Su mumis ar su jais? Naujame šaltajame kare, kaip, jei nė su vienais?

 „BANGKOKAS – tradicinių aljansų ryšiams besiplečiant visame pasaulyje, Karališkoji Tailando armija, seniausia JAV sutarties partnerė Azijoje, užmetė platų tinklą.

 

    Šiais metais Tailando kariai priėmė amerikiečių karius kasmetinėms karinėms pratyboms „Cobra Gold“, kurios yra vienos didžiausių jėgos demonstracijų Azijos Ramiajame vandenyne. 

 

Prieš kelis mėnesius jie dalyvavo „Shared Destiny“, taikos palaikymo pratybose, kurias vedė Kinijos liaudies išlaisvinimo armija.

 

    O 2020 m. tailandiečiai dar labiau apsidraudė savo statymuose, pasirašydami susitarimą, kad jų kariūnai mokysis gynybos akademijoje Maskvoje.

 

    Geopolitinis kraštovaizdis dažnai buvo lyginamas su naujojo Šaltojo karo peizažu. Nors pagrindiniai priešininkai gali būti tie patys – Jungtinės Valstijos, Rusija ir, vis dažniau, Kinija, didžiosios dalies likusio pasaulio vaidmenys pasikeitė, pakeisdami pasaulinę tvarką, kuri išliko daugiau, nei tris ketvirčius amžiaus.

 

    Vyriausybės, atstovaujančios daugiau, nei pusei žmonijos, atsisakė stoti į kieno nors pusę, vengdamos dvejetainio mūsų ir jų vertinimo, kuris buvo būdingas didžiajai daliai pasaulio po Antrojo pasaulinio karo. 

 

Šį mėnesį Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje vykusiame balsavime dėl Rusijos pašalinimo iš Žmogaus teisių tarybos, dešimtys šalių, įskaitant Tailandą, Braziliją, Pietų Afriką, Meksiką ir Singapūrą, susilaikė. (Rezoliucija vis tiek pavyko.)

 

    Kadaise buvę supervalstybių mūšio laukai, Afrika, Azija ir Lotynų Amerika jaučia pavojų savo nepriklausomybei. Nepriklausančių tautų bloko sugrįžimas primena laikotarpį, kai postkolonijinio judėjimo lyderiai priešinosi tam, kad jų likimus formuotų imperializmas. Tai taip pat rodo mažesnių šalių, nebepriklausančių nuo vieno ideologinio ar ekonominio globėjo, pasitikėjimą eiti savo keliu.

 

    „Be jokios abejonės, Pietryčių Azijos šalys nenori būti įtrauktos į naują šaltąjį karą arba būti priverstos stoti į kieno nors pusę bet kokioje didelių galių konkurencijoje“, – sakė Vašingtono Nacionalinio karo koledžo saugumo specialistas Zachary Abuza. „Kaip sakoma Pietryčių Azijoje, kai drambliai kovoja, žolė būna trypiama.

 

    Ponas Abuza pridūrė, kad turėdamos susilyginti su viena ar kita valdžia, daugelis pasaulio šalių pasiliko „beviltiškai skurdžios ir neišsivysčiusios Šaltojo karo pabaigoje“.

 

    Dėl to net Šaltojo karo nugalėtojos JAV negali tikėtis kai kurių savo tradicinių partnerių paramos, garsiai smerkiant Rusiją. NATO vadovaujama intervencija į Libiją 2011 metais ir amerikiečių invazija į Iraką 2003 metais tik padidino nepasitikėjimą Vakarais. Dėl abiejų karinių veiksmų tų regionų šalys po daugelio metų kovojo su politiniais padariniais.

 

    „Klausimo esmė ta, kad Afrikos šalys jaučiasi infantilizuotos ir apleistos Vakarų šalių, kurios taip pat kaltinamos nesilaikančios savo sparčiai kylančios aukštyn moralinės retorikos suvereniteto ir teritorinės neliečiamybės šventumo klausimais“, – sakė Tarybos Afrikos tyrimams Ebenezeras Obadare vyresnysis bendradarbis.

 

    Indonezija, besiplečianti demokratija, kurią kažkada valdė diktatorius, kurį JAV palaikė dėl savo antikomunistinės pozicijos, pareiškė, kad šiais metais ji priims Rusijos prezidentą Vladimirą V. Putiną, kai šalyje vyks 20 grupės susitikimai. Ji taip pat susilaikė, JT balsuojant dėl ​​Rusijos pašalinimo iš Žmogaus teisių tarybos.

 

    Kiti JAV sąjungininkai savo sprendimą diversifikuoti apibūdino, kaip Amerikos pravaikštų funkciją. Praėjusiais metais Kinijai išplatinus vakcinų diplomatiją visame pasaulyje, iš pradžių buvo manoma, kad JAV kaupia pandemijos vakcinų atsargas.

 

    Prieš tai, Donaldui J. Trumpui prezidentaujant, Jungtinės Valstijos pasitraukė iš Trans-Pacific Partnership – ekspansyvios prekybos pakto, kuris turėjo atremti Kinijos verslo būdą. Tokios šalys, kaip Vietnamas, kurios sugriovė savo reputaciją prisijungdamos, vėl pasijuto išduotos Vašingtono.

 

    Meksika, ilgametė JAV sąjungininkė, pabrėžė savo neutralumą, o prezidentas Andrésas Manuelis Lópezas Obradoras atmetė sankcijas Rusijai.

 

    Maždaug trečdalis Amerikos ambasadorių Lotynų Amerikoje ir Karibų jūros regione lieka neužpildyti. Tarp laisvų darbo vietų yra Brazilija, didžiausia regiono ekonomika, ir Amerikos valstybių organizacija.

 

     „Daugelis Lotynų Amerikos gyventojų suprato, kad Jungtinės Valstijos juos palieka“, – sakė Icesi universiteto Kalifornijoje (Kolumbija) profesorius Vladimiras Rouvinskis.

 

    Rusija taip pat negali tikėtis automatinės savo istorinių sąjungininkų ištikimybės. Be autokratinės bičiulystės jausmo, ideologija nebėra Maskvos žavesio dalis. Rusija neturi nei Sovietų Sąjungos globėjų rolės, nei geopolitinės įtakos.

 

    Venesuela, ištikimiausia Rusijos rėmėja Lotynų Amerikoje, priėmė aukšto lygio amerikiečių delegaciją. Nikaragva, kuri tapo viena pirmųjų šalių, palaikiusių Rusijos pripažinimą separatistiniams regionams Rytų Ukrainoje, nuo to laiko sumažino savo entuziazmą.

 

    Kovo mėnesio JT Generalinės asamblėjos metu, balsuojant ir smerkiant Rusiją, Kuba susilaikė, o ne palaikė Maskvą, nors vėliau ji ir Nikaragva atmetė pastangas išstumti Rusiją iš Žmogaus teisių tarybos.

 

    Labiausiai pastebimas apsidraudimas buvo iš Afrikos, kuri sudarė beveik pusę šalių, susilaikiusių kovo mėnesį vykusiame JT balsavime.

 

    Tailandui sprendimas treniruotis su Amerikos, Rusijos ir Kinijos kariuomene, taip pat pirkti ginklus iš kiekvienos šalies yra ilgos balansavimo tarp didžiųjų galių istorijos dalis. Gudri diplomatija leido Tailandui tapti vienintele tauta regione, kuri nebuvo kolonizuota.

 

    Dabartinis atitolimas nuo Jungtinių Valstijų, kuriose Tailandas buvo Vietnamo karo vieta, taip pat kyla iš ministro pirmininko Prayutho Chan-ochos, atėjusio į valdžią prieš aštuonerius metus per karinį perversmą, politinės kilmės.

 

    „Nors Tailandas šiuo metu gali atrodyti kaip demokratija, širdyje jis yra autokratija“, – sakė Tailando Naresuano universiteto tarptautinių reikalų dėstytojas Paulas Chambersas. „Toks režimas, kaip šis, turės autokratiškų draugų, taip pat ir Maskvoje.

 

    Tas pats pasakytina apie Ugandą, kuri gauna beveik milijardą dolerių Amerikos pagalbos ir yra pagrindinė Vakarų sąjungininkė, kovojant su regioniniu karingumu. Tačiau Ugandos prezidento Yoweri Museveni vyriausybę JAV ir Europos Sąjunga kritikavo dėl žmogaus teisių pažeidimų.

 

    P. Museveni atsakė, užpuldamas Vakarų kišimąsi į Libiją ir Iraką. Prezidento sūnus, kuris taip pat vadovauja šalies sausumos pajėgoms, tviteryje parašė, kad „dauguma žmonijos (kuri nėra baltaodžiai) palaiko Rusijos poziciją Ukrainoje“.

 

    Uganda, kaip ir dešimtys kitų šalių, gali sau leisti pasisakyti dėl naujos geriausios prekybos partnerės – Kinijos. Ši ekonominė realybė, net jei Pekinas žada daugiau, nei duoda, apsaugojo nuo kitų supervalstybių priklausiusias tautas nuo grubių geopolitinių pasirinkimų.

 

    Strategiškai išsidėsčiusios šalys, tokios, kaip Džibutis, kurioje yra Camp Lemonnier, didžiausia nuolatinė JAV bazė Afrikos žemyne, išplėtė draugų ratą. Prieš kelerius metus, prezidento Ismailo Omaro Guelleho kvietimu, Pekinas Džibutyje įkūrė savo pirmąjį užjūrio karinį postą. G. Guelleh taip pat užsitikrino paskolas iš kinų, kad padėtų plėtoti uostus, laisvosios prekybos zonas ir geležinkelį.

 

    Augantis Kinijos įsitraukimas suteikė Afrikos šalims „alternatyvių investicijų, alternatyvių rinkų ir alternatyvių plėtros idėjų“, – sakė Cobusas van Stadenas iš Pietų Afrikos tarptautinių reikalų instituto.

 

    Tačiau jei pasaulis šiais laikais jaučiasi patogiau, daugiapolis, Rytų ir Vakarų konflikto bangavimas primena, kad globalizacija greitai sujungia tolimas tautas.

 

    Dėl šio konflikto kylančios pasaulinės degalų, maisto ir trąšų kainos padidino sunkumus Afrikoje ir Azijoje. Jau dabar kovojantys su niokojančia sausra Rytų Afrikoje, mažiausiai 13 mln. žmonių kenčia nuo didelio bado.

 

    Ir gyventojai už Europos ribų per daug gerai žino, kad jų pabėgėliai, tokie kaip sirai, venesueliečiai, afganai, Pietų Sudano gyventojai ir Mianmaro rohinjai, negali tikėtis, kad taip,  kaip perkeltieji ukrainiečiai, bus priimti. Varžybose dėl ribotų priežiūros atsargų pagalbos grupės perspėjo apie donorų nuovargio pavojų labiausiai pažeidžiamiems pasaulio žmonėms."

 

Ką visa tai reiškia? Pasaulio šalys nėra įsipareigojusios. Tarpusavio priklausomų ir neįsipareigojusių šalių pasaulyje, jei Kinija nuspręs atšaukti ir sankcionuoti Vakarus, taikydama antrines sankcijas likusiam pasauliui, tai reikš, kad Kinija atšaukia ir sankcionuoja pati save. Tas pats pasakytina ir apie Vakarus. Nepaisant didžiulio mūsų moralinio pasipiktinimo, sankcijos ir atšaukimo kultūra yra ribotų galimybių priemonės.