Sekėjai

Ieškoti šiame dienoraštyje

2022 m. gruodžio 31 d., šeštadienis

 Your Coworkers Are Less Ambitious; Bosses Adjust to New Order --- For a growing number of professionals, the days of unpaid overtime and working through weekends are in the past. Firms add people to finish projects, close for holidays and take other steps.

"Where have all the go-getters gone?

At law firm Nixon Peabody LLP, associates have started saying no to working weekends, prompting partners to ask more people to help complete time-sensitive work. TGS Insurance in Texas has struggled to fill promotions, and bosses often have to coax staffers to apply. And Maine-based marketing company Pulp+Wire plans to shut down for two weeks next year now that staffers are taking more vacation than they used to.

"The passion that we used to see in work is lower now, and you find it in fewer people -- at least in the last two years," says Sumithra Jagannath, president of ZED Digital, which makes digital ticket scanners. The company, based in Columbus, Ohio, recently moved about 20 remote engineering and marketing roles to Canada and India, where she said it's easier to find talent who will go above and beyond.

Since the onset of the pandemic, several employees have asked for more pay when managers asked that they do more work, she says. "It was not like that before Covid at all," she adds.

Many white-collar workers say the events of the past three years have reordered their priorities and showed them what they were missing when they were spending so much time at the office. Now that normalcy is returning, even some of the workers who used to be always on and always striving say they find themselves eyeing the clock as the day winds down, saying no to overtime work or even taking pay cuts for better work-life balance.

The reduced ambition can leave companies needing more people to do the same amount of work, something that ultimately could be a drag on American economic productivity.

 And bosses are openly considering the ramifications. Comments by Home Depot Inc. co-founder Bernie Marcus that "nobody works, nobody gives a damn," with possible implications for the future of capitalism, in the Financial Times spread quickly this week. A spokeswoman for the retailer said: "Bernie Marcus retired from The Home Depot more than 20 years ago and does not speak on behalf of the company."

In a November survey of more than 3,000 workers and managers by software firm Qualtrics, 36% said their overall career ambitions had waned over the past three years, compared with 22% who said their ambition had increased. Nearly 40% said work had become less important to them in the past three years, while 25% said it had grown more important, according to researchers at Qualtrics, which provides software to businesses to evaluate customer and employee experiences.

Even in hard-charging fields like law and finance, where all-nighters aren't uncommon, some professionals are objecting to the grind. A group of first-year analysts at Goldman Sachs Group Inc. complained to bank leaders last year that they were working an average of 95 hours a week and that job stress had harmed their physical and mental health. Goldman, in response, said it would hire additional bankers and more strictly enforce boundaries around working hours. In an American Bar Association survey of nearly 2,000 members this year, 44% of young lawyers said they would leave their jobs for a greater ability to work remotely elsewhere.

"When I was an associate, if someone called me on vacation, I was just happy people were continuing to call me," says Stephen Zubiago, chief executive and managing partner of Nixon Peabody. "I don't know if that was the right mind-set."

The 56-year-old Mr. Zubiago says associates more often say no when asked to work weekends or take on extra work. That means partners sometimes have to ask multiple people before finding one who will put in the extra time. For time-sensitive work, like researching case law or reviewing documents by a deadline, that can create a "huge staffing problem," he says.

The attitude shift stretches well beyond fields where extreme hours have been the norm. It also appears to cross geographies and span generations. Early in the pandemic, corporate leaders blamed young workers for not wanting to work as hard as their older counterparts, says Brian Balonick, the regional managing partner of law firm Fisher Phillips LLP's Pittsburgh office, specializing in labor. Now, he says, there's a realization that the way Americans want to work has changed more widely.

For much of her career, Mary Waisanen, a 43-year-old structural engineering technician in Virginia Beach, Va., would say yes when asked to work overtime to meet deadlines. The extra hours brought her a pay bump. But after watching TikToks about how to reach a healthy work-life balance, she says, she realized that she shouldn't need to work extra hours to make ends meet. She recently asked her manager to review her salary and see if she was due a raise, as well as for a performance review -- which would be her first in three years.

"Until then," she says, "I will make more of an effort to 'act my wage,'" referencing a phrase that's gone viral on social media and encourages workers to do solely what they are compensated for.

Ms. Waisanen says she has since received a letter stating she will receive a 12.5% raise in 2023.

An inspiring or demanding boss may be able to spark productivity, but business leaders say they can't simply implore staff to get more "hardcore," as Elon Musk did at Twitter Inc. After he told workers there that "only exceptional performance will constitute a passing grade," hundreds or more opted to take Mr. Musk on his severance offer of three months' salary.

What could prompt a widespread return of professional ambition? A severe economic downturn that sends unemployment soaring might make workers feel they need to work harder to show their value. While some prominent companies, including Amazon.com Inc., Walt Disney Co. and Facebook parent Meta Platforms Inc., have announced layoffs over the past couple months, federal data shows there were still nearly two job openings for each unemployed person in October.

Some bosses say they recognize that increased flexibility and stronger boundaries could bring benefits, including improved staff retention. Still, the shift in worker attitudes is prompting a shift in workplace practices, from vacation policies to new-hire training.

At Portland, Maine, marketing and advertising firm Pulp+Wire, employees got three weeks of vacation prepandemic, and "they never took as much as they should have," founder Taja Dockendorf says. The firm, whose clients have included Petco and Allagash Brewing Co., moved to an unlimited vacation policy in 2022. The reason was twofold, Ms. Dockendorf says: to encourage workers to take more vacation days and so that they wouldn't, in December, all take vacation at once before losing them at year's end.

Now, so many people want to take time off in the summer and around the winter holidays that Ms. Dockendorf says she is considering shutting down the entire office for a week twice a year. That would require telling clients far in advance to expect dark weeks, she says.

Damon Diamantaras, CEO of Houston-based TGS Insurance, says he notices the change when promotion opportunities come up at the 200-employee independent insurance agency. A decade ago, new hires would typically ask within weeks what it took to be promoted to manager, he says. Now, more times than not, he says, managers need to proactively identify candidates for higher positions -- and seek them out, instead of waiting for workers to raise their hands. He says he tells staff at company meetings to consider their futures at the firm and that many are capable of more than they realize.

These days, many workers are content doing the same job they've done, Mr. Diamantaras says. The pay is comfortable, the company is stable and many workers want to make time for friends and activities: "That's OK, but you have to have people -- we constantly look for people -- who have drive, that we feel like we can promote to higher-paying jobs in the organization."

In a recent job listing for a property-and-casualty insurance agent, TGS laid out those expectations: "If you're just OK with getting by, or are a 'quiet quitter,' this will be too fast paced for you. We're looking for people that want a new Mercedes."

In an August survey of 1,234 HR employees, 45% said their organization has struggled more than usual to motivate employees to work beyond the required scope of their job in the past six months, according to the Society for Human Resource Management, which conducted the poll.

U.S. labor productivity, as measured by how much the typical worker gets done in an hour, fell at a 5.9% annual rate in the first quarter of 2022 -- its steepest decline in more than a decade. It fell 4.1% in the second, before rising at a 0.8% pace in the third. Some economists believe worker disengagement is one factor in recent declines. Productivity can also be affected by hiring trends and the state of the economy.

Many workers say they see little connection between working hard and being rewarded. About half of the 1,071 respondents to a May survey by The Wall Street Journal and NORC at the University of Chicago said they don't have a good chance of improving their standard of living, compared with 27% who said they do. The 27% figure was a 20 percentage-point drop from a year earlier. About 60% said they were pessimistic about most people's ability to achieve the American dream.

Growing up, Austin Wiggins saw his father work long hours as a manager at a regional grocery chain, without ascending to the store-director level. Doing so, his father, Daniel Wiggins, says, would have meant possibly moving to a store location farther from family, which he didn't want.

In May, just before he started a new accounting job, the younger Mr. Wiggins asked his dad to cosign a loan to buy a 2020 Toyota Camry. Mr. Wiggins says he was taken aback when he saw his dad's salary, required for the loan. It was under six figures, and not far above what he was going to make as a 23-year-old recent graduate, he says.

"I know how many hours he's put in, how much he's given to this company," Mr. Wiggins says. "There's not compelling enough correlation to make me become the person that's going well above and beyond what I need to do."

Now in an entry-level accounting program, he says he makes sure he does quality work, but he says he doesn't constantly ask managers for extra assignments. He doesn't aspire to the C-suite and hopes to, by 40, leave the corporate world to become a professor. He has told managers that he can work a 60-hour week if the work is there, he says, but that he isn't the kind of person to wait to leave the office until a boss does if there's no work to do.

An ADP Research Institute survey conducted in November 2021 found that U.S. workers said they were doing 8.4 hours of unpaid overtime work each week, down from nine hours the prior year.

And more than half of respondents overall said they would take a pay cut for more work-life balance or to have more flexibility in how they structure hours.

Alex Spearman, 39, did exactly that in 2021. He had been climbing the ranks in broadcast journalism, eventually becoming an executive producer at a television station in Washington, D.C. Though his shift was officially from 2 p.m. to 11 p.m., he says he often worked 12-hour days, with no overtime pay.

Then, over Memorial Day weekend in 2021, his mother-in-law was hospitalized. He felt pressure to work regardless, he says.

He found a new job by August of that year, moving to a smaller market in Albany, N.Y., before relocating to Columbus, Ohio, in June of 2022. Though his new executive-producer job pays 30% less, he is three hours from Detroit, where he grew up. On a recent weekend, he saw his mother and sister and caught the musician Lizzo in concert.

He says, he no longer wants what had once been his dream title -- news director. "I spent the first 15 years of my career climbing that ladder, being ambitious," he says. "I don't want this to be what's written on my tombstone. 

And I certainly don't want the stress to be what puts me in a grave."" [1]

1. EXCHANGE --- Your Coworkers Are Less Ambitious; Bosses Adjust to New Order --- For a growing number of professionals, the days of unpaid overtime and working through weekends are in the past. Firms add people to finish projects, close for holidays and take other steps.
Ellis, Lindsay; Smith, Ray A.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 31 Dec 2022: B.1.  

 

Gen Z „nacionalinė krizė“

  "Niujorkas. Frazė "kartų atotrūkis" išpopuliarėjo septintojo dešimtmečio pabaigoje, kai kūdikių bumui suėjo pilnametystė. Išgirsti socialinio psichologo Jonathano Haidto pasakojimą, šiandieninis kartų skirtumas išaugo į bedugnę. "Turime visą kartą, kuri tai daro siaubingai“, – sako jis interviu jo profesoriaus kabinete, apipintame knygų lentynomis ir tyliame, Niujorko universiteto Sterno verslo mokykloje. Jis tai vadina „nacionaline krize“.

 

     59-erių J. Haidtas yra jaunas bumeris ir nekalba apie tūkstantmečius, kurių kai kuriems dabar jau per 40 metų. 

Greičiau jis turi omenyje jaunesnę grupę – Z kartą, kuri paprastai apibrėžiama kaip gimusieji nuo 1997 iki 2012 m. 

„Kai žiūrite į amerikiečius, gimusius po 1995 m.“, – sako J. Haidtas, – pastebite, kad jie turi nepaprastai aukštus rodiklius, įskaitant nerimo, depresijos, savęs žalojimo, savižudybių ir trapumo“. Tokios prislėgtos, nerimastingos ir trapios kartos dar nebuvo.

 

     Jis tai sieja su socialinės žiniasklaidos ir kultūros, pabrėžiančios auką, deriniu. Pastarasis buvo naujausios jo knygos „The Coddling of the American Mind: How Good Intentions and Bad Ideas Are Setting a Generation for Failure“ (2018 m.) tema su bendraautoriu Gregu Lukianoffu. Socialinė žiniasklaida yra dabartinė J. Haidto manija. Jis kuria dvi knygas, kuriose kalbama apie žalingą jos poveikį Amerikos visuomenei: „Vaikai kosmose: kodėl žlunga paauglių psichinė sveikata“ ir „Gyvenimas po Babelio: prisitaikymas prie pasaulio, kuriuo nebegalime dalytis“.

 

     Ankstesnis pavadinimas yra metafora. J. Haidtas įsivaizduoja, kad „tiesiogine prasme išleidžiame mūsų vaikus į kosmosą“ ir leidžiame ten augti jų kūnams: „Jie išeitų deformuoti ir sulaužyti. Jų galūnės būtų netinkamos. Jūs negalite fiziškai užaugti kosmose. Žmonių kūnai negali to padaryti“. Tačiau „iš esmės mes tai darome su jais socialiai. Išleidome juos į kosmosą nuo maždaug 2012 m.“, – sako jis, „o tada tikimės, kad jie normaliai užaugs, neturėdami įprastos žmogiškosios patirties“.

 

     M. Haidto tyrimai, patvirtinti kitų, rodo, kad depresijos lygis „staiga“ pradėjo kilti apie 2013 m., „ypač paauglių merginų“, tačiau „tai tik Z karta, o ne vyresnės kartos“. Jis sako, kad jei nustotumėte rinkti duomenis 2011 m., palyginti su ankstesniais metais matytumėte nedaug pokyčių. „Nuo 2015 m. tai epidemija." (Jo duomenis galima rasti atvirojo kodo dokumente.)

 

     Kas nutiko 2012 m., kai vyriausieji Gen-Z kūdikiai buvo paauglystėje? Tais metais „Facebook“ įsigijo „Instagram“ ir jaunimas plūdo į pastarąją svetainę. Tai taip pat buvo „selfie eros pradžia“. Apple iPhone 4, išleistas 2010 m., turėjo pirmąją priekinę kamerą, kuri buvo gerokai patobulinta iPhone 5, pristatytame po dvejų metų. Socialinė žiniasklaida ir asmenukės užklupo karta, kuri gyveno pernelyg apsaugotą vaikystę, kai amžius, nuo kurio tėvai išleisdavo vaikus į lauką, išaugo nuo ankstesnių kartų normos – 7 ar 8 metų – iki 10–12 metų.

 

     Tai reiškė, kad pirmoji socialinių tinklų karta buvo „susilpnėjusių vaikų“, kurie „nepraktikavo suaugusiųjų įgūdžių žemoje aplinkoje“ su kitais vaikais. Iš jų buvo atimtas „įprastas grūdinimas, normalus stiprinimas, normalus antitrapumas“. Iki 2010 m. paaugliai turėjo atverčiamus telefonus. „Jie rašydavo vienas kitam žinutes ir sakydavo: „Susitikime prekybos centre“. Jie darytų dalykus kartu. Dabar jų vaikystė "daugiausia tik per telefoną. Jie net nebebendrauja kartu". Paaugliai net vairuoja mažiau, nei ankstesnės kartos.

 

     J. Haidtas ypač nerimauja dėl merginų. Iki 2020 m. daugiau, nei 25 % paauglių sirgo „didžia depresija“. Panašus berniukų skaičius buvo šiek tiek mažesnis, nei 9%. Panašūs tūkstantmečių, sulaukusių to paties amžiaus, skaičiai užregistravo pusę Gen-Z lygio: apie 13% mergaičių ir 5% berniukų. „Vaikai nuolat naudojasi savo įrenginiais“, – sako jis, bet berniukai žaidžia vaizdo žaidimus, dažnai grupėse: „Berniukai klesti, jei turi berniukų grupę, konkuruojančią su kita berniukų grupe“.

 

     Priešingai, daugumą merginų traukia „vaizdinės platformos“, ypač „Instagram“ ir „TikTok“. "Šios platformos yra apie demonstravimą ir pasirodymą. Jūs paskelbiate savo tobulą gyvenimą, tada vartote kitų merginų, kurių gyvenimas tobulesnis, nuotraukas ir jaučiatės prislėgta." Šį reiškinį jis vadina „palyginti ir nusivilti“ ir sako: „Tai atrodo socialu, nes bendrauji su žmonėmis. Bet tai performatyvu. Iš tikrųjų tu neužmezgi socialinių santykių. Gauni silpnus, netikrus socialinius ryšius“.

 

     J. Haidtas sako, kad jis neturi antipatijos jaunimui, o tūkstantmečius jis vadina „nuostabiais“. Vyresnio amžiaus žmonės iš jų šaiposi, „bet tai yra įprastas erzinimas iš kartos į kartą, randamas net, kai grįžtama prie Platono“. Siekdamas iliustruoti savo mintį apie Z geną, ponas Haidtas ragina žmones įvardyti jaunus žmones, kurie šiandien „iš tikrųjų keičia pasaulį, daro didelius dalykus, turinčius įtakos už jų uždaros ekosistemos ribų“. Jis gali galvoti tik apie dvi, nė viena iš jų nėra amerikietė: Greta Thunberg, 19 m. Švedijos kovotoja su klimato kaita ir 25 metų pakistanietė Malala Yousafzai, pasisakanti už moterų išsilavinimą. Priešingai, jis sako, kad tūkstantmečiai perkūrė „visą pasaulį“ – nors nebūtinai į gerąją pusę. Markas Zuckerbergas, gimęs 1984 m., „Facebook“ įkūrė būdamas 20 metų.

 

     Jis pripažįsta, kad jo sprendimas dėl Z kartos gali būti per anksti: „Gali būti, kad po trejų ar ketverių metų, kai jiems bus 30 metų, pamatysite tam tikrą poveikį. Bet aš prognozuoju, kad jie bus mažiau veiksmingi, mažiau paveikesni, nei ankstesnės kartos“. Kodėl? „Visada turėtumėte stebėti, ar žmonės veikia „atradimo režimu“, ar „gynimo režimu“. Pirmuoju režimu išnaudojate galimybes būti kūrybingam. Antrajame „tu nesi kūrybingas, negalvoji apie ateitį, o susikoncentravęs į dabarties grėsmes“.

 

     Universiteto studentai, kurie imatrikulavo nuo 2014 m. ar vėliau, atvyko į universitetą gynybos režimu: „Čia jie yra saugiausiose, svetingiausiose, labiausiai įtraukiančiose ir antirasistiškiausiose planetos vietose, tačiau daugelis jų elgėsi taip, lyg įžengtų į kažkokią vietą iš distopinio, grėsmingo, amoralaus pasaulio. 

 

Įžengę į darbo vietą, jie yra mažiau novatoriški, mažiau linkę rizikuoti, o tai gali „pakirsti Amerikos kapitalizmą“, – sako J. Haidtas.

 

     Jis atkreipia dėmesį į Manheteno instituto Zacho Goldbergo darbą, kuris ekstrapoliavo Pew tyrimų instituto duomenis ir nustatė, kad 56 % 18–29 metų amžiaus moterų teigiamai atsakė į klausimą: ar gydytojas ar kitas sveikatos priežiūros paslaugų teikėjas kada nors yra sakęs, kad turite psichikos sutrikimų? „Kai kurie iš jų, – sako ponas Haidtas, – turi būti tik savęs pristatymas, ty įsivaizduojamas. "Tai kaip tik dalis problemos. Ši nauja ideologija... vertina auką. Ir jei jūsų subbendruomenė motyvuoja jus pasakyti, kad turite nerimo sutrikimą, kaip tai paveiks jus visą likusį gyvenimą? Jis atsako į savo klausimą: „Nerizikuosite, prašysite aplinkos pritaikymo, žaisite saugiai,  neisite įkurti savo įmonę“.

 

     M. Haidtas prognozuoja, kad Gen-Z moterims seksis kur kas mažiau, nei tūkstantmečio. Pastebėjęs jaunas moteris, kurioms dabar per 20 metų, jis nerimauja, kad „lyčių atotrūkis, kuris per pastaruosius porą dešimtmečių daugelyje sričių labai sparčiai mažėjo, 2030-aisiais gali pradėti didėti“. Nors tūkstantmečio moterims sekasi gerai, „Z kartos moterims, kadangi jos taip nerimauja, bus mažiau sėkmingos, nei Z kartos vyrai – ir tai daug ką pasako, nes Z kartos vyrai taip pat yra sutrikę. “

 

     Pasak jo, problema skiriasi nuo JAV ir kitų angliškai kalbančių išsivysčiusių šalių: „Europoje jos nėra tiek daug, o Azijoje – vargu ar apskritai“. Idėjos, kurios „puoselėtos apie Amerikos rasės ir lyties problemas, iš karto pasklido JK ir Kanadoje. Tačiau jos nebūtinai išplito Prancūzijoje ir Vokietijoje, Kinijoje ir Japonijoje“. Taigi, Amerikos „be nerimo ir depresijos jaunimo pasiūla labai priklausys nuo žmonių, kurie nėra gimę angliškai kalbančioje šalyje“.

 

     Nerimas ir pažeidžiamumas jaunatviškoje Amerikos darbo jėgos pabaigoje apsunkina darbą su darbo jėga. „Tai yra kažkas, ką girdžiu iš daugelio vadovų, kad labai sunku prižiūrėti jų „Gen-Z“ darbuotojus, kad labai sunku jiems suteikti grįžtamąjį ryšį“. Dėl to jiems sunku tobulėti profesinėje srityje, mokantis geriau atlikti savo darbą.

 

     Tuo pačiu metu socialinė žiniasklaida skatina organizacinę baimės kultūrą. „Jei korporacijos taps mažiau veiksmingos, nes visi bijo „Twitter“, bijo to, kas apie jas bus pasakyta“, – sako jis, „tai gali smarkiai pakenkti Amerikos kapitalizmui“. Kai vadovai „bijo kalbėti nuoširdžiai, nes jiems bus gėda „Twitter“ ar „Slack“, tada ta organizacija tampa kvaila“. Ponas Haidtas sako, kad jis "daug to matė, pradedant 2015 m. Amerikos universitetuose. Jie visi tapo kvaili taip pat. Jie visi įgyvendino politiką, kuri duoda atotranką".

 

     Ponas Haidtas, kuris save apibūdina kaip „klasikinį liberalą, kaip Johnas Stuartas Millas“, taip pat apgailestauja dėl socialinės žiniasklaidos įtakos politiniam diskursui: „Socialinė žiniasklaida nesuderinama su liberalia demokratija, nes ji pokalbį ir sąveiką perkėlė į visuomenės centrą Koliziejuje. Mes čia ne tam, kad pasikalbėtume. Esame tam, kad koncertuotume" prieš žiūrovus, kurie „nori kraujo".

 

     Ar yra sprendimas? „Pakelčiau interneto pilnametystės amžių iki 16 metų“, – sako jis, – „ir tai įgyvendinčiau“. Trylikamečiai gali legaliai registruotis socialinės žiniasklaidos svetainėse, o milijonai daug jaunesnių vaikų jomis naudojasi. "Jie tiesiog meluoja apie savo gimtadienius. Internetas juos moko, kad tereikia meluoti ir galite eiti bet kur. To iki šiol mokėme vaikus, ir tai turi sustoti."

 

     Jis pastebi, kad fiziniame pasaulyje „daugiau nei šimtą metų gaminome saugius daiktus vaikams. Mums reikalingos automobilinės kėdutės ir saugos diržai. Atsisakėme cigarečių automatų. Turime tvoras aplink baseinus“. Priešingai, „prieš 10 metų gyvenimas nuėjo į telefonais pagrįstas programėles, o vaikų apsaugos priemonės yra nulinės, visiškai nulinės“. Žala Z kartai iš socialinės žiniasklaidos „taip gerokai viršija Covid žalą, tad turėsime imtis veiksmų“.

 

     Gali būti vilties blyksnis: paaugliai, anot jo, nujaučia jų keblią padėtį. P. Haidtas kreipėsi į septintokų ir aštuntokų klases apie socialinių tinklų pavojus. „Aš jų klausiu: „Ar išliptumėte patys? Daugelis bijo tai daryti. Bet kai aš paklausiu: „O kas, jei niekas negalėtų dalyvauti? Ar tai būtų geriau? Jie dažniausiai sako „taip“."

 

     Gen Z, anot jo, "neneigia. Jie pripažįsta, kad šis programomis pagrįstas gyvenimas jiems tikrai blogas". Jis praneša, kad jie norėtų turėti panašesnę vaikystę, kaip jų tėvų, kai galėtų žaisti lauke ir patirti nuotykių su draugais. Jie mato prasmę pasitraukti iš socialinės žiniasklaidos, jis tvirtina: „Tol, kol tai bus skirta ne tik vienam vaikui, bet ir visiems, tikiu, kad jie labai palaikytų“.

     ---

     P. Varadarajanas, žurnalo bendradarbis, yra Amerikos įmonių instituto ir Niujorko universiteto teisės mokyklos Klasikinio liberalų instituto bendradarbis." [1]

1. The Weekend Interview with Jonathan Haidt: The 'National Crisis' of Gen Z
Varadarajan, Tunku.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 31 Dec 2022: A.11.