Numatęs nacių audrą

   „Nacių kodekso sulaužymas

     Jasonas Bellas

     Pegasas, 352 puslapiai, 29,95 doleriai

 

     Winthrop Bell, britų subjektas, gimęs ir užaugęs Halifakso mieste, Naujojoje Škotijoje, studijavo filosofiją Vokietijos universiteto mieste Getingene 1914 m., kai Pirmasis pasaulinis karas jį ten įstrigdė. Sulaikytas, kaip priešas užsienietis, jam vis dėlto buvo leista apginti disertaciją (kurią jis parašė vokiečių kalba), kai trys profesoriai jį apklausė kameroje. Kaip rašo Jasonas Bellas knygoje „Cracking the Naci Code“, tai prilygo „vienam neįprasčiausių daktaro gynimų istorijoje“.

 

     Nors autorius turi bendrą pavardę su jo subjektu, jis nėra susijęs su Winthrop Bell. Tačiau jis taip pat yra filosofas, dėstantis Naujojo Bransviko universitete. Straipsnyje „Cracking the Naci Code“ ponas Bellas siūlo giliai ištirtą, intriguojantį Winthropo portretą. Po ketverių metų nelaisvės Vokietijoje jauną mokslininką įdarbino besikurianti Didžiosios Britanijos slaptoji žvalgybos tarnyba arba SIS (departamentas, vėliau žinomas, kaip MI6). Kaip sako jo biografas: „1918 m. nė vienas britas nežinojo apie Vokietiją daugiau, nei Bellas“.

 

     SIS greitai išsiuntė Winthropą, prisidengtą Reuters korespondentu, atgal į Vokietiją, kuri bandė iš naujo išrasti save, kaip liberalią demokratiją. Jo misija, kaip jis suprato, buvo padėti savo draugams vokiečiams, kurie palaikė šį tikslą – ir įspėti pergalingas galias apie grėsmingas pajėgas, siekiančias visiškai kitokios pokario baigties. Jis pietavo su aukščiausiais pareigūnais ir verslininkais ir vengė kulkų per Berlyno gatvės mūšius tarp kairiųjų ir dešiniųjų ekstremistų.

 

     Keletą ateinančių metų Winthrop karjerą apėmė filosofijos profesoriaus Harvardo universitete ir verslininko Naujojoje Škotijoje pareigas, kol jis pradėjo daugiau žvalgybos informacijos rinkimo Vokietijoje Hitleriui iškilus 1930-aisiais. Tai nuostabi istorija, tačiau kol ponas Bellas negavo leidimo ištirti Vintropo dokumentus, kurie buvo antspauduoti vyriausybės antspaudu, jo istorija buvo ne tiek pamiršta, kiek nežinoma. 

 

15 metų tyrinėjęs, autorius teigia, kad jo tiriamasis buvo superšnipas, „vadovavęs kovai“ su naciais tiek jų pradžioje, tiek Antrojo pasaulinio karo išvakarėse.

 

     Atsižvelgiant į jo susižavėjimą Winthropu, platūs p. Bello teiginiai yra suprantami, nors vargu ar neginčijami. 

 

Jis teisingai pabrėžia, kad didžioji pasaulio dalis buvo akla Vokietijoje kylančios grėsmės dydžiui. 

 

(Visas atskleidimas: jis cituoja mano knygą „Hitlerlandas“, kad pabrėžtų šią temą.) 

 

Jis taip pat pabrėžia Winthropo supratimą apie Hitlerio genocido ambicijas prieš žydus ir kitus ne arijus. Agentas pranešė, kad Vokietijos lyderis masines žudynes vertina, ne kaip „svajonę apie kažkokią neaiškią ateitį“, o kaip „neatidėliotiną praktinį projektą“.

 

     Didžioji dalis „Nacių kodekso nulaužimo“ yra skirta iš karto po Pirmojo pasaulinio karo, kai Winthropas lobizavo sąjungininkus, kad sušvelnintų jų skubėjimą bausti Vokietiją. Jis tai darė atvirai, kaip žurnalistas, pateikdamas aistringas istorijas apie masinio bado grėsmę ir slaptai atlikdamas savo vaidmenį SIS. P. Bellas savo dalykui priskiria svarbų vaidmenį, įtikinant sąjungininkus panaikinti Vokietijos maisto blokadą 1919 m. kovo mėn.

 

     Tačiau Winthropas vargu ar buvo vienintelis stebėtojas, atkreipęs dėmesį į pragaištingas ekonomines sąlygas, kurios kurstė didžiulius neramumus Vokietijoje. (Pavyzdžiui, Johnas Maynardas Keynesas savo 1919 m. knygoje „Taikos ekonominės pasekmės“ susprogdino griežtas Versalio sutarties sąlygas.) Winthrop pristatė savo britų vadovams alternatyvią strategiją, kurioje buvo parengtas energingas finansų gelbėjimo planas, kuris paremtų besikuriančias Vokietijos demokratines institucijas. Tačiau jo rekomendacijos liko palaidotos ataskaitose, kadangi jo viršininkai atsisakė išslaptinti, kad būtų galima paskelbti, ir apribojo didelę Winthrop produkcijos dalį tik nedideliam Didžiosios Britanijos ir Kanados vyresniųjų pareigūnų ratui.

 

     Winthropas taip pat perspėjo apie didėjančią Freikorps – sukarintų dalinių, kurie buvo Hitlerio atakos kareivių pirmtakai – galią, turėdami panašius rasistinius kredo. Pagrindinė kylančios ekstremistų dešinės figūra buvo generolas Erichas Ludendorffas, propagavęs „dūrio į nugarą“ teoriją, teigdamas, kad už Vokietijos pralaimėjimą kalti politikai, o ne kariniai vadai, kaip jis. Dar 1919 metais J. Bellas rašo: „nacių galia jau buvo stulbinanti“. Winthrop pranešė, kad jie gali perimti šalį bet kurią norimą dieną.

 

     Tačiau ši įvykių versija supainioja tais metais įkurtą mažytę Vokietijos darbininkų partiją su daugybe kraštutinių dešiniųjų jėgų. 1920 m. ji buvo pervadinta į nacionalsocialistinę Vokietijos darbininkų partiją, o jos lyderio rolę netrukus perėmė Adolfas Hitleris. Jis pakartojo Ludendorffo „dūrio į nugarą“ retoriką ir džiaugėsi generolo palaikymu. Tačiau, kaip parodė jų nesėkmingas Beer Hall pučas 1923 m. ir vėlesnis Hitlerio areštas, tuo metu naciai vargu ar buvo nesustabdomas nacionalinis judėjimas.

 

     Nepaisant to, kad jis pervertino nacių pradinius sugebėjimus, Winthrop tvirtino, kad jų iškilimas į valdžią nebuvo nieko neišvengiamo. Jis teigė, kad jei Vokietija galėtų pasiekti ekonominį stabilumą su stipria buvusių priešų parama, šalies ekstremistai būtų sutramdyti. Dešimtojo dešimtmečio viduryje toks rezultatas atrodė gana tikėtinas. Kad sustiprinti Hitlerio judėjimą, prireiktų pasaulinių 1929 m. akcijų rinkos katastrofos pasekmių.

 

     Winthropas neskaitė liūdnai pagarsėjusio Hitlerio autobiografinio rašto „Mein Kampf“ iki 1939 m. pradžios. Tačiau kai jis tai skaitė, ponas Bellas tvirtina, kad agentas iššifravo knygos „paslėptą žinią“, kuri buvo ta, kad „austras ketino nužudyti visus, kurie yra ne arijai visame pasaulyje“. Daugumai žmonių tai atrodė per absurdiška, kad patikėtų, bet ne visiems. 

 

Dar 1933 m., kai Quentinas Reynoldsas iš Tarptautinės naujienų tarnybos atvyko į Berlyną, kolega amerikiečių korespondentas H. R. Knickerbockeris iškart paragino jį perskaityti „Mein Kampf“, nes „viskas ten yra“.

 

     Ponas Bellas atliko savo darbą, atrasdamas Winthropo istoriją. Didžiosios Britanijos agentas nebuvo vienintelis asmuo, kuris apie Hitlerį dažniausiai buvo teisus, tačiau jis buvo vienas iš anksčiausiai tai padariusių.

     ---

     P. Nagorskis yra neseniai knygos „Gelbstint Freudą: gelbėtojai, atvedę jį į laisvę“ autorius." [1]

 

1. Foreseeing The Nazi Storm. Nagorski, Andrew.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 01 May 2024: A.13.

Foreseeing the Nazi Storm

 

"Cracking the Nazi Code

By Jason Bell

Pegasus, 352 pages, $29.95

Winthrop Bell, a British subject born and raised in Halifax, Nova Scotia, was studying philosophy in the German university town of Gottingen in 1914 when World War I trapped him there. Detained as an enemy alien, he was nonetheless allowed to defend his dissertation (which he had written in German) with three of his professors questioning him in his cell. As Jason Bell writes in "Cracking the Nazi Code," this amounted to "one of the most unorthodox doctoral defences in history."

Though he shares a surname with his subject, the author is not related to Winthrop Bell. He is, however, a philosopher as well, teaching at the University of New Brunswick. In "Cracking the Nazi Code," Mr. Bell offers a deeply researched, intriguing portrait of Winthrop. After emerging from four years of largely genteel captivity in Germany, the young scholar was recruited in London by Britain's nascent Secret Intelligence Service, or SIS (the department later known as MI6). As his biographer puts it: "In 1918, no Briton knew more about Germany than Bell."

SIS quickly dispatched Winthrop, under cover as a Reuters correspondent, back to Germany, which was attempting to reinvent itself as a liberal democracy. His mission, as he saw it, was to help his German friends who supported that goal -- and to warn the victorious powers of the sinister forces seeking a very different postwar outcome. He dined with top officials and businessmen and dodged bullets during Berlin street battles between extremists of the left and right.

Winthrop's career in the next few years included stints as a philosophy professor at Harvard and businessman in Nova Scotia before he embarked on more intelligence gathering in Germany during Hitler's rise in the 1930s. It is a remarkable story, but until Mr. Bell received permission to examine Winthrop's papers, which had been under government seal, his story was not so much forgotten as unknown. The author, who spent 15 years on his research, argues that his subject was a super-spy who "led the fight" against the Nazis, both in their early days and on the eve of World War II.

Given his admiration for Winthrop, Mr. Bell's sweeping assertions are understandable, although hardly indisputable. He rightly emphasizes how blind most of the world was to the magnitude of the threat emerging in Germany. (Full disclosure: He quotes my book "Hitlerland" to buttress this point.) He also highlights Winthrop's prescience about Hitler's genocidal ambitions against both Jews and other non-Aryans. The agent reported that the German leader saw mass murder not as "a dream for some vague future" but as an "immediate practical project."

Most of "Cracking the Nazi Code" focuses on the immediate aftermath of World War I, when Winthrop lobbied for the Allies to ease up on their rush to punish Germany. He did so openly as a journalist, filing impassioned stories about the threat of mass starvation, and covertly in his SIS role. Mr. Bell credits his subject with playing a major role in persuading the Allies to lift their food blockade of Germany in March 1919.

But Winthrop was hardly the only observer who pointed out the disastrous economic conditions that were fueling massive unrest in Germany. (John Maynard Keynes, for one, blasted the harsh terms imposed by the Treaty of Versailles in his 1919 book, "The Economic Consequences of the Peace.") Winthrop presented to his British handlers an alternate strategy, in which an energetic financial rescue plan would shore up Germany's fledgling democratic institutions. His recommendations, though, remained buried in reports that his bosses refused to declassify for publication, restricting much of Winthrop's output to a small circle of senior officials in Britain and Canada.

Winthrop also warned about the growing power of the Freikorps, the paramilitary units that were precursors to Hitler's storm troopers, with similar racist credos. A key figure in the rising extremist right was Gen. Erich Ludendorff, who promoted the "stab-in-the-back" theory, claiming that it was the politicians, not military commanders like himself, who were responsible for Germany's defeat. As early as 1919, Mr. Bell writes, "the Nazis' power was already astounding." Winthrop reported that they could take over the country any day they wanted.

But this version of events conflates the tiny German Workers' Party that was founded that year with a broad array of far-right forces. In 1920 it was renamed the National Socialist German Workers' Party, and Adolf Hitler soon took over as its leader. He echoed Ludendorff's stab-in-the-back rhetoric and welcomed the general's support. However, as demonstrated by their abortive Beer Hall Putsch in 1923 and Hitler's subsequent arrest, at that point the Nazis were hardly an unstoppable national movement.

Despite his overestimation of the Nazis' initial capabilities, Winthrop maintained that there was nothing inevitable about their rise to power. He argued that if Germany could achieve economic stability, with strong support from its former enemies, the domestic extremists would be contained. During the mid-1920s such an outcome looked quite plausible. It would take the global fallout from the 1929 stock-market crash to turbo-charge Hitler's movement.

Winthrop didn't read Hitler's infamous autobiographical screed, "Mein Kampf," until early 1939. Yet when he did, Mr. Bell asserts, the agent deciphered the book's "hidden message," which was that "the Austrian meant to kill all the non-Aryans in the entire world." Most people found that too preposterous to believe -- but not everyone. As early as 1933, when Quentin Reynolds of the International News Service arrived in Berlin, H.R. Knickerbocker, a fellow American correspondent, immediately urged him to read "Mein Kampf," since "it's all there."

Mr. Bell has done yeoman's work unearthing Winthrop's story. The British agent was not the only person who got Hitler mostly right, but he was one of the earliest to do so.

---

Mr. Nagorski is the author, most recently, of "Saving Freud: The Rescuers Who Brought Him to Freedom."" [1]

1. Foreseeing The Nazi Storm. Nagorski, Andrew.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 01 May 2024: A.13.

JAV naujienos: „demaskavimo“ atskleidimų šnipų ataskaitose daugėja

„VAŠINGTONAS – Nacionalinė saugumo agentūra (NSA) sutiko atskleisti įslaptintą informaciją apie JAV tapatybes, kurios pernai užsienio šnipų ataskaitose pasirodė daugiau, nei 31 000 kartų, ty beveik trigubai daugiau, nei praėjusiais metais, teigiama vyriausybės pranešime.

 

     Vadinamojo demaskavimo atvejų, kai redaguota informacija apie Amerikos asmenis ar korporacijas atskleidžiama kitoms federalinėms agentūroms, skaičius buvo didžiausias nuo tada, kai JAV šnipų agentūros kasmetinėje skaidrumo ataskaitoje pradėjo skelbti išsamią informaciją apie savo sekimo praktiką. Tada šis skaičius siekė tik šimtus ar tūkstančius.

 

     Ataskaita apie padidėjusį atskleidimą pateikiama po daug ginčų sukėlusio šį mėnesį įstatymo, leidžiančio rinkti užsienio žvalgybos duomenis, atnaujinimo. Demaskavimo procesas tapo politiškai apkrauta problema D. Trumpo administracijos metu, kai tuometinis prezidentas Donaldas Trumpas ir kai kurie jo sąjungininkai išsakė nepagrįstus teiginius, kad vyresnieji Obamos administracijos pareigūnai netinkamai panaudojo demaskavimą, siekdami šnipinėti Trumpo pereinamojo laikotarpio komandą.

 

     Didžioji dalis padidėjimo praėjusiais metais atsirado dėl vieno epizodo, susijusio su nenustatytos užsienio žvalgybos agentūros įsilaužimo kampanija, kuria buvo siekiama įsiskverbti ir pakenkti Amerikos kritinei infrastruktūrai, antradienį sakė aukšto rango žvalgybos pareigūnas.

 

     Tie demaskuoti nebuvo susiję su konkrečių amerikiečių asmenų tapatybėmis, pavyzdžiui, jų vardais, o su techniniais identifikatoriais, pavyzdžiui, el. pašto paskyra arba IP adresu, skirtais įmonėms ir komunalinėms įmonėms, kurios buvo pažeidžiamos atakų, sakė pareigūnas.

 

     „Svarbi dalis yra tai, kad „asmuo“ reiškia daugiau, nei žmogus“, – sakė Nacionalinės žvalgybos direktoriaus biuro pilietinių laisvių ir privatumo skyriaus vadovė Becky Richards, kalbėdamas apie tai, kaip žvalgybos agentūros vadina „JAV asmenis“. “ Demaskavimas, susijęs su kibernetinė ataka, buvo „susijęs su kritine infrastruktūra ir JAV įmonėmis“.

 

     Pareigūnai atsisakė atskleisti konkrečią informaciją apie kibernetinį įsibrovimą. Vyresnieji Bideno administracijos pareigūnai pastaraisiais mėnesiais skambino pavojaus signalu dėl Kinijos įsilaužėlių, kurie iš anksto įsitaisė sistemose, kad sutrikdytų arba sunaikintų vandens įrenginius, energijos tinklą ir kt., kilus dideliam konfliktui su JAV.

 

     NSA sutiko atskleisti JAV tapatybes įslaptintuose pranešimuose, kurie 2023 metais buvo išplatinti kitoms vyriausybinėms agentūroms 31 330 kartų, sakoma ataskaitoje. Palyginti su praėjusiais metais, šis skaičius padidėjo maždaug 172%.

 

     Demaskavimas skirtas naudoti tik nacionalinio saugumo sumetimais, pvz., padėti pareigūnams įvertinti žvalgybos duomenis, nurodant asmens, apie kurį gali diskutuoti du užsienio šnipai, tapatybę. Tačiau šį procesą reglamentuoja griežtos taisyklės, dėl kurių demaskavimo panaudojimas politiniais tikslais arba įslaptintos informacijos nutekinimas yra neteisėtas.“ [1]

 

1. U.S. News: 'Unmasking' Disclosures in Spy Reports Rise. Volz, Dustin.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 01 May 2024: A.3.

U.S. News: 'Unmasking' Disclosures in Spy Reports Rise

"WASHINGTON -- The National Security Agency agreed to reveal classified information about U.S. identities that appeared in foreign spy reports more than 31,000 times last year, nearly triple the previous year's amount, according to a government report.

The number of instances of so-called unmasking, in which redacted information regarding American individuals or corporations is revealed to other federal agencies, appeared to be the highest recorded since U.S. spy agencies began publishing details about their surveillance practices in an annual transparency report a decade ago. Back then, the figure tallied only into the hundreds or low thousands.

The report on the increase in disclosures follows the much-contested renewal this month of the law that authorizes the collection of the foreign intelligence data. The process of unmasking became a politically charged issue during the Trump administration, when then-President Donald Trump and some of his allies lobbed unsubstantiated claims that senior Obama administration officials had improperly weaponized unmasking to spy on Trump's transition team.

A majority of the increase last year resulted from one episode related to an unidentified foreign intelligence agency unleashing a hacking campaign that sought to infiltrate and harm American critical infrastructure, a senior intelligence official said Tuesday.

Those unmaskings didn't concern identities of specific American individuals, such as their names, but instead related to technical identifiers -- for example, an email account or IP address -- for companies and utilities that were vulnerable to attack, the official said.

"An important piece here is 'a person' means more than a human being," said Becky Richards, head of civil liberties and privacy at the Office of the Director of National Intelligence, in reference to how intelligence agencies refer to "U.S. persons." The unmaskings tied to the cyberattack were "related to critical infrastructure and U.S. companies."

Officials declined to share specific details about the attempted cyber intrusions. Senior Biden administration officials have sounded alarms in recent months about Chinese hackers pre-positioning themselves in systems to disrupt or destroy water facilities, the energy grid and more in the event of a major conflict with the U.S.

The NSA agreed to reveal U.S. identities in classified reports distributed to other government agencies 31,330 times in 2023, the report said. That figure was an increase of about 172% over the previous year.

Unmasking is designed to be used only for national-security reasons, such as helping officials assess intelligence by providing the identity of someone two foreign spies might be discussing on a call. But the process is governed by strict rules that make it illegal to use unmaskings for political purposes or to leak classified information." [1]

1. U.S. News: 'Unmasking' Disclosures in Spy Reports Rise. Volz, Dustin.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 01 May 2024: A.3.