„Vakarų lyderiams stengiantis reaguoti į netikėtai dramatišką Vladimiro Putino iššūkį po Šaltojo karo nusistovėjusiai tvarkai Europoje, kol kas rezultatai yra nevienareikšmiai. Vakarai suformavo kažką, artėjant prie vieningos pozicijos dėl nuolaidų, kurias jie yra pasirengę padaryti, ribų ir apie sankcijų pobūdį, kurias ji ketina įvesti, jei ponas Putinas pasirinktų karą. Nei hiperaktyvus pasirodymas Paryžiuje, nei flegmatiškas pasyvumas iš Berlyno nesutrukdė atsirasti bendrai Vakarų pozicijai. Tai yra pasiekimas, už kurį Bideno administracija nusipelno pagyrimo.
Tačiau tai yra gynybinis, o ne lemiamas pasiekimas. Kaip savo kalboje pirmadienį pademonstravo V. Putinas, Rusijos prezidentas vis dar sėdi vairuotojo vietoje, o ne mes, ir jo sprendimai lems kitą akistatos etapą. Rusija – jėga, iš kurios Vakarų lyderiai tyčiojosi ir tyčiojosi dešimtmečius („degalinė, apsimetusi šalimi“, kaip kadaise sakė senatorius Johnas McCainas), ėmėsi diplomatinės ir karinės iniciatyvos Europoje, o Vakarai iki šiol yra bejėgiai ką nors padaryti. Mes laužome rankas, siūlome ponui Putinui išeiti iš greitkelio ir tikimės, kad mūsų kruopščiai apgalvoti sankcijų, kurias esame pasirengę taikyti, aprašymai pakeis jo nuomonę.
Geriausiu atveju improvizavome greitą ir nešvarų atsaką į strateginę staigmeną, bet mums labai toli iki rimtos Rusijos politikos ir šiuo metu labai tikėtina, kad V. Putinas ir toliau aplenks savo Vakarų varžovus ir itrauks naujų staigmenų iš jo mago kepurės.
Vakarai, kovodami su V. Putinu, turi dvi problemas. Pirma – valios problema. Vakarai nenori konfrontacijos su Rusija ir bet kokios krizės metu tikslas išlieka viską nuraminti. Toks pagrindinis požiūris ne tik paverčia nuraminti patraukliu pasirinkimu, kai tik atsiranda sunkumų; tai trukdo mums aktyviai mąstyti. Kai Rusija nustoja mums trukdyti, mes nustojame galvoti apie Rusiją.
Antroji – vaizduotės problema. Vakarų lyderiai vis dar nesupranta V. Putino. Daugelis jų mato, kad jis nėra dar vienas bespalvis laikinas tarnautojas, kuris mano, kad rekordinio skaičiaus moterų ekonomisčių paskyrimas į jo centrinio banko valdybą yra istorinis pasiekimas. Jie pradeda suprasti, kad jis ieško didesnio žaidimo ir kad jis turi omenyje tai, ką sako apie Sovietų Sąjungos sukūrimą ir Rusijos valdžios atgaivinimą. Tačiau jie dar tikrai nesuvokė atotrūkio tarp V. Putino pasaulio ir savojo – ir kol to nepadarys, jis ir toliau trikdys jų lūkesčius ir trikdys jų darbotvarkes.
P. Putinas visų pirma yra azartiškas lošėjas, įpratęs rimtai rizikuoti prieš ilgalaikius šansus šalta galva. Jis jokiu būdu nėra neklystantis, tačiau turi ilgametę patirtį, rizikuodamas ir nepaisydamas šansų bei primesdamas savo valią stipresniems varžovams.
Kaip ir Napoleonas Bonapartas, jis gali nustebinti ir aplenkti jo oponentus, nes yra pasirengęs prisiimti riziką, kurios jie niekada nesvarstytų, ir taip pulti tokiais momentais ir būdais, kurių oponentai neįsivaizduoja ir neplanuoja.
P. Putinas yra nepaprastai įgudęs valdovas, grėsmingiausia Rusijos figūra nuo Stalino laikų, tačiau jis turi ir savo problemų. Rusijos galią tebėra apribota materialinių ir demografinių suvaržymų, o Kinijos iškilimas yra geopolitinis veiksnys, kurio joks Kremliaus valdovas negali sau leisti nuolat ignoruoti.“ [1]
1. Why Putin Is Outfoxing the West
Walter Russell Mead. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 22 Feb 2022: A.15.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą