Lietuvai tai ypač aktualu dabar, nes baigiasi pigios darbo jėgos era Lietuvoje. Todėl reikia sutvarkyti mokslo finansavimą, to pagrindu sukurti mūsų geras naujoves, jas įdiegti ir jų dėka pertvarkyti visą Lietuvos ekonomiką, tokiu būdu surandant naują Lietuvos nišą pasaulyje.
"Permainos, kurias paskatino XX amžiuje padidėjęs finansavimas mokslui, yra nuostabios. XX a. pradžioje moksliniai tyrimai buvo namų pramonė, daugiausia finansuojama privačių firmų ir filantropijos. Thomas Edisonas elektrifikavo pasaulį iš savo pramoninės laboratorijos Menlo parke. Carnegie fondas buvo pagrindinis Edvino Hablo rėmėjas. Mokslo pažanga per Antrąjį pasaulinį karą – nuo radarų kūrimo iki atominės bombos – paskatino vyriausybes ir įmones didinti veiklą. Iki septintojo dešimtmečio vidurio Amerikos federalinė vyriausybė išleido 0,6 % BVP moksliniams tyrimams finansuoti ir bendrų investicijų į mokslinius tyrimus ir plėtrą dalis išaugo iki beveik 3%. Vėliau to pagrindu buvo sukurti išradimai, įskaitant internetą, GPS ir kosminius teleskopus.
Tas dinamiškumas nyksta. Didėjantis darbų skaičius rodo, kad, net pasauliui išleidžiant daugiau tyrimams, grąža už kiekvieną papildomą pinigą sumažėjo. Vienas iš paaiškinimų yra tas, kad mokslo finansavimo būdas yra pasenęs. Tyrėjai dabar turi kovoti su bauginančia biurokratija. Paraiškų dėl dotacijų priėmimo procentas sumažėjo, vadinasi, jų reikia pateikti daugiau. Du penktadaliai geriausio mokslininko laiko praleidžia ne moksliniams tyrimams, o kitiems dalykams, pavyzdžiui, pinigų paieškai. Vienas tyrimas parodė, kad vien 2014 m. mokslininkai iš viso 614 metų skyrė paraiškoms dėl dotacijų iš vienos finansavimo įstaigos Australijoje. Rizikingos idėjos dažnai atidedamos į šalį.
Dabartinė sistema taip pat yra monolitinė. Vakarų mokslo sistemose dominuoja projektų dotacijų dalijamoji medžiaga ir tarpusavio peržiūra. Dauguma pinigų patenka į universitetus, o akademinės karjeros laiptai yra tokie, kad tyrėjai susiduria su paskatomis siekti laipsniškos pažangos, kad padidėtų cituojamumas ir įgytų kadenciją, o ne proveržių. Atėjo laikas dar vienam sukrėtimui.
Didėjantis mokslininkų, politikos formuotojų ir filantropų būrys tikisi atnaujinti mokslo finansavimą. 2022 m. Amerikos CHIPS įstatymas reformavo Nacionalinį mokslo fondą (NSF), kad daugiau dėmesio būtų skiriama technologijoms. Garsioji Amerikoje pažangių tyrimų projektų agentūra (šiandien vadinama darpa), kuri buvo įkurta 1958 m. ir sukūrė šiuolaikinį internetą, įkvėpė kopijas Didžiojoje Britanijoje ir Vokietijoje. Technologijų milijardierių planai finansuoti naminių gyvūnėlių projektus ateina stori ir greitai. Lapkričio 1 d.
Ericas Schmidtas, buvęs „Google“ vadovas, paskelbė, kad finansuoja „moonshot“, kad sukurtų „dirbtinio intelekto mokslininką“, kuris paspartintų biologiją.
Problema ta, kad niekas iš tikrųjų nežino, kurie metodai veikia geriausiai. Pavyzdžiui, daug puikių mokslinių atradimų atsirado ne finansuojant pagrindinį mokslą, o dėl komercinių technologijų siekimo. Pavyzdžiui, tranzistorius atsirado iš AT&T Bell Labs. Štai kodėl vyriausybės turėtų pradėti ieškoti geriausių būdų finansuoti mokslą taip, lyg tai būtų mokslinė problema.
Pirmas žingsnis – išbandyti naujus dalykus. Daugiau pinigų būtų galima finansuoti perspektyviems žmonėms, o ne konkretiems projektams, skatinant mokslininkus rizikuoti. Finansuotojai galėtų judėti greičiau ir visiškai apeiti tarpusavio peržiūrą, pavyzdžiui, naudodamiesi loterijomis. Šalys taip pat turėtų mokytis iš kitų geriausios praktikos. Amerikos filantropai mokslui skiria tris kartus daugiau, nei jų kolegos Europoje. Europiečiams gali būti naudinga tai pakeisti.
Dar svarbiau yra rasti būdų, kaip išmatuoti, kas veikia, o kas ne, ir tada atitinkamai pritaikyti. Vyriausybės gali apsvarstyti galimybę paskirti „metamokslininkus“ arba „vyriausiuosius ekonomistus“, kurie atliktų įvairių mokslinių agentūrų skaičių analizę.
Viena intriguojančių idėjų yra stebėti „antiportfelį“ arba projektų, kurių jos nefinansuoja, sąrašą ir sekti, kaip jie veikia.
Niekas iš to nebus lengva. Eksperimentavimas ateina su kompromisais. Daugiau pinigų į DARPA panašiems kūnams reiškia mažiau kitiems metodams.
Mokslo finansuotojai teigia norintys eksperimentuoti, tačiau taip pat susiduria su spaudimu paremti tyrimus, kuriuos galima lengvai paaiškinti, kad politikai liktų laimingi.
Kai kuriais atvejais daugiau pinigų gali būti vienintelis sprendimas. Vis dėlto ekonominė mokslinių tyrimų grąža yra tokia didelė – bent dešimt kartų didesnė už pradinę investiciją, vienu vertinimu – kad sutvarkyti sistemą verta pastangų. Kaip ir pats mokslas, jo finansavimo būdas taip pat turi tobulėti." [1]
· · · 1. "To supercharge science, first experiment with how it is funded." The Economist, 16 Nov. 2023, p. NA.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą