"Mano mamai 84-eri. Prieš pusę metų
ji parkrito, lūžo klubo sąnarys. Prieš tris su puse mėnesio dėl patirtos
traumos ji buvo paguldyta į vieną didžiausių ir žinomiausių didmiesčio slaugos
ligoninių Lietuvoje. Mama taip pat serga demencija, kuri po klubo lūžio paūmėjo.
Laikas eina, mamos būklė negerėja,
todėl pradėjome ieškoti vietos, kur ji galės gyventi toliau, nes nepaisant
asmens sveikatos būklės „iš aukščiau“ yra nuleistas sprendimas, kad iš
Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) yra apmokama tik 120 dienų
lovadienių.
Vieta globos įstaigoje mums
neįperkama net ir su savivaldybės kompensacija bei mamos pensija. Mums reikėtų
papildomai primokėti 470 eurų – o tai pusė mano darbo užmokesčio. Pasiėmiau
mamą namo ir tiesiog ją visą dieną palikdavau vieną, nežinodama, ar grįžusi po
darbo rasiu ją gyvą...
Nepaisant nieko, namuose priežiūra
buvo tikrai geresnė nei slaugos ligoninėje, kur
dažnai mamą rasdavau pririštą ir apsvaigusią nuo stiprių raminamųjų. Mama
gyveno nedidelėje palatoje kartu su penkiomis kitomis moterimis, palata
neturėjo nei kondicionieriaus, nei ventiliacijos angos. Slogus šlapimo kvapas
skyriuje priminė apie prastą higieną ir priežiūrą. Tualetas buvo koridoriaus
gale. Kadangi mama pati iki jo nueiti negalėjo, po pietų jau nebeduodavo gerti,
vien dėl to, kad nereiktų keisti sauskelnių! Apie tai mane informavo kartu su
mano mama palatoje gulėjusios moterys. Gulint sveikatos priežiūros įstaigoje,
mamai pradėjo formuotis pragulos.
Ši man artimų žmonių istorija mane
sukrėtė. Ar tokios skurdžios ir varginančios senatvės nusipelnė mūsų tėvai ir
senoliai?
Sveikatos apsaugos ministerijos
reformų sąraše buvo įrašytas ir vienas iš pokyčių, žadantis paslaugų kokybės
vyresniems žmonėms, sunkiai sergantiesiems ir asmenims, turintiems negalią,
pokytį – tai ilgalaikės priežiūros reforma. Iki šios valdžios kadencijos
pabaigos liko vos keli mėnesiai, tačiau jokių reformos žingsnių nematyti,
nerandu nei teisės aktų pakeitimų ar komunikacijos šia tema. Turbūt visi planai
atgulė į ministro apatinį stalčių?
Tad kaip nutiko, kad Lietuvoje
nebeliko vietos mūsų sergantiems senoliams? Sveikatos apsaugos ministerija suskirstė
asmenis, kuriems reikia slaugos paslaugų, į tris grupes: bendroji slauga,
asmenys, sergantys demencija, ir vegetacinės būklės pacientai. Ir nubrėžė
brūkšnį, kiek laiko šie asmenys gali gauti sveikatos priežiūros paslaugas, tai yra – keturi
mėnesiai ir taškas! Bet per keturis mėnesius demencija sergantis asmuo
nepasveiks. Priešingai, liga tik progresuos. Ar neturėtų būti taip, kad tiek
vegetacinės būklės pacientai, tiek demencija sergantys asmenys turėtų gauti
stacionarias paslaugas, apmokamas iš PSDF, neribotą laiką? Juk ligai
progresuojant, žmogui reikia vis daugiau ir daugiau sveikatos priežiūros
paslaugų.
Maža to, Sveikatos apsaugos
ministerija suplanavo skirti 91 mln. eurų ilgalaikei priežiūrai iš Europos
Sąjungos struktūrinių fondų investicijų veiksmų programos. Maždaug trečdalis jų
skirta naujų demencijos skyrių infrastruktūros pritaikymui ir šių paslaugų
plėtrai. Lietuvoje turėtų atsirasti 60 naujų skyrių, pritaikytų demencija
sergantiems asmenims, po vieną skyrių turėtų atsirasti kiekvienoje
savivaldybėje. Deja, daug investuojama į infrastruktūrą, kuria žmonės galės
naudotis tik ribotą laiką. Nutilo kalbos ir apie tai, kad demencija sergantys
žmonės turėtų gauti paslaugas nemokamai tiek, kiek jiems reikės, neribojant jų
buvimo slaugos ligoninėse ir skyriuose iki 120 dienų. Panašu, kad liekame
vienintelė Europos Sąjungos valstybė, kur paslaugos demencija sergantiems
asmenims ribojamos.
Klausimų tik daugėja. Kas turi
prisiimti atsakomybę, jog socialinės paslaugos žmonėms Lietuvoje yra
neįperkamos dėl didžiulio privataus sektoriaus dominavimo? Kas gali atsakyti,
kodėl mažėjant senstančios visuomenės galimybei rūpintis savimi valstybė
neinvestuoja į globos įstaigų plėtrą? Kodėl paslaugos namuose nėra išvystytos
ir atsiranda vis daugiau apribojimų šioms paslaugoms teikti, kuriuos, beje,
tvirtina Sveikatos apsaugos ministras? Kodėl žmogus, sergantis nepagydoma liga,
gali gauti paslaugas tik tam tikrą skaičių dienų? Ar už tai atsakingas
sergantis asmuo? O gal medikai? Artimieji? O jeigu artimųjų nėra, ar toks
žmogus senatvėje turi likti apleistas, pamirštas ir mirti patvoryje?
Kodėl slaugos ligoninės yra tapusios
socialinių ir ekonominių problemų sprendimo vieta? Taip jau yra, kad slaugos
ligoninėse vyrauja sezoniškumas, kuomet slaugos lovų užimtumas padidėja
šaltuoju sezonu, o vasaros metu laikomi tušti skyriai. O jeigu paslaugos būtų
teikiamos tiems, kuriems jų iš tiesų reikia, gal tada ir finansų turėtume pakankamai?
O gal kaltas teikiamos paslaugos įkainis? Tikėtina, kad nustatę tinkamą
paslaugos įkainį mes galėtume sukurti orias sąlygas senoliams, kai nereiktų
dirbtinai riboti paslaugų teikimo laiko sunkiai sergantiems, o įstaigos turėtų
pinigų sauskelnėms ir reikiamam personalo kiekiui užtikrinti? Tačiau šiandien
gyvename taip, kaip patogu valdžiai ir sveikatos politiką formuojantiems
politikams bei klerkams.
Manau, kad Lietuvoje demencija
sergantiems asmenims, kurių sveikatos būklė tokia, jog jie nebegali gyventi
savarankiškai savo namuose, paslaugos turi būti neribojamos. Deja, bet dabar
sveikatos priežiūros specialistai yra verčiami apgaudinėti sistemą ir gudrauti,
kad nereiktų žmogaus išmesti į gatvę. Būtina toliau plėtoti slaugos paslaugas,
kad jos pasiektų kiekvieną, gyvenantį namuose, kuriam šių paslaugų iš tiesų
reikia. Slaugytojai ir padėjėjai nusipelno ne tik padorių darbo sąlygų,
adekvačių darbo krūvių, bet ir oraus darbo užmokesčio.
Panašu, kad ilgalaikės priežiūros reforma
žlugo! O dirbusiems ties šia reforma pritrūko politinės valdžios paramos,
palaikymo, finansų arba tiesiog noro padėti Lietuvos žmonėms.
***
Rasa Kiūdytė yra Demokratų sąjungos
„Vardan Lietuvos“ valdybos narė."
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą