Harris ir Trumpas: Kinija dėmesio centre, o ne Europa

„Bet kokiu atveju Europos sąjungininkai JAV taps mažiau svarbūs. Lapkričio mėnesį vyksiantys prezidento rinkimai turi tik įtakos tam, kaip greitai šis susvetimėjimas progresuos – ir kaip planuotai.

 

Tikėtina, kad respublikonas Donaldas Trumpas ir demokratė Kamala Harris yra arti vieno dalyko: įsitikinimas, kad Indo-Ramiojo vandenyno regionas ir jame, galią suvokianti, Kinija yra pagrindinis artimiausių dešimtmečių JAV geopolitinis iššūkis. Atlanto regionas, taigi ir Europa, yra antroje JAV eilėje.

 

Nors abu kandidatai į prezidentus tai komunikuoja labai skirtingai, abu mano, kad didžiausią savo saugumo naštą turi prisiimti patys europiečiai ir ateityje nebegalės pasikliauti JAV, kaip saugumo garantu. Europiečiai turi tam pasiruošti – nesvarbu, kuris iš dviejų kandidatų laimės rinkimus lapkričio 5 d.

 

Skirtumas tarp jų slypi tame, kaip jie įgyvendins šį esminį įsitikinimą: ilgalaikiu pagrindu ir glaudžiai bendradarbiaudami su europiečiais, kaip galima tikėtis su Harris, arba staiga, kaip ir galima tikėtis su Trumpu. Harris pritaria minčiai, kad JAV reikia sąjungininkų, kad galėtų toliau veikti, kaip pasaulinė veikėja, ir kad buvimas priešingoje Atlanto vandenyno pakrantėje yra būtinas JAV saugumui. Tačiau Harris sumažins susijusią naštą, kad atlaisvintų išteklių Indo-Ramiojo vandenyno regionui.

 

Su Trumpu mintis pasikliauti sąjungininkais yra ne tokia ryški. Tai buvo akivaizdu iš jo griežto elgesio NATO partnerių atžvilgiu, būnant prezidentu. Su Trumpu neatmestinas trūkis tarp JAV ir Europos, bent jau tuo atveju, jei europiečiai nešoks pagal jo dūdelę.

 

Pasekmės Ukrainai

 

Ką tai reiškia Ukrainai? Harris, tikriausiai, nori ir toliau remti Ukrainą. Ji baiminasi, kad pergalingas prezidentas Vladimiras Putinas taps nuolatiniu neramumų šaltiniu Europoje, galinčiu ne kartą sutrikdyti norimą Amerikos susitelkimą į Indo-Ramiojo vandenyno regioną. Jos nuomone, Putinas ir kiti, tame tarpe Ukrainoje esantys, asmenys turi išmokti, kad sienų Europoje negalima perkelti, nemokant neįperkamos kainos.

 

Kita vertus, D. Trumpas, kaip ne kartą skelbė, derėsis su Putinu virš ukrainiečių ir europiečių galvų, kad konfliktas būtų baigtas. Kažką panašaus jis padarė ir ankstesniu savo pirmininkavimu Dohos derybose, dėl kurių JAV ir jos Europos sąjungininkės skubiai pasitraukė iš Afganistano. Europiečiai neatliko jokio vaidmens Dohos derybose; jiems pasisekė, jei jiems buvo pranešta apie jų rezultatus.

 

Transatlantinių Vakarų pabaiga

 

Ukraina yra viena, JAV branduolinio saugumo garantija Europai – kita. Net jei prezidentas Trumpas jų neatšauktų, JAV ir Rusijai derantis virš europiečių galvų Europoje būtų mažai pasitikėjimo Amerikos įsipareigojimų patikimumu. Kremliuje dar dažniau barškėtų branduolinis kardas, pareiškiant savo valią. Jei jie liktų tokie, kokie yra, europiečiai būtų tuo sužavėti ir prisitaikytų prie Kremliaus reikalavimų. Anksčiau ar vėliau tai būtų transatlantinių Vakarų pabaiga.

 

Kamala Harris neatlygintinai nepalaikys Amerikos saugumo garantijų Europai, bet, tikriausiai, skatins europiečius dalyvauti, užtikrinant Indo-Ramiojo vandenyno regioną. Europiečiai savo ruožtu turės apsispręsti, ar jie nori sukurti nuo JAV nepriklausomą saugumo architektūrą, ar kompensuos tolesnį JAV garantijų egzistavimą, suteikdami oro ir jūrų pajėgas Indo-Ramiojo vandenyno regionui apsaugoti. Abu europiečiams kainuos labai daug, o, be išlaidų, šiame sprendime įtakos turės ir pasitikėjimas atitinkamu JAV prezidentu. Tikėtina, kad klausimas „Trumpas ar Harris“ bus lemiamas.

 

Didžiausias skirtumas tarp Harris ir D. Trumpo slypi atitinkamame požiūryje į geopolitinius klausimus: Harris galima pasitikėti, kad ji su jos patarėjais sukurs „didžiąją strategiją“ ir jos laikysis. Didinga strategija, kuriai beveik nėra vokiško žodžio, yra visa apimanti politinė linija visoms „politikoms“ – nuo ​​ekonomikos ir kultūros politikos iki technologijų ir saugumo politikos – į kurią turi būti orientuotos politikos. Didžioji strategija nurodo, ką daryti konflikto atveju, net jei kai kurios  dalys nukreiptos kita kryptimi. Tai lemia tikslų eiliškumą.

 

Donaldas Trumpas negalės laikytis didžiosios strategijos, net jei aplinkiniai jam tai patars. Jis, kaip pats sako, yra „sandorių sudarytojas“. Tai reiškia, kad jis susitelkia į galimybes, kurios jam atrodo geros ir palankios, ir nesileidžia būti suvaržytas jokiomis, visa apimančiomis, strateginėmis gairėmis. Bet tai reiškia, kad negalite juo pasikliauti. Ir jei jis taps prezidentu, jis bus reikšmingas neapibrėžtumo šaltinis tarptautinei politikai“.

 

Harris toliau vestų Bideno liniją, skaldydama pasaulį, rizikuodama sukelti branduolinį Trečiąjį pasaulinį karą ir gyvybės Žemėje sunaikinimą.