subsidies?" [1]

1.  Biden Has a Choice: Guns or Butter. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 01 Nov 2023: A.16.