Dabar žinome, kuo šie planai baigėsi.
„BRIUSELIS. Kokius
įsipareigojimus Europos Sąjunga ir NATO turi Ukrainai?
Moralinis
atsakymas gali būti akivaizdus, nes Europos ir Amerikos vyriausybės žada
palaikyti Kijevą ir lieja upėmis pinigus bei ginklus Ukrainai. Tačiau praktiniai
atsakymai yra sudėtingi ir skaldo Europą.
Nepaisydama
lūkesčių, Europos Sąjunga suteikė Ukrainai didelę karinę pagalbą ir Rusijai
skyrė milžiniškas sankcijas, veikdama greitai ir autoritetingai. Tačiau dabar ji
susiduria su sunkesniu klausimu – kaip susieti tokias pažeidžiamas šalis, kaip
Ukraina, Moldova ir Gruzija su Europa taip, kad tai padėtų joms ir nesukeltų
tolesnės rizikos saugumui.
Tai klausimas,
kuris kabės virš ES viršūnių susitikimo, prasidančio pirmadienį, o
vienas iš jų tapo dar svarbesnis dėl Ukrainos reikalavimo paspartinti narystės
derybas dėl prisijungimo prie bloko, dėl kurio gali būti nuspręsta tik iki kito
susitikimo birželio pabaigoje.
Nepaisant spaudimo
paspartinti Ukrainą, jos ar kitų Europos periferijos šalių visateisė narystė kaip NATO, taip ir Europos Sąjungoje yra mažai tikėtina daugelį metų.
Tačiau Europos
lyderiai jau pradėjo diskutuoti apie būdus, kaip lėtai jas integruoti ir
apsaugoti.
Prancūzijos
prezidentas Emmanuelis Macronas ir Italijos ministras pirmininkas Mario Draghi
pastarosiomis savaitėmis kalbėjo apie naują konfederaciją su Europos Sąjunga, o
ne seną pagrindinės grupės ir periferijos arba „dviejų greičių Europos“
sampratą, kurias naujesni nariai atmeta, kaip sukuriančias antros klasės statusą.
Savo kalboje
„Europos dienos“ proga, gegužės 9 d., Europos Parlamente, E. Macronas iškėlė
labiau suformuotą, nors vis dar miglotą pasiūlymą dėl naujos rūšies susitarimo.
„Sankcijos Rusijai
ir teisėtas jos žmonių, kaip ir Moldovos bei Gruzijos, siekis įstoti į Europos
Sąjungą skatina mus permąstyti savo geografiją ir mūsų žemyno organizaciją“, –
sakė jis.
E. Macronas
pasiūlė plačią naujos Europos politinės bendrijos – išorinio Europos valstybių
rato, įskaitant Ukrainą, Gruziją, Moldovą ir Didžiąją Britaniją – viziją, kuri
būtų susijusi su Europos Sąjunga, bet nebūtų jos dalis.
Toks platesnis
Europos valstybių ratas leistų Briuseliui pažeidžiamas, Rusijos pasienyje
esančias, šalis įtraukti į europinę grandinę greičiau, nei visa ES narystė, kuri
„realiai užtruktų kelerius metus, o greičiausiai kelis dešimtmečius“, – sakė E.
Macronas.
Pasak jo, tokia
„politinė bendruomenė“ „leistų demokratinėms Europos šalims, kurios tiki mūsų
pagrindinėmis vertybėmis, naują erdvę politiniam bendradarbiavimui saugumo,
energetikos, transporto, investicijų į infrastruktūrą ir laisvo žmonių, ypač
mūsų jaunimo, judėjimo srityse“.
Koncentrinių
Europos valstybių žiedų arba „pakopų“, „daugiagrečių Europos“ idėja buvo
siūlyta keletą kartų anksčiau, įskaitant tai, kad ją siūlė 1989 m. buvęs Prancūzijos prezidentas
François Mitterrand. Tačiau tada ši idėja apėmė Rusiją; tai niekur nepraėjo. J.
Macronas pats tai yra iškėlęs anksčiau. Tačiau dabar, Rusijai žengiant į žygį,
atėjo laikas tai padaryti, sakė jis.
Vasarį, praėjus
keturioms dienoms po sankcijų Rusijai, Ukraina oficialiai pateikė prašymą
prisijungti prie bloko, o kovą E.S. lyderiai „pripažino europinius siekius ir
Ukrainos europinį pasirinkimą“.
Balandžio 8 d.
Kijeve, Ukrainos sostinėje, Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen
Ukrainos prezidentui Volodymyrui Zelenskiui pasakė: „Gerbiamas Vladimirai, mano
žinia šiandien yra aiški: Ukraina priklauso Europos šeimai. Ji pasakė: „Čia
prasideda jūsų kelias į Europos Sąjungą“.
Tačiau, net jei
Europos lyderiai nuspręs pradėti derybas su Ukraina, procesas bus ilgas,
nepaisant tokių šalių, kaip Lenkija ir Baltijos šalys paramos neatidėliotinai
narystei.
Gegužės 22 d. Clément'as Beaune'as,
Prancūzijos Europos ministras, Prancūzijos radijui sakė: „Nenoriu siūlyti
ukrainiečiams jokių iliuzijų ar melo“. Jis pridūrė: „Turime būti sąžiningi. Jei
sakote, kad Ukraina ketina prisijungti prie ES po šešių mėnesių ar vienerių metų ar
dvejų, jūs meluojate. Tikriausiai tai bus po 15 ar 20 metų – tai užtruks daug
laiko."
Austrijos užsienio
reikalų ministras Aleksandras Šalenbergas pareiškė, kad, atsižvelgiant į
sunkumus, Ukrainai turėtų būti pasiūlytas „kitas kelias“ santykiuose su
Briuseliu.
P. Zelenskis
griežtai atmetė bet kokį kitą kelią, išskyrus paspartintą visateisės Ukrainos
narystę Europos Sąjungoje. Tačiau vargu ar jo reikalavimas bus patenkintas.
Net stojimo derybų
su Ukraina pradžia yra prieštaringa, nes po sankcijų Rusijai prašymus teikė ir Gruzija
bei Moldova, o kitos šalys jau seniai įstrigo šiame procese. Turkija paraišką
pateikė 1987 m., Šiaurės Makedonija – 2004 m., Juodkalnija – 2008 m., o Albanija
ir Serbija – 2009 m. Visos pradėjo stojimo derybas. Netgi Bosnija ir
Hercegovina kreipėsi, o Kosovas to nori.
Ir vis dėlto
nebuvo E.S. plėtros nuo 2013 m., iš dalies dėl sunkumų integruojant
neturtingesnes nares, tokias, kaip Rumunija ir Bulgarija, ir dėl to, kad
prisijungimo kriterijai yra tokie sunkiai įvykdomi.
Dabartinės 27
valstybės narės pačios turi pakankamai ekonominių bėdų, ką jau kalbėti apie
tai, kad turi spausti, kad Vengrija ir Lenkija laikytųsi europietiškų vertybių ir teisinės
valstybės principų.
„Tokios šalys, kaip
Ukraina, Gruzija ir Moldova yra trapios ir negaus ES narystės arba netrukus netaps NATO narėmis“,
– sakė Vokietijos tarptautinių ir saugumo reikalų instituto gynybos analitikė
Claudia Major. „Jei esame sąžiningi, neturime jiems jokių saugumo garantijų."
Ji sakė, kad
glaudesni ryšiai su Briuseliu gali būti užmegzti tokiose srityse, kaip
švietimas, elektros tinklai, prekyba ir ekonomika, tam tikromis partnerystėmis,
kurios yra mažesnės, nei narystė. „Tačiau nesu tikra, kad tai atgrasytų Rusiją“,
– tęsė ji. „Galų gale, kodėl Suomija ir Švedija nori NATO? Nes ten jie turi
JAV."
Pasak jos, pamoka
yra tokia, kad „branduolinis atgrasymas ir JAV pajėgumai saugo mus Europoje“.
„Galime pasiūlyti
šioms šalims visokeriopą paramą, bet nepakankamai, kad jas išgelbėtume“, – sakė
M. Major. „Negalime joms pasiūlyti gyvybės draudimo, kurio jos nori“.
Paspartintas
sprendimas Ukrainai greičiausiai dar labiau atstumtų Vakarų Balkanų valstybes,
kur lėtas ir sudėtingas plėtros procesas „daugelį nuvylė, o Rusija ir Kinija
išplėtė savo įtaką regione“, sakė Julia De Clerck-Sachsse iš Vokietijos Maršalo
fondo Briuselyje.
Tokie pasiūlymai
kaip E. Macrono „gali padėti pradėti platesnę diskusiją“ tarp Europos lyderių
apie tai, kaip geriau padėti ir apsaugoti tuos, kurie dar nėra nariai, sakė ji.
„Tuo pačiu metu
jie turi būti atsargūs, kad tokios idėjos nebūtų interpretuojamos, kaip tam
tikra „plėtros šviesa“, kuri pakenks visavertės narystės siekiams ir dar labiau
atitolins“ procesu jau nusivylusias šalis.
Griežtesnis
požiūris yra tas, kad E. Macronas bando įkurdinti naujus kandidatus į kokį nors
nuolatinį skaistyklos kampelį, kad išsaugotų Prancūzijos įtaką Briuselyje.
„Šiuo tikslu jis
iškėlė idėją apie Briuselio ribą, kurioje šalys kandidatės galėtų troškintis
iki Paskutiniojo teismo dienos“, – rašė „Neue Zürcher Zeitung“ redaktorius Ericas Gujeris.
„Jis tai vadina „Europos politine bendruomene“, kuri papildo Europos Sąjungą.
Tai skamba simpatiškai ir pakankamai neaiškiai, bet galutinis tikslas yra
akivaizdus."
„Diskusijos tik
prasideda“, – sakė „Carnegie Europe“ direktorė Rosa Balfour. „Nesitikėk plano“.
Pasak jos, vyksta diskusijos, kaip „labiau integruoti šias šalis arba sektorius
pagal sektorius“, įskaitant įėjimą į bendrąją rinką.
Tačiau taip pat
nerimaujama, kad tam tikra „narystės šviesa“ pakenks galingai šalių kandidačių
vidaus reformų jėgai, kad jos atitiktų griežtus ES narystės kriterijus, o tai
pakenks bloko minkštajai galiai.
Pierre'as
Vimontas, buvęs Prancūzijos ambasadorius Vašingtone ir „Carnegie Europe“
bendradarbis, mano, kad geriausia būtų tiesiog atverti Europos Sąjungą visiems
kandidatams. Tačiau „tikroji problema“, – sakė jis, „yra tai, kad ES esantys 35 nariai
negali tęsti tuo pačiu keliu“, kas reikalauja rimtos institucinės reformos ir
sutarties pakeitimo."
Kol kas jis sakė:
„niekas neturi atsakymo“. Tačiau jis perspėjo, kad „negalime ignoruoti Rusijos
ar jos pamiršti – mes tai darėme daugelį metų, o tai nepasibaigė labai gerai“.
„Turime atvirai
atsakyti į šį klausimą ir pateikti naujų idėjų“, – sakė jis."
Maidano revoliucija Ukrainoje buvo apgaulė. Ukrainiečiams
buvo paaiškinta, kad greitai, labai greitai, jie bus ES su medumi ir pienu,
tekančiais Ukrainos upėmis. Tai, ką jie turi dabar, labai skiriasi nuo tų pažadų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą