"Praėjusį savaitgalį bendravau su
savo draugu Vania (tikras vardas autoriui žinomas), rusakalbiu ekonomistu,
gyvenančiu kaimyninėje šalyje, einančiu ypač svarbias pareigas labai svarbioje
institucijoje. Skaitytojas tikriausiai prisimena Vanios įžvalgas, kai dalinausi
savo (ir Vanios) mintimis apie ilgas rusiško režimo rankas.
Kai pastarąjį kartą bendravau su
Vania, mes mylėjome Paškevičių ir Dragūną, valgėm Matijošaičio silkę, Šimašius
buvo vėl neseniai laimingai vedęs, visi
tikėjo, kad pasodins Masiulį, o labiausiai bijojome mažo narkotikų kiekio dekriminalizavimo ir gėjų
bei lesbiečių vestuvių. Buvo ramūs laikai ir juokingos bėdos, bet mes su Vania
apie ilgas kleptokratijos rankas ir režimo trapumą diskutavom, lyg būtume
ateitį žinoję…
Apie ką gi su Vania diskutavome šį
kartą? Nepaisant karo, mes kalbėjome apie šviesią ateitį, t. y. kuo užsiimti
toliau, kuo būti, ką studijuoti. Šis klausimas – itin svarbus man (amžinai
jaunam, amžinai perspektyviam), bet jis yra dar svarbesnis jaunimui. Tiksliau,
ne klausimas, o atsakymas į jį. Kadangi ne už kalnų mokslo metų pabaiga ir
jauni lietuvaičiai nemiega naktimis, galvodami, kurią sritį pasirinkti, su kuo
susieti savo ateitį, kurioje srityje siekti karjeros aukštumų, dalinuosi su
jumis svarbiausiomis mūsų analizės ištraukomis bei komentarais prie jų.
Pasirodo, plaukti Londone yra
gerokai pigiau negu Vilniuje. Nesvarbu, ar perki vieną apsilankymą, ar
abonementą, galimybių daugiau ir kainos mažesnės. Tad, juokaudamas, pasakiau,
jog kadangi plaukt Jungtinėje Karalystėje yra pigiau, laikas važiuoti.
Į Vanios pirmą klausimą, kokie yra
mano ateities planai, aš atsakiau, jog tikriausiai teks emigruoti. Vania atsakė
nustebusio veido jaustuku. Turėjau paaiškinti, kad kitą savaitę skrendu į
Londoną, kur ieškojau baseino, kad galėčiau plaukti ir ta proga padariau
neįtikėtiną atradimą. Pasirodo, plaukti Londone yra gerokai pigiau negu Vilniuje.
Nesvarbu, ar perki vieną apsilankymą, ar abonementą, galimybių daugiau ir
kainos mažesnės. Tad, juokaudamas, pasakiau, jog kadangi plaukt Jungtinėje
Karalystėje yra pigiau, laikas važiuoti.
Juokas juokais, bet atvykęs į
Londoną, juokauti nustojau. Nusileidęs salos sostinėje, pastebėjau, kad ne tik
plaukti, bet ir nusikirpti jau galima pigiau negu Vilniuje. Tiesa, Vilniuje
mano barzdaskutys yra turkas. Londone pasitaikė libanietis. Gal turkai
brangesni. Bet kokybės skirtumo nepastebėjau. Piniginis skirtumas – 20 proc.
Maistas Jungtinėje Karalystėje irgi,
atrodo, pigesnis. Greitoji patikra internete mums atskleidžia, kad: vienas
vidutinio dydžio kiaušinis „Tesco“ kainuoja 14 pensų (17 centų), lietuviškoje
internetinėje parduotuvėje tas pats vidutinio dydžio kiaušinis kainuoja 20
centų. Pigiausių miltų kilogramas mūsų internetinėje parduotuvėje kainuoja 68
centus, „Tesco“ – 56 centus (47 pensus). Litras pieno saloje kainuoja apie
eurą. Mūsų internetinėje parduotuvėje-gražuolėje – apie 20-25 proc. daugiau. Išvada?
Lietuvoje, matyt, nebeliko nei karvių, nei vištų, nei kviečių.
Panašu, kad garsiausias Lietuvos
prekybininkas į salą persikraustė neatsitiktinai. Žinojo, ką daro. Maisto
kainos saloje dar nepasiekė Lietuvos aukštumų. Gyventi galima. Apie darbužius
net neverta rašyti. Lietuviai jau gerą dešimtmetį važiuoja drabužių pirkti į
užsienį.
Mūsų gobšumas sukelia norą uždirbti
iš mūsų miniatiūrinės rinkos tiek, kiek rusas uždirba iš gamtos išteklių,
kuriuos eksploatuoti jam leidžia caras. Būtent į juos lygiuojasi mūsiškiai
verslo bajorai.
Mūsų gobšumas sukelia norą uždirbti
iš mūsų miniatiūrinės rinkos tiek, kiek rusas uždirba iš gamtos išteklių,
kuriuos eksploatuoti jam leidžia caras. Būtent į juos lygiuojasi mūsiškiai
verslo bajorai. Reikia kuo daugiau meilužių, daugiabučių ir automobilių su
prasmingais numeriais. Jei vardinių nepavyks gauti, bent jau pradžia „BBD“ turi
būti.
