Kol atsakingų valdininkų atsakymas bus „gyvenu pas mamą“, tyliai leisimės žemyn

"Nieko neturiu prieš mamas ir vaikus, tačiau kuo toliau, tuo aiškesnė liūdna tendencija – sprendimus priima karta, kurios atstovai dažnai savo rankomis nieko nėra sukūrę, tiesiog sėkmingai naudojasi tėvų darbo vaisiais, ir dauguma karjerą padarę ne versluose, kur atsakomybė sugula į „Excelio“ lenteles ir procesus reikia baigti, o tarnybų, agentūrų ir projektinių VšĮ kabinetuose. O ten vertybė – ne rezultatas, bet procesas ir, tarkime taip, tinkamas elgesys su vadovaujančiais darbuotojais.

„Gyvenu pas mamą“ – šiuo atveju žmogaus, kuris įsitikinęs, kad visi aplink jam skolingi, o jis pats net nesiruošia imtis jokios iniciatyvos, apibūdinimas.

Karjera valstybės tarnyboje nėra blogai, nes be šių žmonių valstybės nefunkcionuos, tačiau formuojasi uždaras elito ratas, kuris niekada už nieką neatsako ir asmeniškai nieko nepraranda nepaisant to, kokios jų sprendimų pasekmės.

Atsistatydinti prisidirbus ar padarius rimtesnę klaidą jau senokai nebemadinga. Atvirkščiai, kuo daugiau veiksmo, tuo geriau. Problemos sprendimas dažnai reiškia didesnę asmeninę naudą ir priedą prie algos.

Kuo daugiau proceso, tuo daugiau įvairių priedų ir paskatinimų, prabangių atostogų, atsiprašau, komandiruočių. Baigi procesą, ir šitas gėris dingsta. Alga vėl „plika“, komandiruotpinigių ir viešbučių bei bilietų, už kuriuos sumokėta, labai svarbiose komandiruotėse Kalifornijoje ir Pietų Amerikoje ar Afrikoje (kelionės į kurortines vietas – tik sutapimas) nebėra. Nebėra ir rimtų projektinių eurų, už kuriuos dygsta nauji Vilniaus ir Kauno rajonai buvusiose priemiesčio kolūkių žemėse. Pabrėžiu, tai visiškai legalu ir jokiu kriminalu nekvepia. Tik prieinama valstybės tarnyboje nelabai dideliam piliečių sluoksniui.

Nereikia verslo ir sunkaus darbo, kad būtų galima sočiai ir laimingai gyventi. Žinau, ką man pasakys daugybė sunkiai dirbančių valstybės tarnyboje, – kad tai, ką pasakoju, netiesa. Jie dirba daug ir už gana nedidelę algą. Taip, tai tiesa, tačiau šis tekstas ne apie jus, o apie žmones, kurie turi galingą politinį užnugarį ir dažnai įkopia jei ne į aukščiausias, tai labai aukštas pozicijas įvairiose institucijose ir tarnybose. Už jų nugarų – įtakingi politikai giminaičiai ar partijoms artimi verslininkai. Vieša paslaptis, kad už paslaugas tenka atsilyginti paslaugomis.

Grįžkime prie ministerijų. Trumpa vienos ministrės profesinė karjera: nuo 2007 m. – Seimo nario padėjėja, nuo 2008 m. – Seimo narė, nuo 2020 m. – ministrė. Kito ministro trumpa biografija: Seimo narys, Europos parlamentaras, ambasadorius, ministras.

Grįžkime prie ministerijų. Trumpa vienos ministrės profesinė karjera: nuo 2007 m. – Seimo nario padėjėja, nuo 2008 m. – Seimo narė, nuo 2020 m. – ministrė. Kito ministro trumpa biografija: Seimo narys, Europos parlamentaras, ambasadorius, ministras.

Keletas ministrų yra susidūrę su privačiu verslu, tačiau, sprendžiant iš procesų strigimo, pamokų buvo mažoka.

Kuo tai gresia ir kokia atsakomybė, gerai parodė ūkininkų protestas, kai į Vilnių atvažiavo idealiai sustyguotas 1154 traktorių desantas, papildytas miškavežiais. Vyriausybės arogancija dingo tuo momentu, kai sostinės burbulas vietoj paniekos nusmurgusiems valstiečiams iš pradžių patyrė šoką, o paskui savyje atrado meilę žemės ūkio technikai ir jos vairuotojams.

Nes staiga paaiškėjo, jog tai nebe tas kaimas, kurį matome iš biurų su sėdmaišiais naujosios kartos socialiniuose burbuluose. Labai patogu per nuotolį iš darbinio kompiuterio, graužiant įmonės nupirktą apelsiną, ūkininką pamokyti gyventi ir paaiškinti, kaip reikia prižiūrėti aviną, – nes juk avį visi esame matę „Yuotube“, kita ranka paaiškinti, kaip reikia tvarkyti reikalus Natalijai Bunkei.

Tiesa, visi personažai, kurių veikla dosniai komentuojama, net neklausydami vidutinio lygio vadybininko, kuris moka už kotedžą gūdžiame Vilniaus priemiestyje ir didžiuojasi, kad įmonė vietoj didesnės algos jam panaudos tikslais davė automobilį važinėti į darbą ir iš jo, laimingai gyvena ir kuria vertę.

Kai po langais staiga išsirikiuoja milijonų vertės traktoriai (grubiai, vienas traktorius – vienas didesnis ar mažesnis butas Vilniuje), nori nenori tenka pripažinti, kad vertingų feisbukinių pamokų neklausantys sektoriai gyvena kur kas geriau nei tu. Kaip ir penkis kartus dėl ūkininkų pašokusios barų apyvartos.

Biurų planktonas niekada sau negalės tiek leisti, kiek kelioms dienoms į sostinę užsukę kaimiečiai, be galvos skausmo klodami kelis šimtus eurų vakarui ir kuriems kelionė traktoriumi į sostinę kainavo tiek, kiek vidutiniam vilniečiui ilgai taupytos dešimties dienų atostogos su šeima „viskas įskaičiuota“ Turkijoje. Dar liūdnesnė žinia, kad, politikų sprendimais, tikėtina, iš tų pačių vadybininkų mokamų mokesčių ūkininkai ir bus remiami.

Tokio lūžio pasekmės labai įdomios. Ministrai, kurie buvo atsakingi už tai, kad Lietuva prisidirbo su daugiametėmis pievomis ir dabar jų reikės atkurti kur kas daugiau, nei turėtume, nes taip sugebėjome įsipareigoti Europos Komisijai, puolė barstytis pelenais galvas ir šaukti „mea culpa“ taip, kad Seimo langai sudrebėjo? Juokaujate. Jie nušuoliavo prie traktorių ir feisbukas užvirė nuo jų nuotraukų su šūkiais „aš už ūkininkus, palaikiau ir palaikysiu“.

Tokio lūžio pasekmės labai įdomios. Ministrai, kurie buvo atsakingi už tai, kad Lietuva prisidirbo su daugiametėmis pievomis ir dabar jų reikės atkurti kur kas daugiau, nei turėtume, nes taip sugebėjome įsipareigoti Europos Komisijai, puolė barstytis pelenais galvas ir šaukti „mea culpa“ taip, jog Seimo langai sudrebėjo? Juokaujate. Jie nušuoliavo prie traktorių ir feisbukas užvirė nuo jų nuotraukų su šūkiais „aš už ūkininkus, palaikiau ir palaikysiu“.

Jų tiesiog mentalitetas toks, – tarnautojo, kuriam svarbiausia būti procese. Kuo jis baigsis ir kokios to pasekmės, visiškai neįdomu. Buvo šilta ministro kėdėj, buvo gera sėdėti nesirūpinant, kas toliau. Nes tai juk ne jų problemos. Šiltai pasėdėjau, susitvarkiau reikalus, ir, jei pavyks, šuoliuosiu į kitą šiltą kėdę. Sąžinė ir atsakomybė? Čia tos sąvokos kitiems, liaudžiai.

Kas nors įvardino valdininkų, kurie privirė košės, pavardes? Juokaujate. Jie toliau sėdi, patikėkite, labai šiltuose postuose, kai kurie toli už Lietuvos ribų. Karjera nenukentėjo ir už tai sumokėti reikės ne jiems, o eiliniams mokesčių mokėtojams. Tikėtina, kad kai gausime sankcijų iš EK, teks susimesti mums, mokesčių mokėtojams. Kaip visada.

Kaip ir ESO ar „Baltcap“ kazino atveju – net neabejoju, kad nė vienos iš kontroliuojančių institucijų, kurios mušė dinderį, atstovas nebus net pabartas. Nes juk niekas nenukentėjo.

Mokesčių mokėtojų pinigai niekieno, jų negaila. Vis tiek juos kažkam reikia išleisti. Lietuvoje – didžiulis užsienio investicijų kritimas? Žinoma, yra sprendimas – galima parašyti laišką Elonui Muskui, kad investuotų pas mus, ir keletą kartų „su reikalais“ suskraidyti į Silicio slėnį.

Ar gyvai pavyko paklausti E. Musko, gal šis skaitė mūsų laišką, istorija nutyli. Spręsti susisiekimo problemą, nes kaip tam E. Muskui normaliai atskristi iki Vilniaus, kai net iki Briuselio nusigauti – problema? Juokaujate, čia dirbti reikia.

Skatinome saulės elektrines, verslas ir žmonės investavo, tada persigalvojome. Problemos? Ne. Kas nors atsakė už tokią politiką ir pokyčius? Paskui stebimės, kad bendradarbiauti su valstybe – tas pats, kas eiti su velniu obuoliauti.

Sakote, ūkininkai neteisūs, nori gamtą teršti ir naikinti dėl pelno? Tik ekologų protestai tuo pačiu metu toje pačioje aikštėje (jų niekas neskriaudė, tiksliau pasakius, dėmesio nekreipė) buvo labai menki. Neprojektinis reikalas, nefinansuojamas. Juk ne iš savo kišenės už viską reikia sumokėti, tai galima ir feisbuke, ne šaltose gatvėse, pakovoti.

Deja, daugelis šių veikėjų, ypač pradedantys karjerą, ir toliau gyvena tėvų ar juos išlaikančių organizacijų, kurioms nekuria jokios vertės, sąskaita. Tiesiog šventai įsitikinę, kad jiems visi visko skolingi, o jie niekam ir už nieką neatsakingi, nes yra vertybės savaime.

Toks kelias šiais laikais pasiteisina. Kaip vienas iš Vilniaus valdininkų, kuris leido sau leisti mūsų milijonus siaurindamas miesto gatves, nors neturėjo tam reikalingo išsilavinimo ir net neturėjo teisės dirbti šio darbo. Pasekmės? Kita, ne ką blogesnė, tarnyba toje pačioje savivaldybėje.”