Kodėl Lietuvai nereikalingi gabūs žmonės?

 Nes nevykusios Landsbergių politikos dėka Lietuvoje liko tik primityviausi verslai, todėl aukštos kvalifikacijos gabūs žmonės Lietuvoje nereikalingi:

"Užsienio ir Lietuvos ekspertai pažymi, kad Lietuva buvo nepalankioje situacijoje pirmiausia dėl to, kad pasitraukusi iš sovietinės ūkio sistemos ji neteko paklausos sudėtingai elektronikai, ryšių, mašinų, kitai palyginus aukšto technologinio lygio produkcijai. Perorientuoti didžiules įmones į plataus vartojimo produkcijos gamybą nebuvo įmanoma, tad stambiausios ir technologiškai pažangiausios gamyklos viena po kitos nutraukė veiklą Vilniuje ir kituose miestuose, o tūkstančiai aukščiausios kvalifikacijos darbuotojų liko be darbo.

Kaip pažymi Z. Norkus, išliko tik gerokai žemesnio technologinio lygio baldų, medienos, tekstilės ir maisto produkciją gaminančios įmonės, kurios buvo pajėgios eksportuoti dalį savo gaminių. Tačiau ir jos, kaip ir aukštesnio technologinio lygio trąšų, naftos produktų, elektros gamybos įmonės, buvo saistomos priklausomybe nuo Rusijos ir kitų rytinių kaimynių.

Pirmaisiais ūkio restruktūrizavimo metais Lietuvą kamavo hiperinfliacija, griuvo komercinės finansų įmonės, didėjo bedarbystės mastas. Prasidėjo kvalifikuotų darbininkų emigracija (pirmiausia rusakalbių – į Rusiją ir į kitas NVS šalis). Lietuvos BVP nuosmukis 1989-1993 metais skirtingais vertinimais galėjo siekti 40 arba net 63 proc.

Pacituosime ištraukas iš Z.Norkaus fundamentalios studijos apie du LR dešimtmečius. Įsijungdama į tarptautinę rinką šalis neteko technologiškai pažangiausios pramonės (radijo, elektronikos, skaičiavimo technikos, mokslinių-gamybinių kompleksų), tad iš dalies deindustrializavosi. Pagal tarptautinę gamybos technologinių lygių gradaciją Lietuva iš aukštesnės pateko į pusiau periferinių šalių kategoriją. „Iki pirmojo dešimtmečio pabaigos didžioji dalis mokslui imlią produkciją gaminančių įmonių išnyko, šalies gamybinės jėgos kokybiškai degradavo“.

Lietuvoje liko paprasta sunkioji ir paprasta lengvoji pramonė.

 Žemės reforma buvo vykdoma lėtai, nepakankamai nuosekliai ir skaidriai, tai smugdė Lietuvos kaimą, nuskurdino tūkstančius likusių be darbo ir pragyvenimo šaltinių namų ūkių. Kiti – likę darbingi ir nepraradę vilties pradėti ūkininkauti naujais pagrindais – susidurdavo su neišsprendžiamais finansiniais ir technologiniais sunkumais. Po dešimties metų savininkams buvo gražinta tik pusė jiems priklausančios žemės. Galimybe kurti šiuolaikiškus ūkius pasinaudojo nedaugelis – pirmiausia tie, kuriems buvo atviros valdiškų įstaigų durys, kurie turėjo pakankamai materialinių ir finansinių sankaupų ūkininkauti didesniuose nei 3 ha plote.

Vertindamas žemės reformos eigą, LR Prezidento patarėjas R.Vilpišauskas rašė: „nuolat buvo keičiamos jos taisyklės, nuosavybės teisių atkurimo principai ir prioritetai, pvz., galinčių atgauti žemę skaičius, eiliškumas, kompensavimo tvarka....netinkamai vykdoma žemės reforma buvo viena svarbiausių išteklių eikvojimo ir todėl prarandamos gerovės priežasčių.“"

Išlikę primityvūs ūkiniai vienetai sugeba išgyventi, tik nemokėdami darbuotojams rinkos lygio atlyginimų. Mūsų kainos vakarietiškos, o mūsų atlyginimai absurdiškai maži. Išvada - Landsbergių Lietuva nėra moderni šiuolaikinė visuomenė. Jei turite kokių nors gabumų, reikalingų dabarties ekonomikoje, jums apsimoka skubiai emigruoti iš Lietuvos.