Ilgas Covidas: priimkite juos rimtai

"Tai, kad jų negalavimai yra įsivaizduojami, yra didžiulė papildoma našta ilgai Covid sergantiems pacientams. Taip nebūtinai turi būti.

Diskusija apie tai, ar daugelis žmonių, kuriuos paveikė Ilgasis Covidas, tikriausiai gali tik įsivaizduoti savo simptomus, ar jie gali juos tik įsivaizduoti, tęsiasi net po dvejų pandemijos metų. Jų galima rasti bendrosios praktikos gydytojų praktikose, žmogiškųjų išteklių skyriuose ir draugų grupėse. Jei vienas sako „Ilgas Covidas“, du atsako: „Taip, bet aš taip pat esu visiškai išsekęs pandemijos."

Dėl šios nuolatinės viešosios reliatyvizacijos nukentėjusiesiems tenka didžiulė našta. Be sunkių medikų pagalbos paieškų, jiems nuolat tenka kovoti dėl pripažinimo. Ir Vokietijos Sveikatos departamentas šiuo metu mažai ką daro, kad geriau išaiškintų beprotišką klaidingą ilgą Covidą, kaip įsivaizduojamos ligos supratimą. Neatrodytų ir itin gerai: panaikinti priemones didelio sergamumo fazėje, jei tuo pat metu apie dešimt procentų visų užsikrėtusių kenčia nuo įvairių nuolatinių ar naujai atsirandančių sveikatos sutrikimų po trečio mėnesio.

Tačiau situacija yra būtent tokia. Apskaičiuota, kad Vokietijoje ilgasis Covidas jau yra paveikęs daugiau, nei 600 000 žmonių. Simptomai yra labai skirtingi, taip pat atsiranda po palyginti lengvų ūminių kursų. 

Sunkiausiais atvejais (apytikriai nuo vieno iki dviejų procentų visų užsikrėtusiųjų) pasireiškia simptomai, atitinkantys poinfekcinę ligą ME/CFS, dar vadinamą lėtinio nuovargio sindromu. Nukentėję asmenys dažnai nebegali dirbti, o kai kurie yra visam laikui prikaustyti prie lovos.

Taigi koks jausmas, kai bijote infekcijos ir tuo pačiu tiesiog fiziškai jaučiate, kad esate nelaimingasis, kuris ja užsikrėtė – ir tada nuolat kyla abejonių dėl savo paties patirties? Kai kurie dėl to nusivilia, ypač diagnozavimo fazėje, beveik taip pat, kaip ir dėl pačios ligos.. Gydytojų nepaisymas yra ypač rimtas. Juk jų pagrindinė užduotis – rimtai žiūrėti į pacientus. Tačiau kasdienėje praktikoje tai atrodo sunkiau, ypač naujos ligos atveju, kuriai nėra biožymenų ir kuri, logiškai mąstant, kelia ir psichologinį stresą. Tada žingsnis, leidžiantis daryti prielaidą, kad tai tik įsivaizduojama, yra lengvai žengiamas.

Švietimas apie tai, kaip liga vystosi ir kaip su ja kovoti, yra svarbiausias dalykas, siekiant išvengti stigmatizavimo. Tačiau norint tai padaryti, reikėtų susidurti su problemos mastu, o ne toliau ją slopinti."