„Skirdamas dėmesį prieinamumui, bendruomeniškumui, patogumui ir šviesai, Liu Thai Keras niūrius lūšnynus pakeitė erdviais daugiaaukščiais.
Tačiau pastaruoju metu kai kurių pardavimo kainų šuolis jį nuliūdino.
Daugiaaukščiai apartamentai – iš kai kurių atsiveria panoraminiai Singapūro atogrąžų miesto vaizdai – yra gerai vėdinami, šviesūs ir pakankamai erdvūs, kad galėtų patogiai auginti šeimą. Jie taip pat yra valstybiniai būstai ir dešimtmečius buvo aiškiai įperkami, todėl Singapūrui buvo suteikta pavydėtina namų nuosavybės dalis.
Tačiau dabar bent keli butai parduodami už tokią kainą, kuri neseniai būtų buvę neįsivaizduojama: daugiau nei 1 mln. dolerių.
„Man liūdna tai matyti, nes viešasis būstas turi būti toks pat prieinamas, kaip įperkamas“, – sakė Liu Thai Ker, miestų planuotojas, kuriam tenka daug nuopelnų už tai, kad sukūrė šalies požiūrį į būstą savo piliečiams.
Dabar 86 metų ponas Liu laikomas šiuolaikinio Singapūro architektu dėl savo vaidmens, prižiūrinčio maždaug pusės iš daugiau, nei vieno milijono butų, sudarančių viešuosius būstus, plėtrą mažoje ir išskirtinai klestinčioje 5,6 mln. gyventojų turinčioje miesto valstybėje.
Tačiau septintajame dešimtmetyje šalies ekonominė padėtis buvo visiškai kitokia. Tai buvo vienas skurdžiausių Pietryčių Azijos miestų, kuriame trys iš keturių gyventojų gyveno perpildytuose ir purvinuose lūšnynuose, apgriuvusiuose namuose su skardinėmis sienomis, vadinamais „skvoteriais“.
Ponas Liu tuo metu dirbo architekto I.M.Pei biure Niujorke. Jis neseniai buvo baigęs Jeilio universitetą ir įgijo miesto planavimo magistro laipsnį.
„Po ketverių metų pajutau, kad Amerikai manęs tikrai nereikia, jie turėjo per daug architektų“, – sakė jis. „Taigi aš pradėjau galvoti apie sugrįžimą“.
Jis grįžo 1969 m. ir priėmė Singapūro Būsto ir plėtros valdybos projektavimo ir tyrimų skyriaus vadovo darbą.
Vienas iš pagrindinių jo darbų buvo sukurti „naujus miestus“ arba planuojamus miesto centrus Singapūre, nors niekas negalėjo paaiškinti, kaip tai atrodys. Taigi jis turėjo tai išsiaiškinti.
Atlikęs tam tikrus tyrimus, jis nusprendė, kad naujasis Singapūras apims labai savarankiškus rajonus su mokyklomis, parduotuvėmis, lauko maisto prekystaliais ir žaidimų aikštelėmis.
Ponas Liu taip pat norėjo išvengti viešųjų būstų, kuriuos matė Jungtinėse Valstijose ir Europoje, kur butai yra vienas priešais kitą ir centriniame koridoriuje yra mažai šviesos. Mažas pajamas gaunantys žmonės gyveno skruostu prie žandikaulio, sukurdami tai, ką jis pavadino „skurdo koncentracija“.
Jis taip pat norėjo paskatinti gyventojų bendruomeniškumo jausmą. Norėdamas išsiaiškinti, kaip tai padaryti, jis paprašė sociologų įvertinti, kiek šeimų turėtų gyventi arti, kad maksimaliai padidintų socialinę sąveiką. Atsakymas buvo nuo šešių iki aštuonių, taigi kiekvienas koridorius dalinsis nuo šešių iki aštuonių vienetų; taip kaimynai galėtų susidraugauti.
Pradėjus statyti viešuosius būstus pagal jo viziją ir pripažinti jo sėkmę, pirmasis Singapūro ministras pirmininkas Lee Kuan Yew davė ponui Liu ambicingą tikslą: iki 1982 m. perkelti visus, kurie vis dar gyvena lūšnynuose.
Iki 1985 m. beveik kiekvienas Singapūro gyventojas turėjo namus.
„Jis man sakydavo, kad atsilikusio miesto simptomai yra: vienas, benamiai; du, kamščiai; trys, potvyniai; ir keturi, užterštas oras“, – apie J. Lee, Singapūro įkūrėją, kalbėjo ponas Liu.
Pono Lee vadovaujamame Singapūre, kuris buvo kritikuojamas dėl laisvių slopinimo ir švenčiamas už šalies pavertimą pasauline ekonomine galia, viešasis būstas buvo skirtas jo vyriausybės darbotvarkės įgyvendinimui, taip pat stogo uždėjimui virš žmonių galvų.
Vyriausybė šiuos įperkamus butus susiejo su savo šeimai palankia politika; remti valdančiąją Liaudies veiksmų partiją; ir tolesnei integracijai.
1989 m., likus metams iki pasitraukimo iš ministro pirmininko pareigų, J. Lee vyriausybė priėmė politiką, reikalaujančią, kad kiekviename kvartale ar kaimynystėje būtų subalansuotas pagrindinių miesto etninių grupių – kinų, malajų ir indų – derinys. Tikslas buvo užkirsti kelią rasiniams anklavams.
Ponas Liu sakė, kad palaiko integracijos idėją dėl smurtinių rasinių konfliktų, kilusių maždaug tuo metu, kai Singapūras tapo nepriklausomas, 1965 m.
„Vakaruose ekspertai tai pasmerkė kaip socialinę inžineriją, nes jūs kišasi į asmenų laisvę“, – sakė ponas Liu. „Bet mes tai padarėme ir mums pavyko“.
P. Liu buvo 6 metai, kai jis 1944 metais atvyko į Singapūrą iš Malaizijos. Jo tėvas Liu Kangas buvo patyręs menininkas Šanchajuje, per Antrąjį pasaulinį karą pabėgęs į Malaiziją.
Po to, kai mama paprašė jo studijuoti architektūrą, kad padėtų šeimai užsidirbti pinigų, J. Liu gavo stipendiją ir įstojo į neakivaizdinius kursus Australijos Naujojo Pietų Velso universitete, kur tuo pat metu dirbo ir studijavo. Jį baigė su pirmos klasės pagyrimu.
Tada ponas Liu išvyko į Jeilį, kur baigus studijas jam buvo pasiūlyta stoti į Harvardą, kad toliau studijuoti urbanistinį dizainą arba dirbti su I.M.Pei. Jis pasirinko pastarąjį.
Tai buvo esminis jo gyvenimo etapas. Iš p. Pei, ponas Liu sužinojo „tėkmės“ ir „harmonijos“ svarbą, projektuojant pastatus, jo teigimu, koncepcijas, kurias jis įgyvendino Singapūre.
Nuo 1989 iki 1992 m. ponas Liu buvo Singapūro miestų pertvarkymo tarnybos vadovas ir vyriausiasis planuotojas.
1991 m. jis sukūrė „Koncepcinį planą“, padalijantį Singapūrą į penkis regionus, paversdamas kiekvieną mažu miestu savo ruožtu, todėl žmonėms nereikėjo palikti vietovės apsipirkti ar apsilankyti pas gydytoją.
„Tokį patogumo lygį, kurį šiandien patiriame Singapūre, daugiausia lėmė daktaras Liu ir jo komanda“, – sakė Singapūro nacionalinio universiteto Dizaino ir inžinerijos koledžo provosto profesorius Hengas Chye Kiangas.
Palikęs viešąjį sektorių, ponas Liu atliko miestų planavimo darbus maždaug 60 Kinijos miestų, įskaitant Fudžou, kur susitiko su aukščiausio rango vietos pareigūnu, Xi Jinpingu. P. Xi paprašė jo suprojektuoti Fudžou oro uostą – projektą, kurio ponas Liu iš pradžių atmetė, nes anksčiau nebuvo kūręs oro uosto.
Po kelių mėnesių būsimasis Kinijos lyderis ponas Xi atvyko į Singapūrą ir paprašė Liu persvarstyti, pasak p. Liu. Šį kartą jis sutiko.
Būdamas 79 metų, ponas Liu pradėjo savo konsultavimo įmonę ir dabar konsultuoja Fidžio bei Kinijos Sičuano ir Guangdongo vyriausybes miestų planavimo klausimais. Jis dirba penkias dienas per savaitę, o dėl to, anot jo, „lėtėja mano smegenų ir kūno senėjimo procesas“.
Ponas Liu sakė, kad viena iš pagrindinių jo užduočių, dirbant vyriausybei valstybinio būsto srityje buvo užtikrinti, kad kainos „kiltų, bet lėtai“, todėl namų savininkai jautė, kad „turi komercinės vertės daiktą“. Tačiau jis taip pat norėjo užtikrinti, kad kainos neaugtų per greitai, kad „viešasis būstas netaptų neįperkamas“.
Nors rekordinės kainos antrinėje rinkoje padidino nerimą dėl didėjančių pragyvenimo išlaidų Singapūre, viename iš brangiausių pasaulio miestų, viešasis būstas tebėra įperkamas – bent jau tiems, kurie gali gauti vyriausybės subsidijas būstui įsigyti.
Šiandien beveik 80 procentų Singapūro gyventojų gyvena viešuosiuose būstuose, o apie 90 procentų vienetų yra nuomojami 99 metams.
Singapūro būsto ir plėtros valdyba pareiškime teigė: „Vyriausybė tebėra įsipareigojusi užtikrinti, kad viešasis būstas ir toliau būtų prieinamas Singapūro gyventojams“. Pasak vyriausybės pareigūnų, antrinėje rinkoje parduodami milijonai dolerių kainuojantys butai sudaro nedidelę visų sandorių dalį; gegužės mėn., 54 tokie butai parduoti už daugiau, nei 1 mln. dolerių.
Šeimoms, perkančioms antrinėje rinkoje, suteikiama būsto subsidija iki maždaug 60 000 dolerių, tačiau jos turi atitikti pajamų ribą.
Nuo antrojo šių metų pusmečio 35 metų ir vyresni vienišiai galės įsigyti vieno kambario butą iš vyriausybės bet kurioje vietoje; iki tos naujosios taisyklės jie buvo apriboti tik tam tikrose srityse.
Ponas Liu teigė, kad Singapūro modelį būtų galima atkartoti ir kitose šalyse, tačiau jis pripažino, kad jo kelią nušveitė valdžia, įgyvendinusi įstatymą, leidžiantį pirkti žemę rinkos kainomis, todėl jam buvo lengviau gauti sklypus plėtrai.
„Daugeliui kitų demokratinių šalių bus sunku tai padaryti, nes žemės savininkai protestuos“, – sakė ponas Liu.
Paklaustas apie bet kokius nors apgailestavimus, ponas Liu paminėjo du: jis turėjo sukurti dviračių takus miestui ir „išsaugoti keletą hektarų skvoterių namelių su gruntiniais keliais ir pan., kad jaunoji karta galėtų pamatyti, ką turėjome“.
Jis pridūrė: „Tuomet jie tikrai žinotų, kiek mes nukeliavome.“" [1]
1. The Architect Who Made Singapore’s Public Housing the Envy of the World: The Global Profile. Sui-Lee, Wee; Lee, Chang W. New York Times (Online) New York Times Company. May 24, 2024.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą