A Yacht for Your Yacht

“Among the rarefied owners of the world’s largest superyachts, one floating villa is not enough. Sometimes you need two: one for the family, and another for the toys. This shadow yacht ferries the jet skis, helicopter and submarine. It also holds the smaller boat that zips you into Monaco in time for lunch at Le Louis XV.

 

Or perhaps you have a chase boat, a speedy, smaller vessel with its own crew that rides alongside the yacht but is zippy enough for shorter day trips.

 

“People have full fleets, and a private jet to get you there,” said Farouk Nefzi, chief marketing officer for Feadship Royal Dutch Shipyards, sitting in a tent at the Fort Lauderdale International Boat Show, the world’s largest in-water boat show, which ended Nov. 2. “These people live intense lives.”

 

Unlike a billionaire’s other indulgences, like a home or private jet, which have practical uses, the yacht “is totally unnecessary,” Mr. Nefzi said. “It’s 100 percent emotion.”

 

On Oct. 29, as Hurricane Melissa bore down on the Caribbean, more than 100,000 people flocked to Fort Lauderdale to look at the 1,300 vessels on display. More than 200 of them were classified as superyachts, meaning they were at least 24 meters long (78.7 feet), or about the length of a tennis court. On the opening day, as rain pelted the docks, crews mopped the decks and leaned over the hulls to wipe the fiberglass dry. A squad of cheerleaders in blue and white uniforms, clutching their pompoms, practiced a routine to Kendrick Lamar’s “Not Like Us” amid the crowd.

 

Weaving through the bustling docks, brokers and buyers in khakis and loafers, speaking English, French, Italian and Portuguese, skipped over puddles to survey the inventory during appointment-only viewings. Step aboard a superyacht, and a crew, dressed in matching uniforms, would be waiting with a basket for your shoes and cloth booties for your bare feet.

 

At 85 million euros, or nearly $100 million, the most expensive offering was Hampshire, a 66.25-meter vessel owned by the British billionaire Andrew Currie. It comes equipped with two helipads, an infinity Jacuzzi and a shell door that opens at sea level for lounging.

 

Today’s superyacht buyers are younger and richer than they were a decade ago, and they’re increasingly American, enriched by the pandemic business boom, a roaring stock market and deep tax cuts.

 

Rather than wait for a gilded retirement, they are buying in their prime, looking for a plaything with all the trappings of home. They’re tethered to the world with Starlink internet while they play in St. Barts or Sardinia, or venture to more out-of-reach corners, like the Arctic. Among the coveted features are basketball courts, discos, underwater lounges, gyms, and wellness spas.

 

While yacht sales overall are down amid concerns about tariffs and an uncertain economy, sales of superyachts 40 meters and larger are up from last year, according to SuperYacht Times, which provides industry data. The company also reported that in 2024, sales of boats over 80 meters, about the length of a riverboat cruise ship, almost doubled from 2023 levels, and are on track to hold steady in 2025.

 

Americans own more superyachts over 40 meters than anyone else in the world, accounting for 23 percent of the global fleet, according to SuperYacht Times. Russians, who have vanished from the market since the events in Ukraine, are a distant second, at 7 percent.

 

“American buyers are the cork that keeps everything floating,” said Ralph Dazert, head of intelligence for SuperYacht Times.

 

The top 0.1 percent of American households saw their wealth grow by 90 percent, to a collective $23.3 trillion, from the fourth quarter of 2017, when President Trump signed the Tax Cuts and Jobs Act, to the second quarter of 2025, according to the Federal Reserve.

 

Americans for Tax Fairness, a tax policy advocacy group, found that the number of billionaires tracked by Forbes grew by nearly 40 percent, to 905 people, during the same period.

 

“The wealthy became very wealthy in the U.S. You can attribute that to Trump,” said Jan VanHogerwou, an executive at the Dutch shipyard Amels, while standing in front of the 74-meter Casino Royale, the largest vessel at the Fort Lauderdale show, which his company built.

 

A decade ago, Americans accounted for a sliver of Amels’ superyacht business. Today, they make up 85 percent of it. Among the company’s commissions is a superyacht that can grow its own food so its owner can live onboard autonomously if necessary to escape land during a pandemic or war. “They call them Armageddon buyers,” Mr. VanHogerwou said.

 

He declined to name the buyer of that particular boat — the world of superyacht purchasing is obsessively secretive — but did imply the person was notable.

 

At Benetti, an Italian shipyard, the vessels under production are given numbers, not names, so even the workers do not know who the clients are. But there are clues. A gym in the hull, a barbecue on the deck or plush, oversized furniture are telltale signs that the owner is American. “They are very obsessed with foam upholstery,” said Enrico Bonetti, a Manhattan architect who has designed yacht interiors for Benetti. For Americans, “the look of comfort is very puffy.”

 

The priciest superyachts have traded for over half a billion dollars. By comparison, the most expensive home in the United States, a condo at 220 Central Park South in Manhattan, sold in 2019 for roughly $240 million. But unlike real estate, a yacht is a depreciating asset with enormous overhead. Hampshire has a crew of 17. The Casino Royale has a crew of 18. Annual maintenance costs run at about 10 percent of the boat’s value a year.

 

“It’s expensive to be rich,” said Espen Øino, a naval engineer who has designed nearly 70 yachts, including the Octopus for the Microsoft co-founder Paul Allen.

 

John Staluppi, a New Yorker from Brooklyn who made his fortune as the founder of Atlantic Auto Group, and later Millennium Superyachts, owns two superyachts, Casino Royale and Golden Eye, a 54-meter vessel that he hopes to sell for $32.9 million.

 

Mr. Staluppi bought Casino Royale for 120 million euros (about $140.8 million) eight months ago. Sometimes, he and his wife have dinner on it when it’s docked near their home in West Palm Beach, Fla. “A yacht is like a home away from home,” said Mr. Staluppi, 78, sitting at a chess table on an upper deck. But, unlike a house, “if you don’t like the neighbors, when you own a boat, you move.”

 

This home away from home has seven bedrooms, seven bathrooms, three dining areas, and a full spa with a gym, hot tub, a sauna and a steam room. But still, there are “a few things that we don’t have here,” Mr. Staluppi said, like a private bathroom inside his office.

 

So, he’ll probably buy a bigger boat.” [2]

 

 

 

1. An infinity Jacuzzi is a hot tub with a "vanishing edge" design where water flows continuously over one or more sides into a hidden trough or basin below. The water is then collected, filtered, heated, and pumped back into the tub, creating the illusion that the water extends into infinity. This design is highly visual, especially when paired with a scenic view, and the continuous water flow creates a soothing, waterfall-like sound.

Key features of an infinity Jacuzzi

 

    Vanishing edge: The most distinctive feature is the one or more edges where the water flows over, making it look like the tub has no edge.

    Water circulation system: Water spills into a trough below, which is then pumped to a balance tank. From the balance tank, the water is sent through a filter and heater before being returned to the tub.

    Constant water level: The system maintains a consistent water level in the tub, regardless of how many people are in it, as the displaced water flows over the edge.

    Aesthetic appeal: This design is prized for its visual elegance, creating a seamless connection with the surrounding environment, such as a landscape, ocean, or skyline.

    Therapeutic experience: The sound of the flowing water and the ability to relax without the sight of an end can enhance a stress-relieving and therapeutic experience.

    Cost: They are generally more expensive to build and install compared to traditional hot tubs.

 

2. A Yacht for Your Yacht. Kaysen, Ronda.  New York Times (Online) New York Times Company. Nov 8, 2025.

Bendrovė „Lonvi“ mano, kad jos tabletės, kartu su sveiku gyvenimo būdu ir gera medicinine priežiūra, gali padėti žmonėms gyventi ilgiau, nei 100, metų ir iki 120 metų.

 

„Kai Kinijos valstybinės televizijos mikrofonas neseniai užfiksavo aukščiausią Kinijos vadovą Xi Jinpingą ir Rusijos prezidentą Vladimirą V. Putiną, svarstančius apie galimybę gyventi iki 150 metų, o galbūt net amžinai, daugelis sureagavo su nerimu.

 

Tačiau ilgaamžiškumo vaistų startuolio „Lonvi Biosciences“ laboratorijoje pietų Kinijos mieste Šendžene nebuvo jokių kalbų. „Gyventi iki 150 metų tikrai realu“, – sakė bendrovės, sukūrusios senėjimą stabdančias tabletes, pagrįstas vynuogių sėklų ekstrakte esančiu junginiu, vyriausiasis technologijų vadovas Lyu Qinghua. „Po kelerių metų tai bus realybė.“

 

Jis skeptiškai vertina šiuolaikinės medicinos galimybes visiškai nugalėti mirtį – tai, ką, anot Putino, įmanoma pasiekti organų transplantacijos būdu – tačiau mano, kad ilgaamžiškumo mokslas žengia į priekį taip greitai, kad gali išsipildyti net ir tai, kas, regis, neįmanoma.

 

„Po penkerių–dešimties metų niekas nesusirgs vėžiu“, – prognozavo jis.

 

Gyvybės eliksyro paieškos, kurias pastaraisiais metais su entuziazmu ėmėsi tokie Amerikos technologijų milijardieriai kaip Peteris Thielis, Kinijoje vyksta jau daugiau nei du tūkstantmečius. Jos prasidėjo nuo pirmojo imperatoriaus Qin Shi Huango, kuris įsakė visoje šalyje ieškoti mirtį metančių eliksyrų. Jei tai nepadėtų, jis taip pat įsakė sukurti tūkstančius terakotos karių, kurie apsaugotų jį kape, jei jis mirtų.

 

Imperatorius mirė būdamas 49 metų, galbūt nuo apsinuodijimo gyvsidabriu, kurį sukėlė senėjimą stabdantis gydymas.

 

Nuo pat pradžių ilgaamžiškumo verslą tvyrojo šarlatanizmo kvapas. Tačiau valstybės ir privačių įmonių investicijos, taip pat didėjantis susidomėjimas tarp Kinijos lyderių ir visuomenės pavertė jį teisėta ir kartais pelninga medicinos šaka.

 

Kinija, norinti pasivyti su Vakarais ir, kai tik įmanoma, juos pranokti biotechnologijų, dirbtinio intelekto ir kitų pažangių technologijų srityse, ilgaamžiškumo pramonę pavertė nacionaliniu prioritetu, investuodamas milijardus į tyrimus ir susijusius komercinius produktus.

 

„Jie labai sparčiai tobulėjo. Prieš kelerius metus čia nieko nebuvo, o Vakarai vis dar buvo toli priekyje“, – sakė Vadimas Gladyševas, Harvardo medicinos mokyklos profesorius, atlikęs novatorišką darbą ilgaamžiškumo srityje, įskaitant eksperimentą, kuriuo buvo pailginta senų pelių gyvenimo trukmė, sujungiant jų kraujotakos sistemas su jaunų pelių.

 

Kinijos tyrėjai, pasak jo, neseniai vykusios kelionės į Kiniją, kurios metu dalyvavo dviejose mokslinėse konferencijose, „sparčiai vejasi“.

 

Kinijos vidutinė gyvenimo trukmė praėjusiais metais pasiekė 79 metus – penkeriais metais daugiau nei pasaulinis vidurkis, praneša Komunistų partijos ruporas „The People’s Daily“.

 

Tačiau ši, pasiekta nuolat gerinant sveikatos priežiūrą ir gyvenimo būdą, vis dar atsilieka nuo Japonijos vidurkio – beveik 85 metų – ir toli gražu ne nuo 150 metų, kuriuos minėjo Xi Jinpingas.

 

Xi Jinpingas ir Putinas, abu – 72 metų, galbūt tiesiog šnekučiavosi. Tačiau tremtyje gyvenantys Komunistų partijos oponentai juos priėmė rimtai, atkreipdami dėmesį į 2019 m. Kinijos socialiniuose tinkluose pasirodžiusį vaizdo įrašą, kuris tariamai buvo reklaminis elitinės Pekino karinės ligoninės 301, kurioje gydomi aukšti pareigūnai, pasiūlymas.

 

Vaizdo įraše, kurį greitai ištrynė Kinijos cenzoriai, gyrėsi, kad ligoninė atlieka novatorišką darbą „981 lyderių sveikatos projekte“ ir siekia pailginti vyresniųjų partijos veikėjų gyvenimo trukmę iki 150 metų.

 

„Vidutinė Kinijos lyderių gyvenimo trukmė yra daug ilgesnė nei išsivysčiusių šalių lyderių gyvenimo trukmė“, – teigiama vaizdo įraše. atkreipdamas dėmesį į ligoninės dešimtmečius trukusį darbą, siekiant išlaikyti gyvus tokius lyderius kaip Mao Dzedongas, kuris mirė 1976 m., būdamas 82 metų, ir Deng Xiaopingas, kuriam 1997 m. buvo 92 metai.

 

Jautriai reaguojant į visas diskusijas apie lyderių sveikatą, Kinijos valstybinė televizija, kuri netyčia užfiksavo lyderių pokalbį prieš karinį paradą Pekine rugsėjį, nurodė Vakarų naujienų tarnyboms ištrinti filmuotą medžiagą.

 

Paliekant nuošalyje karštas mintis apie mikrofoną, Kinijos entuziazmas ilginti gyvenimo trukmę augo kartu su sparčiu ekonomikos augimu, kuris šimtams milijonų žmonių suteikė laiko ir pinigų, reikalingų žvelgti ne tik į kasdienį išgyvenimą.

 

Viena Kinijos bendrovė, pasinaudojusi šia tendencija, buvo „Time Pie“ – Šanchajuje įsikūrusi grupė, kuri pradėjo prekiauti maisto papildais, o dabar organizuoja mokslines konferencijas ir leidžia žurnalą „Senėjimas lėtai, gyvenimas gerai“.

 

„Anksčiau Kinijoje niekas nekalbėjo apie ilgaamžiškumą, tik turtingi amerikiečiai“, – sakė bendrovės įkūrėjas Gan Yu. „Dabar daugelis kinų domisi ir turi pinigų, reikalingų savo gyvenimui pratęsti.“

 

Neseniai Šanchajuje „Time Pie“ organizuotame tarptautiniame susibūrime buvo juntamas išaugęs susidomėjimas. Jame dalyvavo Kinijos ir užsienio mokslininkai, pristatę savo tyrimus, taip pat įmonės, siūlančios senėjimą stabdančius kremus ir mikstūras, goji uogas, kriogenines ir hiperbarines kameras bei kitus prietaisus, kurie turėtų sulėtinti senėjimą.

 

 

Rlab, Šanchajuje  įsikūrusi bendrovė, teigianti, kad „technologijos gali padėti žmonėms senėti“, pakvietė potencialius klientus užeiti į kažką panašaus į telefono būdelę – kriogeninį įrenginį, kuriame temperatūra nukrenta iki minus 200 laipsnių pagal Farenheitą. Į vidų įžengė Ivoras Yu, verslininkas iš šiaurės rytų Kinijos, užsiimantis ilgaamžiškumo verslu, bet po kelių sekundžių iššoko, drebėdamas nuo šalčio. Jis taip pat apžiūrėjo bendrovės „stebuklingą dėžutę nuo senėjimo“. Išėjo nieko nenusipirkęs.

 

 

„SuperiorMed“, sveikatos priežiūros bendrovė, valdanti, kaip teigiama, didžiausią pasaulyje „ilgaamžiškumo ligoninę“ Kinijos mieste Čengdu, reklamavo „nemirtingumo salas“, nors ir pripažino, kad jų dar nėra. Bendrovės įkūrėjas Li Dale'as nebuvo visiškai aiškus, ar „nemirtingumo salos“ bus kas nors daugiau nei prabangūs sveikatingumo SPA centrai, siūlantys kraujo tyrimus ir kitas prevencinės medicinos formas egzotiškose vietose.

 

 

Tačiau konferencija taip pat pritraukė rimtus mokslininkus, tokius kaip Harvardo universiteto profesorius Gladyshevas ir Steve'as Horvathas, vokiečių kilmės amerikiečių kilmės senėjimo tyrėjas, tapęs šios srities legenda dėl savo darbo kuriant pirmąjį „senėjimo laikrodį“ – senėjimo biožymenų matą.

 

Ponas Horvathas teigė, kad ilgaamžiškumo moksle anksčiau vyravo „beprotiški teiginiai“, kurie atstumdavo daugelį teisėtų mokslininkų, tačiau pastaraisiais metais, įskaitant ir Kiniją, pastebima „didžiulė pažanga“. „Niekas rimtai nebekalba apie nemirtingumą mokslinėse konferencijose, nes tai taip absurdiška“, – pridūrė jis.

 

Tačiau amžino gyvenimo idėja išlieka kaip rinkodaros priemonė. „Immortal Dragons“, Singapūro investicinis fondas, orientuotas į ilgaamžiškumo projektus, yra valdomas jauno verslininko iš Kinijos Bo Yang Wang, kuris tyrinėjo galimybes užsidirbti pinigų kriokonservavimo, organų 3D spausdinimo ir „viso kūno pakeitimo“ srityse.

 

Šendžene įsikūrusi ilgaamžiškumo startuolis „Lonvi“ turi kuklesnius tikslus.

 

2022 m. ji atidarė laboratoriją verslo bokšte, esančiame besiplečiančio Kinijos miesto pakraštyje, šalia Honkongo, po to, kai Šanchajaus mokslininkai atrado, kad natūralus junginys, randamas vynuogių sėklų ekstrakte – procianidinas C1 arba PCC1 – pailgino pelių gyvenimo trukmę, selektyviai naikindamas senstančias arba pasenusias ląsteles ir apsaugodamas sveikas ląsteles [1]. (Lonvi nėra susijęs su Šanchajaus mokslininkais.)

 

Šiuo junginiu gydytos pelės visą savo gyvenimą gyveno 9,4 proc. ilgiau, o nuo gydymo pradžios – 64,2 proc. ilgiau.

 

2021 m. žurnale „Nature Metabolism“ paskelbtame straipsnyje paskelbti rezultatai buvo novatoriški. Tačiau rugsėjį žurnalas paskelbė redaktoriaus pastabą, kurioje skaitytojai buvo įspėti apie „duomenų klaidas“, nors straipsnio neatšaukė. Vėlesni tyrimai, įskaitant vieną Japonijoje, patvirtino pradinius teiginius.

 

„Perkeliant tai, kas veikia pelėms, žmonėms reikia ilgų ir griežtų bandymų, o tai, kas veikia pelėms, dažnai nuvilia žmones“, – teigė Davidas Barzilai, amerikiečių medicinos gydytojas ir „Barzilai Longevity Consulting“ įkūrėjas. Pasak jo, „kanoninis pavyzdys“ yra rapamicinas – junginys, kuris, kaip įrodyta, „tvirtai“ pailgina pelių ir kitų gyvūnų gyvenimo trukmę, tačiau turi „neaiškų“ poveikį sveikiems suaugusiems žmonėms.

 

 

Kinija, pasak jo, „vis labiau rimtai žiūri į ilgaamžiškumo ir senėjimo biologiją tiek instituciniu, tiek politiniu lygmeniu“. Tačiau, pridūrė jis, „stiprus mokslinis ketinimas negarantuoja vienodai didelio tikslumo ar transliacinės sėkmės. Iššūkis yra ne tik padaryti daugiau, bet ir padaryti geriau“.

 

 

Vynuogių sėklos jau seniai populiarios kaip sveikas maistas Vakaruose ir tradicinėje kinų medicinoje. Tačiau „Lonvi“ teigia, kad joje yra izoliuotų molekulių, kurios „naikina zombių ląsteles“ – senstančias ląsteles, kurios nemiršta ir nepažeidžia sveikų ląstelių – ir kad rado būdą pagaminti kapsules, kuriose yra didelė šių medžiagų koncentracija.

 

 

„Tai ne tik dar viena tabletė. Tai šventasis gralis“, – sakė Yip Tszho, prisistatantis Zico, „Lonvi“ generalinis direktorius.

 

 

Bendrovė mano, kad jos tabletės, kartu su sveiku gyvenimo būdu ir gera medicinine priežiūra, gali padėti žmonėms gyventi ilgiau nei 100 metų ir iki 120 metų.

 

Davidas Furmanas, Buck instituto, Stanfordo universiteto biomedicininių tyrimų centro, skirto senėjimo tyrimams, docentas, teigė, kad kiniškos tabletės „atrodo perspektyvios“, tačiau jas reikia išbandyti dideliuose klinikiniuose tyrimuose.

 

Jo teigimu, Buck institutas pradės tyrimus, kad „įrodytų veiksmingumą ir patvirtintų“ bendrovės „ankstesnius atradimus ir teiginius“.

 

Ponas Yipas vis dar mato didelę rinką ne tik turtingiems žmonėms, bet ir jų augintiniams.

 

Kalbėdamas apie pirmąjį Kinijos imperatorių, jis pasakė: „Turtingi žmonės yra kaip Qin Shi Huang ir jie siekia nemirtingumo – arba bent jau ilgesnio gyvenimo.“ [2]

 

1. Procianidinas C1 (PCC1) naikina senas ląsteles, selektyviai skatindamas ląstelių mirtį senstančiose ląstelėse, dažnai vadinamose „zombių ląstelėmis“, kurios yra ląstelės, kurios nustojo dalytis ir gali sukelti uždegimą. Esant didelėms koncentracijoms, PCC1 sukelia šią ląstelių mirtį padidindamas reaktyviųjų deguonies rūšių (ROS) kiekį ir pažeisdamas mitochondrijas – procesus, kurie yra specifinis senstančių ląstelių trūkumas ir sukelia apoptozę. Šis veiksmas daro PCC1 senolitiku, junginių klase, kuri gali pašalinti senstančias ląsteles nepakenkiant sveikoms, nesenstančioms ląstelėms.

 

Kaip PCC1 naikina senstančias ląsteles

 

Selektyvus taikymas: PCC1 selektyviai sukelia ląstelių mirtį senstančiose ląstelėse, bet ne sveikose, augančiose ląstelėse.

Mitochondrijų pažeidimas: esant didelėms koncentracijoms, PCC1 padidina reaktyviųjų deguonies formų (ROS) gamybą ir sutrikdo ląstelės mitochondrijų funkciją.

Apoptozės sukėlimas: šis mitochondrijų pažeidimas sukelia proapoptozinių faktorių, tokių kaip Puma ir Noxa, padidėjimą ir galiausiai sukelia apoptozę, užprogramuotą ląstelių mirties procesą.

Atsparumo įveikimas: Senstančios ląstelės paprastai priešinasi apoptozei, tačiau PCC1 mechanizmai įveikia šį atsparumą šiose specifinėse ląstelėse.

Mažos koncentracijos poveikis: priešingai, esant mažoms koncentracijoms, PCC1 gali slopinti uždegimą skatinančių molekulių, kurias išskiria senstančios ląstelės, gamybą, kuri vadinama su senėjimu susijusiu sekreciniu fenotipu (SASP).

 

2. In China, the Dream of Outrunning Time. Higgins, Andrew; Shen, Qilai.  New York Times (Online) New York Times Company. Nov 8, 2025.

The Company Lonvi Thinks Its Pills, Combined with a Healthy Lifestyle and Good Medical Care, Can Help People Live Past 100 and up to 120

 

“When a Chinese state television microphone recently caught China’s top leader, Xi Jinping, and President Vladimir V. Putin of Russia musing about the possibility of living to 150 and perhaps even forever, many reacted with anxious consternation.

 

But there has been no tut-tutting in the laboratory of Lonvi Biosciences, a longevity medicine start-up in the southern Chinese city of Shenzhen. “Living to 150 is definitely realistic,” said Lyu Qinghua, the chief technology officer of the company, which has developed anti-aging pills based on a compound found in grapeseed extract. “In a few years, this will be the reality.”

 

He is skeptical about modern medicine defeating death entirely — something Mr. Putin said was possible with organ transplants — but he thinks that longevity science is advancing so fast even the seemingly impossible might come to pass.

 

“In five to 10 years, nobody will get cancer,” he predicted.

 

The search for the elixir of life, embraced with gusto in recent years by American tech billionaires like Peter Thiel, has been underway in China for more than two millenniums. It started with the first emperor, Qin Shi Huang, who ordered a nationwide hunt for death-defying potions. Just in case that did not work, he also ordered the creation of thousands of terra-cotta warriors to protect him in his grave should he die.

 

The emperor died at 49, possibly from mercury poisoning caused by an anti-aging treatment.

 

A whiff of quackery has hung over the longevity business from the start. But investment from the state and private companies, as well as surging interest among both Chinese leaders and the public, have turned it into a legitimate and sometimes lucrative branch of medicine.

 

China, eager to catch up with and, whenever possible, surpass the West in biotech, artificial intelligence and other advanced technologies, has made the longevity industry a national priority, pouring billions into research and related commercial spinoffs.

 

“They have improved very rapidly. A few years ago, there was nothing here and the West was still far ahead,” said Vadim Gladyshev, a Harvard Medical School professor who has done pioneering work on longevity, including an experiment that extended the expected life span of old mice by connecting their circulatory systems to young mice.

 

Chinese researchers, he said during a recent trip to China to attend two scientific conferences, “are rapidly catching up.”

 

China’s average life expectancy last year reached 79 years, five years higher than the global average, according to The People’s Daily, the Communist Party’s mouthpiece.

 

But that, achieved through steady improvements in health care and lifestyle, is still behind Japan’s average of nearly 85 years and a long way from the 150 years mentioned by Mr. Xi.

 

Mr. Xi and Mr. Putin, both 72, may have just been making small talk. But they were taken seriously by exiled opponents of the Communist Party, who pointed to a 2019 video that appeared on Chinese social media purporting to be a promotional pitch by an elite military hospital in Beijing, 301, which treats senior officials.

 

The video, which was quickly scrubbed by Chinese censors, boasted that the hospital was doing pioneering work for the “981 Leaders’ Health Project” — and aimed to extend the life span of senior party figures to 150 years.

 

“The average life span of Chinese leaders is far longer than the life span of leaders in developed nations,” the video said, pointing to decades of work by the hospital to keep alive leaders like Mao Zedong, who died at 82 in 1976, and Deng Xiaoping, who was 92 when he died in 1997.

 

Sensitive to all discussion of leaders’ health, Chinese state television, which inadvertently captured the conversation between the leaders before a military parade in Beijing in September, ordered Western news services to delete the footage.

 

The hot-mic musings aside, China’s enthusiasm for extending life-span has grown in tandem with its rapid economic growth, which has given hundreds of millions of people the time and money needed to look beyond surviving day-to-day.

 

One Chinese company riding the tide has been Time Pie, a Shanghai-based group that got its start marketing dietary supplements and now organizes scientific conferences and publishes a magazine, Aging Slow, Living Well.

 

“Nobody in China was talking about longevity before, only rich Americans,” said Gan Yu, the company’s co-founder. “Now many Chinese are interested and have the money they need to extend their lives.”

 

Surging interest was on display at a recent international gathering organized by Time Pie in Shanghai of Chinese and foreign scientists presenting their research, as well as businesses hawking anti-aging creams and potions, goji berries, cryogenic and hyperbaric chambers and other devices that are supposed to slow aging.

 

Rlab, a Shanghai-based company that claims “technology can prevent humans from aging,” invited prospective customers to enter what looked like a telephone booth — a cryogenic device in which the temperature drops to minus 200 Fahrenheit. Ivor Yu, an entrepreneur from northeast China in the longevity business, stepped in, only to jump out after a few seconds, shivering from the cold. He also inspected the company’s “anti-aging magic box.” He left without buying.

 

SuperiorMed, a health care company that runs what it says is the world’s biggest “longevity hospital” in the Chinese city of Chengdu, promoted “immortality islands,” though it acknowledged they do not exist yet. The company’s founder, Li Dale, was vague about whether “immortality islands” would be anything more than luxury health spas offering blood tests and other forms of preventive medicine in exotic locales.

 

But the conference also attracted serious scientists like Harvard’s Prof. Gladyshev and Steve Horvath, a German American aging researcher who is a legend in the field for his work developing the first “aging clock,” a measure of aging biomarkers.

 

Longevity science, Mr. Horvath said, used to be dominated by “wild claims” that alienated many legitimate scientists, but has seen a “vast improvement” in recent years, including in China. “Nobody serious talks about immortality at scientific conferences anymore because it is so absurd,” he added.

 

But the idea of living forever lingers as a marketing tool. Immortal Dragons, a Singapore investment fund focused on longevity projects, is run by a young entrepreneur from China, Bo Yang Wang, who has explored moneymaking opportunities in cryopreservation, 3-D printing of organs and “whole-body replacement.”

 

Lonvi, the longevity start-up in Shenzhen, has more modest goals.

 

It opened a lab in 2022 in a business tower on the edge of the sprawling Chinese city next to Hong Kong after scientists in Shanghai discovered that a natural compound found in grapeseed extract — procyanidin C1 or PCC1 — increased the life span of mice by selectively killing senescent, or aged, cells and protecting healthy cells [1]. (Lonvi is not connected to the Shanghai scientists.)

 

Mice treated with the compound lived 9.4 percent longer across their lifetime — and 64.2 percent longer from the start of treatment.

 

The findings, published in an article in Nature Metabolism in 2021, were groundbreaking. But in September, the journal issued an editor’s note alerting readers to “errors in the data,” though it did not retract the article. Subsequent studies, including one in Japan, have supported the initial claims.

 

Translating what works for mice to human beings requires long and rigorous testing, and what works for mice often disappoints with people, said David Barzilai, an American medical doctor and founder of Barzilai Longevity Consulting. The “canonical example” of this, he said, is rapamycin, a compound that has been proven to “robustly” extend the life span of mice and other animals but has “uncertain” effect on healthy human adults.

 

China, he said, “is increasingly taking longevity and aging biology seriously at both the institutional and policy level.” But, he added, “strong scientific intent does not guarantee uniformly high rigor or translational success. The challenge is not just doing more, but doing better.”

 

Grapeseed has long been popular as a health food in the West and in traditional Chinese medicine. But Lonvi claims to have isolated molecules within it that “kill zombie cells” — aging cells that do not die and hurt healthy cells — and to have found a way to produce capsules containing high concentrations of these.

 

“This is not just one more pill. This is the holy grail,” said Yip Tszho, who goes by the name Zico, Lonvi’s chief executive.

 

The company thinks its pills, combined with a healthy lifestyle and good medical care, can help people live past 100 and up to 120.

 

David Furman, an associate professor at the Buck Institute, a biomedical research center at Stanford University devoted to research on aging, said the Chinese pills “seem promising” but need to be tested in large clinical trials.

 

The Buck Institute, he said, is going to start trials to “demonstrate efficacy and validate” the company’s “previous findings and claims.”

 

Mr. Yip still sees a big market, not only for people with money but also their pets.

 

Referring to China’s first emperor, he said: “Rich people are like Qin Shi Huang and they are looking for immortality — or at least longer lives.”” [2]

 

1. Procyanidin C1 (PCC1) kills old cells by selectively promoting cell death in senescent cells, often called "zombie cells," which are cells that have stopped dividing and can cause inflammation. At high concentrations, PCC1 triggers this cell death by increasing reactive oxygen species (ROS) and damaging mitochondria, processes that are a specific weakness of senescent cells and lead to apoptosis. This action makes PCC1 a senolytic, a class of compounds that can clear out senescent cells without harming healthy, non-senescent cells.

How PCC1 eliminates senescent cells

 

    Selective targeting: PCC1 selectively induces cell death in senescent cells, but not in healthy, growing cells.

    Mitochondrial damage: At high concentrations, PCC1 increases the production of reactive oxygen species (ROS) and disrupts the function of the cell's mitochondria.

    Inducing apoptosis: This mitochondrial damage leads to the upregulation of pro-apoptotic factors, such as Puma and Noxa, and ultimately triggers apoptosis, the programmed cell death process.

    Overcoming resistance: Senescent cells typically resist apoptosis, but PCC1's mechanisms overcome this resistance in these specific cells.

    Low concentration effects: In contrast, at low concentrations, PCC1 can inhibit the production of the pro-inflammatory molecules that senescent cells secrete, which is known as the senescence-associated secretory phenotype (SASP).

 

2. In China, the Dream of Outrunning Time. Higgins, Andrew; Shen, Qilai.  New York Times (Online) New York Times Company. Nov 8, 2025.

Mūšio laukas apačioje --- Vokiečių povandeninių laivų pajėgos išlaikė bauginančią reputaciją. Amerikos povandenininkai kovojo efektyviau.

„Vilkų gauja“

 

 

Autorius Roger Moorhouse

 

 

„Basic“, 480 puslapių, 35 USD

 

 

„Running Deep“

 

 

Autorius Tom Clavin

 

 

„St. Martin's“, 352 puslapiai, 30 USD

 

 

Winstonas Churchillis kartą pasakė, kad Antrojo pasaulinio karo metu niekas jo labiau negąsdino nei vokiečių povandeniniai laivai, persekioję Šiaurės Atlantą, grasinantys sąjungininkų vilkstinėms ir skandinantys didžiuosius laivus. Tačiau, pasak Rogerio Moorhouse'o, knygos „Vilkų gauja: Hitlerio povandeninių laivų karo viduje“ autoriaus, šie laivai nenusipelno tokios žiaurios reputacijos, kokią jiems suteikė istorija ir kinas.

 

 

„Realybė buvo daug mažiau grėsminga“, – rašo ponas Moorhouse'as. „Kai atsirado reali galimybė sutrikdyti Atlanto tiekimo linijas, prieš JAV įstojant į karą 1941 m., Vokietijos povandeninių laivų pajėgoms trūko karių, kad sėkmingai išnaudotų savo pranašumą.“ „Ir kai povandeninių laivų skaičius buvo toks didelis, Jungtinių Valstijų pramonės ir karinė galia reiškė, kad povandeninių laivų metas jau buvo praėjęs.“

 

Iš tiesų, 1939 m. rugsėjo pradžioje, netrukus po Hitlerio įsiveržimo į Lenkiją, povandeninių laivų savininkų nuotaika buvo ne vilkų, o į skerdyklą vedamų avių nuotaika. „Jaučiamės prastai“, – savo karo dienoraštyje rašė U-48 vadas Herbertas Schultze. „Frazė „Atlanto pajėgos“ kažkada skambėjo galingai, bet to, ką turime, nepakanka, kad išplėštume daugiau nei dešimt–dvidešimt plaukų iš britų liūto kailio.“

 

Ponas Moorhouse'as, kurio knygos apima „Berlynas kare“ (2010) ir „Lenkija 1939“ (2020), išsamiai aprašo ankstyvąsias povandeninių laivų pajėgų sėkmes, kurios per pirmuosius keturis karo mėnesius nuskandino „daugiau nei 550 000 tonų laivų – iš viso 155 laivus, kurių didžioji dauguma buvo prekybiniai“. Tačiau didžiąja dalimi „Vilkų gauja“ (angl. „Wolfpack“) pasakoja apie povandeninių laivų įgulų kančias, nesėkmes ir mirtis.

 

1939 m. spalio 8 d. U-12 tapo pirmuoju povandeniniu laivu, kuris buvo nuskandintas be išgyvenusiųjų, atsitrenkęs į vieną iš 3000 britų ir prancūzų pastatytų minų, kurios pavertė Lamanšo sąsiaurį „neįveikiamu priešo laivybai“. Ponas Moorhouse'as pasakoja, kad ponus taip pat kamavo sugedusios torpedos, mechaniniai gedimai ir galiausiai nenutrūkstamos – ir dažnai sėkmingos – sąjungininkų karo laivų giluminės bombų atakos.

 

Gyvenimas vokiečių povandeniniame laive buvo toks apgailėtinas, kokį tik galėjome įsivaizduoti. „Ryte“ oras tirštas; jis tvyro drėgnoje, lipnioje masėje, kurią beveik galima suimti rankomis. Jis teka kaip ištirpusi želatina ant visų ir visko. Sienos prakaituoja ir teka vandeniu. Viskas lipnu ir drėgna. Ant vyrų kaktos žiba sidabriniai perlai, o jų akys įdubusios giliai blyškiuose veiduose, įrėmintos barzdos šerelių.“ „Visi tokie išsekę.“

 

Siauras Gibraltaro sąsiauris buvo ypač sunkus povandeninių laivų kapitonams ir įguloms. „U-95 nuskandino olandų povandeninis laivas prie Ispanijos krantų, nes nesugebėjo atpažinti grėsmės, o jo įgula tarpusavyje nerimavo: „Kokio tipo laivas tai buvo? Itališkas? Vokiškas?“ – kol galiausiai buvo torpedavomas.“ „U-557“ per klaidą taranavo italų torpedinis kateris „Orione“ į vakarus nuo Kretos ir buvo paskandintas su visa kariuomene.“ Mums sakoma, kad 1941–1942 m. žiemą buvo paskandinti septyni povandeniniai laivai, apie 25 % Viduržemio jūros pajėgų.

 

Jei Vokietijos povandeninių laivų istorija daugiausia buvo nesėkmė, JAV karinio jūrų laivyno povandeninių laivų pajėgos „Silent Service“ buvo daug daugiau. Knygoje „Bėgimas gilyn: drąsa, išlikimas ir tikroji mirtiniausio povandeninio laivo Antrajame pasauliniame kare istorija“ Tomas Clavinas teigia, kad netrukus po Perl Harboro JAV povandeninių laivų flotilė dažnai buvo vienintelis puolamasis ginklas, galėjęs smogti Japonijos laivynui ir kitiems karo ištekliams. „Iš viso Ramiojo vandenyno povandeninių laivų pajėgos atliko 1682 patrulius“, – rašo ponas Clavinas, – „ir per mažiau nei ketverius atakų metus buvo paskandinta penki milijonai tonų Japonijos laivų ir į dugną nusiųsta šeši šimtai tūkstančių tonų karo laivų, įskaitant aštuonis lėktuvnešius.“

 

Tai kainavo brangiai. „Penkiasdešimt du povandeniniai laivai išvyko amžinam patruliavimui ir kartu su jais išplaukė 3505 vyrai – šešis kartus didesni nuostoliai, nei paviršinių laivų.“

 

Pasakodamas šią neįtikėtinos sėkmės istoriją, ponas Clavinas seka Dicko O'Kane'o, Anapolio absolvento, kuris vėliau tapo „neabejotinai labiausiai apdovanotu Antrojo pasaulinio karo JAV karinio jūrų laivyno karininku, povandenine armijos Audie Murphy versija“, nuotykius.

 

O'Kane'o povandeniniai nuotykiai prasidėjo jam dirbant vykdomuoju karininku USS „Wahoo“ laive kartu su jo vadu Dudley Mortonu, agresyviu karo laikų povandeninių laivų vadu. „Čia, dar nepasibaigus trečiajam „Wahoo“ patruliui, turėjome suprasti, kad čia yra žmogus, kurio didžiausias džiaugsmas buvo tiesiogine prasme ieškoti ir sunaikinti priešą“, – savo karo laikų dienoraštyje apie Mortoną rašė George'as Grideris, „Wahoo“ inžinerijos karininkas.

 

1943 m. „Wahoo“ buvo išsiųstas į Geltonąją jūrą. „Šis patrulis ne tik pasiekė naują nuskandintų laivų rekordą, bet ir paralyžiavo Japonijos laivybą“ toje vietovėje, rašo ponas Clavinas. Patrulis buvo toks sėkmingas, kad japonai manė, jog JAV karinis jūrų laivynas perėmė vokiečių vilkų gaujos strategiją – medžioti paviršinius laivus grupėmis. Iš tikrųjų tai buvo tik „Wahoo“.

 

Šie karo meto patruliai nebuvo be iššūkių, panašių į vokiečių Atlanto vandenyne. „Mortonas paleido paskutines dvi torpedas“, – rašo ponas Clavinas apie 1943 m. susidūrimą prie Kurilų salų, kažkur tarp Rusijos ir Japonijos. „Su pirmąja nieko neįvyko. Antroji pataikė po antrojo priešo laivo tiltu, bet vietoj sprogimo garso operatorius užfiksavo tik duslų dunktelėjimą – dar vieną nesėkmę.“

 

1944 m. sausį O'Kane'ui buvo suteiktas pirmasis vadovavimas – USS „Tang“. Po penkių mėnesių, patruliuodamas prie Sasebo, Japonijoje, „Tang“ susidūrė su net 18 laivų vilkstine. Vienos atakos metu „Tang“ paleido šešias torpedas ir nuskandino keturis Japonijos laivus, kurių bendras svoris viršijo 16 000 tonų.

 

O'Kane'o lyderystė tapo dar svarbesnė, kai „Tang“ buvo paskandintas, o jis ir jo vyrai buvo išsiųsti į Ofuną, vieną žiauriausių Japonijos karo belaisvių stovyklų. Ten Amerikos karininkai ir įgula buvo reguliariai mušami, kankinami ir jiems nebuvo leista lankytis Raudonajam Kryžiui. Po ypač žiauraus sumušimo „karininkai buvo laikomi vertikaliai, kad juos būtų galima dar labiau sumušti“.

 

Kovos metu O'Kane'as buvo visiškai dalykiškas. Tačiau, kaip mums pasakoja ponas Clavinas, cituodamas Williamą Tuohy (knygos „Drąsiausias žmogus“ autorių), patekęs į nelaisvę, O'Kane'as „išsiugdė daugiau užuojautos savo įgulai ir kitiems kaliniams. Jis elgėsi su jais visais kaip geranoriškas tėvas“.

 

Išlaisvintas Dickas O'Kane'as tapo vienu iš septynių Antrojo pasaulinio karo povandenininkų, apdovanotų Garbės medaliu.

 

---

 

Ponas Yostas rašo apie karo istoriją žurnalui. [1]

 

1. REVIEW --- Books: The Battlefield Below --- The German U-boat force maintained a fearsome reputation. American submariners fought more effectively. Yost, Mark.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 08 Nov 2025: C7.

The Battlefield Below --- The German U-boat force maintained a fearsome reputation. American submariners fought more effectively.

“Wolfpack

 

By Roger Moorhouse

 

Basic, 480 pages, $35

 

Running Deep

 

By Tom Clavin

 

St. Martin's, 352 pages, $30

 

Winston Churchill once said that nothing frightened him more during World War II than the German submarines stalking the North Atlantic, menacing Allied convoys and sinking capital ships. According to Roger Moorhouse, the author of "Wolfpack: Inside Hitler's U-Boat War," however, these vessels don't deserve the ferocious reputation afforded them by history and cinema.

 

"The reality was much less threatening," Mr. Moorhouse writes. "When there was a genuine opportunity to disrupt Atlantic supply lines, prior to the U.S. entry into the war, in 1941, Germany's U-boat force lacked the numbers to successfully press its advantage. And by the time that it had the numbers, the industrial and military might of the United States meant that the U-boat's moment had already passed."

 

Indeed, in early September 1939, shortly after Hitler invaded Poland, the mood among U-boaters was not that of wolves but of sheep being led to the slaughter. "We have the feeling of being poorly off," Herbert Schultze, the commander of U-48, wrote in his war diary. "The phrase 'Atlantic forces' once sounded powerful, but what we have is not enough to pluck more than ten to twenty hairs from the fur of the British lion."

 

Mr. Moorhouse, whose books include "Berlin at War" (2010) and "Poland 1939" (2020), details the early successes of the U-boat force, which, during the first four months of the war, sank "more than 550,000 tons of shipping -- 155 vessels in total, the vast majority of them merchantmen." For the most part, however, "Wolfpack" chronicles the misery, failure and deaths of U-boat crews.

 

On Oct. 8, 1939, U-12 became the first U-boat to be sunk with no survivors, striking one of the 3,000 mines, laid by the British and French, that made the English Channel "impassable to enemy shipping." U-boats, Mr. Moorhouse tells us, were also plagued by malfunctioning torpedoes, mechanical failures and, eventually, the incessant -- and often successful -- depth-charge attacks of Allied warships.

 

Life aboard a German submarine was as miserable as we've ever imagined. "In the 'morning' the air is thick; it hangs in a clammy, damp mass that you can all but grasp with your hands. It flows like melted gelatine over everybody and everything. The walls sweat and run with water. Everything is clammy and damp. Silver pearls glisten on the men's foreheads and their eyes are sunken deep in their pale faces, framed in a stubble of beard. Everyone is so exhausted."

 

The narrow Straits of Gibraltar was particularly harrowing for U-boat captains and crews. "U-95 was sunk by a Dutch submarine off the Spanish coast after failing to identify the threat, her crew fretting among themselves -- 'What sort of a boat was she? Italian? German?' -- before finally being torpedoed. U-557 was rammed in error by the Italian torpedo boat Orione, west of Crete, and was sunk with all hands." Seven U-boats, about 25% of the Mediterranean force, we are told, were sunk in the winter of 1941-42.

 

If the story of Germany's U-boats was one mostly of failure, the U.S. Navy's submarine force, the Silent Service, was much more. In "Running Deep: Bravery, Survival and the True Story of the Deadliest Submarine in World War II," Tom Clavin argues that shortly after Pearl Harbor the U.S. submarine fleet was often the only offensive weapon available to strike Japanese shipping and other war assets. "Overall, the Pacific Submarine Force had launched 1,682 patrols," Mr. Clavin writes, "and in less than four years of attacks five million tons of Japanese shipping had been sunk and six hundred thousand tons of warships had been sent to the bottom, including eight aircraft carriers."

 

It came at a high price. "Fifty-two submarines had gone on eternal patrol and with them went 3,505 men, a loss six times higher than for surface ships."

 

In telling this tale of overwhelming success, Mr. Clavin follows the exploits of Dick O'Kane, a graduate of Annapolis who would go on to become "arguably the most highly decorated U.S. Navy officer of World War II, an undersea version of the Army's Audie Murphy."

 

O'Kane's underwater adventures began as the executive officer aboard USS Wahoo, alongside its commanding officer, Dudley Morton, an aggressive wartime submarine commander. "Here, we were to realize before the Wahoo's third patrol ended, was a man whose supreme joy was to literally seek out and destroy the enemy," George Grider, Wahoo's engineering officer, wrote of Morton in his wartime diary.

 

In 1943, the Wahoo was sent to the Yellow Sea. "Not only had this patrol set a new record for ships sunk, but it had paralyzed Japanese shipping" in the area, Mr. Clavin writes. The patrol was so successful that the Japanese thought the U.S. Navy had adopted the German wolfpack strategy of hunting surface ships in groups. In reality, it was only the Wahoo.

 

These wartime patrols were not without challenges similar to those of the Germans in the Atlantic. "Morton launched his last two torpedoes," Mr. Clavin writes of a 1943 encounter off the Kuril Islands, somewhere between Russia and Japan. "Nothing happened with the first one. With the second, it struck under the bridge of the second enemy ship, but instead of an explosion the sound man picked up only a dull thud -- another dud."

 

In January 1944, O'Kane was awarded his first command, USS Tang. Five months later, during a patrol off Sasebo, Japan, the Tang came upon a convoy of as many as 18 ships. In one attack, the Tang fired six torpedoes and sank four Japanese ships, totaling more than 16,000 tons.

 

O'Kane's leadership became even more important when the Tang was sunk and he and his men were sent to Ofuna, one of the most brutal Japanese prisoner-of-war camps. There, the American officers and crew were regularly beaten, tortured and denied any visits by the Red Cross. After a particularly vicious beating, "the officers were held upright so they could be beaten some more."

 

In combat, O'Kane was all business. But, as Mr. Clavin tells us, quoting William Tuohy (the author of "The Bravest Man"), once in captivity, O'Kane "developed more compassion for his crew and his fellow prisoners. He behaved like a benign father figure to them all."

 

After he was freed, Dick O'Kane became one of the seven World War II submariners awarded the Medal of Honor.

 

---

 

Mr. Yost writes about military history for the Journal.” [1]

 

1. REVIEW --- Books: The Battlefield Below --- The German U-boat force maintained a fearsome reputation. American submariners fought more effectively. Yost, Mark.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 08 Nov 2025: C7.

Naudokitės dirbtiniu intelektu arba būsite atleisti – tiek didelėse, tiek mažose įmonėse darbuotojai bijojo būti pakeisti dirbtinio intelekto. Nauja grėsmė: būti pakeistiems asmeniu, kuris išmano dirbtinį intelektą.

„Konsultacijų milžinės „Accenture“ generalinė direktorė Julie Sweet neseniai paskelbė nemalonių naujienų: „Accenture“ „pasitraukia“ iš darbuotojų, kurie neįsisavina dirbtinio intelekto naudojimo darbe.

 

Įmonė apmokė apie 70 % iš maždaug 779 000 savo darbuotojų generatyvinio dirbtinio intelekto pagrindų, investuotojams sakė ji. Tačiau darbuotojams, kuriems „perkvalifikavimas, remiantis mūsų patirtimi, nėra perspektyvus kelias“, bus parodytos durys, sakė Sweet.

 

Paprasti darbuotojai visoje korporacinėje Amerikoje pastaraisiais metais nerimavo, kad juos pakeis dirbtinis intelektas. Dabar vyksta kažkas kita: dirbtinis intelektas kainuoja darbuotojams darbą, jei jų vadovai mano, kad jie nepakankamai greitai diegia technologijas.

 

Nuo profesionalių paslaugų įmonių iki technologijų bendrovių darbdaviai verčia savo darbuotojus mokytis generatyvinio dirbtinio intelekto ir integruoti tokias programas kaip „ChatGPT“, „Gemini“ arba pritaikytus įmonei skirtus įrankius į savo darbą. Kartais jie naudoja lazdas, o ne morkas. Kiekvienas, kuris laikomas neapmokymu arba matomas kaip delsiantis, rizikuoja būti pašalintas iš įdarbinimo procesų, sumenkintas veiklos vertinimuose arba atleistas iš darbo.“ išjungta.

 

Įmonės įspėja savo darbuotojus apie jų dirbtinio intelekto įgūdžius, vykstant baltųjų apykaklių atleidimų bangai. „Amazon.com“ spalio pabaigoje paskelbė apie atleidimus, kurie paveikė maždaug 14 000 darbo vietų, o „Target“ neseniai panaikino 1 800 pareigybių korporacijose. „International Business Machines“ taip pat atskleidė tūkstančius atleidimų. „Amazon“ ir IBM vadovai šiais metais savo pranešimuose susiejo darbuotojų skaičiaus mažinimą su technologijomis.

 

Kai kurios įmonės apmoko žmones, kaip naudotis įrankiais, tačiau palieka jiems patiems išsiaiškinti, kam juos naudoti. Yra daugybė galimybių, kaip diegti dirbtinį intelektą. Kai kurios įmonės reikalauja mokymo kursų arba įsteigia pagalbos tarnybas, kurios moko darbuotojus, kaip integruoti dirbtinį intelektą į savo darbą. Kitos įpareigoja darbuotojus kūrybiškai mąstyti apie tai, kaip užsidirbti pinigų ar sutaupyti laiko naudojant technologijas.

 

Tai gali paskatinti įdomias inovacijas arba gali įvykti darbo atlikimo sąskaita. Arba abu.

 

Įmonių programinės įrangos įmonės „IgniteTech“ vadovai praėjusiais metais reikalavo, kad darbuotojai 20 % savo darbo savaitės skirtų eksperimentams su dirbtiniu intelektu. Vieną tokį „dirbtinio intelekto pirmadienį“ darbuotojai svarstė būdus, kaip paspartinti procesus, pavyzdžiui, automatizuoti atsakymus į klientų aptarnavimo užklausas. Darbuotojai taip pat turėjo „Slack“ ir „X“ platformose pasidalyti tuo, ko sužinojo apie dirbtinį intelektą.

 

Generalinis direktorius Ericas Vaughanas teigė, kad darbuotojai patys įvertino savo dirbtinio intelekto naudojimą, o vėliau įmonė naudojo „ChatGPT“ rezultatams reitinguoti. Po žmogaus atliktos peržiūros „IgniteTech“ pašalino mažiausiai balų surinkusius darbuotojus.

 

„Patys prisipažino, kad jie yra rūsyje“, – sakė jis. „Todėl dabar jie turi išeiti.“

 

Nebuvo lengva: Vaughanas prisimena, kaip tuo metu kalbėjosi su žmona apie pokyčius ir jautėsi „baisiai“. Tačiau jis sakė manantis, kad dirbtinis intelektas yra egzistencinė grėsmė ir kad jei „IgniteTech“ nesikeis, įmonė mirs. Vienas iš sunkiausių pasitraukimo atvejų buvo vyriausiasis produktų vadovas, kuris įmonėje dirbo daugelį metų. Jis ir kiti istoriškai buvo pavyzdingi, produktyvūs darbuotojai, tačiau priešinosi dirbtinio intelekto įgaliojimui, sakė Vaughanas, kuris taip pat vadovauja „GFI Software“ ir „Khoros“.

 

Tas vadovas Gregas Coyle'as teigė, kad patikėjo dirbtinio intelekto potencialu tobulėti. „IgniteTech“ produktus ir prideda naujų galimybių. Tačiau jis užginčijo plačiai paplitusių atleidimų pobūdį, ypač dėl to, kad technologija dar tik pradedama kurti.

 

„Taip greitai atleidžiami darbuotojai yra labai rizikingi“, – sakė jis. „Jei jūsų dirbtinio intelekto planas nepasiteisins taip, kaip tikėjotės, tai yra didžiulė rizika verslui.“

 

Po atleidimų etapo Coyle'as teigė, kad 2023 m. pabaigoje vykusiame vadovų susirinkime jis priešinosi dirbtinio intelekto įgaliojimui. Jis sakė manantis, kad įmonė nedirba strategiškai, nes atleidžia darbuotojus. Po kelių mėnesių, anot jo, jis buvo atleistas.

 

Dirbtinis intelektas, pasak Coyle'o, „ateina, nesvarbu, ar mums tai patinka, ar ne“. „Arba prisijungi, arba liksi nuošalyje.“ Tačiau jis pridūrė: „Nemanau, kad versle taikomas toks grubios jėgos, visapusiškas požiūris į DI.“

 

Vaughanas teigė, kad bendrovė nuo to laiko pasamdė DI specialistus atleistiems darbuotojams pakeisti. „Accenture“ teigė, kad šiais finansiniais metais tikisi padidinti darbuotojų skaičių.

 

Didelėse ir mažose įmonėse daugelis darbuotojų dvejoja diegdami DI, bijodami, kad dėl plataus pritaikymo jie neteks darbo. Jie taip pat abejoja, ar technologija gali atlikti darbą taip gerai, kaip jie.

 

Neseniai atlikta „Gallup“ apklausa parodė, kad daugiau nei 40 % JAV darbuotojų, kurie nenaudoja DI, teigia, kad pagrindinė priežastis yra ta, jog jie netiki, jog tai gali padėti jų darbui. Mažesnė dalis, 11 %, teigė, kad pagrindinė jų varomoji jėga buvo ta, kad jie nenorėjo keisti savo darbo būdo. Nors DI diegimas per pastaruosius metus išaugo, dirbantys amerikiečiai maždaug tris kartus dažniau teigia, kad visiškai nėra pasiruošę DI, o ne „labai pasiruošę“, nustatė „Gallup“.

 

Daugeliui darbuotojų, net ir susidūrus su DI, įrankiai,  kuriems įmonės išleidžia daug lėšų, nėra veiksmingi. Masačusetso technologijos instituto tyrėjams peržiūrėjus daugiau nei 300 dirbtinio intelekto iniciatyvų, nustatyta, kad tik 5 % jų pasiekė kiekybiškai įvertinamos vertės. Darbuotojai renkasi tokius įrankius kaip „ChatGPT“ ir „Microsoft Copilot“ dėl jų naudojimo paprastumo, tačiau retai naudoja kitą programinę įrangą.

 

Tyrėjai nustatė, kad didelė kliūtis yra ta, jog daugelis šių įrankių dar nėra užprogramuoti mokytis iš ankstesnių vartotojų sąveikų. Dėl to sudėtingam darbui geriau kreiptis į kolegą iš žmogaus. Tyrėjai nustatė, kad geriausia investicijų grąža dažnai gaunama atliekant administracines funkcijas.

 

Įmonės ieško kitų būdų, kaip paskatinti darbuotojus integruoti dirbtinį intelektą į savo darbą.

 

„McKinsey“ analitinis problemų sprendimas yra konsultantų veiklos pagrindas. Kai šis įgūdis bus vertinamas būsimuose veiklos vertinimuose, konsultantai bus vertinami pagal tai, kaip jie priima sprendimus naudodamiesi dirbtiniu intelektu. Dabar, skirdama darbuotojus kai kuriems klientų projektams, „McKinsey“ teikia pirmenybę darbuotojams, kurie yra apmokyti dirbtinio intelekto srityje, sakė vyresnioji partnerė ir pasaulinė technologijų ir dirbtinio intelekto lyderė Kate Smaje.

 

Įmonės personalo vadovas teigė, kad KPMG žmogiškųjų išteklių skyriaus darbuotojai platesnio masto vertinimų metu vertinami pagal tai, kaip gerai jie bendradarbiauja su dirbtiniu intelektu.

 

„PwC“ reikalauja, kad naujausi darbuotojai būtų apmokyti dirbtinio intelekto srityje. Spalio mėnesį ji pradėjo devynių dalių bandomąją mokymo programą naujiems absolventams, įskaitant pamokas apie „tikslingą skatinimą“, darbo eigų, apimančių dirbtinį intelektą, kūrimą ir instrukcijas, kaip atsakingai naudoti įrankius.

 

Rudenį vykusiame visų „PwC“ partnerių susitikime, kuriame dalyvavo tūkstančiai dalyvių, darbas su technologijomis buvo darbotvarkės dalis. Kelių milijonų dolerių investicija į dirbtinio intelekto mokymus „tikrai atsipirks“, sakė Margaret Burke, įmonės įdarbinimo, mokymosi ir tobulėjimo vadovė.

 

„Concentrix“, klientų aptarnavimo užsakomųjų paslaugų įmonėje, kurioje dirba daugiau nei 400 000 darbuotojų, vadovai neseniai suprato, kad prastai dirbantys kūrėjai nenaudoja dirbtinio intelekto.

 

„Pastebima, kad tie žmonės atsisako prisitaikyti“, – sakė Ryanas Petersonas, „Concentrix“ produktų vadovas.

 

„Concentrix“ 2024 m. pasamdė Petersoną iš „Amazon“ su įgaliojimu rasti būdų, kaip integruoti dirbtinį intelektą visoje įmonėje. Dabar jos teisininkai naudoja dirbtinį intelektą, kad perbrauktų naujas sutarčių versijas. Technologija žymi sąlygas, su kuriomis įmonė niekada nesutiktų derybose, pavyzdžiui, neribotos atsakomybės prisiėmimą, sakė Petersonas. Dėl šio efektyvumo „Concentrix“ galėjo perkelti 10 teisininkų į didesnės vertės derybų darbą ir bylinėjimosi valdymą.

 

Pirkimų komandos naudoja technologiją pasiūlymų užklausoms palyginti, o rinkodaros komandos dabar ją naudoja el. laiškams formatuoti ir šablonams kurti, sakė jis.

 

Birželio mėnesio pajamų skelbime „Concentrix“ generalinis direktorius teigė, kad nenumato „masinio darbuotojų skaičiaus sumažėjimo“, nors pažymėjo, kad darbuotojų skaičiaus mažėjimas yra įmanomas.

 

Londone įsikūrusi švietimo technologijų įmonė „Multiverse“ teigia, kad jos misija yra skatinti dirbtinio intelekto diegimą. Kiekvieną ketvirtį ji apdovanoja darbuotoją, kuris sugalvojo geriausius dirbtinio intelekto panaudojimo būdus, 10 000 svarų sterlingų arba apie 13 000 JAV dolerių. Tarp šio ketvirčio finalininkų yra dokumentų tvarkymo automatizavimo sistemos, sutrumpinančios 30 minučių užduotį iki penkių minučių, kūrėjas ir asmuo, sukūręs pardavimų asistentą, kuris sukuria pritaikytą instruktažą, pagrįstą viešai prieinama informacija.

 

 

„Multiverse“ darbo ieškančiųjų pokalbių metu klausiama, kaip jie naudoja dirbtinį intelektą savo gyvenime, o vienos užduoties metu potencialūs darbuotojai rašo raginimus atlikti tam tikras užduotis, sakė Libby Dangoor, kuri, be kitų sričių, prižiūri įmonės žmogiškuosius išteklius ir dirbtinį intelektą. Jei kandidatai skeptiškai vertina dirbtinį intelektą, tai bus atkreipta į jus paraiškų teikimo procese, sakė ji.

 

 

„Turime samdyti darbuotojus pagal dirbtinio intelekto valią, o ne tik įgūdžius“, – sakė ji.

 

 

„LinkedIn“ darbo skelbimų, kuriuose reikalaujama dirbtinio intelekto raštingumo įgūdžių, skaičius per 12 mėnesių, pasibaigusių liepos mėnesį, išaugo 70 %, teigiama svetainės duomenyse.

 

 

28 metų Annie Hamburgen iš Incline Village, Nevados valstijos, kovo mėnesį paliko rinkodaros darbą, kad keliautų po Pietų Ameriką. Kai ji grįžo ir šią vasarą pradėjo ieškoti naujo darbo, potencialūs darbdaviai nuolat jos klausinėjo apie dirbtinį intelektą. „Stengiausi parodyti savo atvirumą mokymuisi, kartu aiškiai pabrėždama, kad aklai neįvesiu duomenų ir nepriimsiu bet kokio rezultato“, – sakė ji.

 

 

Hamburgen neseniai buvo pasamdyta integruotos rinkodaros vadovės pareigoms ir pradeda dirbti pirmadienį. Pokalbiuose su būsimu viršininku tapo aišku, kad ji turėtų naudoti dirbtinį intelektą informacijai sintetinti. Dažnas priesakas: „Įveskite tai į „Grok“!“ [1]

 

1. EXCHANGE --- Use AI, Or You're Fired --- At companies big and small, employees have feared being replaced by AI. The new threat: Being replaced by someone who knows AI. Ellis, Lindsay.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 08 Nov 2025: B1.  

Use AI, Or You're Fired --- At companies big and small, employees have feared being replaced by AI. The new threat: Being replaced by someone who knows AI.

“Julie Sweet, the chief executive of consulting giant Accenture, recently delivered some tough news: Accenture is "exiting" employees who aren't getting the hang of using AI at work.

 

The firm has trained about 70% of its roughly 779,000 employees in generative artificial-intelligence fundamentals, she told investors. But employees for whom "reskilling, based on our experience, is not a viable path" will be shown the door, Sweet said.

 

Rank-and-file employees across corporate America have grown worried over the past few years about being replaced by AI. Something else is happening now: AI is costing workers their jobs if their bosses believe they aren't embracing the technology fast enough.

 

From professional-services firms to technology companies, employers are pushing their staffs to learn generative AI and integrate programs like ChatGPT, Gemini or customized company-specific tools into their work. They're sometimes using sticks rather than carrots. Anyone deemed untrainable or seen as dragging their feet risks being weeded out of hiring processes, marked down in performance reviews or laid off.

 

Companies are putting their workers on notice about their AI skills amid a wave of white-collar job cuts. Amazon.com announced layoffs in late October that affected roughly 14,000 jobs, while Target recently shed 1,800 corporate roles. International Business Machines has also disclosed thousands of cuts. Executives at Amazon and IBM have tied workforce cuts to the technology in statements this year.

 

Some companies are training people in how to use the tools -- but leaving it up to them to figure out what to use them for. There are countless possibilities for how to deploy AI. Some businesses have required training classes or set up help desks to coach employees on how to incorporate AI into their work. Others are putting the onus on staff to think creatively about how to make money or save time with the tech.

 

That can prompt exciting innovations -- or it may come at the expense of getting work done. Or both.

 

At enterprise-software company IgniteTech, leaders required staff last year to devote 20% of their workweek to experimenting with AI. On one such "AI Monday," staff brainstormed ways to speed up processes like automating responding to customer-service tickets. Employees also had to share on Slack and X what they were learning about AI.

 

CEO Eric Vaughan said that employees self-assessed their AI usage and, afterward, the company used ChatGPT to rank the results. After a human review, IgniteTech cut the lowest-scoring performers.

 

"By their own admission, they're in the basement," he said. "So now they have to leave."

 

It wasn't easy: Vaughan recalls speaking with his wife over that time about the changes, feeling "terrible." But he said he felt AI was an existential threat, and that if IgniteTech didn't transform, the company would die. One tough exit was the chief product officer, who had been with the company for years. He and others were model, productive employees historically but were resisting the AI mandate, said Vaughan, who also leads GFI Software and Khoros.

 

Greg Coyle, that executive, said he had bought into AI's potential to improve IgniteTech's products and add new capabilities. But he took issue with the nature of the widespread cuts, particularly because the technology is in such an early stage.

 

"Doing this rapid culling of your workforce, it's very risky," he said. "If your AI plan doesn't work out the way you expected it to, it's a huge risk for the business."

 

After a round of cuts, Coyle said he pushed back against an AI mandate in late 2023 in an executive meeting. He said he felt the company wasn't working strategically as it pushed out staff. A few months later, he said, he was fired.

 

AI, Coyle said, is "coming whether we like it or not. You either get on board or you get left behind." But, he added, "I don't believe that you take this brute force, across-the-board approach to AI in the business."

 

Vaughan said the company has since hired AI specialists to replace the laid-off staff. Accenture has said that it expects to increase headcount this fiscal year.

 

At workforces large and small, plenty of workers are hesitant to adopt AI, fearful that widespread adoption will innovate them out of a job. They also doubt the technology can do the job as well as they can.

 

A recent Gallup survey found that more than 40% of U.S. workers who don't use AI say the main reason is they don't believe it can help their work. A smaller share, 11%, said their primary driver was that they did not want to change how they worked. While AI adoption has grown in the past year, working Americans are about three times as likely to say they aren't prepared at all for AI as opposed to "very prepared," Gallup found.

 

Many employees, even when exposed to AI tools that companies spend a lot on, aren't biting. When researchers at the Massachusetts Institute of Technology reviewed more than 300 AI initiatives, they found only 5% were achieving quantifiable value. Employees flock to tools like ChatGPT and Microsoft's Copilot for their ease of use, but don't often adopt other software.

 

A big impediment, the researchers found, is that many of those tools aren't yet programmed to learn from users' past interactions. That makes approaching a human colleague a better option for complex work. The best return on investment, the researchers found, has often been on back-office functions.

 

Companies are finding other ways to push staff to integrate AI into their work.

 

At McKinsey, analytic problem solving is at the heart of what consultants do. When that skill is measured in future performance reviews, consultants will be evaluated on how they make decisions with AI. Now, in assigning staff to some client projects, McKinsey gives priority to employees who are trained in AI, said Kate Smaje, a senior partner and global leader of technology and AI.

 

People in KPMG's human-resources division are assessed on how well they collaborate with AI in their wider evaluations, the firm's head of people said.

 

PwC is requiring AI training for its newest hires. It kicked off a nine-piece pilot curriculum for new-graduate associate hires in October, including lessons on "prompting with purpose," designing workflows that include AI and instruction on how to use the tools responsibly.

 

And at a fall PwC all-partner meeting with thousands of attendees, working with the technology was part of the agenda. The multimillion dollar investment in AI training "will absolutely pay off," said Margaret Burke, the firm's head of recruiting and learning and development.

 

At Concentrix, a customer-service outsourcing company with more than 400,000 staff, bosses recently realized low-performing developers weren't using AI.

 

"You find out those people are refusing to adjust," said Ryan Peterson, Concentrix's chief product officer.

 

Concentrix hired Peterson from Amazon in 2024 with a mandate to find ways to incorporate AI across the company. Its attorneys now use AI to redline new versions of contracts. The technology flags clauses that the company would never agree to in negotiations -- like accepting unlimited liability, Peterson said. These efficiencies mean that Concentrix was able to redeploy 10 attorneys to higher-value negotiation work and litigation management.

 

Purchasing teams use the technology to compare requests for proposals, and marketing teams now use it to format and template emails, he said.

 

Concentrix's CEO said in a June earnings call that he doesn't foresee a "massive decrease" in employment, though he noted that declining head count is a possibility.

 

Multiverse, an education-tech company in London, states that its mission is to advance AI adoption. Each quarter, it awards an employee who has come up with the best uses for AI 10,000 pounds, or about $13,000. Finalists this quarter include the creator of a paperwork automation system that cut a 30-minute task to five minutes and someone who made a sales aide that creates a customized briefing based on publicly available information.

 

Job applicants at Multiverse are asked in interviews how they use AI in their lives, and in one assignment, prospective hires write prompts to complete certain tasks, said Libby Dangoor, who oversees the company's human resources and AI among other areas. If applicants are skeptical of AI, it would be picked up in the application process, she said.

 

"We have to hire for AI will, not just skill," she said.

 

LinkedIn job postings requiring AI literacy skills have expanded by 70% in the 12 months ended in July, according to the site.

 

Annie Hamburgen, 28, of Incline Village, Nev., left her marketing job in March to travel in South America. When she came back and began looking for new work this summer, prospective employers kept asking her about AI. "I've been trying to demonstrate my openness to learning while making it clear that I'm not going to blindly type things in and accept whatever result comes out," she said.

 

Hamburgen recently got hired for a role leading integrated marketing and starts on Monday. In conversations with her future boss, it's been clear that she should be using AI to synthesize information. A common refrain: "Type it into Grok!"” [1]

 

1. EXCHANGE --- Use AI, Or You're Fired --- At companies big and small, employees have feared being replaced by AI. The new threat: Being replaced by someone who knows AI. Ellis, Lindsay.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 08 Nov 2025: B1.