"Tai buvo varginanti savaitė idėjos pirmenybė Azijai šalininkams, kurie tikisi, kad Bideno administracija gali įvykdyti "pasisukimą į Aziją", kurį prezidentas Obama paskelbė. Pasaulio dėmesį patraukė... Ukraina. Kai ponas Blinkenas skrido iš Australijos į Fidžį, norėdamas įtikinti regiono lyderius, kad Amerika sutelkia į juos dėmesį, antraštės skelbė apie tūkstančių amerikiečių karių skraidinimą į... Europą. Ir net tada, kai „Quad“ lyderiai paskelbė savo pareiškimą dėl bendros Indijos ir Ramiojo vandenyno regiono vizijos, Amerikos užsienio politikos bendruomenė buvo apsėsta diskusijų apie... Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją.
Azijos rankoms tai buvo pats blogiausias deja vu tipas. Po Perl Harboro, Winstono Churchillio palengvėjimui, prezidentas Franklinas D. Rooseveltas „pirmiausia Vokietija“ paskyrė Amerikos karo strategijos pagrindiniu principu. Šaltajam karui sustiprėjus, panašios nuotaikos paskatino valstybės sekretorius Deaną Achesoną ir George'ą Marshallą teikti pirmenybę Europai, o ne Azijai, kaip arenai, kurioje JAV sieks blokuoti komunistinės galios plėtrą. Dėl Rugsėjo 11-osios atakų Rytų Azija vėl pateko į Amerikos užsienio politikos foną, nes Busho administracija sutelkė dėmesį į Artimuosius Rytus.
Kartą stebėję Vašingtono nesėkmes susidoroti su kylančia ir vis labiau ryžtinga Kinija – net kai Azija tapo svarbiausiu planetos ekonominiu regionu – Azijos ekspertai, suprantama, yra susirūpinę, kad ir vėl refleksyvus atlantizmas užsienio politikos ir žiniasklaidos institucijos užkirs kelią esminiam posūkiui.
Tai yra teisėtas susirūpinimas. Tačiau pagrindinis pavojus, su kuriuo šiandien susiduria Amerikos užsienio politika, yra ne tai, kad pernelyg raumeningas atsakas į Rusijos revizionizmą Europoje sugers išteklius ir dėmesį, kurių reikalauja didesnė Kinijos revizionizmo grėsmė Azijoje.
Būtent lemtingas Amerikos nacionalinės strategijos trūkumų derinys, atsiradęs dar Šaltojo karo pabaigoje, ir abejonės Volstryte bei kitur dėl atsisiejimo nuo Kinijos sukeliamų ekonominių pasekmių, - būtent tai šiandien riboja Amerikos Azijos politiką.
Pagrindinis sėkmingos Amerikos užsienio politikos bruožas daugiau, nei 200 metų, buvo vidaus ir tarptautinės ekonominės politikos sintezė. Didžiąją laiko dalį Aleksandro Hamiltono sukurtas ir tokių lyderių, kaip Henry Clay, Abraomas Linkolnas ir Theodore'as Rooseveltas propaguojamas valstybės valdymo modelis derino protekcionistinę politiką, kad apsaugotų Amerikos pramonę nuo užsienio konkurentų, verslui palankus reguliavimas namuose ir energingas Amerikos eksporto skatinimas. užsienyje.
Ši pozicija priklausė nuo britų pasaulinės galios. Viena vertus, Adomo Smitho laisvosios prekybos idėjoms sulaukus didesnio pritarimo britų politiniuose sluoksniuose, Britanija liko įsipareigojusi laikytis laisvosios prekybos darbotvarkės net ir užsienio valstybių protekcionizmo akivaizdoje. Kita vertus, britų karinis jūrų laivynas ir ekonominė galia palaikė palankią saugumo ir teisinę aplinką, kuri leido amerikiečiams prekiauti pasauliniu mastu, prisiimant tik ribotus karinius ir politinius įsipareigojimus.
Po Antrojo pasaulinio karo realiai žlugus britų valdžiai, amerikiečiai senąją Hamiltono politiką pakeitė nauja Amerikos galios era. JAV prisiėmė pasaulinį Britanijos, kaip laisvosios prekybos čempionės ir pasaulio tvarkos sergėtojos, vaidmenį. Šaltojo karo metu šią politiką politiškai tvaria pavertė du dalykai: Sovietų Sąjungos baimė išlaikė JAV įsipareigojimą vykdyti savo ekspansyvią pasaulinio saugumo politiką, o daugelį metų santykinis užsienio konkurentų silpnumas, konkurentų, tik pamažu atsigaunančių po Antrojo pasaulinio karo sugriovimų, ribojo Amerikos vidaus pasipriešinimą laisvai prekybai.
Pasibaigus Šaltajam karui, abiem naujosios strategijos ramsčiams buvo daroma vis didesnė įtampa. Ilgainiui dėl Sovietų Sąjungos žlugimo sumažėjo Amerikos parama pasauliniam kariniam įsitraukimui, ir nors rugsėjo 11-oji lėmė laikiną tendencijos pasikeitimą, Amerikos išlaidos gynybai, kaip bendrojo vidaus produkto dalis, liko gerokai mažesnės už Šaltojo karo laikotarpio lygius. Prekybos fronte dėl naujos konkurencijos ne tik iš Europos ir Japonijos, bet ir iš besivystančių šalių ir visų pirma Kinijos sumažėjo Amerikos politinė parama laisvai prekybai.
Susirūpinimas Kinija ir dabar Rusija greičiausiai atnaujins paramą gynybos išlaidoms, laikui bėgant, tačiau veiksmingos ekonominės darbotvarkės, kuri galėtų teikti paramą namuose ir pritraukti sąjungininkų ir partnerių iš užsienio, kūrimas išlieka sunkiai pasiekiamas tikslas.
Problema didesnė, nei prekyba. Volstritui, Holivudui ir kitiems svarbiems Amerikos žaidėjams JAV atsiskyrimas nuo Kinijos, - antros pagal dydį pasaulio ekonomikos, atrodo, kaip kraštutinis savęs žalojimas. Tuo tarpu per didelis sankcijų naudojimas ir nestabili D. Trumpo ir J. Bideno laikų prekybos politika sumažino užsienio pasitikėjimą Amerikos ekonomine lyderyste.
Trumpai tariant, nepakankamai pasirengusi Amerika susiduria su rimtais saugumo iššūkiais tiek Azijoje, tiek Europoje. Kad ilgainiui pasisektų, amerikiečiai turės išspręsti nacionalinės strategijos deficitą, kuris šiuo metu kenkia mūsų pozicijai visame pasaulyje." [1]
Trumpai pasakius, Volstritas, Holivudas ir kiti svarbūs Amerikos žaidėjai naudoja Ukrainos oligarchų fantazijas apie prisijungimą prie NATO, kad nors truputėlį sulėtinti JAV atsiskyrimą nuo Kinijos ir dar pasidžiaugti pigesniu Kinijos komunistų vergų darbu.
1. 'Asia First' Misses the Point
Walter Russell Mead. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 15 Feb 2022: A.15.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą