„Savo XVIII amžiaus monografijoje „Bičių pasaka: arba, privačios ydos, viešoji nauda“ Bernardas de Mandeville'is pasiūlė ekonominį modelį, pagrįstą žmogaus interesų, tapatybės ir atspindėto savęs vertinimo palikuonių akyse užgaidomis: tuštybė, išdidumas ir aistringumas Apšvietos epochoje Mandeville'io modelį paveldėjo pagrindiniai empirizmo, ekonomikos ir sociologijos mąstytojai, įskaitant Davidą Hume'ą, Adamą Smithą ir Adamą Fergusoną.
Atsižvelgiant į šią intelektualinę istoriją, Rolando Fryerio pareiškimas, kad „net didieji ekonomikos mąstytojai neįtraukė tapatybės... į formalų ekonominį modelį“ („The Economics of Identity“, op-ed, spalio 8 d.), yra gana keistas. Tapatybės, savanaudiškumo ir atspindėto savęs vertinimo atributai, laikomi viso socialinio elgesio pagrindu, buvo esminiai ir aiškiai išreikšti didžiųjų ekonomikos mąstytojų modeliuose – žr. Smitho „Moralinių jausmų teoriją“ ir Hume'o „Traktą apie Žmogaus prigimtį“.
P. Fryer gali prieštarauti, kad jų modeliai buvo kokybiniai, o ne aiškiai matematiniai ar „formalūs“. Tačiau visi didieji mąstytojai žino, kad ne viską, kas svarbu, galima suskaičiuoti. Atsižvelgiant į tai, kad svarbiausios žmogaus savybės iš esmės nėra kiekybiškai įvertinamos (pvz., meilė, neapykanta, pavydas, troškimas, grožis ir tapatybė), produktyviausi ir labiausiai skatinantys socialinių mokslų modeliai bus visiškai kokybiniai, o ne kiekybiniai ar formalūs.
Tai gali būti, kad šiuolaikinių socialinių mokslininkų bandymai kiekybiškai įvertinti tai, kas neįvertinama, ir išmatuoti, kas neišmatuojama, paaiškinantys tiek pono Fryerio deklaracijos keistumą, tiek tai, kodėl ekonomika ir toliau yra „niūrus“, o kartais ir neracionalus „mokslas“.
Edvardas Archeris
Evansville, Ind.“ [1]
1. What Makes Economics the Dismal Science? Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 18 Oct 2024: A.14.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą