Kinija nori tapti didesne, išmanesne Vokietija, turinčia pramoninių pajėgumų, naudojančia dirbtinį intelektą, naujos kartos ryšius ir robotiką

  „PEKINAS – prezidento Bideno sprendimas spalio pradžioje įvesti plačią eksporto kontrolę, kuria siekiama užblokuoti Kinijos prieigą prie pažangių puslaidininkių, buvo siaubingai suplanuotas – likus kelioms dienoms iki 20-ojo Kinijos komunistų partijos nacionalinio kongreso.

 

    Kinijos atsakas į Amerikos karingą iššūkį partijai, yra nepaisymas. Praėjusį savaitgalį pasibaigęs Komunistų partijos kongresas dvelkė nacionalinės skubos jausmu, pirmenybę teikė saugumui, o ne ekonomikai, ir daugiausia dėmesio skyrė gresiančioms grėsmėms: tektoniniam geopolitikos pokyčiui, technologijų karui ir besitęsiančiai pandemijai.

 

    Per savo kalbą partijos suvažiavime Xi Jinpingas, kuriam buvo suteikta trečia kadencija dirbti aukščiausiu šalies vadovu, 40 kartų paminėjo „technologiją“, pažadėjo „laimėti kovą dėl pagrindinių pagrindinių technologijų“ ir pabrėžė inovacijas bei technologinį savarankiškumą.

 

    Kinija daugelį metų stengėsi pasivyti JAV pažangių technologijų srityje, o Pekinas 2015 m. sukūrė ambicingą programą „Pagaminta Kinijoje 2025“, siekdamas perorientuoti savo pramonės šakas ir konkuruoti automatizavimo, mikroschemų ir savaeigių automobilių srityse.

 

    Konkurencija ir konfliktai su JAV paskatino techno-nacionalizmo kilimą Kinijoje. Prezidento Donaldo Trumpo sankcijos Kinijos technologijų korporacijoms, tokioms, kaip „Huawei“, paskatino pirmąją techno-nacionalizmo bangą šalyje. Prezidento Bideno eksporto kontrolė ir kitų Kinijos įmonių įtraukimas į subjektų, kuriems taikomos sankcijos, sąrašą atnaujino Kinijos pasiryžimą panaikinti savo technologinio pajėgumo atotrūkį nuo Amerikos.

 

    Pirmą kartą komunistų partijos kongresas į savo svarbiausius prioritetus įtraukė kategoriją: „ke jiao xing guo“, kuri reiškia didelę galią, paremtą technologijomis, mokslu ir švietimu. 

 

Mokslas ir technologijos dabar yra Kinijos vystymosi pagrindas, o pasitikėjimas tik savimi tapo nacionaliniu reikalavimu.

 

    Praėjus dienai po Bideno eksporto kontrolės, Šendženo, žinomo Kinijos technologijų centro, vietinė valdžia parengė ambicingą planą, kaip paspartinti jos puslaidininkių pramonės proveržį, paremtą daugybe išsamių finansinių paskatų, lengvatinės mokesčių politikos, mokslinių tyrimų ir plėtros subsidijų ir talentų programos įmonėms visoje ekosistemoje.

 

    Sunkus, JAV suduotas, smūgis daugeliui puslaidininkių įmonių – lustų dizaineriams, didžiulėms gamykloms, kuriose gaminami lustai, ir liejykloms – gali apimti ir kitas pramonės šakas, kurios remiasi pažangiais lustais, įskaitant autonomines transporto priemones ir dirbtinį intelektą.

 

    30 procentų Amerikos puslaidininkių įmonių pajamų gaunama iš pardavimo į Kiniją, kuri 2021 m. importavo lustų už daugiau nei 400 mlrd. dolerių. Dabar Kinijos pramonė turi tikslą patenkinti 70 proc Kinijos lustų poreikio  iki 2025 m.

 

    Siekdama įveikti šį iššūkį, Kinija kreipiasi į savo stipriausią technonacionalizmo formą – juguo tizhi arba „visos tautos“ metodą, pagal kurį visi nacionaliniai ištekliai sutelkiami strateginiam tikslui pasiekti. Anksčiau jis buvo naudojamas olimpiniams aukso medaliams skinti, bet dabar jis taip pat skirtas pagrindinėms technologijoms, tokioms kaip kvantinė informacija ir biotechnologijos.

 

    Kinija daro didelius statymus, nesitikėdama tiesioginės grąžos. Išteklių srautas jau pateko į pažangiausius sektorius: 2009–2011 m. Kinija į kvantinį skaičiavimą investavo net 11 mlrd. dolerių, o JAV – 3 mlrd. 

 

Vyriausybės vadovaujamas Didysis puslaidininkių fondas šiai pramonei skyrė beveik trilijoną renminbi (apie 137 mlrd. dolerių dabartiniais valiutų kursais) privataus ir valstybinio finansavimo.

 

    Net centrinis bankas aukštųjų technologijų įmonėms suteikė specialias paskolas su mažomis palūkanomis, kurių dydis siekia 200 milijardų renminbi (beveik 30 milijardų dolerių). Siekiant paskatinti bazinius tyrimus, diegiama šimtai nacionalinių laboratorijų, kurios atlieka pažangiausius tyrimus. Technologijų karo metu jų tikrai bus daugiau.

 

    Ar Kinijos valstybės vadovaujamas požiūris, kuris tikrai gerai pasiteisino jos industrializacijai, būtų toks pat veiksmingas ir jos naujovėms? Valstybė gali įdiegti infrastruktūrą ir koordinuoti tiekimo grandines, bet ar ji gali išrinkti laimėtojus technologijų srityje?

 

    Iki šiol valstybės vadovaujamas požiūris į technologines naujoves buvo sėkmingas, bet ir nepaprastai brangus. Kinija dabar yra lygiavertė su Amerika ir pirmauja kai kuriose srityse. Semiconductor Manufacturing International Corporation, liejykla ir didžiausia lustų gamintoja Kinijoje, nepaisant Amerikos sankcijų, pradėjo tiekti septynių nanometrų lustus; Valstybinė atminties lustų gamintoja „Yangtze Memory Technologies Corporation“ ruošėsi tiekti dalis, kurios bus naudojamos „Apple iPhone“ įrenginiuose prieš embargą. Abi gavo milijardus dolerių valstybės finansavimo ir paramos.

 

    Naujausias planas, paskelbtas praėjusį mėnesį, yra suteikti juguo sistemai naują posūkį – išmatuotą, išmanesnį požiūrį, kuris išnaudoja privataus sektoriaus ir rinkos mechanizmų galią. Nors v alstybė ir toliau atliks pagrindinį vaidmenį, sutelkdama dideles finansines lėšas ilgoms, sudėtingoms ir neapibrėžtoms investicijoms, rinkai ir įmonėms bus palikta spręsti, kokios technologijos gaminamos, kaip jas gaminti ir kur privalo tekėti ištekliai.

 

    Provincijos vyriausybės, pvz., Šendženo, užtikrina, kad perspektyviems verslininkams nebūtų per didelių kliūčių: verčia reguliavimo institucijas paspartinti I.P.O., valstybės finansavimą ir net darbo vietas jų sutuoktiniams. Tačiau nustačius jų dalyvavimo ribas, pvz., ribą akcijų paketui, kurią jie gali gauti, arba finansinės subsidijos mastą, siekiama sumažinti švaistymą, korupciją ir dubliavimąsi.

 

    Už kritinių technologijų įvaldymo slypi rinkos, pinigai ir talentai. Kinijos rinkos yra pasirengusios dideliam naujovių diegimui: vartotojai yra išmanesni ir reikalauja aukštesnės kokybės. Laimėti gali tik įmonės, turinčios geresnes technologijas.

 

    Ekonominis brendimas reiškia, kad buvo nuskinti žemai kabantys vaisiai, o finansiniai ištekliai pateks į labiau neapibrėžtas sritis su didesne grąža. Neatsitiktinai praėjusiais metais Kinijos puslaidininkių pramonės vidaus pajamos viršijo 157 milijardus JAV dolerių, o 19 iš 20 sparčiausiai augančių puslaidininkių įmonių pasaulyje yra Kinijos.

 

    Tačiau talentai ir pagrindiniai moksliniai tyrimai tebėra silpnosios Kinijos vietos. Kinijos puslaidininkių pramonės asociacija apskaičiavo, kad iki 2025 m. pramonėje bus 300 000 ekspertų. Praėjusiais metais pramonė, kurioje buvo didžiausias atlyginimų šuolis, buvo puslaidininkių pramonė. Pagrindiniai tyrimai, pažangiausių technologijų pagrindas, labai atsilieka. O Kinija sparčiai didina valstybės biudžetą mokslui.

 

    Ir nors „juguo“ sistema naudoja viešąją ir privačiąją galią, kitaip, nei bet kas kitas pasaulyje, ji paprastai yra efektyvesnė, kai išlaidos nekelia rūpesčių. Tai gali būti svarbiausia kosmoso programoms ir, galbūt, naudinga kuriant didelės apimties ir sudėtingą įrangą – net kartais didesnę, nei už įprastą kainą.

 

    Tai gali išgelbėti Kiniją nuo visiško neveiksnumo, kai ji bus atskirta nuo tarptautinių technologijų, tačiau tai nėra labai naudinga gaminant pažangius lustus galutiniam vartotojui skirtiems produktams, kur gyvybiškai svarbus sąnaudų konkurencingumas ir apimtis. Šiose srityse Kinija gali atsilikti 10 ar daugiau metų nuo JAV. Technonacionalizmas gali paspartinti konvergencijos tempą, bet vargu ar pavyks įveikti atstumą su greitai važiuojančiu traukiniu. Pagrindinėms technologijoms sukurti reikia laiko – metų kaupiamasis mokymasis ir žinios.

 

    Kinija turi šūkį „perimti posūkį“, o tai reiškia, kad reikia pranokti tose srityse, kuriose kiti neturi paslėpto pranašumo. Vokiečiai puikiai gamina tradicinius automobilius, tačiau Kinija padarė didelį postūmį elektromobilių, atsinaujinančios energijos ir naujų medžiagų plėtrai. Tai tuo pat metu lažybos dėl naujų puslaidininkių krypčių. 

 

Dėl pažangių pakavimo technikų lustai su žemos klasės apdorojimo mazgais veikia, kaip aukščiausios klasės. 

 

Lustų medžiagas, tokias kaip silicis, galima pakeisti naujos kartos medžiagomis.

 

    Komunistų partijos penkerių metų planas sukasi apie gamybos ir kokybės stiprinimą. Amerikietiško finansavimo ir į paslaugas orientuota ekonomika, Kinijos vadovybės nuomone, negali užtikrinti nacionalinės stiprybės ir saugumo. Kinija nori tapti didesne, išmanesne Vokietija, turinčia pramoninių pajėgumų, naudojančia dirbtinį intelektą, naujos kartos ryšius ir robotiką.

 

    Kinija dabar išbando savo juguo sistemą. Tai ne tik lenktynės dėl technologinės viršenybės, bet ir didžiausia konkurencija tarp dviejų radikaliai skirtingų sistemų.

 

    Keyu Jin yra kinų ekonomistas, Londono ekonomikos mokyklos ekonomikos docentas ir knygos „The New China Playbook: Beyond Socialism and Capitalism“ autorius."

 

Laikas Kinijai tinkamas - naujasis Vokietijos kancleris Scholzas, norėdamas pasirodyti skirtingu nuo jo pirmtakės Merkel, baigia sunaikinti Vokietijos pramonę. Ekologinė niša Kinijai tampa laisva.