"Vėl tas metų laikas, kai stalas apkrautas, žvakės dega, o geras porcelianas išlenda iš spintelės. Likusį laiką jis guli, rinkdamas dulkes, o tai kvaila, nes beveik visą šiuolaikinį porcelianą, net ir brangiausią rūšį, dabar galima plauti indaplovėje. Bet kuriuo atveju porcelianas yra tvirtesnis, nei atrodo. Pirmieji iš Vakarų importuoto Kinijos porceliano atstovai sugebėjo išgyventi, ilgus mėnesius trukusias, ir tūkstančius kilometrų besitęsiančias keliones.
Europos meilės romanas su porcelianu prasidėjo 1499 m., kai portugalų tyrinėtojas Vaskas da Gama savo globėjui Domui Manueliui I parvežė keliolika kūrinių. Portugalijos karalius įsimylėjo šią keistą keramiką, kuri turėjo įprastos keramikos stiprumą, bet kriauklės blizgesį ir skaidrumą. Ši kriauklę primenanti kokybė paskatino Marco Polo XIII amžiuje pavadinti medžiagą „porcellana“ – italų žargonu, reiškiančiu kauburio kiautą. Domas Manuelis buvo pirmasis monarchas, užsakęs iš Kinijos porceliano rinkinį. Kai jis atkeliavo 1520 m., bent vienas daiktas buvo nutapytas su apverstu jo herbu.
Augant paklausai, Kinijos menininkai Jingdežene, Rytų Kinijoje, kur porceliano gamyklos buvo sutelktos nuo 10-ojo amžiaus, tapo vis labiau žinantys, kaip patenkinti europietišką skonį. Šimtmečiais anksčiau kinai sukūrė mėlynai baltą porcelianą, reaguodami į Artimųjų Rytų skonį ir paklausą. Mingų imperatoriai jį įsimylėjo, o kinai pasisavino arabeskų dizainą, bet į repertuarą įtraukė bijūnų, drakonų, garnių ir feniksų.
Kinijos porcelianas buvo vadinamas „baltuoju auksu“ ir atitinkamai įkainojamas. Kad ir kaip bebandytų, būsimi Europos konkurentai negalėjo atkartoti jo formulės, net kai žinojo, kad kaolino molis, kurio Kinijoje gausu, yra esminis ingredientas. Alchemikai, dirbantys Prūsijos karaliui Frydrichui Didžiajam, padarė 30 000 nesėkmingų bandymų.
Saksonijos kurfiurstas Augustas II privertė ypač talentingą jauną alchemiką, vardu Johanas Friedrichas Bottgeris, dirbti namų arešte, kol 1708 m. jis sugalvojo, kaip paprastai manoma, apytikslį europietišką receptą. Po dvejų metų Augustas įkūrė garsiąją Meiseno gamyklą netoli Drezdeno. Per tris dešimtmečius didžiulio masto pramoninis šnipinėjimas leido konkuruojančioms porceliano gamykloms plisti visoje Europoje.
Porceliano galia viršijo jo grožį. Išskirtinių porceliano rinkinių dovanos buvo populiarus karališkosios diplomatijos įrankis. Britų keramikas Josiah Wedgwoodas 1787 m. pagamino kovos su vergove medalioną, kuriame pavaizduotas grandinėmis sukaustytas afrikietis su užrašu: „Ar aš ne vyras ir brolis?“ viršuje. Atvaizdas tapo tarptautiniu protesto simboliu, pasirodančiu ant visko – nuo lėkščių iki rankogalių segtukų.
JAV prezidentai būtų siejami su konkrečiais porceliano modeliais. George'as Washingtonas inicijavo šią tradiciją, nupirkdamas iš Kinijos 302 dalių vakarienės rinkinį, papuoštą Sinsinačio draugijos, įkurtos prancūzų ir amerikiečių karininkų, kartu kovojusių Revoliucijos kare, emblema.
Užsienio eksportas dominavo JAV smulkiosios Kinijos rinkoje iki XIX amžiaus pabaigos, kai scenoje pasirodė vietiniai konkurentai Willardas Pickardas iš Viskonsino ir Williamas Scottas Lenoxas iš Naujojo Džersio. 1918 m. prezidentas Woodrow Wilsonas užsakė „Lenox China“ pagaminti pirmąjį Amerikoje pagamintą porceliano rinkinį Baltiesiems rūmams. 2015 m. Pickardas sukūrė naujausią, skirtą Obamos Baltiesiems rūmams. Kai kurias tradicijas verta išsaugoti." [1]
1. REVIEW --- Historically Speaking: When Porcelain Wares Were 'White Gold'
Foreman, Amanda. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 24 Dec 2022: C.5.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą