Tai ne tik aukštos naftos kainos. Tai visiška energijos krizė

 "Amerikiečiai nerimauja dėl savo dujų kainų. Vokiečiai mažina šildymą. Peru vyko žiaurūs protestai – ir žiaurus jų susidorojimas – dėl didėjančių degalų ir trąšų kainų. Nigerijos nacionalinis energijos tinklas neseniai žlugo. Ir tai tik šį pavasarį. Kalbant apie ateitį, Jungtinių Tautų tarpvyriausybinė klimato kaitos planetoje grupė balandžio 4 d. ataskaitoje perspėjo, kad per daug investuojama į iškastinį kurą, o per mažai – į energijos perėjimą, kuris galėtų užkirsti kelią niokojančiam pasaulinės temperatūros kilimui.

 

    Ši nuolatinė, kunkuliuojanti krizė, susijusi su energetika, jos kaina ir su ja susijusia politika, greitai nesibaigs.

 

    Sankcijos padidino kainas ir privertė Europą – iki šiol didžiausią Rusijos gamtinių dujų importuotoją – pradėti bandymą nutraukti savo ilgametę priklausomybę nuo rusiškų dujų. Beveik metus pasiūla sunkiai stengėsi patenkinti paklausą, todėl kainos kilo. Didžiąją dešimtmečio dalį Amerikos skalūnų bumas tenkino augančius pasaulio energijos poreikius, tačiau 2020 m. skalūnų naftos gavyba sumažėjo, o skalūnų dujų augimo tempas sumažėjo.

 

    Prezidento Bideno viltis, kad jis savo pirmininkavimo metu galės sutelkti dėmesį į klimatą, o ne sutvarkyti pasaulio naftos tiekimą, žlugo. Negalėdamas atgaivinti branduolinio susitarimo su Iranu, kuris būtų sugrąžinęs Irano naftą į pasaulio rinkas, Bidenas pernai pradėjo prašyti kitų gamintojų padidinti savo gavybą. Jo spaudimas buvo bevaisis. Tuo tarpu Kinijos importuojamų dujų paklausa, palyginti su 2021 m., išaugo 20 proc., todėl Europos dujų kainos nuo kovo iki gruodžio padidėjo beveik šešis kartus.

 

    Tai jau darė spaudimą politikams, tačiau sankcijų šokas – naftos kainos per pirmąsias dvi savaites po sankcijų išaugo trečdaliu – atskleidė, kiek vyriausybės baiminasi dėl iškastinio kuro kainų didėjimo, nepaisant jų optimistinės retorikos, kad aukštos kainos paskatins pereiti prie ekologiškesnių energijos šaltinių. Išleisdamas po vieną milijoną barelių naftos per dieną iš strateginio naftos rezervo nuo gegužės iki lapkričio mėn., Bidenas į rinką suleis didžiausią visų laikų skubios Amerikos tiekimo kiekį nuo tada, kai buvo įsteigtos atsargos 1975 metais, bet tai bus tik laikinas palengvėjimas. O Azijos šalims pradėjus prisitaikyti prie pasaulio, kuriame suskystintomis gamtinėmis dujomis apkrauti laivai nusisuka iš Ramiojo vandenyno ir persikelia į Europą, jų anglies paklausa auga.

 

    Visa tai reiškia didesnes energijos kainas visiems ir visur – nebent ekonomika grįš į nuosmukį, kurį patyrė per pandemiją, o to niekas nesitiki.

 

    Paralelės su 1970-aisiais akivaizdžios. Naftos šokas, kilęs po Jom Kipuro karo 1973 m. spalį, kuriame dalyvavo auganti pasaulyje naftos gamintoja Saudo Arabija, buvo nepaprastai žalingas tiek ekonominiu, tiek geopolitiniu požiūriu. Po šio pirmojo šoko 1978–1979 m. įvyko revoliucija Irane ir Irako invazija į Iraną, įtraukusi abu naftos gamintojus į ilgą karą.

 

    Tada baigėsi viena geopolitinė era – JAV kaip didžiausios pasaulyje naftos gamintojos, o Didžiosios Britanijos (kai Vašingtonas leido jai veikti) – kaip Vakarų energetinių interesų Artimuosiuose Rytuose karinio garanto. Arabų valstybėms perėmus gavybos ir kainų kontrolę iš septynių didžiųjų angloamerikiečių kompanijų, kurios dešimtmečius kontroliavo naftą Viduriniuose Rytuose, Vakarų ekonomika sustingo dėl infliacijos spaudimo, padidindama protestus, streikus ir rinkimų pertvarkymus Vakarų demokratijose.

 

    Tai, kas laukia ateityje, žada būti netvarkingesnė ir galiausiai permainingesnė era, nei aštuntojo dešimtmečio įvykiai. Tai iš tikrųjų yra didesnis sutrikimas. Aštuntojo dešimtmečio geopolitinio sukrėtimo metu fizinis naftos tiekimas iš pasaulio atsargų niekada nebuvo problema. Dabar, kai Azijos energijos poreikis daug didesnis, nei buvo tada, taip ir yra. Per ateinančius kelerius metus dujų ir anglies paklausa taip pat gali viršyti pasaulinę gamybą. Atrodo, kad atėjome į laiką, kai šalys turės konkuruoti dėl likusio pasaulyje prieinamo iškastinio kuro, o vyriausybės atvirai pasirenka geopolitinius aljansus, kad jį užtikrintų.

 

    Pažvelkite į Viduržemio jūros pavyzdį. Europos atsiejimas nuo Rusijos sustiprins geopolitinę įtampą dėl dujų aplink šią jūrą. Viduržemio jūros rytinėje dalyje esanti Turkija piktinasi savo atskirtimi nuo energetikos projektų ir vis labiau konfrontuoja, gindama savo interesus. Kai 2019 m. lapkritį Turkija sudarė susitarimą su Libija, siekdama reikalauti sau naujų jūrų ekonominių sienų rytinėje Viduržemio jūros dalyje, Europos Sąjungos lyderiai pasmerkė susitarimą, kaip Graikijos ir Kipro suvereniteto pažeidimą ir nesuderinamą su Jungtinių Tautų teise. Dabar dujotiekio maršrutas, kuriuo rytinės Viduržemio jūros dujos tiekiamos į Europą, kelia įtampą ne tik tarp Turkijos ir jos kaimynų, bet ir NATO viduje.

 

    Kitoje Viduržemio jūros pusėje Alžyras yra dar vienas potencialus energijos šaltinis Europai. Bet tai taip pat ateina su geopolitinėmis komplikacijomis : valstybinė Alžyro energetikos įmonė „Sonatrach“ praėjusį mėnesį paskelbė galinti padidinti dujų kainas Ispanijai, Madridui kovo viduryje atšaukus paramą Alžyrui dėl ilgalaikio Alžyro ir Maroko ginčo dėl Vakarų Sacharos.

 

    Mažiau Rusijos reiškia ir daugiau problemų Artimuosiuose Rytuose. Be Rusijos pagalbos kitas Irano branduolinis susitarimas tampa mažiau tikėtinas, net kai Maskva sustiprina visas Bideno paskatas atkurti Irano energijos eksportą. Atrodo, kad arabų naftos gamintojai, užuot išsiskyrę su Rusija, padvigubino OPEC Plus – naują pasaulyje naftos kartelį, kuriam būdingas netiesioginis antiamerikietiškas požiūris.

 

 Skalūnų bumas privertė Saudo Arabiją ieškoti platesnių aljansų, taip pat ir su Rusija. Dabar, kai įtampa tarp Rusijos ir Saudo Arabijos dėl Sirijos ir Jemeno mažėja, Saudo Arabija pirmenybę teiks konkurencijos su Rusija valdymui, o ne Kinijai – didžiausiai pasaulyje naftos eksporto rinkai – ir abiejų valstybių bendriems interesams mokėjimų ne doleriais sistemai.

 

    Dabartinio energijos vartojimo tvarumas formuoja ne tik tarptautinę politiką. Sukrečiama ir vidaus politika.

 

    Pasmerkdamas naftos kompanijas, kurios nedidina gavybos, Bidenas nusprendė suteikti rinkėjams, norintiems mažesnės tiesioginės kainos, privilegiją, palyginti su demokratais, kurie tvirtina, kad klimato krizė ir toliau turėtų būti prioritetas. Europos Sąjungai faktas, kad Europos vartotojai pildo Maskvos iždą, iškėlė į paviršių nepatogias etikos problemas. Kaip Italijos ministras pirmininkas Mario Draghi paklausė italų: „Ar jums labiau patinka ramybė, ar įjungtas oro kondicionierius?"

 

    Tačiau realybė yra tokia, kaip pripažino Robertas Habeckas, Vokietijos vicekancleris ir ekonomikos ministras, prieš išvykdamas į kelionę į turtingą dujų turintį Katarą praėjusį mėnesį, kad Europos šalims nėra jokios „vertėmis pagrįstos“ iškastinio kuro energijos strategijos, išskyrus energijos importą iš JAV, Kanados ar Australijos, o tai neįmanoma.

 

    Europoje nekaltumas dėl energijos buvo sunaikintas ir nebus lengvai atkurtas. Ten Vakarų politinis tabu kalbėti apie energijos suvartojimo mažinimą kitomis priemonėmis, o ne didesniu efektyvumu, morališkai išsenka. Belieka išsiaiškinti, ar Jungtinėse Valstijose prezidento Jimmy Carterio nesėkmingų raginimų aukotis asmeniniam komfortui (pvz., dėvėti megztinius patalpose) kaip būdas atkurti Amerikos energetinę nepriklausomybę, vaiduokliai pasirodys ne tokie trumpalaikiai. Skalūnų dėka JAV yra didžiausia naftos ir dujų gamintoja pasaulyje, todėl šalies energetikos politika labai skiriasi nuo daugelio Europos šalių, kur priklausomybė nuo užsienio energijos jau daugiau, nei šimtmetį buvo nemalonus gyvenimo faktas.

 

    Ką tai reiškia egzistenciškiausiam geopolitiniam klausimui – klimato kaitai?

 

    Dar 2019 m. horizonte pasirodė energetikos pertvarka, skirta klimato krizei spręsti. Visame pasaulyje buvo pridėta daugiau naujų atsinaujinančių energijos šaltinių, nei bet kada anksčiau, o į tvarumą nusiteikę investuotojai norėjo investuoti kapitalą į žaliosios energijos inovacijas. Kelios vyriausybės iš  7 grupės priėmė teisės aktus, nustatančius teisiškai privalomus nulinius tikslus iki 2050 m.

 

    Tačiau 2021 m., kylant kainoms, optimizmas išsisklaidė. Bideno pasirašytas klimato kaitos įstatymo projektas įstrigo Kongrese. Britanijoje Klimato kaitos komitetas, įsteigtas patarti ministro pirmininko Boriso Johnsono vyriausybei, pranešė, kad šalis nė iš tolo nepasiekė savo pereinamojo laikotarpio tikslų, nes „politikos tiesiog nėra“. Kadangi 2021 m. daugumoje Europos šalių pūtė silpnas vėjas, tapo aišku, kad dar reikia daug nuveikti, siekiant eksploatuoti elektros tinklus, pagrįstus atsinaujinančiais energijos šaltiniais. Buvo daug veiksnių, bet bendras poveikis buvo toks pat.

 

    Dabar tempas vėl pasikeitė. Žaliajam perėjimui atnaujintas visuomenės supratimas, kad angliavandenilių tiekimas savaime neišsisprendžia, net jei Vakarų vyriausybės žada apriboti jų naudojimą, yra paradoksalu, žingsnis į priekį. Jei vyriausybės ir piliečiai rimtai ketina pereiti nuo iškastinio kuro ir prie ekologiškesnės energijos, būtinos pertvarkos, kuriai reikia ne mažiau, kaip pakeisti materialinį šiuolaikinės civilizacijos pagrindą, tada jie turės pripažinti, kad nafta, dujos ir anglis yra energijos šaltinių praeitis, kuria mes ir toliau remiamės, negali būti laikoma savaime suprantama. Jų išgavimas ir naudojimas neatsiejami nuo sunkaus politikos darbo. Tai akivaizdu šiandien. Tikėkimės, kad galėsime tai prisiminti ateityje“.

 

Lietuvoje mes, žinote, turime tą surūdijusią skystų dujų geldą. Tai veikia, kaip konservų dėžutė visai Lietuvai. Lietuvos valdžios nuomone ši gelda visiškai mus apsaugo nuo dujų, trąšų ir net druskos keliams barstyti, kainų. Kaip? Tiesiog propagandinė magija. Mes užsimerkiame ir bum - nieko aplink mus nėra, kainos mums nerūpi. Gyvenk ir žvenk. Rungtyniaujame, kas iš mūsų garsiau žvengia Seime.