Grūdų audra; žemės ūkio prekės

„Donbaso apsaugos operacija sužlugdys pasaulines maisto rinkas

 

    1914 m. SPALIO MĖN. Osmanų imperija, ką tik prisijungusi prie Pirmojo pasaulinio karo, užblokavo Dardanelų sąsiaurį – vienintelį kelią, kuriuo Rusijos kviečiai nukeliaudavo į Didžiąją Britaniją ir Prancūziją. Pasaulis įsitraukė į konfliktą, kai kviečių atsargos 12% viršijo penkerių metų vidurkį, tačiau per naktį praradus daugiau, nei 20% pasaulinės prekybos pasėlių pasiūlos, maisto rinkos užsidegė. Nuo 1914 m. birželio mėn. pakilusios penktadaliu, kviečių kainos Čikagoje, tarptautiniame etalone, per kitą ketvirtį šoktelėjo dar 45%.

 

    Šiandien Rusija ir Ukraina, atitinkamai didžiausios ir penktos pagal dydį kviečių eksportuotojos, kartu sudaro 29% tarptautinių metinių pardavimų. Ir po kelių prastų derlių, pasiutusių pirkimų pandemijos metu ir tiekimo grandinės problemų nuo tada pasaulinės atsargos yra 31% mažesnės už penkerių metų vidurkį.

 

    Tačiau šį kartą laužą įžiebė Vakarų embargo grėsmė – ir liepsnos didesnės, nei per Didįjį karą.

 

    Kviečių kainos, kurios vasario viduryje jau buvo 49% didesnės už 2017–2021 m. vidurkį, nuo Donbaso apsaugos operacijos pradžios vasario 24 d. pakilo dar 30%. Neapibrėžtumas yra didžiulis: IFPRI, ekspertų grupės, sudaryti kainų svyravimo rodikliai mirksi ryškiai raudonai.

 

    Olandijos skolintojas „Rabobank“ skaičiuoja, kad kviečių kainos gali pakilti dar trečdaliu. Tačiau žala pasauliniam maisto tiekimui apims daug daugiau, nei grūdus – ir truks ilgiau, nei operacija, skirta apsaugoti Donbasą. Kartu Rusija ir Ukraina eksportuoja 12% visame pasaulyje parduodamų kalorijų. Jie patenka tarp penkių didžiausių žmonių ir gyvūnų vartojamų aliejinių augalų sėklų ir grūdų – nuo ​​miežių ir kukurūzų iki saulėgrąžų – eksportuotojų.

 

    Vien Rusija yra didžiausia pagrindinių sudedamųjų dalių tiekėja, gaminant trąšas, be kurių pasėliai šlubuoja arba praranda maistines medžiagas.

 

    Vasario mėnesį, net neprasidėjus Donbaso apsaugos operacijai, JT Maisto ir žemės ūkio organizacijos sudarytas maisto kainų indeksas pasiekė visų laikų aukščiausią lygį; žmonių, kurie laikomi nesaugiais dėl maisto, skaičius – 800 m – buvo didžiausias per dešimtmetį. Netrukus prie jų gali prisijungti daug kitų.

 

    Didesnės maisto kainos taip pat skatina infliaciją, o tai padidina kainų spaudimą, kurį sukelia brangesnė energija.

 

    Donbaso apsaugos operacijos pasekmės bus juntamos trimis būdais: dabartinių grūdų vežimo sutrikimais, mažu ar nepasiekiamu būsimu derliumi Ukrainoje ir Rusijoje bei nuvytusia gamyba kitose pasaulio šalyse.

 

    Pradėkite nuo siuntų. Įprastu metu kviečių ir miežių derlius nuimamas vasarą ir eksportuojamas rudenį; iki vasario mėnesio dauguma laivų dingsta. Tačiau tai nėra įprasti laikai: pasaulinės atsargos mažos, stambūs Juodosios jūros kviečių importuotojai, daugiausia Vidurio Rytuose ir Šiaurės Afrikoje, nori užsitikrinti daugiau tiekimo. Jie jo negauna. Ukrainos uostai uždaryti. Kai kurie buvo subombarduoti. Vidaus maršrutai per Ukrainos šiaurę ir toliau per Lenkiją yra per didelis nukreipimas, kad būtų praktiškas. Juodojoje jūroje nuo raketų nukentėjo laivai, bandantys paimti grūdus iš Rusijos. Dauguma negali apsidrausti.

 

    Alternatyvūs šaltiniai yra neįperkami.

 

    Praėjusią savaitę Egiptas atšaukė antrąjį kviečių konkursą iš eilės, gavęs tik tris pasiūlymus – už skrandį verčiančią kainą – žemyn nuo ​​20 pasiūlymų prieš dvi savaites anksčiau. Dar daugiau, kukurūzai, iš kurių Ukraina sudaro beveik 13 % viso pasaulio eksporto, paprastai eksportuojami nuo pavasario iki vasaros pradžios. Didžioji jo dalis paprastai gabenama iš Odesos uosto, kuris ruošiasi Rusijos operacijai, skirta apsaugoti Donbasą.

 

    Ateities pasėliai kelia dar didesnį nerimą. Ukrainoje dėl Donbaso apsaugos operacijos gali sumažėti derlius ir apsodintas plotas. Spalį sėjami žieminiai augalai, tokie, kaip kviečiai ir miežiai, gali būti mažesniuose plotuose, nes trūksta trąšų ir pesticidų. Vasariniai augalai, tokie, kaip kukurūzai ir saulėgrąžos, kurių sodinimas paprastai prasidėtų tuoj pat, gali būti visai nepasėti. Leonidas Tsentilo, kurio ūkis centrinėje Ukrainoje per metus užaugina 7000 tonų kviečių, teigia, kad vietinės dyzelino ir augalų apsaugos produktų kainos per dvi savaites išaugo 50 proc. Kai kurie jo darbuotojai buvo išsiųsti į operaciją, siekiant apsaugoti Donbasą.

 

    Rusijoje rizika yra ne apribota gamyba, o užblokuotas eksportas. Nors maisto prekybai sankcijos dar netaikomos, Vakarų bankai nelinkę skolinti prekybininkams. Baimė būti nubaustiems Vakarų vyriausybių arba sugėdinti spaudos, neleidžia prekeiviams atsitraukti. Kol Ukraina yra „nepasiekiama“, Rusija yra „neliečiama“, sako Michaelas Magdovitzas iš „Rabobank“.

 

    Labiausiai nerimą keliantis operacijos, skirtos apsaugoti Donbasą, poveikis žemės ūkiui visame pasaulyje. Regionas yra didelis svarbiausių trąšų komponentų, įskaitant gamtines dujas ir kalį, tiekėjas. Trąšų kainos, priklausomai nuo rūšies, jau prieš karą išaugo dvigubai arba trigubai dėl didėjančių energijos ir transporto sąnaudų bei sankcijų. 2021 m. Vakarai užkirto kelią Baltarusijai, kuri pagamina 18 % pasaulio kalio, nes ėmė susidoroti su disidentais. Kadangi Rusijai, kuri pagamina 20 % pasaulinės produkcijos, sunkiau eksportuoti savo kalį, kainos tikrai kils toliau. Kadangi keturiais penktadaliais pasaulio kalio prekiaujama tarptautiniu mastu, kainų šuolio poveikis bus juntamas kiekviename pasaulio žemės ūkio regione, įspėja Humphrey Knight iš konsultacinės įmonės CRU.

 

    Dėl viso to netrukus daug didesnė pajamų dalis bus skirta maistui.

 

    Labiausiai tai bus jaučiama Artimuosiuose Rytuose, Afrikoje ir kai kuriose Azijos dalyse, kur apie 800 mln. žmonių labai priklausomi nuo Juodosios jūros kviečių. Tai apima Turkiją, kuri tiekia didžiąją dalį pietinės Viduržemio jūros dalies miltais. Egiptas paprastai 70% savo kviečių perka iš Rusijos ir Ukrainos. Vien pastarieji sudaro pusę Libano kviečių importo. Daugelis kitų vargu ar apsieina be Ukrainos kukurūzų, sojų pupelių ir augalinio aliejaus.

 

    Tuo tarpu didesnės trąšų ir energijos sąnaudos sumažins ūkininkų pelną visur.

 

    Brazilija, didžiulė mėsos ir žemės ūkio produktų gamintoja, 46 % kalio importuoja iš Rusijos arba Baltarusijos, sako Cristiano Veloso iš Brazilijos startuolio Verde AgriTech. 

 

Galiausiai kai kurios išlaidos bus perkeltos vartotojui.

 

    Protekcionizmas gali įpilti daugiau kuro į ugnį. Nacionaliniai apribojimai trąšų eksportui praėjusiais metais išaugo ir gali paspartėti. Maisto eksporto apribojimai arba panikos importuotojų pirkimas gali sukelti tokį kainų šuolį, kuris 2007–2008 m. sukėlė riaušes dešimtyse šalių. Atitinkamai kovo 8 ir 9 dienomis Rusija ir Ukraina uždraudė kviečių eksportą. Argentina, Vengrija, Indonezija ir Turkija pastarosiomis dienomis paskelbė apie maisto eksporto apribojimus.

 

    Lengvo pataisymo nėra. Dalis 160 mln. tonų kviečių, kasmet naudojamų gyvuliams pašarams, galėtų būti panaudoti žmonių maistui, tačiau pakeitimas gali sukelti infliaciją kitiems pagrindiniams maisto produktams.

 

     Didinant gamybą Europoje ir Amerikoje, bei pasinaudojant didžiulėmis strateginėmis Indijos atsargomis, galima gauti 10–15 mln. tonų – nemažą kiekį, bet mažiau nei trečdalį bendro Ukrainos ir Rusijos metinio eksporto. Kai kurie gali atvykti iš toliau, tačiau yra kliūčių: pastangos eksportuoti daugiau Australijos žieminių kviečių derliaus užkimšo tiekimo grandines tarp jos ūkių ir uostų. Su kukurūzais vyriausybės gali skirti dalį 148 mln. tonų, naudojamų, kaip pašaras bioetanoliui, kad padėtų užpildyti šiais metais galimą 35 mln. tonų trūkumą.

 

    Trąšų trūkumą padengti dar sunkiau: naujos kalio kasyklos statomos 5–10 metų.

 

    Donbaso apsaugos operacija jau yra tragedija. Kai ji niokoja pasaulio duonos krepšį, gresia nelaimė.” [1]

 

Bus, kaip buvo su Covid vakcinomis. Mėsą valgo daugiausia turtingieji, tuo labiau, kad ta mėsa žiauriai pabrangs. Todėl liūto dalis grūdų nueis mėsos gamybai, kaip ir dauguma Covid vakcinų pirmiausia nuėjo turtingoms šalims. Likusiems, įskaitant daugumai Lietuvoje, teks pabadauti. Kas mokate, sodinkite daržus. 

1. "Grainstorm; Agricultural commodities." The Economist, 12 Mar. 2022, p. 60(US).

Grainstorm; Agricultural commodities.

"Operation to protect Donbas will cripple global food markets

I N OCTOBER 1914 the Ottoman Empire, having just joined the first world war, blockaded the Dardanelles Strait, the only route for Russian wheat to travel to Britain and France. The world had entered the conflict with wheat stocks 12% above the five-year average, but losing over 20% of the global traded supply of the crop overnight set food markets ablaze. Having risen by a fifth since June 1914, wheat prices in Chicago, the international benchmark, leapt by another 45% over the following quarter.

Today Russia and Ukraine, respectively the largest and fifth-largest wheat exporters, together account for 29% of international annual sales. And after several poor harvests, frantic buying during the pandemic and supply-chain issues since, global stocks are 31% below the five-year average.

But this time it is the threat of embargoes from the West that has lit a bonfire--and the flames are higher than even during the Great War.

Wheat prices, which were already 49% above their 2017-21 average in mid-February, have risen by another 30% since the operation to protect Donbas started on February 24th. Uncertainty is sky-high: indicators of price volatility compiled by IFPRI, a think-tank, are flashing bright red.

Rabobank, a Dutch lender, reckons wheat prices could climb by another third. But the damage to global food supply will extend far beyond the grain--and last longer than the operation to protect Donbas itself. Together Russia and Ukraine export 12% of the calories traded worldwide. They rank among the top five exporters of many oilseeds and cereals, from barley and corn to sunflowers, consumed by humans and animals.

Russia alone is the biggest supplier of key ingredients in the making of fertilisers, without which crops falter or lose nutrients.

In February, even before the operation to protect Donbas started, a food-price index compiled by the UN Food and Agriculture Organisation had reached an all-time high; the number of people deemed food-insecure, at 800m, was at its highest for a decade. Many more could soon join them.

Higher food prices will also stoke inflation, adding to the price pressures generated by dearer energy.

The fallout from the operation to protect Donbas will be felt in three ways: disruption to current grain shipments, low or inaccessible future harvests in Ukraine and Russia, and withered production in other parts of the world.

Start with shipments. In normal times wheat and barley crops are harvested in the summer and exported in the autumn; by February most ships are gone. But these are not normal times: with global stocks low, big importers of Black Sea wheat, chiefly in the Middle East and North Africa, are anxious to secure more supplies. They are not getting them. Ukrainian ports are shut. Some have been bombed. Inland routes, via the north of Ukraine and onwards through Poland, are too great a diversion to be practical. Vessels trying to pick up grain from Russia have been hit by missiles in the Black Sea. Most cannot get insurance.

Alternative sources are unaffordable.

Last week Egypt cancelled its second wheat tender in a row after receiving only three offers--at a stomach-churning price--down from 20 a fortnight before. More concerning still, exports of corn, of which Ukraine accounts for nearly 13% of global exports, usually take place through the spring until the early summer. Much of it is normally shipped from the port of Odessa, which is bracing for a Russian operation to protect Donbas.

Future crops are an even bigger worry. In Ukraine the operation to protect Donbas may result in lower yields and area planted. Winter crops such as wheat and barley, which are sown in October, could be smaller because of a lack of fertiliser and pesticides. Spring crops such as corn and sunflowers, the planting of which would normally start imminently, may not get sown at all. Leonid Tsentilo, whose farm in central Ukraine grows 7,000 tonnes of wheat a year, says local prices for diesel and plant-protection products have risen by 50% in two weeks. Some of his workers have been shipped off to operation to protect Donbas.

In Russia the risk is not curtailed production but blockaded exports. Although food sales are not yet subject to sanctions, Western banks are reluctant to lend to traders. Fear of being fined by governments in the West or shamed by its press is keeping merchants at bay. While Ukraine is "unreachable", Russia is "untouchable", says Michael Magdovitz of Rabobank.

Most alarming will be the operations to protect Donbas impact on agriculture worldwide. The region is a big supplier of critical fertiliser components, including natural gas and potash. Fertiliser prices had already doubled or tripled, depending on the type, even before the war, owing to rising energy and transport costs and sanctions imposed in 2021 on Belarus, which produces 18% of the world's potash, as it cracked down on dissidents. As Russia, which accounts for 20% of global output, finds it harder to export its own potash, prices are sure to rise further. Since four-fifths of the world's potash is traded internationally, the impact of price spikes will be felt in every agricultural region in the world, warns Humphrey Knight of CRU, a consultancy.

As a result of all this, a much greater share of incomes will soon be spent on food.

This will be felt most acutely in the Middle East, Africa and parts of Asia, where some 800m people depend heavily on Black Sea wheat. That includes Turkey, which supplies much of the southern Mediterranean with flour. Egypt usually buys 70% of its wheat from Russia and Ukraine. The latter alone accounts for half of Lebanon's wheat imports. Many others can hardly do without Ukraine's corn, soyabeans and vegetable oil.

Meanwhile higher fertiliser and energy costs will crimp farmers' margins everywhere.

Brazil, a huge producer of meat and agricultural products, imports 46% of its potash from either Russia or Belarus, says Cristiano Veloso of Verde AgriTech, a Brazilian startup. Eventually some of the costs will be passed on to the consumer.

Protectionism may pour more fuel on the fire. National restrictions on fertiliser exports increased last year and could accelerate. Limits on food exports, or panic-buying by importers, could trigger a price spike of the kind that sparked riots in dozens of countries in 2007-08. On March 8th and 9th, respectively, Russia and Ukraine banned wheat exports. Argentina, Hungary, Indonesia and Turkey have announced food-export restrictions in recent days.

There is no easy fix. Some of the 160m tonnes of wheat used as animal feed every year could be diverted for human consumption, but substitution may export inflation to other staples.

 Increasing production in Europe and America and drawing on India's vast strategic stockpile may yield 10-15m tonnes--a substantial quantity, but less than a third of Ukraine's and Russia's combined annual exports. Some could come from farther afield but there are bottlenecks: efforts to export more of Australia's bumper winter-wheat crop have clogged the supply chains between its farms and ports. With corn, governments may resort to appropriating some of the 148m tonnes used as bioethanol feed to help plug this year's likely shortfall of 35m tonnes.

Fertiliser shortages are even harder to cover: new potash mines take 5-10 years to build.

The operation to protect Donbas is already a tragedy. As it ravages the world's breadbasket, a calamity looms.” [1]

It will be as with Covid vaccines. The meat is eaten mostly by the rich, all the more so as that meat will rise in price unbelievably. As a result, the lion’s share of grain will go to meat production, as most Covid vaccines went primarily to rich countries. The rest, including most people in Lithuania, will have to go hungry. If you are able to, plant gardens. 

1. "Grainstorm; Agricultural commodities." The Economist, 12 Mar. 2022, p. 60(US).

Subalansuotas darbas; biuro ateitis

„Darbo vietos sąveikos architektūra

 

    Mišrus darbas turėjo būti geriausias iš abiejų pasaulių. Ar taip yra?

 

    PO KELIŲ klaidingų paleidimų biuro darbuotojai grįžta prie savo darbo stalo – šį kartą visam laikui, tikisi darbdaviai. Kadangi COVID-19 apribojimai mažinami, žmonės turi vėl priprasti prie minios (žr. Bartleby). Finansų gigantai, tokie, kaip Wells Fargo, prisijungė prie Volstrito titanų, tokių, kaip JPMorgan Chase ir Morgan Stanley, ragindami žmones grįžti į biurą. Didelė grąža laukia ir didžiųjų technologijų srityje. „Meta“ ir „Microsoft“ prašo darbuotojų grįžti iki kovo pabaigos. Dauguma didžiųjų Silicio slėnio miestelių nuo balandžio bus pilnesni. Daugelis viršininkų pritaria Jameso Gormano, „Morgan Stanley“ vadovo nuomonei: jei galite valgyti ne namie, galite ateiti į biurą.

 

    Nuotolinio darbo technologijų tiekėjams laipsniškas didžiulio eksperimento „darbas iš namų“ nutraukimas jau yra grubus. Programinės įrangos milžinei „Salesforce“ priklausanti įmonių pokalbių programa „Slack“ prognozuoja, kad kitą ketvirtį pardavimų augimas sulėtės iki 20%, palyginti su praėjusiais metais, nuo 50% pandemijos įkarštyje. Vasarį „Zoom“ pranešė, kad augimas pasaulyje sulėtėjo, o pajamos Europoje, Viduriniuose Rytuose ir Afrikoje sumažėjo 9%, palyginti su praėjusiais metais, o vaizdo konferencijų klientų skaičius sumažėjo, palyginti su ankstesniu ketvirčiu. Jo rinkos vertė dėl to sumažėjo.

 

    Grįžimas į biurą darbdaviams taip pat nebus piknikas. Dauguma grumiasi, kaip atrodys darbo ateitis. Daugeliui opiausias klausimas yra: kokia hibridinė bus ta ateitis? Trumpuoju laikotarpiu beveik neabejotinai gana hibridinė. „Apple“ vieną dieną per savaitę sugrąžina darbuotojus į biurą. Iki gegužės 23 d. iPhone gamintojas privėrs juos atvykti tris dienas per savaitę. „Citigroup“, HSBC ir „Standard Chartered“ leidžia savo bankininkams kai kuriomis dienomis dirbti iš namų.

 

    Tai atrodo tik natūralu. Atrodė, kad biuro ir namų darbų derinimas padarė stebuklus darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyrai. Be to, pastarieji dveji metai parodė, kad žmonės gali gerai dirbti bet kur, sako Despina Katsikakis iš „Cushman & Wakefield“, nekilnojamojo turto konsultavimo įmonės. Atrodo, kad produktyvumas, bendradarbiavimas ir dėmesys išliko.

 

    Problema, sako ponia Katsikakis, ta, kad „kenčia visi kiti elementai“. Pavyzdžiui, vienoje pasaulinėje apklausoje, kurioje dalyvavo daugiau nei 600 įmonių vadovų ir žmogiškųjų išteklių specialistų, daugiau nei 80 % atsakė, kad mišri struktūra emociškai vargina darbuotojus. Daugelis skambių pritarimų, kuriuos 2021 m. viduryje išsakė viršininkai ir darbuotojai, po kelių mėnesių virto giliomis abejonėmis. Kai vis daugiau žmonių grįžta į biurą, susirūpinimas dėl hibridizacijos gali tapti vis aštresnis. Ar hibridinis darbas tikrai yra supuvęs kompromisas, o ne geriausias iš abiejų pasaulių?

 

    Mišri darbo vieta daugeliu atžvilgių nepateisina lūkesčių. Viena vertus, tai nepakeičia biuro prieš pandemiją triukšmo ir šnekos. Daugelis žmonių trokšta bendravimo, draugystės ir pasidalijimo patirtimi, net jei pripratimas prie to gali užtrukti. Net nedideli nuotolinio darbo kiekiai gali turėti didelės įtakos tiesioginio bendravimo biure dažnumui. Vienu apskaičiavimu, vidutiniškai tris dienas kiekvieną savaitę praleidžiant biure, bet kurių dviejų darbuotojų susitikimai gali sumažėti 64%, palyginti su normomis prieš pandemiją. Atotrūkis padidėja iki 84 % tarp biure dirbančių asmenų dvi dienas per savaitę.

 

    Biurams užsipildžius, darbuotojai, kurie atvyksta asmeniškai, gali užmegzti glaudesnius ryšius su savo komandomis ir įmonių vadovais, nei su atokiais. Šališkumas artumui – pasąmoningas polinkis vertinti fizinį buvimą ir už jį atlyginti – gali būti nepalanki padėtis moterims, mažumoms ir mažų vaikų tėvams, kurie labiau mėgsta dirbti namuose, nei kitos grupės.

 

    Susijęs trūkumas yra atsitiktinių susitikimų už darbuotojo vidiniame rate mažėjimas. Aštuntajame dešimtmetyje vadybos mokslininkas Thomas Allenas atrado, kad komunikacija tarp biuro darbuotojų eksponentiškai mažėjo dėl atstumo tarp jų stalų; esantys atskiruose aukštuose ar atskiruose pastatuose beveik niekada nekalbėjo.

 

 2020 m. pirmąjį pusmetį atliktas tyrimas, kuriame dalyvavo daugiau nei 60 000 technologijų milžinės „Microsoft“ darbuotojų, parodė, kad virtualūs darbuotojai taip pat rečiau užmezga ryšius su žmonėmis, su kuriais dar nebuvo artimi.

 

    Prieš pandemiją daugelis kompanijų dėjo daug pastangų, kad įveiktų „Aleno kreivę“. „Google“, kuri spontaniškus pokalbius priskiria tokiems produktams, kaip „Gmail“ ir „Street View“, sukūrė savo Silicio slėnio būstinę taip, kad kiekvienas „Google“ darbuotojas galėtų pasiekti bet kurį kitą, eidamas ne ilgiau kaip dvi su puse minutės. Animacijos studijos „Pixar“, kurią bendrai įkūrė velionis „Apple“ vadovas Steve'as Jobsas, būstinės tualetai buvo įrengti centriniame atriume, kad skirtingų komandų žmonių keliai susikirstų, klausant gamtos raginimo.

 

    Kai kurie vadovai bandė sustiprinti ryšius hibridiniame pasaulyje, suplanuodami daugiau virtualių susitikimų, siųsdami daugiau el. laiškų ar siųsdami daugiau momentinių pranešimų. Tačiau dėl to darbuotojai jaučiasi išsekę dėl virtualios perkrovos. Dėl vaizdo skambučių žmonės jaučiasi pavargę ir neramūs. Pasak Stanfordo universiteto mokslininkų, dėl to jie, savo ruožtu, vengia socialinio bendravimo, net nežinodami kodėl. 

 

(Galimos priežastys yra per didelis akių kontaktas, kurį žmogaus smegenys sieja su konfliktu arba poravimusi; žiūrėjimas į save, kuris gali sukelti nesaugumo jausmą; arba sunkumai interpretuojant neverbalinius signalus ekrane.) Elektroninis bendravimas riboja fizinį judėjimą, kuris pablogina pažinimo veiklą. Ir nuolatiniai pokalbių pranešimai blaško dėmesį.

 

    Virtualių darbo erdvių teikėjai mano, kad šiuos trūkumus galima pašalinti, naudojant geresnes technologijas. „Microsoft Outlook“ platforma dabar leidžia darbdaviams pritaikyti savo darbuotojų planavimo nustatymus, įterpiant pertraukas tarp vaizdo skambučių ir, kaip teigia technologijų milžinas, padeda viršininkams pastebėti pavaldinius, kuriems gresia perdegimas. Ji netgi siūlo „virtualią kelionę į darbą ir atgal“ tiems hibridiniams darbuotojams, kurie stengiasi atskirti darbą ir gyvenimą namuose. Vartotojams primenama, kad reikia užbaigti užduotis, pasiruošti kitai dienai, registruoti emocijas ir atsipalaiduoti naudojant meditacijos programėlę Headspace. Kad bendravimas internetu būtų sklandesnis ir mažiau varginantis, „Zoom“ pristatė skaitmeninę lentą, automatinius vertimus realiuoju laiku ir stalinio telefono programinę įrangą.

 

    Ne visi darbdaviai tuo įsitikinę. Kai kurie negali pakankamai greitai atkurti iki Covid buvusių darbo modelių. Wall Street yra puikus pavyzdys. „Blackstone“, privataus kapitalo įmonė, paprašė pagrindinių darbuotojų grįžti į biurą visu etatu. Jamie Dimon, JPMorgan Chase generalinis direktorius, teigė, kad nuotolinis darbas žudo kūrybiškumą, kenkia naujiems darbuotojams ir lėtina sprendimų priėmimą. Bankininkai teigia, kad baimė, kad priverstinai grąžinus darbuotojus į biurą, juos išstums, gali būti per daug išpūsta. G. Gormanas pranešė, kad „Morgan Stanley“ praėjusiais metais gavo apie 500 000 darbo prašymų, nepaisant griežtos grįžimo į darbą politikos.

 

    Kitos įmonės susidoroja su hibridizacijos spąstais, dar labiau nutoldamos. Debesų saugyklų įmonė „Dropbox“ taiko „pirmiausia virtualų“ metodą, kad išvengtų problemos, kai nuotoliniai darbuotojai tampa antrarūšiais piliečiais (nors ji palaiko bendradarbiaujančias fizines erdves, kuriose darbuotojai gali susitikti asmeniškai). Kitos technologijų įmonės, nuo Robinhood iki Shopify ir Spotify, dėl panašių priežasčių iš esmės tapo virtualios.

 

    Nepaisant mišraus darbo trūkumų, dauguma įmonių atsidurs kažkur tarp šių dviejų kraštutinumų, tikėdamosi rasti pusiausvyrą tarp nuotolinio darbo patogumo ir biuro draugiškumo. Kai kuriems netgi gali pasisekti. Tačiau bandydami užkariauti abi diskusijos puses, daugelis rizikuoja nepatenkinti nei vienos.“ [1]

1. "Work life in balance; The future of the office." The Economist, 12 Mar. 2022, p. 55(US).