Ieškant Kinijos ir Rusijos ašies standartų

“Išlikę debatų ir pasisakymų fragmentai leidžia spėti, kad Konfucijumi (551–479 m. pr. Kr.) vadintas asmuo ir kai kurie jo pasekėjai tikėjo žmogaus prigimties taurumu ir ilgalaike kilnaus bei doro elgesio nauda bendruomenės gyvenimo kokybei. "Kas valdo pagal dorovines nuostatas, tas panašus į Šiaurės žvaigždę; ji stovi vietoje, apsupta kitų žvaigždžių", – skelbiama išminčiui priskiriamame posakyje. Savo filosofijoje Konfucijus skyrė mažai dėmesio dievybių garbinimui ir transcendentiniams klausimams. Išminčius veikiausiai manė, jog žmonės turi elgtis dorai vien tam, kad jiems būtų gera gyventi ne kitame, o šiame gyvenime.

 

Konfucianizmui oponavusios legizmo doktrinos atstovai laikėsi kitokios pozicijos. Jie manė, kad daugelis žmonių yra pagedę, tad suvaldyti mases ir užtikrinti stabilumą valstybėje galima tik stipria centralizuota monarcho valdžia, griežtais jo leidžiamais įstatymais ir visa apimančia biurokratine sistema, kuri šiuos priverstų veikti. Prasižengusieji turėtų būti negailestingai baudžiami, o nusipelnę – apdovanojami.

 

Tai buvo neramios dienos, kurioms vėliau kronikininkai suteikė poetiškus "Pavasario ir rudens" bei "Kariaujančių valstybių" periodų vardus. Paskutinieji Zhou dinastijos atstovai tebeturėjo formalų dangiškosios valios mandatą, tačiau šis neteikė jiems jokios realios politinės galios. Jų pirmtakų valdyti kraštai suskilo į daugybę smulkių, tarpusavyje kariaujančių žemių, kurias kontroliuojantys feodalai tvarkė tarsi savas valstybes. Kartais visą "valstybę" sudarydavo kelios trobos, apsuptos vieno įtvirtinimo.

 

Paprasti žmonės tais laikais veikiausiai taip pat troško pastovumo, materialinės gerovės, ramybės ir užtikrintumo dėl ateities, tad daugybė guviu protu apdovanotų individų dienų dienas laužė galvas, siekdami sukurti pačią tobuliausią, visapusišką laimę turinčią atnešti politinės filosofijos doktriną. Konfucianizmui oponavusios legizmo doktrinos atstovai laikėsi kitokios pozicijos. Jie manė, kad daugelis žmonių yra pagedę.

 

Pasakojama, kad tais laikais antruoju išminčiumi po Konfucijaus vadintas Mengzi (372–289 m. pr. Kr.) klajojo po Kinijos žemes ir siūlė jų valdovams filosofo paslaugas. Teigiama, kad jis agitavo už mažus mokesčius, laisvąją prekybą ir netgi iškėlė valstybinio neįgaliųjų bei senolių išlaikymo idėją. Sklando kalbos, kad kai kurie didžiūnai teikėsi jį išklausyti.

 

Manoma, kad būtent tada buvo sukurtas žymusis strategijos veikalas "Karo menas", kurio autorystė priskiriama Sun Tzu (544–496) pramintam išminčiui. Labai norint, šiame veikale galima įžvelgti ne tik konfucianizmo, legizmo, bet ir daoizmo įtaką.

 

Daoizmas – tai dar viena filosofinė doktrina siejama su paslaptingu žmogumi, pramintu Laozi (tikslios gimimo ir mirties datos nežinomos) ir jam priskiriamu veikalu "Daodedzing". Tai žymiai abstraktesnė ir mįslingesnė, religijoms artimesnės filosofinė doktrina, kurioje svarbiausią vaidmenį atlieka "Dao" terminas. Ši sąvoka dažniausiai verčiama, kaip kelias, tačiau negalima atmesti prielaidos, kad doktrinos kūrėjai turėjo omenyje ne kokį nors duobėtą Oliaksandro (1954) rūpesčio išsiilgusį greitkelį, o žmogaus gyvenimo kelią arba natūralią visatos tvarką bei harmoniją.

 

"Karas yra didis valstybės reikalas, mirties ir gyvybės pagrindas, išlikimo ir žūties kelias. Tai privalu apmąstyti ir perprasti. Todėl būtina jį nuosekliai sutvarkyti pagal šiuos penkis veiksnius, sugretinti vertinimus ir nustatyti tikrąjį pobūdį. Pirmasis veiksnys yra Kelias, antrasis – Dangus, trečiasis – Žemė, ketvirtasis – karvedžiai, penktasis – karinės sąrangos ir drausmės įstatymai. Kelias – tai visiška liaudies ir valdovo santarvė, kai žmonės pasiryžę drauge su juo numirti, pasiryžę drauge su juo gyventi ir jiems nebaisūs jokie pavojai. Dangus – tai dviejų pradų in ir jang derinys, šaltis ir kaitra, metų laikų kaita, paklūstanti ir prieštaraujanti pergalei kare", – aiškina Sun Tzu.

 

Bėgant dienoms, stipresni feodalai "prarijo" silpnesnius, tad netrukus susidarė keli itin stiprūs junginiai, kurių gretose iniciatyvą vis labiau perėmė vakaruose įsikūrusi Qin valstybė. "Karas – tai apgaulės kelias. Todėl: jeigu ką nors ir sugebi, tai vis tiek rodyk, jog nesugebi; jeigu ketini šauktis kieno nors pagalbos, tai nuduok, jog nieko pagalbon kviestis neketini; nors priešininkas ir yra arti, apsimesk, kad jis toli; o jeigu priešininkas toli, tai elkis taip, lyg jis būtų čia pat; prisiviliok priešus bandydamas papirkti; sukelk sumaištį ir sutriuškink juos; jeigu jiems nieko netrūksta, būk pasirengęs; jeigu jie stiprūs, pasistenk jų saugotis; jeigu įpykę, sukelk sąmyšį; elkis pagarbiai, kad sukeltum jų puikybę; jeigu jie pailsėję, išvargink; jeigu vieningi, išskirk; pulk tuomet, kai jie nepasirengę; žygiuok pirmyn, kai jie nesitiki", – grubiai ir tiesmukai smogia Sun Tzu.

 

Per mažiau nei dešimt metų (230 –221 m. pr. Kr.) Qin valstybės valdovas Yingas Zhengas (259– 210 m. pr. Kr.) užkariavo savo kaimynų žemes ir, sujungęs jas į vieną tvirtą visumą, pasiskelbė pirmuoju Qin dinastijos imperatoriumi (Qin Shi Huang). Siekdamas įvesti savąją tvarką, naujasis monarchas, padedamas politiko Li Si (280–208 m. pr. Kr.), pradėjo daugybę reformų.

 

Feodalinė sistema buvo panaikinta, o pati imperija suskirstyta į 36 provincijas, kurias valdydavo rotacijos būdu keičiami funkcionieriai.

 

Imperatoriaus pasirinktas legizmas tapo valstybinė ideologija.

 

Konfucianizmas ir kitos doktrinos buvo uždraustos, o jų veikalai ir daugybe kitų knygų – sudeginti. Teigiama, kad savo asmeninei kolekcijai imperatorius pasiliko po vieną uždraustos knygos kopiją, tačiau vėliau šios pražuvo rūmų gaisro metu.

 

Naujoji Kinijos valdžia nustatė vienodus matų vienetus, standartizavo pinigų, įvairių įrankių gamybą, įvedė naujas valstybinės kalbos nuostatas ir net įteisino vienodas vežimo ašių ilgio normas. Pradėta tiesti naujus kelius ir kasti kanalus.

 

Nors po Qin Shi Huang mirties naujoji imperija greitai subyrėjo, pirmojo Kinijos imperatoriaus įtvirtintą valstybingumo modelį perėmė vėliau valdę valdovai.”