MicroRNA Pioneers Win Medicine Nobel

"The Nobel Prize in medicine was awarded to Victor Ambros and Gary Ruvkun for the discovery of microRNA, molecules that help control how genes are expressed.

Their findings unlocked new areas of research into the roles these molecules play in human health. Researchers are exploring microRNA treatments for cancer, heart disease and dementia.

Ambros and Ruvkun were postdoctoral fellows in the 1980s in the laboratory of biologist Robert Horvitz, who won the Nobel Prize in 2002 for his research in gene regulation. In Horvitz's lab, they studied the roundworm C. elegans to better understand the role genes play in the development of different cell types.

Researchers already knew genes are copied to make molecules called mRNA that are translated into proteins that help determine cell type. 

The discovery of microRNA, which are about a hundredth the size of typical mRNA, added new understanding to how genes can be turned off.

Ambros, with the help of research assistant Rosalind Lee -- who also happens to be his wife -- and geneticist Rhonda Feinbaum, discovered the first microRNA in 1993. It appeared to be responsible for a mutation in the worms he studied in the lab.

Ambros wondered whether the finding was limited to worms. But a few years later Ruvkun, who was a close friend of Ambros, found another example of microRNA, one in humans and many other creatures.

"I had to reorganize my view of the world," Ambros, now 70 years old, said.

Researchers have since found microRNA in animals, plants and some viruses. Hundreds have been found in people. The molecules can bind to mRNA and destabilize it. They can also inhibit the amount of protein made from mRNA.

Lab experiments have shown that when microRNAs go awry, blindness, deafness, cancer and death can occur, said David Bartel, a biologist at the Massachusetts Institute of Technology.

"These are really important in mammalian development, physiology and disease," said Bartel. He co-founded Alnylam Pharmaceuticals to develop drugs using microRNA-like molecules to treat rare genetic disorders and high cholesterol.

Other companies are exploring whether blocking certain microRNAs could treat diseases.

Ruvkun and Ambros were giddy with excitement after learning of their Nobel honors.

Ruvkun, 72 and a genetics professor at Harvard Medical School, said he was fast asleep when the Nobel committee called in the early hours. "There have been other awards," he said. "The amount of attention a Nobel attracts is a hundredfold more."

Ambros was also asleep when the Nobel committee tried and failed to reach him. His son ended up breaking the news. "He said, 'If you get a call from somebody in Sweden, answer it!' " said Ambros, who is at UMass Chan Medical School.

Ruvkun and Ambros have been good friends since first meeting in Horvitz's lab. Ambros used to fly small planes and took Ruvkun on many adventures. They said they look forward to celebrating their win together soon.

"I don't have words for what it means to me. It's just unreal," Ambros said, with his wife -- who goes by Candy -- by his side. The couple met as undergraduates at MIT and have been colleagues for almost 40 years.

"We didn't go into science for fame or fortune. It was just curiosity," Lee said." [1]

1.  U.S. News: MicroRNA Pioneers Win Medicine Nobel. Mosbergen, Dominique.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 08 Oct 2024: A.3.

Britai išrado socialinę mašiną, skirtą nužudyti visą žmoniją, o ne tik išrado iškastinio kuro naudojimą, kepant Žemę – socialinė mašina palaiko šį kepimą be perstojo.

 „Gimęs valdyti

 

 Aaronas Reevesas ir Samas Friedmanas

 

 Harvardas / Belknapas, 328 puslapiai, 29,95 doleriai

 

 Net ir pati tvirčiausia širdis turi nugrimzti nuo minties, kad du progresyvūs akademiniai sociologai atsisako „elito“. Ta ribota (bet bauginančia) prasme Aarono Reeveso ir Samo Friedmano „Gimęs valdyti“ atitinka mūsų lūkesčius.

 

 Knygoje teigiama, kad Didžioji Britanija šiandien yra tiek pat mažytės sociopolitinės kastos gniaužtuose, kaip ir XIX amžiaus pabaigoje.

 

 Jo prielaidos aiškios nuo pat pradžių: elitas iš prigimties yra nedemokratiškas. Nelygybė iš prigimties yra nepriimtina. Baltieji visada yra privilegijuoti; taip pat vyrai. Spalvoti žmonės yra nepalankioje padėtyje esantys pašaliniai asmenys.

 

 Meritokratija ir judumas aukštyn yra mitai, kuriuos išplėtė elitas, siekdamas išplauti savo privilegiją.

 

 Turtas egzistuoja tam, kad būtų išvogtas. Be abejo, daugybė konfiskavimo priemonių yra būtinos norint ištaisyti neteisybes, kylančias iš Didžiosios Britanijos socialinės struktūros.

 

 Autoriai išreiškia tam tikrą jautrumą dėl savo privilegijų – sąmojingumo, savo rasės, lyties ir institucinės priklausomybės: „Yra tam tikra ironija dėl dviejų baltųjų vyrų profesorių iš Oksfordo [P. Reeveso] ir Londono ekonomikos mokyklos [Mr. Friedmano ] parašyti kritišką knygą apie britų elitą“. Ir vis dėlto jų knyga (jie sako) yra neatidėliotinas ankstesnio jų darbo apie „ilgą šešėlį, kurį socialinė klasė meta ant žmonių gyvenimų“ (P. Friedmano metodas) ir atskleidimą, kaip „klasifikuotos prielaidos“ yra įtrauktos į politiką, orientuotą į pagalbą vargšams (pono Reeveso).

 

 Kas vis dėlto laikomas elitu? Autoriai cituoja anglų sociologą Johną Scottą, kuris 2003 metais rašė, kad „elitas“ yra „vienas iš dažniausiai netinkamai vartojamų žodžių sociologijos leksikoje“. 

 

Jie apeina apibrėžimo klampų smėlį, laikydami elitu visus tuos, kurie pasirodė „Who's Who“ – Didžiosios Britanijos biografinėje dėmesio vertų ir įtakingų žmonių biblijoje, kuri skelbiama kasmet nuo 1897 m. Jei joje dalyvaujate, esate elitas; jei tavęs ten nėra, tai ne.

 

 „Kas yra kas“ suteikia autoriams gausų empirinį šaltinį, kurį jie su pasimėgavimu renka – sijoja, analizuoja ir lygina. Jie tiria, kur žmonės lankė mokyklą ir universitetą, iš ko jie yra kilę ir kiek turi pinigų. Naujausiame „Kas yra kas“ leidime yra 33 000 žmonių, kurie, pasak autorių, glumina, „vis dar gali jaustis skaičius per didelis, kad iš tikrųjų atstovautų nacionaliniam elitui“.

 

 Taigi jie remiasi Karlo Markso ir kitų teorijomis ir sudaro papildomą kategoriją – „turto elitą“. Šie žmonės sudaro tik 6 000 iš 33 000 „Kas yra kas“ arba 0,01 % Didžiosios Britanijos gyventojų. Žinoma, dėl procento mažumo siekiama priversti mus aiktelėti.

 

 Ypač įtikina autorių dėmesys elito „poilsiui“. Aristokratai mėgsta medžioti, žvejoti ir jodinėti; labiau išsilavinę tipai yra aukščiau taikantys, mėgstantys operą ir gerą literatūrą. Ponai Reevesas ir Friedmanas teigia, kad pastaraisiais dešimtmečiais dalyviai į „Kas yra kas“ sąrašą įtraukia pramogų, kurios yra skirtos atimti politiškai nejautrų pranašumą iš jų elito statuso. Pageidautina veikla apima tokius dalykus, kaip leisti laiką su šeima ir augintiniais bei klausytis pop muzikos.

 

 Vyresnės kartos atstovai, pastebi ponai Reevesas ir Friedmanas, nesigailėjo atskleisti jų snobiškumo ir ryšių, dėl kurių jie gavo vietą Oksforde arba darbą didelėje įmonėje. Priešingai, šiandienos elitas dažnai tvirtina, kad į viršų pateko dėl pastangų ir nuopelnų. Tokie teiginiai, pasak autorių, yra „įprastumo kosžaismas“, skirtas turtinės ir nelygybės slėpimui, suteikiant privilegijai „nuopelnų teisėtumą“.

 

 Skyriuje po empirinio skyriaus autoriai mums parodo, kad tokios mokyklos, kaip Etonas ir universitetai, tokie, kaip Oksfordas ir Kembridžas, vis dar pateikia šaliai neproporcingą žmonių skaičių „Kas yra kas“. Be to, labai smagu narstyti skaičius. Kai kurie patvirtina mūsų įtarimus: 23% visų didžiųjų valstybės pareigūnų (parlamento narių, vidaus ir užsienio sekretorių, iždo kanclerių) yra kilę iš Etono.

 

 Tačiau ar žinojome, kad pastaraisiais dešimtmečiais geriausių mokslininkų tarpe nieko iš darbininkų klasės „beveik visiškai nėra“? (Žinant, kad talentai vienodai pasklidę visuose visuomenės sektoriuose, koks talentų švaistymas... (K.))

 

 Taigi ką turėtume daryti? Ar Didžioji Britanija, šešta pagal dydį pasaulio ekonomika, tikrai yra bloga vieta gyventi, jei nesate stebuklingo rato narys? (Neišsiskiriančių) žmonių, norinčių ten emigruoti, skaičius rodo, kad ne. Ir tiesiog gali būti, kad atranka – stojant į koledžą, trokštamiems darbams ir daugeliui kitų šiuolaikinėje visuomenėje – iš tiesų matuoja nuopelnus, kaip teigia „elitai“.

 

 Ponai Reevesas ir Friedmanas to neturės kentėti. Apkerėti tokių nelygybės apsėstų ekonomistų, kaip Thomas Piketty, jie mano, kad Britanijai reikia didmeninės rekonstrukcijos. Jos „elito dauginimosi modeliai“, kai vaikai seka tėvus į akivaizdžią privilegiją, „reikalauja skubaus politinio dėmesio“. Autoriai įvestų naujus griežtus turto mokesčius turtingiesiems, taip pat kasmetinį turto mokestį. Mokestis prasidėtų nuo <2 mln. svarų sterlingų – apie 2,6 mln. dolerių – 0,6 proc. Autoriai skaičiuoja, kad per metus būtų surinkta apie < svarų>10 milijardų. Kapitalo bėgimą atgrasytų „griežtos vykdymo procedūros“.

 

 Tai tik pradžia. Ponai Reevesas ir Friedmanas taip pat siūlo socialinės inžinerijos planą. Jie pagal įstatymą apribotų 10% studentų iš privačių mokyklų, priimamų į geriausius Didžiosios Britanijos universitetus, skaičių. Oksforde ir Kembridže – Didžiosios Britanijos aukštojo mokslo viršūnėje – jie nutrauktų bet kokį atrankinį priėmimą ir pakeistų jį loterijos sistema, pagal kurią atsitiktine tvarka būtų priimami 5% geriausių studentų iš visų Didžiosios Britanijos mokyklų. Jie taip pat įpareigotų visas įmonių valdybas rezervuoti 50 % vietų darbuotojams ir apriboti „balsavimo teises, susijusias su kapitalo investicijomis“, kad būtų sugadinta stambiųjų akcininkų galia (iš esmės panaikinant kapitalizmą, kaip mes jį žinome esant (už Vokietijos ribų (K). )).

 

 O ir Lordų rūmus – Didžiosios Britanijos parlamento aukštuosius rūmus – pakeistų atsitiktinai atrinktų piliečių rūmai. Galų gale, anot autorių, „demokratijos turėtų sunkiai dirbti, kad kiekvienas turėtų galimybę tapti politiku“. Galimybė tapti politiku! Net Marksas niekada apie tai negalvojo.

 ---

 P. Varadarajanas, žurnalo bendradarbis, yra Amerikos įmonių instituto ir Niujorko universiteto teisės mokyklos Klasikinio liberalų instituto bendradarbis." [1]

 

Įrodymas yra pudinge. Vakarų visuomenės yra blogai valdomos tokio „elito“, todėl jį reikėtų pertvarkyti.

 

1. The Oppressive Ruling Class. Varadarajan, Tunku.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 09 Oct 2024: A.13.

The British invented the social machine to kill all humanity, not only the usage of fossil fuels baking the Earth - the social machine keeps this baking running nonstop

"Born to Rule

By Aaron Reeves and Sam Friedman

Harvard/Belknap, 328 pages, $29.95

Even the sturdiest heart must sink at the thought of a disquisition on "elites" by two progressive academic sociologists. In that limited (but fearful) sense, "Born to Rule," by Aaron Reeves and Sam Friedman, meets our expectations. 

The book argues that Britain is as much in the grip of a tiny sociopolitical caste today as it was in the late 19th century. 

It makes its assumptions clear from the get-go: Elites are undemocratic by nature. Inequality is inherently unacceptable. Whites are always privileged; ditto males. People of color are disadvantaged outsiders. 

Meritocracy and upward mobility are myths spun by elites to prole-wash their privilege. 

Wealth exists to be whittled down. And surely enough, a host of confiscatory remedies are imperative to fix the injustices that flow from Britain's social structure.

The authors express some sheepishness over their own privileges -- to wit, their race, sex and institutional affiliation: "There is a certain irony to two white male professors from Oxford [Mr. Reeves] and the London School of Economics [Mr. Friedman] writing a critical book about the British elite." And yet their book is (they say) a pressing extension of their previous work on "the long shadow that social class casts over people's lives" (Mr. Friedman's metier) and the uncovering of how "classed assumptions" are built into policies focused on the poor (Mr. Reeves's).

Who counts as elite, anyway? The authors cite John Scott, an English sociologist, who wrote in 2003 that "elite" is "one of the most misused words in the sociological lexicon." They sidestep the definitional quicksand by regarding as elite all those who've appeared in "Who's Who" -- Britain's biographical bible of noteworthy and influential people -- which has been published every year since 1897. If you're in it, you're elite; if you're not in it, you're not.

"Who's Who" gives the authors a lavish empirical resource, which they mine with gusto -- sifting, parsing and collating. They examine where people went to school and university, whom they're descended from, and how much money they have. The latest edition of "Who's Who" features 33,000 people, which may, the authors say -- puzzlingly -- "still feel too big to really represent a national elite." 

So they draw on the theories of Karl Marx and others and compose an additional category, the "wealth elite." These people comprise only 6,000 of the 33,000 in "Who's Who," or 0.01% of the British population. The smallness of the fraction is, of course, intended to make us gasp.

Particularly compelling is the authors' focus on the "recreations" of the elite. Aristos hunt, fish and ride; the more educated types are highbrow, favoring opera and good literature. In recent decades, entrants in "Who's Who" list recreations that are, Messrs. Reeves and Friedman say, intended to take the politically insensitive edge off their elite status. Preferred activities include declasse things like spending time with family and pets and listening to pop music.

Older generations, Messrs. Reeves and Friedman note, were unabashed about their snobbishness and about the connections that got them a place at Oxford or a job at a big firm. By contrast, today's elites often insist that they got to the top by dint of effort and merit. Such claims, the authors say, are a "cosplay of ordinariness" designed to make wealth-inequality more palatable by giving a "meritocratic legitimacy" to privilege.

In chapter after empirical chapter, the authors show us that schools like Eton and universities like Oxford and Cambridge still furnish the country with a disproportionate quantum of people in "Who's Who." And there's much fun to be had in trawling through the numbers. Some confirm our suspicions: 23% of all the great officers of state (members of Parliament, home and foreign secretaries, chancellors of the exchequer) have come from Eton. 

But did we know that in recent decades top scientists from working-class backgrounds are "almost completely nonexistent"? (Knowing that talent is equally spread in all sectors of society, what a waste... (K.))

So what should we do? Is Britain, the world's sixth-largest economy, really a bad place to live in if you're not a member of the magic circle? The numbers of (nonelite) people clamoring to emigrate there would suggest not. And it is just possible that the selection -- for college admissions, coveted jobs and much else in modern society -- does indeed measure merit, as the "elitists" claim.

Messrs. Reeves and Friedman won't have any of it. Under the spell of such inequality-obsessed economists as Thomas Piketty, they believe that Britain needs wholesale reconstruction. Its "patterns of elite reproduction" -- in which children follow parents into apparent privilege -- "demand urgent political attention." The authors would introduce harsh new property taxes on the rich, as well as an annual wealth tax. The tax would start at <pound>2 million -- about $2.6 million -- at a rate of 0.6%. It would raise around <pound>10 billion a year, the authors calculate. Capital flight would be discouraged by "robust enforcement procedures."

That's just the start. Messrs. Reeves and Friedman also offer a blueprint for social engineering. They would, by law, cap at 10% the number of students from private schools admitted to Britain's best universities. For Oxford and Cambridge -- Britain's acme of higher education -- they'd end all selective admission and replace it with a lottery system whereby the top 5% of students from all Britain's schools are randomly admitted. They'd also make it compulsory for all corporate boards to reserve 50% of seats for workers and revamp "voting rights connected to capital investment" to cripple the power of large shareholders (basically undoing capitalism as we know it (outside of Germany (K.)).

Oh, and the House of Lords -- Britain's upper house of Parliament -- would be replaced by a chamber of citizens selected at random. After all, the authors say, "democracies should work hard to ensure that everyone has the chance to become a politician." The chance to become a politician! Even Marx never thought of that.

---

Mr. Varadarajan, a Journal contributor, is a fellow at the American Enterprise Institute and at New York University Law School's Classical Liberal Institute." [1]

The proof is in the pudding. Western societies are badly run by such "elites", and should be reorganized.

1. The Oppressive Ruling Class. Varadarajan, Tunku.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 09 Oct 2024: A.13.