Siekimas dominuoti pasaulyje; Didžioji Kinijos strategija.

 „Kai BIDENO administracija parengia planą, kaip kovoti su sparčiai augančia autoritarine, Ameriką graužiančia Kinija, jos pareigūnai turi atsakyti į du esminius klausimus:„ Ko nori Kinija? “Ir„ Ko ji gali pasiekti?“

Vakarų analitikai nesutaria. Kai kurie sako, kad Kinija nori pasaulio, kuriame komunistų partija galėtų klestėti ir nesijausti grėsminga, tačiau nėra tikra, ar stengtis pranokti Ameriką verta rizikuoti. Kiti mano, kad Kinija ketina išstumti Ameriką, kaip pasaulio svarbiausią jėgą ir greitai įgyja priemonių tai padaryti. 

Naujoje knygoje „Ilgasis žaidimas“ Rushas Doshi piešia ypač niūrų vaizdą: Kinija siekia pasiekti pasaulinę viršenybę iki 2049 m., kai komunistų partija tikisi švęsti 100 metų valdžioje. Ponas Doshi yra vienas iš pono Bideno patarėjų Kinijos politikos klausimais Nacionalinio saugumo taryboje, buvęs Kinijos strategijos specialistas Vašingtone esančioje „Brookings Institution“ - „Thinkk“. Jo nuomonė turi svorio. Ponas Doshi pripažįsta, kad Vakaruose diskutuojama ne tik dėl to, ar yra toks terminas, bet ir dėl to, ar Kinija turi didelę strategiją. Tačiau jis pateikia savo atvejį galingai, remdamasis įspūdingu labai autoritetingų kinų tekstų rinkiniu (nors ir vienas ryškiausių aprašymų, kaip ši Kinijos tvarka gali atrodyti - Ameriką pavertus „deindustrializuota, angliškai kalbančia Lotynų Amerikos respublika, kurios specializacija yra prekės, nekilnojamasis turtas, turizmas ir galbūt tarptautinis mokesčių vengimas “- naudoja amerikiečių mokslininko žodžius). 

Kaip apibūdina p. Doshi, didžiosios Kinijos strategijos tiglis buvo „traumuojanti trifektė“: 1989 m. Tiananmenio aikštės protestai, pirmasis 1991 m. Persijos įlankos karas ir tais metais Sovietų Sąjungos žlugimas. Šie įvykiai įtikino Kiniją, kad Amerika didžiausią grėsmę kelia ideologiškai, kariškai ir geopolitiškai. Kinija į tai atsakė sugalvodama amerikiečių galios bukinimo planą. Tai turėjo būti kuklu: Dengas Xiaopingas, tada išėjęs į pensiją, kaip partijos lyderis, bet vis dar labai įtakingas, pasiūlė, kad Kinija turėtų „paslėpti savo galimybes ir laukti savo laiko“. Šalis daugiausia dėmesio skyrė ginklų, kurie neleistų Amerikai atbaidyti, kūrimo ir prisijungimo prie daugiašalių organizacijų, tokių kaip Pasaulio prekybos organizacija, tikėdamasi panaudoti šių institucijų taisykles, kad suvaržytų Ameriką. 

Tada kilo finansinė krizė 2007–2009 m. Anot p. Doshi, šis žlugimas įtikino Kiniją, kad Amerika senka ir atėjo laikas pradėti aktyviau kurti pačios Kinijos jėgą. Kinija pradėjo įsigyti lėktuvnešių ir, vadovaudama Xi Jinpingui, kuris perėmė valdžią 2012 m., sukūrė regionines institucijas, kad būtų sukurta į Kiniją orientuota tvarka. Ponas Xi pradėjo „Belt and Road“ iniciatyvą, kad padėtų Kinijai pasiekti tą patį tikslą visame pasaulyje. 

„Naujas trifektas“ - Donaldo Trumpo laimėjimas 2016 m. Amerikos prezidento rinkimuose, Didžiosios Britanijos pasitraukimas iš Europos Sąjungos ir Vakarų šlubuojantis atsakas į Covid pandemiją - įtikino Kiniją, kad Vakarų valdžia negrįžtamai nyksta. Kinija nusprendė, kad, atsižvelgiant į šiuos ir kitus „per šimtmetį nematytus didelius pokyčius“, dominavimas pasaulyje gali būti pasiektas iki 2049 m., teigia p. Doshi. 

Ponas Doshi ragina imtis taktikos, panašios į Kinijos, pavyzdžiui, prisijungti prie Kinijos vadovaujamų institucijų, siekiant (šiuo atveju) jas bandyti patobulinti. Jis taip pat sako, kad Amerika turėtų sustiprinti savybes, padėjusias jai „pritraukti sąjungininkus, imigrantus ir kapitalą, kuriais remiama liberali tvarka“, tokius kaip atvirumas ir teisinė valstybė. Tai tikrai teisinga išvada, net jei Vakarų mokslininkai vis tiek nesutiks dėl didžiųjų Kinijos planų "[1].

   

1. "Seeking world domination; China's grand strategy." The Economist, 31 July 2021, p. 70(US)

Seeking world domination; China's grand strategy.

"AS THE BIDEN administration crafts a plan for dealing with the rapid rise of an authoritarian, America-scorning China, its officials must answer two crucial questions: "What does China want?" and "What can it achieve?" Western analysts are divided. Some say that China wants a world in which the Communist Party can prosper and not feel threatened, but that it is not sure whether striving to surpass America is worth the risks. Others believe that China is intent on displacing America as the world's pre-eminent power and is fast acquiring the means to do so.

In a new book, "The Long Game", Rush Doshi paints a particularly gloomy picture: China aims to achieve global supremacy by 2049, when the Communist Party hopes to celebrate 100 years in power. Mr Doshi is one of Mr Biden's advisers on China policy in the National Security Council, having been a specialist in Chinese strategy at the Brookings Institution, a think-tank in Washington. His views carry weight.

Mr Doshi admits there is debate in the West not only over whether there is such a deadline, but also over whether China has a grand strategy. But he makes his own case powerfully, with reference to an impressive array of highly authoritative Chinese texts (although one of the most vivid descriptions of how this Chinese order might look--with America reduced to a "deindustrialised, English-speaking version of a Latin American republic, specialising in commodities, real estate, tourism and perhaps transnational tax evasion"--uses the words of an American scholar).

As Mr Doshi describes it, the crucible of China's grand strategy was the "traumatic trifecta": the Tiananmen Square protests of 1989, the first Gulf war of 1991 and, also that year, the collapse of the Soviet Union. These events convinced China that America posed the biggest threat ideologically, militarily and geopolitically. China responded by devising a plan to blunt American power. This was to be low-key: Deng Xiaoping, then retired as a party leader but still highly influential, suggested China should "hide its capabilities and bide its time". The country focused on developing weapons that would keep America at bay and on joining multilateral organisations such as the World Trade Organisation, hoping to use these institutions' rules to constrain America.

Then came the financial crisis of 2007-09. According to Mr Doshi, this meltdown convinced China that America was waning and that the time was ripe to start building China's own power more actively. China began acquiring aircraft-carriers and, under Xi Jinping, who took over in 2012, creating regional institutions to establish a China-centred order. Mr Xi launched the Belt and Road Initiative to help China achieve the same goal globally.

A "new trifecta"--Donald Trump's winning of the American presidential election of 2016, Britain's withdrawal from the European Union and the West's faltering response to the covid-19 pandemic--persuaded China that Western power was in irreversible decline. China decided that, given these and other "great changes unseen in a century", world dominance could be achieved by 2049, argues Mr Doshi.

 Mr Doshi calls for tactics similar to China's, such as joining Chinese-led institutions in order (in this case) to try to improve them. He also says America should reinforce the attributes that have helped it to "attract the allies, immigrants and capital that underpin liberal order", such as openness and the rule of law. That is surely the right conclusion, even though Western scholars will still disagree over China's grand plans." [1]

   

1. "Seeking world domination; China's grand strategy." The Economist, 31 July 2021, p. 70(US)

Vakarai išdulkina seną idėją, kad konkuruoti su Kinija --- Valstybės pagalba kritinėms pramonės šakoms, ypač technologijoms, sugrįžta

 „JAV ir jos sąjungininkai jau seniai spaudė Kiniją nustoti padėti atskiroms pramonės šakoms subsidijomis, vyriausybės lengvatomis ir kitomis intervencijomis. Dabar jie pradeda tai kopijuoti. 

Praėjusį mėnesį JAV senatas balsavo už tiesiogines pramonės subsidijas, neturėdamas jokio precedento: 52 mlrd. dolerių naujoms puslaidininkių gamybos įmonėms, vadinamoms „fabais“. Tą patį padarė ir kiti regionai. Europos Sąjunga įsipareigojo beveik padvigubinti pasaulinių puslaidininkių gamybos pajėgumų dalį iki 20%. Pietų Korėja patvirtino iki 65 mlrd. dolerių paramą puslaidininkiams, o Japonija pažadėjo prilygti kitų šalių puslaidininkių pagalbai, planuodama paversti Japoniją Azijos duomenų centro centru. 

Subjektų gamybos subsidijos yra ryškiausios iš daugybės intervencijų, kurias Vakarų vyriausybės skuba skatinti pramonei, kurią laiko strategine, pradedant elektromobilių akumuliatoriais ir baigiant farmacijos produktais. Tokią intervenciją per pastarąjį dešimtmetį labai padaugėjo tiek JAV, tiek Europoje, teigia prekybos stebėjimo grupė „Global Trade Alert“. Bendrai tai reiškia „pramonės politikos“ priėmimą, idėją, kad vyriausybės turėtų nukreipti išteklius į nacionaliniam interesui svarbias pramonės šakas, o ne palikti viską rinkai. 

 Idėjos šalininkai teigia, kad JAV tam tikra forma taiko pramonės politiką nuo tada, kai jos pirmasis iždo sekretorius Aleksandras Hamiltonas naudojo tarifus gamybai puoselėti. Kritikai tai vadina „nugalėtojų išrinkimu“ būdais, kuriuos geriau palikti kapitalo rinkoms, ir nurodo pinigus, iššvaistytus ankstesnėms pastangoms, tokioms kaip viršgarsiniai lėktuvai ir greitieji elektrinių branduoliniai reaktoriai. Palaikymas plečiasi, plinta D.Trumpo ir Bideno administracijų priemonės, kurias iššaukia pandemijos nulemti tiekimo grandinių sutrikimai ir Kinijos augimas. 

Amerikos pareigūnai kartą manė, kad, subrendus Kinijos vyriausybei, valstybės vaidmuo ekonomikoje sumažės. Dabar jie sako, kad JAV turi priimti vyriausybės įsikišimą arba stebėti Kinijos dominavimą. „Mane sužavėjo Kinijos modelis“, - sakė buvęs rizikos kapitalo ir Virdžinijos gubernatorius Markas Warneris, kuris kaip demokratų senatorius rėmė puslaidininkių įstatymus. Kinijos valstybė užtikrina, kad Kinijos, o ne užsienio bendrovės taptų dominuojančiais jos vidaus rinkos dalyviais, veiksmingai garantuodamos joms didelę pasaulio rinkos dalį, sakė jis. „Sunku suprasti, kaip įmonė Amerikoje ar bet kuri įprasta, tradicinė rinkos ekonomika gali konkuruoti su tokiais veiksmais ir laimėti“, - sakė p. Warneris. 

Didžiausia kliūtis pramonės politikai yra vyriausybių nesugebėjimas numatyti technologinių tendencijų, o naujas Vakarų pramonės politikos postūmis gali pasirodyti švaistantis ir neveiksmingas, o kai kurie analitikai teigia, kad tai jau pasakytina apie Kinijos. „JAV būtų didžiulė klaida bandyti skirti tokias, kaip Kinijos vyriausybės išlaidas“, - sakė Scottas Kennedy iš „Strateginių ir tarptautinių tyrimų centro“, idėjos. „Tiek pinigų išmetama į bedugnę skylę, o tai lemia per dideles investicijas, mažesnį pelną, lėtesnes inovacijas ir didesnę skolą“. 

 Pramonės politika kadaise buvo įprasta tarp rinkos demokratinių šalių. Vakarų Europos vyriausybės valdė daugelio bendrovių kontrolinius akcijų paketus. Japonijos tarptautinės prekybos ir pramonės ministerija arba MITI turėjo įtakos beveik kiekvienam svarbesniam pramonės sprendimui. Jie atsitraukė per pastaruosius dešimtmečius. Europos vyriausybės privatizavo valstybines įmones. Dešimtojo dešimtmečio MITI įtaka sumažėjo, panaikinus reguliavimą ir žlugus Japonijos burbulų ekonomikai. Tačiau Kinija niekada nesitraukė. Net po to, kai 1979 m. ji įvedė rinkos reformas ir paspartino jas po 1992 m., valstybė ir toliau vadovavo ekonomikos plėtrai per nuosavybės teises į įmones ir kreditų, vyriausybės pirkimų, mokesčių lengvatų, žemės ir užsienio investicijų kontrolę. Nuo 2006 m. komunistų partija teikė pirmenybę technologiniam Vakarų pasivijimui. 

Kinija iš dalies reaguoja į D.Trumpo administracijos draudimą JAV įmonėms tiekti kritines technologijas Kinijos įmonėms, tokioms, kaip telekomunikacijų gamintojas „Huawei Technologies“. Kinijos perspektyva elgtis taip pat - kurią dar skubiau padarė daugelio šalių medicinos prekių eksporto apribojimai pandemijos metu - privertė kai kuriuos skeptikus nuraminti savo abejones dėl pramonės politikos. Senatorius Johnas Cornynas, Teksaso respublikonas, kartu su ponu Warneriu rėmęs teisės aktus, sakė: „Tai, ką mes darome, yra pramonės politika, skirtingai nei mano laisvosios rinkos, kuria konservatorių pagrindą turintys žmonės paprastai būtų patenkinti. Mūsų varomoji paskata yra tai, ką daro Kinija, ir tiekimo grandinės saugumas “. 

Dabartinės pramonės palaikymo pastangos yra siauresnės, nei anksčiau. Japonijos pareigūnai teigia, kad vyriausybės įsikišimas turėtų būti išimtis, sutelkiant dėmesį į kritinius kitiems taškus. Birželio mėn. jos ūkio, prekybos ir pramonės ministerijos, įpėdinės MITI, puslaidininkius apibūdino, kaip „pramonės smegenis“, tokias pat svarbias, kaip energija ir maistas ir kaip vertas išimties. 2014 m. ES teigė, kad gali būti daromos išimtys „svarbiems bendro Europos intereso projektams“, kurie turi bendrą naudą ir neiškreipia konkurencijos. Vienas iš jų yra Europos akumuliatorių aljansas, viešojo ir privataus sektoriaus konsorciumas, turintis daugiau nei 600 narių ir kuriantis baterijas elektrinėms transporto priemonėms ir elektros tinklams. JAV jau seniai plačiai remiama vyriausybės finansuojama bazinė mokslinių tyrimų ir plėtros veikla. Vienas rezultatas yra tai, kad JAV vis dar pirmauja, kuriant naujas technologijas, nors gautų produktų gamyba persikėlė į užsienį, daugiausia į Rytų Aziją. JAV pirmauja kuriant fotoelektros saulės technologijas, tačiau Kinija dominuoja, gaminant jų plokštes. JAV įmonės gauna pusę pasaulio puslaidininkių projektavimo pajamų, tačiau JAV gamyklos gamina tik 12% puslaidininkių. 

Pramonės politikos šalininkai Kongrese ir Baltuosiuose rūmuose nebėra patenkinti, tiesiog skatindami naujoves; jie nori, kad produktai būtų gaminami JAV. Jie turi kelis tikslus: užtikrinti tiekimą JAV, kurti darbo vietas ir užtikrinti, kad dėl to atsirandanti intelektinė nuosavybė liktų JAV, o ne perduota Kinijos konkurentams. 

 

Praėjusį mėnesį Baltieji rūmai pasiūlė daugybę priemonių vidaus gamybai padidinti keturiuose sektoriuose, kurie laikomi gyvybiškai svarbiais tiekimo grandinei: puslaidininkių, baterijų, specializuotų mineralų ir farmacijos ingredientų. 

 

Jie pasiūlė naudoti keletą esamų federalinių paskolų, mokesčių kreditų ir mokslinių tyrimų bei plėtros programų elektrinių transporto priemonių akumuliatorių gamybai paremti. Siekdama sumažinti priklausomybę nuo užsienio tiekiamų neodimio magnetų, svarbių variklių komponentams ir kitiems prietaisams, jie pasiūlė nustatyti tarifus pagal tą patį 1962 m. Nacionalinio saugumo įstatymą, pagal kurį buvęs prezidentas Donaldas Trumpas nustatė muitus importuojamam plienui ir aliuminiui. 

Administracija taip pat paskelbė apie viešojo ir privataus sektoriaus konsorciumo planus atgaivinti vidaus nuo 50 iki 100 vaistų gamybą, taip pat apie ličio baterijų tiekimo grandinės planus. 

Pramonės politikos grįžimas apsunkina verslo gyvenimą. JAV ir Kinijos prekybos karas jau paskatino muitus ir eksporto kontrolę. Pramonės pareigūnai sako, kad anksčiau užtekdavo, priimant sprendimus galvoti dėl kainos ir artumo klientams, tiekėjams ir pagrindinei buveinei, o dabar taip pat reikia atsižvelgti į politinį spaudimą lokalizuoti gamybą. Praėjusiais metais D.Trumpo administracija padėjo įtikinti „Taiwan Semiconductor Manufacturing Co.“, didžiausią pasaulyje mikroschemų liejyklą - kompaniją, gaminančią kitų sukurtus lustus, pastatyti fabriką Arizonoje. „Mes perdavėme TSMC puslaidininkių tiekimo grandinės apsaugos svarbą ir kad JAV vyriausybė bei jų klientai iš JAV norėjo, kad jie čia gamintų“, - sakė Keithas Krachas, tuo metu vedęs derybas, kaip Valstybės departamento sekretorius. TSMC teigė, kad Arizonos fabrikas yra „strategiškai svarbus gyvybingai ir konkurencingai JAV puslaidininkių ekosistemai“. Susitarimas taip pat turėjo būti ekonomiškai prasmingas, sakė p. Krachas, todėl Kongreso leidimo gauti paskatas TSMC suteikimas buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios D.Trumpo administracija reikalavo teisės aktų, teikiančių pagalbą lustų pramonei. Atstovų rūmai dar nepriėmė Senato priimto įstatymo projekto. 

JAV ir jos sąjungininkų pastangos kurti pramonę, galinčią mesti iššūkį Kinijai, susiduria su keliomis sėkmės kliūtimis. Viena yra ta, kad Kinijos įsipareigojimai pramonės politikai yra gilesni ir senesni. Jos parama palankioms pramonės šakoms yra plati ir nepermatoma, ir ją sunku užginčyti, kaip tarptautinės prekybos taisyklių pažeidimą. Apribodama žaliavinio aliuminio eksportą, Kinija užtikrina, kad gamintojai turėtų pigų medžiagų tiekimą, sakė Chadas Bownas iš Petersono tarptautinės ekonomikos instituto. Vakarų vyriausybės nenori prisiimti nuosavybės teisės į pramonės įmones, tačiau tai yra labai svarbu Kinijos pramonės politikoje. Džordžtauno universiteto Saugumo centro duomenimis, daugybė didžiausių jos bendrovių priklauso ne tik valstybei, bet ir visų lygių Kinijos vyriausybės įsteigė 1741 pramonės orientavimo fondą - iš tikrųjų valstybės remiamą privatų kapitalą. ir „atsirandančių technologijų“, tyrimų centrus. Vyriausybės parama 2014–2018 m. buvo lygi net 30% ar daugiau metinių pajamų dviem iš dviejų pagrindinių Kinijos puslaidininkių bendrovių - „Semiconductor Manufacturing International Corp.“ (SMIC) ir „Tsinghua Unigroup“, pranešė Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija, daugiausia išsivysčiusių ekonomikų asociacija. 

Kitos šalys subsidijuoja puslaidininkių gamyklas, taikydamos pigias žemės ir mokesčių lengvatas, tačiau tik Kinija teikia tiek daug pagalbos šio pigaus kapitalo pavidalu, pranešė EBPO. Ar Kinijos išlaidos yra veiksmingos, lieka prieštaringa. Kinijos lustų kompanijos atsilieka nuo pirmaujančių Vakarų konkurentų. Ponas Kennedy iš CSIS įvertino, kaip Kinija, iki šiol nesėkmingai stengdamasi paversti „Airbus“ ir „Boeing“ konkurente, rėmė valstybinę lėktuvų gamintoją Kinijos „Commercial Aircraft Corporation of China“ („Comac“) bei įnešė nuo 49 iki 72 mlrd. 

Net jei kitos šalys išleistų tiek pat, kiek Kinija, jos greičiausiai veltui stengsis pasiekti tikrai nepriklausomas tiekimo grandines, nes Kinija dominuoja tiek daug grandžių. Kai puslaidininkių mikroschemos gaminamos JAV, jos vis tiek turi būti montuojamos, pakuojamos ir bandomos. Tai mažos maržos verslas, kuriame Kinija yra didžiausia žaidėja. 

Devintajame dešimtmetyje JAV nustatė dinaminės laisvosios kreipties atminties (DRAM) lustų importo iš Japonijos apribojimus, kad apsaugotų JAV rinkos dalį, tačiau DRAM lustai tapo prekių verslu, kurį apipylė bumas ir žlugimas. Gamyba beveik visiškai paliko JAV.  Ponas Warneris gerai žino pamoką. Būdamas Virdžinijos gubernatoriumi, jis, kaip ir du pirmtakai, nukreipė valstybės pagalbą į atminties mikroschemų gamyklą visai šalia Ričmondo, kurią valdė Vokietijos „Infineon Technologies AG“ padalinys. 2009 m., esant pasaulinei įtampai, mažinančiai atminties mikroschemų kainas, įmonė pateko į bankroto apsaugą ir uždarė objektą, atleidusi daugiau nei 1 000 darbuotojų. 

Ponas Warneris teigė, kad JAV puslaidininkių subsidijos turi būti skiriamos per aiškų ir griežtą procesą be politinio kišimosi. Tačiau „tiesa, jūs galite turėti komisiją, kuri priims tiksliai teisingus sprendimus, technologijos gali iššokti ir, praėjus penkeriems metams, galiojantis 2021 m. pasirinkimas gali atrodyti gana kvailas“, - sakė jis. Ponas Warneris teigė, kad JAV turi mažai pasirinkimo galimybių, nes puslaidininkių fabrikai bus statomi ir be federalinės intervencijos jie pateks į Kiniją. „Prieš tai, kai buvau politikas, buvau rizikos kapitalo savininkas“, - sakė ponas Warneris. „Tai yra lažybos, kuriose turi dalyvauti Amerika“. [1]

Lietuvoje valstybė remia tik prekybą spygliuota viela. Kitam verslui skatinti Lietuvos politikams neužtenka smegenų. Domitės mokslais, technologijomis ir gamyba? Važiuokite Į Vakarus.

1. West Dusts off an Old Idea To Compete With China --- State aid to critical industries, notably tech, makes a comeback
Ip, Greg. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]30 July 2021: A.1.

West Dusts off an Old Idea To Compete With China --- State aid to critical industries, notably tech, makes a comeback

"The U.S. and its allies have long pressed China to stop helping favored industries with subsidies, government preferences and other interventions.

Now they are beginning to copy it. Last month, the U.S. Senate voted for direct industry subsidies with little precedent: $52 billion for new semiconductor fabrication plants, called "fabs."

Other regions have done the same. The European Union has committed to nearly doubling its share of global semiconductor manufacturing capacity, to 20%. South Korea approved up to $65 billion in support for semiconductors, and Japan promised to match other countries' semiconductor aid while planning to turn Japan into an Asian data center hub.

Chip-manufacturing subsidies are the most prominent of a range of interventions Western governments are rushing out to promote industries they deem strategic, from electric-car batteries to pharmaceuticals. Such interventions have increased sharply in both the U.S. and Europe in the past decade, according to Global Trade Alert, a trade-monitoring group.

Collectively, this represents an embrace of "industrial policy," the idea that governments should direct resources to industries critical to the national interest rather than leaving things to the market.

Advocates say the U.S. has employed industrial policy in some form ever since its first treasury secretary, Alexander Hamilton, used tariffs to nurture manufacturing. Critics call it "picking winners" in ways better left to capital markets, and point to money wasted on past efforts such as supersonic airliners and fast breeder nuclear reactors.

Support now is broadening, straddling the Trump and Biden administrations, driven by pandemic-driven disruptions to supply chains and the rise of China. American officials once assumed that as China's government matured, the state's role in the economy would shrink. Now they say the U.S. has to embrace government intervention or watch China dominate.

"I've been impressed with the Chinese model," said Mark Warner, a former venture capitalist and Virginia governor who as a Democratic senator sponsored the semiconductor legislation. The Chinese state ensures that Chinese, not foreign, companies become the dominant players in its domestic market, effectively guaranteeing them a big share of the world's market, he said.

"It's hard to see how a company in America or any normal, traditional market-based economy can compete against that kind of juggernaut and win," Mr. Warner said.

The biggest hurdle with industrial policy is governments' inability to predict technological trends, and the West's new industrial-policy push might prove wasteful and ineffective, which some analysts say is already true of China's.

"It would be a huge mistake for the U.S. to try and match Chinese government spending," said Scott Kennedy of the Center for Strategic and International Studies, a think tank. "So much of it is thrown down bottomless pits, leading to over-investment, lower profits, slower innovation and more debt."

Industrial policy was once commonplace among market-based democracies. Western European governments held controlling stakes in numerous companies. Japan's Ministry of International Trade and Industry, or MITI, influenced almost every major industry decision.

They pulled back over recent decades. European governments privatized state-owned enterprises. MITI's influence shrank in the 1990s in the face of deregulation and the collapse of Japan's bubble economy.

China, though, never retreated. Even after it introduced market reforms in 1979 and accelerated them after 1992, the state continued to guide economic development through ownership of enterprises and control over credit, government purchases, tax preferences, land and foreign investment. Since 2006 the Communist Party has put priority on catching up to the West technologically.

China is responding in part to the Trump administration's barring U.S. companies from supplying critical technologies to Chinese companies such as telecom manufacturer Huawei Technologies. The prospect of China's doing the same -- made more urgent by many countries' restrictions on exports of medical supplies during the pandemic -- has led some skeptics to swallow their reservations about industrial policy.

Sen. John Cornyn, a Texas Republican who co-sponsored the legislation with Mr. Warner, said, "What we're doing is industrial policy unlike anything people with my free-market, conservative background would ordinarily be comfortable with. Our driving impetus is what China is doing and [the security of] the supply chain."

Current industrial-support efforts are narrower than in the past. Japanese officials say government intervention should be the exception, focusing on "chokepoint" sectors critical to others. A June document from its Ministry of Economy, Trade and Industry, the successor to MITI, described semiconductors as the "brain of industry," as essential as energy and food, and as meriting an exception.

In 2014, the EU said exceptions could be made for "important projects of common European interest" that have widely shared benefits and don't distort competition. One is the European Battery Alliance, a public-private consortium with more than 600 members that is developing batteries for electric vehicles and power grids.

In U.S. there has long been broad support for government funding of basic research and development. One result is that the U.S. still leads in inventing and designing new technology, even though the manufacture of the resulting products moved abroad, mostly to East Asia.

The U.S. led in the development of photovoltaic solar technology, but China dominates the manufacture of their panels. U.S. companies account for half of world semiconductor-design revenue, but U.S. factories make just 12% of semiconductors.

Advocates of industrial policy in Congress and the White House are no longer satisfied simply promoting innovation; they want the products to be made in the U.S. They have multiple goals: to secure U.S. supply, create jobs and ensure that the resulting intellectual property stays in the U.S. rather than being transferred to Chinese competitors via outsourcing.

Last month, the White House proposed a breadth of tools to boost domestic production in four sectors deemed vital to the supply chain: semiconductors, batteries, specialized minerals and pharmaceutical ingredients.

It proposed using several existing federal loan, tax-credit and R&D programs to support electric-vehicle battery manufacturing. To reduce dependence on foreign supplies of neodymium magnets, important components of motors and other devices, it suggested imposing tariffs under the same 1962 national-security law that former President Donald Trump used to impose tariffs on imported steel and aluminum.

The administration also announced plans for a public-private consortium to revive domestic production of 50 to 100 drugs, as well as plans for a lithium-battery supply chain.

The return of industrial policy complicates life for businesses. The U.S.-China trade war had already led to tariffs and export controls. Now, industry officials say, decisions previously based on cost and proximity to customers, suppliers and the head office must also take into account political pressure to localize production.

Last year the Trump administration helped persuade Taiwan Semiconductor Manufacturing Co., the world's largest chip foundry -- a company that makes chips designed by others -- to build a fab in Arizona.

"We conveyed to TSMC the importance of securing the semiconductor supply chain, and that the U.S. government as well as their U.S. customers wanted them manufacturing here," said Keith Krach, who led the negotiations as a State Department undersecretary at the time.

TSMC said the Arizona fab is "of critical, strategic importance to a vibrant and competitive U.S. semiconductor ecosystem."

The arrangement also needed to make economic sense, Mr. Krach said, so obtaining congressional authorization for incentives to TSMC was a key reason the Trump administration pushed for the legislation providing aid to the chip industry. The House has yet to take up the Senate-passed bill.

Efforts by the U.S. and its allies to build up industries that can challenge China face several obstacles to success. One is that China's commitment to industrial policy is deeper and older.

Its support for favored industries is pervasive and opaque, and difficult to challenge as a violation of international trade rules. By restricting the export of raw aluminum, China ensures manufacturers have a cheap supply of material, said Chad Bown of the Peterson Institute for International Economics, a pro-free trade think tank.

Western governments are reluctant to take ownership of industrial companies, but doing that is central to China's industrial policy. Not only are many of its largest companies state-owned, but Chinese governments at all levels have established 1,741 industrial guidance funds -- in effect, state-sponsored private equity -- with plans to deploy $1.6 trillion, according to Georgetown University's Center for Security and Emerging Technology, a research center.

Government support from 2014 to 2018 was equal to as much as 30% or more of annual revenue for two of China's two major semiconductor companies, Semiconductor Manufacturing International Corp. (SMIC) and Tsinghua Unigroup, according to the Organization for Economic Cooperation and Development, an association of mostly advanced economies. Other countries subsidize semiconductor fabs through cheap land and tax breaks, but only China provides so much aid in the form of this cheap equity, the OECD said.

Whether China's spending is effective remains controversial. Chinese chip companies remain behind leading Western competitors. Mr. Kennedy of CSIS estimated China has injected between $49 billion and $72 billion into state-owned aircraft maker Commercial Aircraft Corporation of China (Comac) in a so-far-unsuccessful effort to make it a competitor to Airbus and Boeing.

Even if other countries spent as much as China, they would likely struggle to achieve truly independent supply chains because China dominates so many of the links. When semiconductor chips are fabricated in the U.S. they still must undergo assembly, packaging and testing, a low-margin business where China is the biggest player.

In the 1980s the U.S. imposed restrictions on imports from Japan of dynamic random access memory (DRAM) chips to protect U.S. market share, but DRAM chips became a commodity business whipsawed by booms and busts. Production has almost entirely left the U.S.

Mr. Warner knows the lesson well. As governor of Virginia, he, like two predecessors, directed state aid to a memory-chip plant just outside Richmond operated by a spinoff of Germany's Infineon Technologies AG. In 2009, amid a global glut driving down memory-chip prices, the spinoff entered bankruptcy protection and closed the facility, laying off more than 1,000 employees.

Mr. Warner said U.S. semiconductor subsidies must be allocated through a clear, rigorous process without political interference. But "the truth is you could have a panel that makes exactly the right decisions, technology could leapfrog and, five years later, the valid choices made in 2021 could look pretty stupid," he said.

Mr. Warner said the U.S. has little choice because semiconductor fabs are going to be built and without federal intervention they'll go to China. "I was a venture capitalist before I was a politician," Mr. Warner said. "This is the kind of bet America has to make."" [1]

 In Lithuania, the state only supports the trade in barbed wire. Lithuanian politicians do not have enough brains to promote other businesses. Interested in science, technology and manufacturing? Head West.

1. West Dusts off an Old Idea To Compete With China --- State aid to critical industries, notably tech, makes a comeback
Ip, Greg. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]30 July 2021: A.1.

Tai visos Lietuvos problema

 „Tarp Lietuvos gyventojų vis didėja nepasitenkinimas didėjančiu migrantų, atvykstančių iš Afrikos ir Azijos į šią ES šalį, skaičiumi. Tačiau vyriausybė kreipiasi piliečių pagalbos. 

 Migracijos krizė prie ES rytinės sienos tampa vis didesne našta Lietuvos vyriausybei. Trečiadienį pasieniečiai pranešė, kad Lietuvą per Baltarusiją ir žaliąją sieną pasiekė dar 171 migrantas - tai naujas dienos rekordas. Tai reiškia, kad į ES šalį vos per kelias savaites atvyko apie 3000 nelegalių tarpvalstybinių keleivių. Jų apgyvendinimas kelia vis didesnių sunkumų. Pirmą kartą taip pat kilo nesantaika tarp saugumo pajėgų ir demonstrantų, kurie protestavo prieš naujos palapinių stovyklos įrengimą migrantams; buvo sužeistų. Pasak Gynybos ministerijos, ateityje kariuomenė taip pat dalyvaus užtikrinant apgyvendinimą. 

Prezidentas Gitanas Nauseda ketvirtadienį iš anksto nepranešęs lankėsi pasienio kaime Dieveniškėse. Čia, kaip ir maždaug keliolikoje kitų vietų, reikia apgyvendinti daugiau migrantų, kurie beveik padvigubintų kaimo gyventojų skaičių (maždaug 600 žmonių). „Tai nėra problema tik vyriausybei, kelioms savivaldybėms ar vietos bendruomenėms. Tai yra visos Lietuvos problema, kurią galime išspręsti tik kartu “, - sakė prezidentas, kuris pasirodė kaip vyriausiasis vadas su kariuomenės uniforma.  

 Dieveniškes iš trijų pusių uždaro Baltarusijos teritorija. Apskrities taryba vieningai nusprendė pasisakyti prieš būsto planus ir paprašyti vyriausybės pakeisti jų planus. Kaimo demonstrantai net protestavo sostinėje Vilniuje ir kalbėjo apie galimą „pavojų“ kaime esančioms moterims ir vaikams. Vidaus reikalų ministrė Agne Bilotaite kalbėjo apie kaimo gyventojų „kurstymą“ imtis veiksmų prieš valstybę. Todėl ateityje apie apgyvendinimo planus išsamiai nekalbėsime, „nes yra susidomėjusių žmonių, kurie organizuoja chaosą ir riaušes“. 

Pagrindinė užduotis išlieka „kuo greičiau išsiųsti migrantus į gimtinę“. Šiuo tikslu prieglobsčio procedūra buvo pagreitinta prieš dvi savaites. Geriausiu atveju sprendimas dėl prieglobsčio prašymo gali būti priimtas per dešimt dienų. Ketvirtadienį Nauseda ir ministrė pirmininkė Ingrida Šimonyte pirmą kartą pirmininkavo „apskritojo stalo“ susirinkimui, kuriame sėdėjo visų partijų atstovai. „Susitikimo metu dažnai girdėjau žodžius„ sutikau “ir„ vieningai “, - po to sakė Nauseda. „Tai suteikia vilties, nes tai reiškia: problemą galima išspręsti.“ Geriausiu atveju buvo „taktinių skirtumų“, kaip reikėtų spręsti migraciją diplomatiniame lygyje. 

 Anot Nausedos, daugelį metų nesprendžiama sienų saugumo problema dabar turi būti išspręsta. Čia taip pat reikalinga „piliečių iniciatyva“. „Netradicinėms problemoms spręsti reikalingos netradicinės priemonės, kurias reikia pritaikyti greitai ir efektyviai.“ Jie taip pat kalbėjo apie nepaprastosios padėties įvedimą. Tarp partijų buvo didelis entuziazmas, tačiau pirmiausia reikėjo išnagrinėti teisines problemas. 

Po susitikimo Šimonyte sakė, kad ES labai laukė derybų su Iraku ir Turkija. Maždaug pusė migrantų yra irakiečiai, kita pusė kol kas yra kilę iš 39 Azijos ir Afrikos šalių ir dažniausiai skraido per Stambulą į Minską, kad pasiektų ES išorinę sieną. Ketvirtadienį ES vidaus reikalų komisaro Ylvos Johanssono paskelbtame laiške atsakingiems ES valstybių narių ministrams buvo pasakyta, kad Briuselis susisiekė su Irako vyriausybe, kad ši galėtų „geriau kontroliuoti skrydžius į Baltarusiją ir leisti, grįžti norintiems, Irako piliečiams savanoriškai vėl atskristi į Iraką".

This is a problem for all of Lithuania

 "There is growing dissatisfaction among the Lithuanian population about the increasing number of migrants coming from Asia and Africa to the EU country. But the government appeals for the help of the citizens. 

The migration crisis on the EU's eastern border is becoming more and more of a burden for the Lithuanian government. On Wednesday, the border guards reported that 171 more migrants had reached Lithuania via Belarus and the green border - a new daily record. This means that around 3,000 illegal cross-border commuters have come to the EU country in just a few weeks. Their accommodation is causing increasing difficulties. For the first time there was also a scuffle between security forces and demonstrators who protested against the setting up of a new tent camp for migrants; there were injuries. According to the Ministry of Defense, the army will also be involved in securing the accommodation in the future. 

President Gitanas Nauseda visited the border village of Dieveniškes unannounced on Thursday. Here, as in a dozen or so other places, more migrants are to be accommodated, which would almost double the population of the village (around 600 people). “It's not a problem just for the government, a few municipalities, or local communities. This is a problem for the whole of Lithuania that we can only solve together, ”said the president, who appeared as commander in chief in army uniform. 

 Dieveniškes is enclosed on three sides by Belarusian territory. The county council decided unanimously to speak out against the housing plans and to ask the government to change their plans. Demonstrators from the village even protested in the capital Vilnius and spoke of a possible “danger” for women and children in the village. Interior Minister Agne Bilotaite spoke of the villagers being "incited" to take action against the state. Therefore, one will not talk in detail about accommodation plans in the future, "because there are interested people who organize chaos and riots". 

The main task remains to "send the migrants back to their homeland as quickly as possible". To this end, an acceleration of the asylum procedure was adopted two weeks ago. In the best case, a decision on an asylum application can be made within ten days. 

 On Thursday, Nauseda and Prime Minister Ingrida Šimonyte chaired a “round table” on the subject for the first time, at which representatives of all parties sat. "During the meeting, I often heard the words 'agreed' and 'unanimously'," said Nauseda afterwards. “That gives rise to hope, because it means: the problem can be solved.” At best, there were “tactical differences” as to how migration should be dealt with on the diplomatic floor. 

According to Nauseda, the problem of border security that has not been resolved for years must now be resolved. "Citizens' initiative" is also in demand here. "In the case of unconventional problems, unconventional means are needed, and that has to be done quickly and efficiently." 

They also talked about imposing a state of emergency. There was a great deal of openness among parties alone, but legal problems first had to be examined. After the meeting, Šimonyte said that the EU was very much looking forward to talks with Iraq and Turkey. Around half of the migrants are Iraqis, the other half so far come from 39 Asian and African countries and mostly fly via Istanbul to Minsk in order to reach the EU's external border. In a letter published on Thursday by EU Interior Commissioner Ylva Johansson to the responsible ministers of the EU member states, it was said that Brussels had contacted the Iraqi government so that they could “better control flights to Belarus and allow Iraqi nationals who want to return voluntarily to re-enter Iraq"." 

Naujas rusų tankas „Armata“

 "„Nors „Armatos“ ginkluotė mažai pasikeitė nuo senųjų tankų, tačiau tanko apsaugos lygis yra gerokai pranašesnis už senuosius. Panaudota naują šarvavimo ir ekipažo apsaugos koncepcija. Tai labai padidina tanko išgyvenamumą mūšio lauke – ypač prieš rankinių prieštankinių granatsvaidžių ugnį, kurių pramušamoji galia nesiekia 1 metro RHA (angl. Rolled homogeneous armour). Panaši apsauga galiotų ir naujoms rusų vikšrinėms pėstininkų kovos mašinoms“, – perspėja karininkas D.Antanaitis.

„Ateities Rusijos kariuomenės ginkluotė iš tiesų galėtų pasiųsti didelį kiekį vakarietiškos rankinės prieštankinės ginkluotės į sąvartyną, kaip neefektyvią prieš tankus „T-14 Armata“ bei pėstininkų kovos mašinas T-15 – perspėja Lietuvos kariuomenės atsargos majoras ir ginkluotės entuziastas Darius Antanaitis."