Gabrielius Landsbergis – ežiukas rūke. Jo užsienio politika atima mūsų visų pragyvenimo šaltinį

"Pasaulis pasikeitė, mes pasikeitėme ir dabar jau viskas bus kitaip – tokius žodžius daugelis sutartinai kartojo po pirmosios COVID-19 bangos. Ir buvo neteisūs – mes dabar gyvename nuolatiniame pokyčių ir virsmų laike, tiesiog jau negalime prognozuoti, kada kokie sprendimai bus priimti ir kaip tai veiks ne tik mūsų verslus, bet ir gyvenimus.

Pasaulinę prekybą ir toliau slopina koronaviruso pandemijos padariniai ir jos poveikis pasaulinėms tiekimo grandinėms. ES verslas iki šiol jaučia JK pasitraukimo iš Bendrijos padarinius. 

Prie visų šių padarinių Lietuvos verslas gavo papildomą smūgį, prasidėjus politinėms įtampoms su Kinija, kai mūsų įmonės buvo atribotos nuo žaliavų ir buvo sustabdytas lietuviškų prekių eksportas.

Tiekimo grandinių problemos tik gilės, žaliavų trūkumo ir energetinių išteklių kainų problemos pastaruoju metu kai kurioms įmonėms jau tampa tolesnės egzistencijos klausimu. Investuotojų pritraukimo galimybės ženkliai mažėja, nes turime pripažinti, kad esame pafrontės zona ir investuotojai tikrai bus atsargūs ir lauks didesnio geopolitinio stabilumo.

Jau prasidėjus problemoms su Kinija, verslas pradėjo garsiai kalbėti, kad sprendimai net ir dėl vertybinės politikos turi būti gerai apgalvoti ir priimti tik įsivertinus, kokius padarinius tai turės visiems šioje valstybėje veikiantiems ir kuriantiems segmentams. Ekonomistai ir politikai nuolat kartojo, kad mūsų prekybos su Kinija skaičiai yra nereikšmingi, bet tai yra exelinio tipo politika ir mąstymas. Atrodo, kalbame apie nedidelius skaičius, tačiau tie nedideli skaičiai skaudžiai palietė ne vieną įmonę. Net ir vienos įmonės uždarymas jau reiškia keliolikos darbuotojų atleidimą, kurie turi šeimas, vaikus, paskolas, – tai reiškia ištisų šeimų planų griūtį. 

Dėl nesuprantamo tikslo buvo paaukota Kinijos rinka lietuviškų prekių eksportui. Taip pat apsunkintas arba tapo visai neįmanomas reikalingų šalies ekonomikai prekių importas iš Kinijos, sudėtingoje ir sunkiai nuspėjamoje situacijoje atsidūrė įmonės, eksportuojančios į ES, kur valstybių narių įmonėse naudojami Lietuvoje pagaminti komponentai, o galutiniai produktai eksportuojami į Kiniją.

Pasakymas, kad verslas suras naujų rinkų ir diversifikuosis, atrodo paprastas tik tiems, kurie niekada nėra to darę. Juk čia ne sprendimas stovint sankryžoje ir galvojant, į kurią pusę pasukti. Naujų rinkų paieška, įsitvirtinimas jose, produktų sertifikavimas užima 5–7 m. O juk per visą tą laiką įmonės turi spręsti savo išgyvenimo klausimus – atsiskaitymai su tiekėjais, darbuotojų išlaikymas, mokesčių sumokėjimas, paskolos bankams, už kurias dažnu atveju verslas laiduoja savo asmeniniu turtu. Visa tai negali laukti, kol tu pakeisi kryptį ir įsitvirtinsi kitoje rinkoje.

Taip pat tik nesuvokiantys verslo funkcionavimo principų gali visus argumentus dėl smūgio, suduoto verslui, atremti tuo, kad Taivanas skiria X sumą ir bus statoma puslaidininkių gamykla. Džiugi žinia, bet ar tai išgelbės, pavyzdžiui, mūsų mėsininkus? Juk jie savo mėsos perdirbimo linijų nepritaikys puslaidininkių gamybai, o ten dirbantys darbuotojai, deja, bet nepersiorientuos į puslaidininkių specialistus. 

Jeigu verslas visus šiuos sunkumus būtų patyręs dėl savo klaidingų sprendimų arba dėl Kinijos valdžios pakeistų žaidimo taisyklių, tai nebūtų prasmės apie tai tiek kalbėti. Bet tai mūsų valstybės pareigūnų neapgalvotų sprendimų išdava. Tai mūsų valstybės politikos tęstinumo nebuvimo išdava ir politikos, kuri gyvuoja rinkimų ciklais, pasekmė.

Prieš tai buvusios vyriausybės sakė – Rusijos rinka užsidarė ir dabar nukreipkime savo pajėgas į Kinijos rinką. Tą kryptį valstybė nustatė, kad verslas nesiblaškytų po visą pasaulį ir žinotų, kur gali turėti politinį palaikymą ir valstybės finansinius resursus bei finansinį palaikymą. Verslas pradėjo eiti į Kiniją ir tam išleido pakankamai daug lėšų. Praeina mažiau nei 10 m. ir verslui pasakoma – verslas eidamas į tokias rinkas turi prisiimti rizikas ir žinoti, kad gali nukentėti. Klausimas – kokias rinkas? Rinkas be vertybių? O kurios rinkos yra su vertybėmis?

Pažiūrėkime „The Economist“ Demokratijos indekso duomenis: 2020 m. visiškos demokratijos sudaro tik 13,8% pasaulio valstybių, ribotos demokratijos – 31,1% pasaulio valstybių. Taigi, gyvename nedemokratiškame pasaulyje.

Jeigu verslui būtų buvę pasakyta, diversifikuokite savo verslus, nes po 2–3 m. Kinijos rinka jums bus sunkiai prieinama, tada verslas būtų turėjęs laiko neskausmingai persiorientuoti. Arba jeigu tai būtų buvęs sutartas ES sprendimas, tai taip pat padariniai, matyt, būtų kitokie.

Per daugiau nei 30 m. nepriklausomybės ir narysčių tarptautinėse organizacijose politikų jau turėtų būti suvokta, kad kai kuriais atvejais vertybinė laikysena yra visos ES klausimas. Aktyvesnio bendradarbiavimo geopolitiniais klausimais Bendrijos viduje iki šiol trūko. Pritrūkome ir supratimo, kad būdami nedidelė ekonomika bendrame ES kontekste, bet pasirinkdami agresyvią užsienio politiką (ne tik retorinę, bet ir teisinių veiksmų) diktatorių valdomų valstybių atžvilgiu tikrai sunkiasvoriai ES lygiu netapsime.

Rodos, kad bent jau bendradarbiavimo geopolitiniais klausimais Bendrijos viduje pamoka po Kinijos yra išmokta ir dabar sprendimus dėl Rusijos ir Baltarusijos valstybė priima ne viena, o didesne dalimi ES lygmenyje.

Prasidėjus įtampoms su Kinija, verslas ne kartą politikos formuotojams sakė: geopolitinei įtampai kylant, darbotvarkėje yra daugiau tokių klausimų – laikysena Rusijos atžvilgiu, laikysena Baltarusijos atžvilgiu. Būtina apsvarstyti visus galimus scenarijus, ruoštis ir galvoti apie alternatyvas eksporto ir žaliavų tiekimo rinkas. Mūsų negirdėjo. Dabar, kai jau likom atkirsti nuo žaliavų, produktų, pradedame galvoti apie alternatyvas. Aišku, yra ir politikų, kurie prikišamai kartoja, kad verslas, susisaistęs prekybiniais ir verslo santykiais su Rusija ir Baltarusija, turi pats prisiimti rizikas.

Politiniai valstybės sprendimai uždarė Lietuvos verslui pasaulio fabriką Nr. 1 – Kiniją, dabar netekome žaliavų iš Ukrainos, Baltarusijos ir Rusijos. Verslas susiduria su realiu žaliavų trūkumu, logistiniai keliai išbalansuoti arba iš viso uždaryti. 

Tiesą sakant, dabar visi bando plaukti rūke, judėdami vedini nuojautos ir tikėdamiesi, kad pasieks krantą. Deja, tokia situacija valstybėje yra, nes per daugiau nei 30 nepriklausomybės metų mes taip ir nesugebėjome suformuoti valstybėje stipraus strateginio centro, kuris teiktų prognozes ir siūlytų alternatyvas galimoms grėsmėms. Jeigu būtume turėję alternatyvių sprendimų, pagal tai valstybė būtų formavusi savo užsienio politikos kryptis ir ekonominius interesus, tai dabar jau turėtume alternatyvių rinkų. Verslas nuolat kartojo, kad yra būtini ilgalaikiai, tvarūs ir tęstiniai sprendimai eksporto rinkų klausimu, bet ar mus išgirdo?

Kaip galime užtikrinti tęstinumą, kai dabar mes valstybėje net neturime vieningo sutarimo tarp ministerijų ir valstybės vadovo esminiais užsienio politikos klausimais. Tad, žiūrint, kas vyksta aplink, kyla natūralus klausimas – kas formuoja esmines užsienio politikos kryptis ir kas užtikrins ilgalaikės užsienio politikos formavimą. Politinė diplomatija turi būti paremta ekonomine diplomatija. Pasižiūrėkime į kitų ES valstybių patirtį – ten, kur nėra pačios valstybės ir jos verslo (normaliame pasaulyje verslo interesas ir yra ekonominis valstybės interesas) ekonominio intereso, tai diplomatijos dėmesyje yra tik saugumo dimensija.

Lietuvos užsienio politika turi būti glaudžiai susieta su ekonomine valstybės raidos kryptimi, verslo plėtros planais. Valstybė turi apsibrėžti aiškų 10–20 m. vektorių ir su verslu išdiskutuoti eksporto kryptis, pasirengti rinkų analizes, strategijas ir jų laikytis. Ten reikia nukreipti mūsų ekonominės diplomatijos pajėgas, pagal tai turi būti planuojami ministrų ir vadovų vizitai. Dabartiniai trumpos distancijos ad hoc vizitai neužtikrina reikiamo rezultato. Verslas paskaito spaudoje, kad vienas ar kitas ministras ar valstybės vadovas lankėsi ten ir ten, skatino eksportą, atidarė rinkas. O realybė juk tokia, kad nuvažiavo, su kažkuo kažką aptarė, bet verslas dažniausiai mažai žino, kas buvo sutarta, o svarbiausia, kad tęstinių veiksmų būna labai nedaug.

Jeigu ir toliau taip bus, tai politikai dirbs sau, verslas sau, verslas kels savo įmones į stabilesnes verslo aplinkos atžvilgiu valstybes. Deja, bet laimėtojų tokiu atveju nebus. Verslui paramos nereikia, o reikia tik prognozuojamos ir ilgalaikės užsienio politikos. Lėšos, kurias valstybė planuoja skirti verslui gelbėti, galėtų būti panaudojamos pragmatiškiau – pensijoms ar viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimams didinti.

Lietuvos verslas, jo sumokami mokesčiai, įkurtos darbo vietos, investicijos negali būti ignoruojami formuojant užsienio politikos kryptis. Tiesiog priminimui: JAV vyriausybės sekretorius Mike’as Pompeo, kalbėdamas Pasaulio verslumo forume, sakė: „Žmonių verslumas yra valstybių ekonomikos pamatas. Verslas gebės kurti vertę tik tada, kai bus sukurta reikalinga aplinka verslui plėtotis.“

Komentaro autorius – Arūnas Laurinaitis, Lietuvos pramonininkų konfederacijos viceprezidentas”