Konservatorių pasekėjai sako, kad kovinio drono „Bayraktar“ pirkimą Zelenskiui už mūsų pinigus stebi visas pasaulis

Ką tas pasaulis čia mato?

Pasaulis mato, kad Ukrainą, 44 mln gyventojų turinčią valstybę, mes apginkluojame iki dantų moderniausiais NATO ginklais. Tokia Ukraina tikrai kelia grėsmę Rusijai, pateisina būtinybę Rusijai gintis. Visas pasaulis tai mato. Tai didžiulis smūgis mūsų bandymams įtikinti pasaulį, kad mes esame čia teisūs.

„Bayraktar“

Skaityti daugiau: https://kauno.diena.lt/naujienos/lietuva/politika/kaip-ukrainieciai-jauciasi-po-lietuviu-nupirkto-bayraktar-1080638

Zelenskis turi planuoti dvidešimt metų iki to momento, kai būtų priimtas į Europos Sąjungą – per tokį pat laiką buvęs sovietų lyderis Chruščiovas planavo sukurti visišką komunizmą, kuriame viskas būtų nemokama visiems

Dabar žinome, kuo šie planai baigėsi.

 

    „BRIUSELIS. Kokius įsipareigojimus Europos Sąjunga ir NATO turi Ukrainai?

 

    Moralinis atsakymas gali būti akivaizdus, ​​nes Europos ir Amerikos vyriausybės žada palaikyti Kijevą ir lieja upėmis pinigus bei ginklus Ukrainai. Tačiau praktiniai atsakymai yra sudėtingi ir skaldo Europą.

 

    Nepaisydama lūkesčių, Europos Sąjunga suteikė Ukrainai didelę karinę pagalbą ir Rusijai skyrė milžiniškas sankcijas, veikdama greitai ir autoritetingai. Tačiau dabar ji susiduria su sunkesniu klausimu – kaip susieti tokias pažeidžiamas šalis, kaip Ukraina, Moldova ir Gruzija su Europa taip, kad tai padėtų joms ir nesukeltų tolesnės rizikos saugumui.

 

    Tai klausimas, kuris kabės virš ES viršūnių susitikimo, prasidančio pirmadienį, o vienas iš jų tapo dar svarbesnis dėl Ukrainos reikalavimo paspartinti narystės derybas dėl prisijungimo prie bloko, dėl kurio gali būti nuspręsta tik iki kito susitikimo birželio pabaigoje.

 

    Nepaisant spaudimo paspartinti Ukrainą, jos ar kitų Europos periferijos šalių visateisė narystė kaip NATO, taip ir Europos Sąjungoje yra mažai tikėtina daugelį metų. 

 

Tačiau Europos lyderiai jau pradėjo diskutuoti apie būdus, kaip lėtai jas integruoti ir apsaugoti.

 

    Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas ir Italijos ministras pirmininkas Mario Draghi pastarosiomis savaitėmis kalbėjo apie naują konfederaciją su Europos Sąjunga, o ne seną pagrindinės grupės ir periferijos arba „dviejų greičių Europos“ sampratą, kurias naujesni nariai atmeta, kaip sukuriančias antros klasės statusą.

 

    Savo kalboje „Europos dienos“ proga, gegužės 9 d., Europos Parlamente, E. Macronas iškėlė labiau suformuotą, nors vis dar miglotą pasiūlymą dėl naujos rūšies susitarimo.

 

    „Sankcijos Rusijai ir teisėtas jos žmonių, kaip ir Moldovos bei Gruzijos, siekis įstoti į Europos Sąjungą skatina mus permąstyti savo geografiją ir mūsų žemyno organizaciją“, – sakė jis.

 

    E. Macronas pasiūlė plačią naujos Europos politinės bendrijos – išorinio Europos valstybių rato, įskaitant Ukrainą, Gruziją, Moldovą ir Didžiąją Britaniją – viziją, kuri būtų susijusi su Europos Sąjunga, bet nebūtų jos dalis.

 

    Toks platesnis Europos valstybių ratas leistų Briuseliui pažeidžiamas, Rusijos pasienyje esančias, šalis įtraukti į europinę grandinę greičiau, nei visa ES narystė, kuri „realiai užtruktų kelerius metus, o greičiausiai kelis dešimtmečius“, – sakė E. Macronas.

 

    Pasak jo, tokia „politinė bendruomenė“ „leistų demokratinėms Europos šalims, kurios tiki mūsų pagrindinėmis vertybėmis, naują erdvę politiniam bendradarbiavimui saugumo, energetikos, transporto, investicijų į infrastruktūrą ir laisvo žmonių, ypač mūsų jaunimo, judėjimo srityse“.

 

    Koncentrinių Europos valstybių žiedų arba „pakopų“, „daugiagrečių Europos“ idėja buvo siūlyta keletą kartų anksčiau, įskaitant tai, kad ją siūlė 1989 m. buvęs Prancūzijos prezidentas François Mitterrand. Tačiau tada ši idėja apėmė Rusiją; tai niekur nepraėjo. J. Macronas pats tai yra iškėlęs anksčiau. Tačiau dabar, Rusijai žengiant į žygį, atėjo laikas tai padaryti, sakė jis.

 

    Vasarį, praėjus keturioms dienoms po sankcijų Rusijai, Ukraina oficialiai pateikė prašymą prisijungti prie bloko, o kovą E.S. lyderiai „pripažino europinius siekius ir Ukrainos europinį pasirinkimą“.

 

    Balandžio 8 d. Kijeve, Ukrainos sostinėje, Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen Ukrainos prezidentui Volodymyrui Zelenskiui pasakė: „Gerbiamas Vladimirai, mano žinia šiandien yra aiški: Ukraina priklauso Europos šeimai. Ji pasakė: „Čia prasideda jūsų kelias į Europos Sąjungą“.

 

    Tačiau, net jei Europos lyderiai nuspręs pradėti derybas su Ukraina, procesas bus ilgas, nepaisant tokių šalių, kaip Lenkija ir Baltijos šalys paramos neatidėliotinai narystei.

 

    Gegužės 22 d. Clément'as Beaune'as, Prancūzijos Europos ministras, Prancūzijos radijui sakė: „Nenoriu siūlyti ukrainiečiams jokių iliuzijų ar melo“. Jis pridūrė: „Turime būti sąžiningi. Jei sakote, kad Ukraina ketina prisijungti prie ES po šešių mėnesių ar vienerių metų ar dvejų, jūs meluojate. Tikriausiai tai bus po 15 ar 20 metų – tai užtruks daug laiko."

 

    Austrijos užsienio reikalų ministras Aleksandras Šalenbergas pareiškė, kad, atsižvelgiant į sunkumus, Ukrainai turėtų būti pasiūlytas „kitas kelias“ santykiuose su Briuseliu.

 

    P. Zelenskis griežtai atmetė bet kokį kitą kelią, išskyrus paspartintą visateisės Ukrainos narystę Europos Sąjungoje. Tačiau vargu ar jo reikalavimas bus patenkintas.

 

    Net stojimo derybų su Ukraina pradžia yra prieštaringa, nes po sankcijų Rusijai prašymus teikė ir Gruzija bei Moldova, o kitos šalys jau seniai įstrigo šiame procese. Turkija paraišką pateikė 1987 m., Šiaurės Makedonija – 2004 m., Juodkalnija – 2008 m., o Albanija ir Serbija – 2009 m. Visos pradėjo stojimo derybas. Netgi Bosnija ir Hercegovina kreipėsi, o Kosovas to nori.

 

    Ir vis dėlto nebuvo E.S. plėtros nuo 2013 m., iš dalies dėl sunkumų integruojant neturtingesnes nares, tokias, kaip Rumunija ir Bulgarija, ir dėl to, kad prisijungimo kriterijai yra tokie sunkiai įvykdomi.

 

    Dabartinės 27 valstybės narės pačios turi pakankamai ekonominių bėdų, ką jau kalbėti apie tai, kad turi spausti, kad Vengrija ir Lenkija laikytųsi europietiškų vertybių ir teisinės valstybės principų.

 

    „Tokios šalys, kaip Ukraina, Gruzija ir Moldova yra trapios ir negaus ES narystės arba netrukus netaps NATO narėmis“, – sakė Vokietijos tarptautinių ir saugumo reikalų instituto gynybos analitikė Claudia Major. „Jei esame sąžiningi, neturime jiems jokių saugumo garantijų."

 

    Ji sakė, kad glaudesni ryšiai su Briuseliu gali būti užmegzti tokiose srityse, kaip švietimas, elektros tinklai, prekyba ir ekonomika, tam tikromis partnerystėmis, kurios yra mažesnės, nei narystė. „Tačiau nesu tikra, kad tai atgrasytų Rusiją“, – tęsė ji. „Galų gale, kodėl Suomija ir Švedija nori NATO? Nes ten jie turi JAV."

 

    Pasak jos, pamoka yra tokia, kad „branduolinis atgrasymas ir JAV pajėgumai saugo mus Europoje“.

 

    „Galime pasiūlyti šioms šalims visokeriopą paramą, bet nepakankamai, kad jas išgelbėtume“, – sakė M. Major. „Negalime joms pasiūlyti gyvybės draudimo, kurio jos nori“.

 

    Paspartintas sprendimas Ukrainai greičiausiai dar labiau atstumtų Vakarų Balkanų valstybes, kur lėtas ir sudėtingas plėtros procesas „daugelį nuvylė, o Rusija ir Kinija išplėtė savo įtaką regione“, sakė Julia De Clerck-Sachsse iš Vokietijos Maršalo fondo Briuselyje.

 

    Tokie pasiūlymai kaip E. Macrono „gali padėti pradėti platesnę diskusiją“ tarp Europos lyderių apie tai, kaip geriau padėti ir apsaugoti tuos, kurie dar nėra nariai, sakė ji.

 

    „Tuo pačiu metu jie turi būti atsargūs, kad tokios idėjos nebūtų interpretuojamos, kaip tam tikra „plėtros šviesa“, kuri pakenks visavertės narystės siekiams ir dar labiau atitolins“ procesu jau nusivylusias šalis.

 

    Griežtesnis požiūris yra tas, kad E. Macronas bando įkurdinti naujus kandidatus į kokį nors nuolatinį skaistyklos kampelį, kad išsaugotų Prancūzijos įtaką Briuselyje.

 

    „Šiuo tikslu jis iškėlė idėją apie Briuselio ribą, kurioje šalys kandidatės galėtų troškintis iki Paskutiniojo teismo dienos“, – rašė „Neue Zürcher Zeitung“ redaktorius Ericas Gujeris. „Jis tai vadina „Europos politine bendruomene“, kuri papildo Europos Sąjungą. Tai skamba simpatiškai ir pakankamai neaiškiai, bet galutinis tikslas yra akivaizdus."

 

     „Diskusijos tik prasideda“, – sakė „Carnegie Europe“ direktorė Rosa Balfour. „Nesitikėk plano“. Pasak jos, vyksta diskusijos, kaip „labiau integruoti šias šalis arba sektorius pagal sektorius“, įskaitant įėjimą į bendrąją rinką.

 

    Tačiau taip pat nerimaujama, kad tam tikra „narystės šviesa“ pakenks galingai šalių kandidačių vidaus reformų jėgai, kad jos atitiktų griežtus ES narystės kriterijus, o tai pakenks bloko minkštajai galiai.

 

    Pierre'as Vimontas, buvęs Prancūzijos ambasadorius Vašingtone ir „Carnegie Europe“ bendradarbis, mano, kad geriausia būtų tiesiog atverti Europos Sąjungą visiems kandidatams. Tačiau „tikroji problema“, – sakė jis, „yra tai, kad ES esantys 35 nariai negali tęsti tuo pačiu keliu“, kas reikalauja rimtos institucinės reformos ir sutarties pakeitimo."

 

    Kol kas jis sakė: „niekas neturi atsakymo“. Tačiau jis perspėjo, kad „negalime ignoruoti Rusijos ar jos pamiršti – mes tai darėme daugelį metų, o tai nepasibaigė labai gerai“.

 

    „Turime atvirai atsakyti į šį klausimą ir pateikti naujų idėjų“, – sakė jis."

 

Maidano revoliucija Ukrainoje buvo apgaulė. Ukrainiečiams buvo paaiškinta, kad greitai, labai greitai, jie bus ES su medumi ir pienu, tekančiais Ukrainos upėmis. Tai, ką jie turi dabar, labai skiriasi nuo tų pažadų.

 

 

 

Zelensky needs to plan twenty years to be accepted to the European Union – the same time former Soviet leader Khrushchev planned for building a full blown Communism with everything free for everyone

We know now how these plans ended.

"BRUSSELS — What obligation does the European Union and NATO have toward Ukraine?

The moral answer may be obvious, as European and American governments vow support for Kyiv and are pouring money and arms into Ukraine. But the practical answers are complicated, and are dividing Europe.

Defying expectations, the European Union has provided significant military aid to Ukraine and inflicted enormous sanctions on Russia, acting with speed and authority. But now it is confronting a more difficult question — how to bind vulnerable countries like Ukraine, Moldova and Georgia to Europe in a way that helps them and does not create a further security risk down the road.

It is a question that will hang over a summit meeting of E.U. leaders starting on Monday, and one made more urgent by Ukraine’s demand for fast-track accession talks to join the bloc, which may not be decided before another meeting in late June.

Despite pressure to fast-track Ukraine, full membership for it or the other countries on Europe’s periphery in either NATO or the European Union is unlikely for many years. But European leaders have already begun discussing ways to slowly integrate them and protect them.

President Emmanuel Macron of France and Prime Minister Mario Draghi of Italy have in recent weeks both talked of a new confederation with the European Union, as opposed to the old notion of a core group and a periphery, or a “two-speed Europe,” which newer members reject as creating a second-class status.

In his speech on “Europe Day,” May 9, to the European Parliament, Mr. Macron floated a more formed, if still vague, proposal for a new kind of arrangement.

“The sanctions on Russia and the legitimate aspiration of its people, just like that of Moldova and Georgia, to join the European Union encourages us to rethink our geography and the organization of our continent,” he said.

Mr. Macron offered a sweeping vision of a new European Political Community — an outer circle of European states, including Ukraine, Georgia, Moldova and Britain — that would be linked to the European Union but not part of it.

Such a wider circle of European states would allow Brussels to bring vulnerable countries along Russia’s border into the European fold more rapidly than full E.U. membership, which “would in reality take several years, and most likely several decades,” Mr. Macron said.

Such a “political community” would, he said, “allow democratic European countries that believe in our core values a new space for political cooperation on security, energy, transport, infrastructure investment and free movement of people, especially our young people.”

The idea of concentric rings or “tiers” of European states, of a “multispeed Europe,” has been suggested several times before, including by a former French president, François Mitterrand, in 1989. Then, though, the idea included Russia; it went nowhere. Mr. Macron has himself brought it up before. But now, with Russia on the march, it is the time to make it real, he said.

In February, four days after the sanctions on Russia, Ukraine formally applied to join the bloc, and in March, E.U. leaders “acknowledged the European aspirations and the European choice of Ukraine.”

On April 8, in Kyiv, Ukraine’s capital, Ursula von der Leyen, the president of the European Commission, told President Volodymyr Zelensky of Ukraine, “Dear Volodymyr, my message today is clear: Ukraine belongs in the European family.” She said, “This is where your path toward the European Union begins.”

But even if European leaders decide to open negotiations with Ukraine, the process will be long, despite support for immediate membership from countries like Poland and the Baltic states.

On May 22, Clément Beaune, France’s Europe minister, told French radio: “I don’t want to offer Ukrainians any illusions or lies.” He added: “We have to be honest. If you say Ukraine is going to join the E.U. in six months, or a year or two, you’re lying. It’s probably in 15 or 20 years — it takes a long time.”

The Austrian foreign minister, Alexander Schallenberg, said that given the difficulties, Ukraine should be offered “another path” in its relationship with Brussels.

Mr. Zelensky has sharply rejected any other path than accelerated full membership for Ukraine in the European Union. But his demand is unlikely to be met.

Even opening accession talks with Ukraine is controversial because Georgia and Moldova also applied after the sanctions on Russia, and other countries are long stuck in the process. Turkey applied in 1987, North Macedonia in 2004, Montenegro in 2008, and Albania and Serbia in 2009. All have started accession negotiations.

Even Bosnia-Herzegovina has applied, and Kosovo wants to.

And yet there has been no E.U. enlargement since 2013, in part because of the trouble already integrating poorer members like Romania and Bulgaria, and because the criteria for joining are so onerous.

The current 27 member states are having enough economic trouble themselves, let alone trying to keep Hungary and Poland in line with European values and the rule of law.

“Countries like Ukraine, Georgia and Moldova are fragile and won’t get E.U. or NATO membership soon,” said Claudia Major, a defense analyst with the German Institute for International and Security Affairs. “If we are honest, we have no security guarantees for them.”

There can be closer relations with Brussels in sectoral fields like education, power grids, trade and economics, in some sort of partnership below membership, she said. “But I’m not sure it would deter Russia,” she continued. “After all, why do Finland and Sweden want NATO? Because there they have the United States.”

The lesson, she said, is that “nuclear deterrence and U.S. capabilities keep us safe in Europe.”

“We can offer these countries all kinds of support, but not enough to save them,” Ms. Major said. “We can’t offer them the life insurance they want.”

A fast-track for Ukraine would likely further alienate the states in the Western Balkans, where the slow and cumbersome enlargement process “has disillusioned many while Russia and China have expanded their influence in the region as a result,” said Julia De Clerck-Sachsse of the German Marshall Fund in Brussels.

Proposals like Mr. Macron’s “can help kick-start a wider discussion” among European leaders about how to better help and protect those who are not yet members, she said.

“At the same time, they need to be careful that such ideas are not interpreted as a sort of ‘enlargement light’ that will undermine aspirations to full membership and further alienate” countries already disappointed by the process.

A harsher view is that Mr. Macron is trying to park new aspirants in some permanent holding pen to preserve French influence in Brussels.

“To this end, he floated the idea of​​ a Brussels Limbo in which the candidate countries could stew until Judgment Day,” wrote Eric Gujer, editor of the Neue Zürcher Zeitung. “He calls this a ‘European political community’ as a complement to the European Union. That sounds sympathetic and sufficiently vague, but the ultimate goal is obvious.”

 “The debate is only beginning,” said Rosa Balfour, the director of Carnegie Europe. “Don’t expect a plan.” There are discussions, she said, to “integrate these countries more gradually, or sector by sector,” including entrance into the single market.

But there is also concern that some “membership light” will undermine the powerful force for internal reform of candidate countries to meet the E.U.’s strict membership criteria, damaging the bloc’s soft power.

Pierre Vimont, a former French ambassador to Washington and a fellow with Carnegie Europe, thinks it would be best to simply open the European Union to all aspirants. But the “real issue,” he said, “is that an E.U. of 35 members can’t go on in the same way,” requiring serious institutional reform and treaty change to function.

For now, he said, “no one has the answer.” But he cautioned that “we cannot neglect Russia or forget it — we’ve done that for years, and it has not turned out very well.”

“We need to face that question openly,” he said, “and come up with new ideas.””

Maidan revolution in Ukraine was a scam. Ukrainians were explained that soon, very soon, they will be in EU with honey and milk flowing through the rivers of Ukraine. What they have now, is remarkably different.