Aišku, turtas Didžiojoje Britanijoje
yra kur kas brangesnis, bet pajamos – irgi žymiai aukštesnės. Kita vertus,
turint galvoje, kad nekilnojamas turtas yra vienintelė turto klasė, į kurią
investuoja Lietuvos žmonės, NT Lietuvoje su kiekviena krize – tiksliau, su
kiekvienu bandymu gelbėt šalį – brangs. Tad mūsų vaikams įsigyti NT bus
didžiulis iššūkis, nesvarbu, ar jie gyvens Lietuvoje, ar Anglijoje.
Išvykus bet kada spėsi vėl tapti
patriotu. Taip jau darė Bobelis, Adamkus ir kiti. Galima grįžti, papolitikuoti
ir į istorijos vadovėlį patekti. Vėliau galima bus ir nusišnekėti, kažką ten
paburbėti apie Lietuvėlę ir didelę Kiniją ar pan. Be to, grįžimą tau dar gali
apmokėti paskatinus kokia nors valstybės remiama programa.
Aukščiau vidurinės klasės pakilti
beveik neįmanoma – nei Lietuvoje, nei JK. Tačiau vidurinės klasės gyvenimas
Jungtinėje Karalystėje yra, mano požiūriu, geresnis negu vidurinės klasės
gyvenimas Lietuvoje. Tad jei lieki toje pačioje visuomenės klasėje, labiau
apsimoka būti britišku vidutinioku negu lietuviškuoju. Taip pat saugumo prasme
tikimybė gauti iskanderiu per galvą Lietuvoje yra žymiai didesnė negu gauti juo
Londono priemiestyje.
Na, užtenka apie mane. Ką daryti
tiems, kurie liks tėvynėje? Ką studijuoti? Kuo būti? Mano atsakymas Vanią vėl
nustebino. Reikia užsiimti politika. „Explain please“ (liet. Paaiškink,
prašau), pasakė Vania. Aiškinu.
Krizės vis dažnėja. Tai reiškia, kad
vis dažniau vyriausybės turės pateikti atsakymus į nuskriaustųjų pagalbos
šauksmą. Visų šalių – mūsų irgi – vyriausybių atsakymas į pagalbos prašymus yra
visą laiką toks pat. Remti. Tiksliau, skolintis ir dalinti.
Sprendimai yra orientuoti į trumpąjį
laikotarpį, bet jų poveikis dažnai būna ilgalaikis ir nebūtinai geras.
Ilgalaikėje perspektyvoje krizės turtingus padaro turtingesniais, vargšus dar
labiau nuskurdina.
Kadangi mechanizmai yra prasti,
sprendimai visada priimami visko nepasvėrus (nes laikas spaudžia ir daryti
reikia čia ir dabar), efektas visada būna toks pat: išaugusios pagrindinių
turto klasių vertės, infliacija, didesnė atskirtis tarp turtingųjų ir vargšų.
Sprendimai yra orientuoti į trumpąjį laikotarpį, bet jų poveikis dažnai būna
ilgalaikis ir nebūtinai geras. Ilgalaikėje perspektyvoje krizės turtingus
padaro turtingesniais, vargšus dar labiau nuskurdina.
Kuo daugiau krizių, tuo daugiau
valstybės įsikišimo, tuo didesnis valstybės vaidmuo ekonomikoje. Europos
ekonomika tampa vis labiau planinė (mano nuomone, ji jau visiškai planinė, bet
mūsų kostiumuoti ekonomistai, žinoma, prieštarautų tokiam teiginiui). Pas mus
net rizikos kapitalas yra dalinamas briuseliškai.
Ką tai reiškia jaunimui? Jaunimui
tai reiškia tik vieną – reikia būti kuo arčiau lovio. „Pinigų dalybos
ekonomikoje: reikia būti tuo, kuris pinigus dalina, arba pažinoti tą, kuris
pinigus dalina“, pasakiau aš Vaniai. „Amen“, atsakė Vania, „visa tai gali
pakeisti ir mano požiūrį į dalyvavimą politikoje“.
Kur stoti? Spėju, šiemet VU TSPMI
bus didžiausias stojimo konkursas per visą instituto istoriją. Ministrais pas
mus tampama anksti. Nereikia patirties nei versle, nei apskritai gyvenime. Keli
vadovėliai, kelios sesijos „univere“ – ir tiesiai prie lovio.
Būsi negeras, skolinsies
tūkstantines sumas iš verslininkų, juodą buhalteriją vesi? Nieko tokio! Kas
tave nuteis? Teismai? Vargu. Rinkėjai nubaus? Nubaus, išsiųsdami į Briuselį,
kuo toliau nuo tėvynės. Atlaidumas – stipriausias lietuvio genas.
Ką daryti? Kuo būti? Kuo užsiimti?
Emigracija arba politika.”
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą