Apklausos rodo, kad prancūzų kraštutinė dešinė laimėjo pirmajame balsavimo ture

 „Panašu, kad netikėtas prezidento Emmanuelio Macrono sprendimas surengti pirmalaikius rinkimus  davė labai blogą Macronui atotranką ir lemiamą Nacionalinio mitingo pergalę, rodo ankstyvos prognozės.

 

 Remiantis ankstyvomis prognozėmis, Nacionalinio sambūrio partija sekmadienį laimėjo triuškinamą pergalę pirmajame balsavimo dėl Prancūzijos Nacionalinės Asamblėjos ture, pirmą kartą pritraukdama savo ilgai tabu nacionalistinę ir antiimigrancinę politiką prie valdžios slenksčio.

 

 Apklausų prognozės, kurios paprastai yra patikimos ir yra pagrįstos preliminariais rezultatais, rodo, kad partija surinks apie 34 procentus balsų, gerokai lenkia prezidento Emmanuelio Macrono centristinę Renesanso partiją ir jos sąjungininkus, kuriems liko apie 22 procentus, kad baigtųsi trečioje vietoje. .

 

 Remiantis prognozėmis, kairiųjų partijų koalicija, pavadinta Naujuoju liaudies frontu ir nuo nuosaikiųjų socialistų iki kraštutinių kairiųjų Prancūzija Unbowed, surinko apie 29 procentus balsų, kuriuos padidino stiprus jaunimo palaikymas.

 

 Rinkėjų aktyvumas buvo didelis – apie 67 proc., palyginti su 47,5 proc. pirmajame praėjusių parlamento rinkimų ture 2022 m., o tai rodo, kokią svarbą rinkėjai skyrė pirmalaikiams rinkimams. Daugeliui atrodė, kad ne mažiau, nei Prancūzijos ateitis atsidūrė prieš kraštutinių dešiniųjų partiją, kuri ilgą laiką buvo laikoma neišrinktina į aukštas pareigas dėl jos kraštutinių pažiūrų.

 

 Dviejų turų rinkimai baigsis liepos 7 d., kai kiekvienoje apygardoje pirmaujačios partijos susirungs.

 

 Sekmadienio balsavimo rezultatai nepateikia patikimos prognozės, kiek vietų parlamente užsiims kiekviena partija. Tačiau dabar labai tikėtina, kad Nacionalinis sambūris bus didžiausia jėga Nacionalinėje Asamblėjoje, žemuosiuose parlamento rūmuose, kurie turi daugiausia valdžios, nors ir nebūtinai su absoliučia dauguma.

 

 Tikimasi, kad galutiniai Vidaus reikalų ministerijos rezultatai bus paskelbti tik pirmadienį.

 

 E. Macronui, jau septintus metus einančiam pareigas prezidento poste, balsavimo rezultatas buvo rimta nesėkmė, kai jis lošė, kad Nacionalinio sambūrio pergalė, neseniai vykusiuose, Europos Parlamento rinkimuose nepasikartos. Nebuvo reikalo įsipareigoti Prancūziją įvesti į vasaros neramumus skubotu balsavimu, tačiau E. Macronas buvo įsitikinęs, kad jo demokratinė pareiga yra patikrinti prancūzų nuotaikas nacionaliniame balsavime.

 

 Pirmasis balsavimo turas parodė, kad labiausiai tikėtini rezultatai dabar yra arba absoliuti dauguma Nacionaliniame sambūriui, arba nevaldoma Nacionalinė Asamblėja. Pagal antrąjį scenarijų būtų du dideli blokai dešinėje ir kairėje, priešingi E. Macronui, o jo gerokai sumažinta centristinė partija būtų įsprausta tarp kraštutinumų į santykinę bejėgiškumą.

 

 Jei Nacionalinis mitingas laimės absoliučią daugumą, tikimasi, kad jis užims ministro pirmininko pareigas ir įvardins kabineto narius, apribodamas E. Macrono galias, nors jis liktų prezidentu.

 

 Kelių balsavimo apylinkių prognozės rodo, kad Nacionalinis mitingas laimės nuo 240 iki 310 vietų antrajame 577 vietų Nacionalinės Asamblėjos rinkimų ture; Naujasis liaudies frontas nuo 150 iki 200 vietų; ir E. Macrono Renesanso partija bei jos sąjungininkai nuo 70 iki 120 vietų. Diapazonas yra platus, nes likus savaitei iki antrojo turo daug kas gali pasikeisti. Norint gauti absoliučią daugumą, partijai reikia 289 mandatų.

 

 E. Macronas, kurio partija ir jos sąjungininkai nuo paskutinio parlamento balsavimo 2022 metais užėmė apie 250 mandatų, buvo nusivylę savo bandymais pasiekti savo darbotvarkę dėl absoliučios daugumos neturėjimo ir nesugebėjimo suformuoti stabilių koalicijų. Dabar, kai jų sėdynės, greičiausiai, apkarpytos, padėtis jam atrodo daug blogesnė.

 

 Iškart po to, kai buvo paskelbtos prognozės, E. Macronas sakė, kad „susikovus su Nacionaliniu mitingu, atėjo laikas dideliam, aiškiai demokratiniam ir respublikoniškam aljansui antrajam turui“.

 

 Ar tai dar įmanoma tuo metu, kai Nacionalinio ralio bures pučia vėjas, neaišku.

 

 Tiek kairiųjų, tiek E. Macrono partijos lyderiai sakė raginsiantys savo kandidatus pasitraukti iš kai kurių rinkimų apygardų lenktynių, kur pirmajame ture užėmė trečią vietą. Tikslas yra išvengti balsų pasidalijimo ir prisijungti prie pastangų, kad kraštutinė dešinė nelaimėtų absoliučios daugumos.

 

 „Turime susivienyti, turime balsuoti už mūsų demokratiją, turime neleisti Prancūzijai nuskęsti“, – sakė Raphaëlis Glucksmannas, Europos Parlamento rinkimuose vadovavęs centro kairiųjų socialistams.

 

 Savo pareiškime E. Macrono partija pareiškė: „Negalime duoti šalies raktų kraštutiniams dešiniesiems. Viskas, kas yra jų programoje, vertybės, istorija, daro juos nepriimtina grėsme, su kuria turime kovoti."

 

 Nacionalinio ralio lyderė Marine Le Pen pareiškė, kad Prancūzija balsavo „be dviprasmybių, užversdama septynerių metų ėsdinančios galios puslapį“. Ji paragino savo šalininkus užtikrinti, kad jos protežė 28 metų Bardella taptų kitu ministru pirmininku.

 

 34 metų Gabrielis Attal, kažkada buvęs Macrono favoritas, o dabar beveik neabejotinai, kadenciją baigęs, ministras pirmininkas, vos šešis mėnesius dirbęsjoo pareigas, sakė, kad „jei norime gyventi pagal prancūzų likimą, mūsų moralinė pareiga yra užkirsti kelią blogiausiam“. Jis pažymėjo, kad niekada per savo istoriją Nacionalinė Asamblėja taip nerizikavo būti dominuojama kraštutinių dešiniųjų.

 

 E. Macrono sprendimas surengti rinkimus dabar, likus kelioms savaitėms iki Paryžiaus olimpinių žaidynių, nustebino daugybę žmonių Prancūzijoje, ypač, nežinioje laikomą, p. Attalą. Šis sprendimas atspindėjo valdymo stilių iš viršaus į apačią, dėl kurio prezidentas buvo labiau izoliuotas.

 

 E. Macronas buvo įtikinęs, kad iki spalio Nacionalinės Asamblėjos paleidimas ir rinkimai būtų tapę neišvengiami, nes jo siūlomas, deficitą mažinantis, biudžetas turėtų susidurti su neįveikiamu pasipriešinimu.

 

 „Geriau buvo surengti rinkimus dabar“, – sakė vienas E. Macronui artimas pareigūnas, prašęs anonimiškumo pagal Prancūzijos politinį protokolą. „Pagal mūsų apklausą spalio mėn. absoliuti dauguma Nacionaliniam mitingui buvo neišvengiama."

 

 Žinoma, ir dabar Nacionalinis mitingas gali baigti rinkimus su absoliučia dauguma.

 

 Prieš rinkimus E. Macronas bandė pasitelkti visas grėsmingas šmėklos, įskaitant galimą „pilietinį karą“, kad įspėtų žmones balsuoti už tai, ką jis pavadino „kraštutinumais“: Nacionalinį mitingą, kuriame imigrantai laikomi antros klasės gyventojais ir kraštutinių kairiųjų Prancūzija Unbowed su jos antisemitiniais išsišokimais.

 

 Jis pensininkams pasakė, kad jie liks be pinigų. Jis sakė, kad Nacionalinis mitingas reiškia „viso to, kas formuoja mūsų šalies patrauklumą ir išlaiko investuotojus, atsisakymą“. Jis sakė, kad kairieji apmokestins Prancūzijos ekonomikos gyvybingumą ir uždarys atomines elektrines, kurios tiekia apie 70 procentų šalies elektros energijos.

 

 „Kraštutinumai yra Prancūzijos nuskurdimas“, – sakė E. Macronas.

 

 Tačiau tie kreipimaisi nukrito į kurčias ausis, nes dėl visų jo laimėjimų, įskaitant nedarbo mažinimą, E. Macronas prarado ryšį su žmonėmis, į kuriuos kreipiasi Nacionalinis mitingas. Tie žmonės iš visos šalies teigė, kad jautėsi nuskriausti prezidento ir kad jis nesupranta jų kovos.

 

 Ieškodami būdo išreikšti savo pyktį, jie prisijungė prie partijos, kuri teigė, kad imigrantai yra problema, nepaisant senstančios Prancūzijos poreikio turėti migrantų. Jie pasirinko partiją „Nacionalinis mitingas“, kurios lyderiai nelankė elitinių mokyklų.

 

 Nacionalinio ralio kilimas buvo pastovus ir nenumaldomas. Šiek tiek daugiau, nei prieš pusę amžiaus jį, kaip Nacionalinį frontą įkūrė ponios Le Pen tėvas Jeanas-Marie Le Penas ir Pierre'as Bousquet, kuris Antrojo pasaulinio karo metais buvo Waffen-SS prancūzų divizijos narys. Jis dešimtmečius susidūrė su geležine kliūtimi, neleidžiančia patekti į vyriausybę.

 

 Tai kilo iš prancūzų gėdos. Kolaborantiška Vichy vyriausybė per Antrąjį pasaulinį karą deportavo į mirtį daugiau, nei 72 000 žydų, o Prancūzija buvo pasiryžusi niekada daugiau neeksperimentuoti su kraštutinių dešiniųjų nacionalistų vyriausybe.

 

 Ponia Le Pen 2015 metais išmetė jos tėvą iš partijos, kai šis tvirtino, kad nacių dujų kameros yra „istorijos detalė“. Ji pervadino partiją ir jos globotiniu priėmė sklandžiai kalbantį ir visai nebesiblaškantį poną Bardelą.

 

 Ji taip pat atsisakė kai kurių savo kraštutinių pozicijų, įskaitant siekio pasitraukti iš Europos Sąjungos.

 

 Tai pavyko, net jei tam tikri principai išliko nepakitę, įskaitant partijos euroskeptinį nacionalizmą ir jos pasiryžimą užtikrinti, kad musulmonėms moterims būtų uždrausta viešoje vietoje dėvėti skarą. Taip pat nepasikeitė jos pasirengimas diskriminuoti užsienio gyventojus, remiant Prancūzijos piliečius bei primygtinis tvirtinimas, kad šalies nusikalstamumo lygis ir kitos bėdos kyla dėl per didelio imigrantų skaičiaus, o kai kurie tyrimai paneigė šį teiginį.

 

 E. Macronui, kurio kadencija yra ribota ir kuris turi palikti pareigas 2027-aisiais, laukia sunkūs treji metai. Kiek sunkūs, bus aišku, kol pasibaigs antrasis balsavimo turas.

 

 Neaišku, kaip jis valdytų su partija, kuri atstovauja viskam, kam jis priešinosi ir ką jis smerkė per jo politinę karjerą. Jei Nacionalinis sambūris gaus ministro pirmininko pareigas, jis galės nustatyti didžiąją dalį vidaus darbotvarkės.

 

 E. Macronas pažadėjo jokiomis aplinkybėmis neatsistatydinti, o Penktosios Respublikos prezidentas apskritai vykdė plačią užsienio ir karinės politikos kontrolę. Tačiau Nacionalinis mitingas jau nurodė, kad norėtų apriboti E. Macrono galias. Neabejotina, kad partija bandys, jei gaus absoliučią daugumą.

 

 Paskelbus pirmalaikius rinkimus. E. Macronas prisiėmė savo nuožiūra didžiulę riziką. „Ne nugalėti. Taip pabudimui, šuoliui į Respubliką! Jis pareiškė netrukus po to, kai buvo priimtas sprendimas. Tačiau artėjant antrajam rinkimų turui, respublika atrodo sužeista, o jos susiskaldymai giliai suplėšyti“ [1].

 

Jokio susiskaldymo nėra. Prancūzija atrodo vieninga prieš Macroną, prieš pasaulio turtuolių elitą, bandantį užgrobti Prancūzijos turtus.

 1. French Far Right Wins Big in First Round of Voting, Polls Suggest. Cohen, Roger.  New York Times (Online) New York Times Company. Jun 30, 2024.

French Far Right Wins Big in First Round of Voting, Polls Suggest

"A surprise decision by President Emmanuel Macron to hold a snap election appears to have backfired badly, giving the National Rally a decisive victory, early projections showed.

The National Rally party on Sunday won a crushing victory in the first round of voting for the French National Assembly, according to early projections, bringing its long-taboo brand of nationalist and anti-immigrant politics to the threshold of power for the first time.

Pollster projections, which are normally reliable and are based on preliminary results, suggested that the party would take about 34 percent of the vote, far ahead of President Emmanuel Macron’s centrist Renaissance party and its allies, which took about 22 percent to end in third place.

A coalition of left-wing parties, called the New Popular Front and ranging from the moderate socialists to the far-left France Unbowed, won about 29 percent of the vote boosted by strong support among young people, according to the projections.

Turnout was high at about 67 percent, compared to 47.5 percent in the first round of the last parliamentary election in 2022, reflecting the importance accorded by voters to the snap election. To many it seemed that no less than the future of France was on the line with a far-right party long considered unelectable to high office because of its extreme views surging.

The two-round election will be completed with a runoff on July 7 between the leading parties in each constituency.

The result of voting Sunday does not provide a reliable projection of the number of parliamentary seats each party will secure. But the National Rally now looks very likely to be comfortably the largest force in the National Assembly, the lower house of Parliament where most power resides, although not necessarily with an absolute majority.

Final results from the Interior Ministry are not expected to be released until Monday.

For Mr. Macron, now in his seventh year as president, the result of the vote was a severe setback after he gambled that the National Rally’s victory in the recent European Parliament election would not be repeated. There was no obligation to pitch France into summer turmoil with a rushed vote, but Mr. Macron was convinced that it was his democratic duty to test French sentiment in a national ballot.

The first round of voting suggested the most likely outcomes now are either an absolute majority for the National Rally or an ungovernable National Assembly. In the second scenario, there would be two big blocs to the right and left opposed to Mr. Macron, and his much-reduced centrist party would be squeezed between the extremes into relative powerlessness.

If the National Rally wins an absolute majority, it is expected to take the prime minister’s office and name cabinet members, limiting Mr. Macron’s powers, though he would remain as president.

Projections from several polling stations suggested the National Rally would win between 240 and 310 seats in the runoff for the 577-seat National Assembly; the New Popular Front between 150 and 200 seats; and Mr. Macron’s Renaissance party and its allies between 70 and 120 seats. The ranges are broad because much can change in the week before the second round. For an absolute majority a party needs 289 seats.

Mr. Macron, whose party and its allies have held about 250 seats since the last parliamentary vote in 2022, has been frustrated in his attempts to achieve his agenda by his lack of an absolute majority and inability to form stable coalitions. Now, with his seats likely slashed, the situation looks much worse for him.

In a statement immediately after the projections were released, Mr. Macron said that “confronted by the National Rally, it is time for a large, clearly democratic and republican alliance for the second round.”

Whether that is still possible at a moment when the National Rally has the wind in its sails is unclear.

Both leaders of the left and of Mr. Macron’s party said they would urge their candidates to pull out of some constituency races where they finished in third place in the first round. The goal is to avoid splitting the vote and to join in an effort to prevent the far right from winning an absolute majority.

“We must unite, we must vote for our democracy, we must prevent France from sinking,” said Raphaël Glucksmann, who led the center-left socialists in the European election.

In a statement of its own, Mr. Macron’s party declared: “We cannot give the keys of the country to the far right. Everything in their program, their values, their history, make of them an unacceptable threat against which we have to fight.”

Marine Le Pen, the leader of the National Rally, declared that France had voted “without ambiguity, turning a page on seven years of corrosive power.” She urged her supporters to ensure that her protégé, Jordan Bardella, 28, become the next prime minister.

Gabriel Attal, 34, once a Macron favorite and now almost certainly the outgoing prime minister after just six months in office, said that “if we want live up to French destiny, it is our moral duty to prevent the worst from happening.” He noted that never in its history had the National Assembly run the risk of being dominated by the extreme right.

Mr. Macron’s decision to hold the election now, just weeks before the Paris Olympics, astonished many people in France, not least Mr. Attal, who was kept in the dark. That decision reflected a top-down style of governing that has left the president more isolated.

Mr. Macron was persuaded that a dissolution of the National Assembly and elections would have become inevitable by October, because his proposed deficit-cutting budget was expected to meet insuperable opposition.

“It was better to hold the election now,” said one official close to Mr. Macron who requested anonymity in line with French political protocol. “By October, an absolute majority for the National Rally was inevitable, according to our polling.”

Of course, the National Rally might end up with an absolute majority now.

In the run-up to the election, Mr. Macron tried invoking every threatening specter, including a potential “civil war,” to warn people off voting for what he called “the extremes”: the National Rally with its view of immigrants as second-class and the far-left France Unbowed with its antisemitic outbursts.

He told pensioners they would be left penniless. He said the National Rally represented “the abandonment of all that forms the attractiveness of our country and retains investors.” He said the left would tax the vitality out of the French economy and shut down the nuclear power stations that provide about 70 percent of the country’s electricity.

“The extremes are the impoverishment of France,” Mr. Macron said.

But those appeals fell on deaf ears because, for all his accomplishments including the slashing of unemployment, Mr. Macron had lost touch with the people to whom the National Rally appealed. Those people, across the country, said they felt talked down to by the president and that he did not understand their struggles.

Looking for a way to express their anger, they latched onto the party that said immigrants were the problem, despite an aging France’s need for them. They chose the party, the National Rally, whose leaders did not go to elite schools.

The rise of the National Rally has been steady and inexorable. Founded a little more than a half-century ago as the National Front by Ms. Le Pen’s father, Jean-Marie Le Pen, and by Pierre Bousquet, who was a member of a French division of the Waffen-SS during World War II, it faced for decades an ironclad barrier against its entry into government.

This was rooted in French shame. The collaborationist Vichy government during World War II deported more than 72,000 Jews to their deaths and France was determined that never again would it experiment with an extreme-right nationalist government.

Ms. Le Pen threw her father out of the party in 2015 after he insisted that the Nazi gas chambers were a “detail of history.” She renamed the party and embraced the smooth-talking and hard-to-ruffle Mr. Bardella as her protégé. 

She also dropped some of her most extreme positions, including a push for leaving the European Union.

It worked, even if certain tenets remained unchanged, including the party’s euro-skeptic nationalism and its determination to ensure that Muslim women be banned from wearing a head scarf in public. Also unchanged was its readiness to discriminate between foreign residents and French citizens, and its insistence that the country’s crime level and other ills stem from too many immigrants, a claim that some studies have challenged.

For Mr. Macron, who is term limited and must leave office in 2027, a difficult three years appear to stretch before him. Just how difficult will not be clear until the second round of voting is over.

How he would govern with a party that represents all he has resisted and deplored throughout his political career is unclear. If the National Rally gets the prime minister’s job, it will be in position to set much of the domestic agenda.

Mr. Macron has vowed not to resign in any circumstance, and the president in the Fifth Republic has generally exercised broad control over foreign and military policy. But the National Rally has already indicated it would want to limit Mr. Macron’s power. There is no doubt that the party will try if it gains an absolute majority.

By calling a snap election. Mr. Macron took an enormous, discretionary risk. “No to defeat. Yes to awakening, to a leap forward for the Republic!” he declared shortly after his decision was made. But as the second round of the election looms, the republic looks wounded, its divisions lacerating." [1] 

No division is there. France seems to be united against Macron, against his supported elite of the world's most wealthy people trying to take away the riches of France.

 1. French Far Right Wins Big in First Round of Voting, Polls Suggest. Cohen, Roger.  New York Times (Online) New York Times Company. Jun 30, 2024.