"Abstraktas
Birželio 9 d., naktį, kai jo partija pralaimėjo Europos Parlamento rinkimuose Marine Le Pen Nacionaliniam mitingui, akcijų rinka nukrito 4%. Nors prezidentas turi daug galių gynybos ir užsienio politikos srityje, naują vidaus politiką, kaip ir biudžetą, turi priimti parlamentas. Tikėtina, kad šiuo metu jo palikimas yra neprigijusios reformos ir išardytas politinis centras – tiek, kad jo įpėdinė prezidento poste vis dar gali būti jo priešė, ponia Le Pen.
Pilnas tekstas
Tai gali neprilygti Napoleono žygiui į Maskvą 1812 m., tačiau Emmanuelio Macrono sprendimas šį mėnesį surengti parlamento rinkimus atrodo, kaip vienas iš labiausiai save naikinančių Prancūzijos lyderio lošimų šiais laikais. Po septynerių jo centristinės vyriausybės metų rinkėjų sprendimas gali būti griežtas. Tai gali panardinti Prancūziją į politinę, o gal net ekonominę krizę. Viena auka būtų paties E. Macrono reformų projektas.
Kol kas ženklai yra grėsmingi. Birželio 9 d., naktį, kai jo partija pralaimėjo Europos Parlamento rinkimuose Marine Le Pen Nacionaliniam mitingui, akcijų rinka nukrito 4%. Trijų didžiųjų Prancūzijos bankų akcijų kainos sumažėjo beveik 10%. Obligacijų skirtumai didėja. Eurorinkimai dažniausiai yra protesto balsavimas, o ne atspindys to, kaip žmonės reikš save rinkdamiesi savo nacionalinį parlamentą. Tačiau šį kartą jų pykčiui liko vos savaitė išsisklaidyti, o apklausos nerodo jokių ženklų, kad tai išsisklaidys.
Prezidentas susiduria su spaudimu tarp ponios Le Pen griežtosios dešinės ir greitai kuriamo Naujojo liaudies fronto, kuriame yra galingų kairiųjų elementų, ypač partijos „Nepaklusni Prancūzija“, kurioje dominuoja buvęs trockistas Jeanas-Lucas Mélenchonas. Panašu, kad E. Macronas manė, kad toks aljansas nebus sudarytas taip greitai. Prancūzijos parlamento rinkimuose taikoma dviejų turų sistema su aukštu slenksčiu patekti į antrąjį turą. Kyla pavojus, kad dauguma prezidento vyrų ir moterų taip toli nepasieks – paliks pasirinkimą tarp ksenofobiškų nacionalistų ir antikapitalistinių radikalų. Jo politinei grupei „Ensemble“ gresia pusė ar daugiau vietų.
E. Macronas liks pareigose; jo kadencija nesibaigia iki 2027 m. Tačiau nors prezidentas turi daug galių gynybos ir užsienio politikos srityje, naują vidaus politiką, kaip ir biudžetą, turi patvirtinti parlamentas. Jį administruoja vyriausybė, kuriai vadovauja ministras pirmininkas, kurį pasirenka prezidentas, bet kurį parlamentas gali atleisti, paprasčiausiai balsuodamas dėl pasitikėjimo. Praktiškai E. Macronas neturės kito pasirinkimo, kaip tik pasiūlyti darbą bet kurios partijos ar aljanso kandidatui, kuris gaus daugiausia balsų. E. Macronas gali tikėtis, kad jo centristai gali po rinkimų sudaryti aljansą su kitais nuosaikiaisiais, tačiau panašu, kad skaičiai nesueina.
Tai palieka tris pasirinkimus: pakabintas parlamentas arba griežtosios dešinės arba kairiosios vyriausybės. Nė vienas iš jų nėra geras. Tiek dešinieji, tiek kairieji yra įsipareigoję daryti tai, ko Prancūzija negali sau leisti.
Tai apima baudžiamųjų turto mokesčių įvedimą, PVM mažinimą degalams ir E. Macrono pensijų sistemos reformų panaikinimą, kad Prancūzija galėtų grįžti prie vieno anksčiausio pensinio amžiaus pasaulyje. (Dešinieji į mišinį įtrauktų griežtus imigracijos, pilietybės ir laisvo judėjimo apribojimus; kairieji – didelį minimalaus atlyginimo šuolį.)
Problemas apsunkina tai, kad Prancūzija jau turi didelį biudžeto deficitą, kuris šiemet viršija 5% BVP.
Labiausiai tikėtinas rezultatas – pakabintas parlamentas su nestabilia vyriausybe. Gali būti dar blogiau. Kadangi po trejų metų prezidento rinkimuose visi kovojo dėl pranašumo, įstatymams bus sunku pasiekti net biudžetą. Aklavietė gali išplisti į Europos Sąjungą.
Vienintelis dalykas, dėl kurio kietieji kairieji ir dešinieji galėtų susitarti, būtų atsisakyti daugumos pastarųjų septynerių metų reformų.
E. Macrono siekis buvo pertvarkyti Prancūzijos politinę sistemą, stiprinant jos nuosaikius elementus, o nacionalinį sutarimą visam laikui perkelti ekonomikos modernizavimo link. Šiuo metu labiau tikėtina, kad jo palikimas yra neprigijusios reformos ir išardytas politinis centras – tiek, kad jo įpėdinė prezidento poste vis dar gali būti jo priešė, ponia Le Pen." [1]
1. Looking bad. The Economist; London Vol. 451, Iss. 9402, (Jun 22, 2024): 13.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą