„Štai jis ir vėl. Nerimo apimtas, Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas neseniai paskelbė dar vieną savo firminį cris de coeur apie Europos ateitį, perspėdamas, kad Europos Sąjunga turi maždaug dvejus metus susitvarkyti, kitaip ekonominiu ir geostrateginiu požiūriu JAV ir Kinija ją užgrius. Kas žino, galbūt, vieną iš šių dienų jis pasielgs taip, kaip iš tikrųjų žmonės tai daro.
„Mes per daug reguliuojame ir nepakankamai investuojame“, – praėjusią savaitę Berlyne sakė E. Macronas. „Per dvejus ar trejus metus, jei laikysimės savo klasikinės darbotvarkės, išeisime iš rinkos. Nenorėdamas dėti per daug riebaus taško, bet jis pridūrė, kad „ES gali mirti“.
E. Macrono politinės karjeros tyrinėtojai – kažkas turi tai daryti – žino, kad tokios džeremijados yra esminis jo metodo elementas. Svarbioje kalboje 2017 m. Sorbonoje E. Macronas perspėjo, kad prieš ES nukreiptas populizmas slegia Europą ir, kaip atsaką, įsitvirtinę politikai „negali leisti sau išlaikyti tų pačių įpročių, tos pačios politikos, to paties žodyno, tų pačių biudžetų“. E. Macronas perspėjo apie „NATO smegenų mirtį“ 2019 metais duodamas interviu žurnalui Economist, kalbėdamas apie Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją.
„Mūsų Europa yra mirtina. Ji gali mirti“, – perspėjo jis balandį kitoje svarbioje kalboje Sorbonoje. Jis kalbėjo apie ekonominius ir karinius pavojus, su kuriais susiduria žemynas. O dabar pagrindinis šio mėnesio aliarmas Berlyne.
Tiek „majorų“ pakanka sukomplektuoti kariuomenę. Tik neklauskite, kur yra pagrindiniai pokyčiai, kad paremtų šias pagrindines kalbas.
2017 metais E. Macronas įrodinėjo, kad ES turi įrodyti piliečiams, kad ji gali garantuoti jų nacionalinį ir ekonominį saugumą, antraip ji paskęs populistinės politikos bangoje. Sprendimas? Be kita ko, viso žemyno finansinių sandorių mokestis, skirtas finansuoti užsienio pagalbą, siekiant atgrasyti nuo nelegalios imigracijos. Klasikinis Macronas: Mokestis ne tik būtų ekonomiškai nugalėjęs – paskutinis dalykas, kurio ES reikia, yra labiau baudžiamas investicijų apmokestinimas, bet ir kaip siūlomas pagrindinės Europos rinkėjus varginančios problemos sprendimas, tai skambėjo visiškai gluminančiai.
E. Macrono įspėjimas apie smegenų mirtį NATO sekė ilgus metus neveiklumo dėl naujos strategijos ar karinių investicijų Prancūzijoje ar didžiojoje Europos dalyje, kol 2022-ųjų įvykiai Ukrainoje privertė žemynui pajudinti ranką. Šiais metais jo kalba Sorbonoje buvo sutelkta į raginimą nutraukti tai, ką jis pavadino „sudėtinga Europa“ dėl pernelyg didelio reguliavimo ir, priešingai, protekcionistinės pramonės politikos. Tikėtina, kad pirmasis reikalavimas bus nepaisytas.
Pastaroji nustatė tarifus (tam pritaria ir E. Macronas) Kinijos importuojamoms elektra varomoms transporto priemonėms, kurios padidins elektromobilių, kuriuos pagal ES įgaliojimus privers pirkti nenorinčius europiečius, kainas.
E. Macronas čia nusipelno pašaipų, tačiau jo išdaigos taip pat atskleidžia, kas žudo Europą. Problema nėra to, ką psichologai vadina „įžvalga“, – paciento, žinančio savo mintis ar veiksmus, savimonė yra sutrikusi. Amerikiečiai puoselėja stereotipą, kad kvaili europiečiai muša nugaišusį socializmo arklį, tačiau ES buvo sukurta, kaip laisvosios rinkos liberalizavimo priemonė būtent tam, kad išlaužtų Europą iš savo statistinio slegimo.
Netgi E. Macronas savo proziškesnėmis akimirkomis padarė svarbių dalykų Prancūzijoje, pavyzdžiui, sukūrė pakaitalą storos knygos durų kamščio pavidalo darbo teisei, reforma, kuri suteikė naujų galimybių jauniems žmonėms.
Mario Draghi – buvęs Europos centrinio banko prezidentas ir Italijos ministras pirmininkas bei rimčiausias Europos ekonomikos klausimais mąstytojas ir politikas – neseniai paskelbė ilgą pranešimą, kuriame paaiškinamos reformos, tokios, kaip reguliavimo panaikinimas ir didesnė konkurencija, kurių žemynui reikia, norint konkuruoti su JAV ir Kinija. Europos rinkėjai taip pat tai supranta. Turėdami galimybę balsuoti už (centro dešiniųjų) partijas, žadančias ekonomines reformas, rinkėjai tai padarė Graikijoje, praėjusiais metais beveik tai padarė Ispanijoje, o kitąmet ketina tai daryti ir Vokietijoje.
Europos prakeiksmas yra tai, kad per daug jos lyderių nesugeba padaryti to, ką jie žino, kad turi padaryti. Kodėl taip turėtų būti, yra didžioji šio amžiaus politinė-ekonominė mįslė, į kurią sunkiau atsakyti, nei jūs manote.
Įsitvirtinusi tų grupių, kurios baiminasi, kad gali prarasti kažką gero dėl reformos, pasipriešinimas (pvz., karingi vyriausybės darbuotojai, bijantys privatizacijos – dažni E. Macrono priešininkai), yra tik dalis paaiškinimo. Tam tikrais atžvilgiais Europos politinė klasė kenčia nuo vaizduotės nesėkmės, sunku įžvelgti pro pasenusį, bet patogų intelektualų sutarimą. Kitaip Europa kenčia nuo per didelės vaizduotės, ypač įsitikinimo, kad Europa turi susikurti tapatybę, prieštaraujančią Amerikos kapitalizmo ženklui, taip užkertant kelią bet kokiems bandymams importuoti sėkmingas politikos idėjas iš anapus Atlanto.
Kad ir kokios būtų priežastys, per daug Europos lyderių ir toliau praleidžia per daug galimybių atkurti padėtį, kuri galėtų išgelbėti Europos ekonomiką ir atkurti pasitikėjimą savimi. Netgi ponas Macronas, vienas artikuluočiausių Europos reformos šalininkų, tapo vienu iš, mažiausiai veiksmingų, jos veikėjų." [1]
Problema yra priešinga aprašytąjai. Macronas, kaip įmanydamas žudo prancūzų gyvenimo būdą, kad jaunuoliai galėtų lengviau gauti sušiktą darbą McDonalds. Jis taip pat nutraukia Europos ryšį su pasauline ekonomika per Kiniją, ryšį, kuriuo grindžiamas Europos geras gyvenimas (ačiū, ponia Merkel). Jis yra idiotas. ES gali mirti būtent dėl jo veiksmų.
1. Political Economics: Macron, the Man Who Cried Continental Crisis. Sternberg, Joseph C. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 11 Oct 2024: A.17.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą