"Ryškūs žali ar raudoni švarkai ir baltos kojinės. Būtinas
atributas – rankoje stambi „plyta“ (taip buvo praminti pirmieji Lietuvoje
masyvūs mobilieji telefonai, kuriais buvo galima naudotis tik didmiesčiuose).
Toks buvo praėjusio amžiaus paskutiniojo dešimtmečio Lietuvos verslininko, o
teisingiau būtų sakyti – biznieriaus, įvaizdis, kai į entuziastingą, bet vis
dar laukinio kapitalizmo sąlygomis veikiančią rinką įžengė „Verslo žinios“.
„Laikraščio nuostata maksimaliai aiški – kuo mažiau dogmų ir
tuščiažodžiavimo, daugiau informatyvumo. Žinios – tai ta ašis, apie kurią
sukasi biznis. Šiandien avantiūra užleidžia vietą gerai pasvertam sprendimui,
todėl informacijos vandenyne ieškosime žinių, įtakojančių verslo pasaulį.
Nenusivilkite, jeigu mūsų laikraštyje pasigesite sporto naujienų, televizijos
programų ir erotikos“, –tokiais žodžiais į skaitytojus kreipėsi redakcija
pirmajame VŽ numeryje, kuris buvo dar ne visai tikras, o bandomasis, bet jau
spalvotas ir ant rausvo popieriaus – kaip ir pridera verslo laikraščiui.
70 tūkst. tiražas išspausdintas Švedijoje, atskraidintas
lėktuvu ir nemokamai išsiuntinėtas visais žinomais įmonių adresais bei
išdalintas praeiviams Vilniaus Gedimino prospekte.
Į bendrą
šurmulį įsijungė ir keli „Dagens industri“ (DI, Švedijos „Bonnier“ grupei
priklausančios verslo žiniasklaidos leidinių šeimos) vadovai, tuo metu jau
turėję laikraščių leidybos patirties Estijoje ir Latvijoje.
„Pradžia buvo išties nebloga – dar neišleidę nė vieno tikro
numerio sulaukėme daugiau nei 2 tūkst. prenumeratorių“, – net ir šiandien,
prabėgus daugiau nei trims dešimtmečiams, sėkminga rinkodaros priemone
džiaugiasi „Verslo žinių“ akcininkas ir vyriausiasis redaktorius Rolandas
Barysas.
Užkariauti rinką
Neįprastas ano meto Lietuvai laikraščio dizainas ir derinys:
ryškios spalvos ir skambios antraštės (lyg ir žadančios lengvą pramoginį
skaitalą), tačiau – rimtas turinys (dairomasi į „The Financial Times“, FT),
auditorijos sveikinimai išspausdinus pirmąjį tikrą numerį 1995 m. sausio 5 d.,
kurio pasirodymas, kaip tuomet buvo privaloma, pagerbtas verslininkų, politikų
bei kolegų draugijoje madingame restorane „Ponių laimė“.
Palankus šurmulys prie kompiuterių, maketų ir fotoaparatų
puolusiems žiniasklaidos rinkos naujokams leido nekreipti dėmesio į konkurentų
pašaipėles: „Ilgainiui tapsite tik spalvinga puošmena biuro interjerui
pagyvinti.“
Tačiau netrukus valdyboje, o valdančioji akcijų dalis
priklausė švedų „Dagens industri“, sukirbėjo nerimo ženklai, kad pirminis
tikslas surinkti 10 tūkst. laikraščio prenumeratorių artėja gerokai lėčiau, nei
tikėtasi. Anot VŽ vyriausiojo redaktoriaus, o 1995-aisiais – ir įmonės
generalinio direktoriaus R. Baryso, „įstrigome ties 4 tūkst. riba“.
Koją pakišo pernelyg optimistiškas Lietuvos rinkos
vertinimas. Kitaip tariant – ne viskas pasirodė auksas, nors geltonai švytėjo.
Apgaulinga aplinka
„Įkeldami koją į Baltijos šalių rinką švedai buvo nuoseklūs.
Žvilgsnį į Vilnių investuotojai nukreipė vėliausiai – jau startavę Taline,
Sankt Peterburge ir Rygoje. Kaip ir dera dviejų šimtmečių leidybos patirtį
turinčiai „Bonnier“ šeimai, viskas prasidėjo nuo žvalgybos ir rinkos analizės.
Kreipęsis oficialios informacijos į Statistikos departamentą, sužinojau, kad
1994 m. pradžioje Lietuvoje buvo įregistruota apie 140 tūkst. įmonių, leidžiami
du verslui, nors labiau ekonomikos analizei skirti leidiniai – „Naujasis
kapitalas“ (kurio valdyboje buvo pirmosios Lietuvos Vyriausybės premjerė
Kazimira Prunskienė) ir „Litas“ (Lietuvos pramonininkų konfederacijos
leidžiamas laikraštis)“, – vardija R. Barysas.
2024 m. Verslo žinių darbuotojai (neviešas albumas).
Vladimiro Ivanovo (VŽ) nuotr.
Rolandas Barysas, „Verslo žinių“ vyriausiasis redaktorius.
Vladimiro Ivanovo (VŽ) nuotr.
Buvo ir kitų rodiklių, kurie švedams leido tvirtai
apsispręsti, kad Lietuva gana didelė ir konkurencinga rinka, kurią reikia
užkariauti, nes čia veikla verda taip, kad net „rūksta dūmai į visas puses“.
Pasitikslinus, kiek verslo įmonių Lietuvoje moka mokesčius
(bent litą per metus), įsitikinta, kad „gyvų“ yra ne 140 tūkst., o tik 33
tūkst.
„Netrukome įsitikinti, kad daug mūsų potencialiais laikytų
prenumeratorių yra menkai edukuoti, nelabai domisi verslumu, verslo dinamika,
rinkos tendencijomis, o jų siekiamu sėkmės simboliu ir tėra mobilioji „plyta“,
– pasakoja R. Barysas.
Paaiškėjo, kad Lietuvoje nėra tokios laisvos rinkos, kokią
tikėjosi rasti investuotojai, o valstybė ir verslas ją mato visiškai kitaip,
nei įsivaizdavo skandinavai.
Ir jie nebuvo vieni. 1995 m. rudenį „The Wall Street
Journal“ Vidurio Europos apžvalgai skirtame leidinyje negailėjo pašaipų
Lietuvos mėginimui kaip nors „išoriniu parduotuvių vitrinų blizgesiu“ pridengti
„verslo apatiją“, įsišaknijusį „pajuokos vertą biurokratizmą“, egocentrizmą,
slaptus sandorius, sukčiaujančius tarnautojus, galiausiai valdžioje
įsitvirtinusią nomenklatūrą (vietinius vadukus). „Kyla klausimas, ar
investuotojams apskritai čia verta investuoti“, – ironizavo autorė, nagrinėjusi
keletą skandalingų to meto privatizavimo istorijų ir kalbinusi Vilniuje imtis
verslo pasiryžusius užsieniečius.
VŽ publikavo ne vieną skaudžiai ironišką žvilgsnį į Lietuvą.
Siekta ne įgelti valdžiai ar verslui, bet suvokti, kad ne visi mūsų – „drąsių
laisvės kovotojų“ – laukia išskėstomis rankomis, o liberalios ekonomikos ir
vakarietiškos verslo kultūros kelyje teks daug ko išmokti. Galbūt pirmiausia
pasikeisti baltas kojines.
Skirtingose barikadų pusėse
Nerdamas į ano meto painų valdžios ir verslo santykį, R.
Barysas pirmiausia prisimena Valstybinę mokesčių inspekciją (VMI), kuri
kiekviename „darančiame biznį“ įžvelgė priešą.
Mokesčių sistema buvo neskaidri ir paini, mokesčių
surinkimas atrodė apgailėtinai. Pavyzdžiui, Finansų ministerijos duomenimis,
1994 m. nacionalinio biudžeto pajamų struktūroje fizinių asmenų pajamų dalis
buvo didesnė nei surenkamas PVM (atitinkamai 29,5 ir 28,8 proc.), pelno
mokesčiui teko 14 proc. o akcizui – vos 7 proc. pajamų.
Palyginkime: 2023 m. valstybės biudžeto struktūroje PVM tenka
43,8 proc., gyventojų pajamų mokesčiui – 20,3 proc., akcizams ir pelno
mokesčiui apytikriai po lygiai – 12,7 ir 12,6 proc. Absoliučių skaičių lyginti
neverta, nors įdomumo dėlei 1994 m. valstybės biudžeto pajamos sudarė 2,782
mlrd. litų (arba 0,8 mlrd. eurų), o 2023 m. – 13,7 mlrd. eurų (be ES paramos).
„VMI akimis“, prie įvaizdžio, kad dažnas verslininkas yra
vagis, prisidėjo ir dalis ano meto apsukruolių, kuriems atrodė, kad „mokesčius
moka tik kvailiai ir bailiai“. Varganos 1995-ųjų Lietuvos ekonomikos paveikslą
užbaigė finansų įstaigų žlugimai: nuo Ponzi finansinės piramidės principu
veikusio „Sekundės“ banko („reikia pinigų – pinigų yra“) bankroto iki
visuotinės bankų griūties, kai indėlininkams duris užtrenkė Lietuvos akcinis
inovacinis (LAIB) ir „Litimpex“ bankai. Neišvengta ir politinės krizės, kai
paaiškėjo, kad aukšti politikai, tarp jų – premjeras Adolfas Šleževičius, spėjo
prieš pat LAIB veiklos sustabdymą atsiimti 135 tūkst. litų vertės indėlį.
Ne visą milijardą, skaičiuojant dabartiniais eurais, VMI
stengėsi sukrapštyti ir keistomis priemonėmis, kurias verslas vėliau praminė
žiauriomis akcijomis.
VŽ taip pat buvo nubaustos 90 litų bauda, kai vieno
patikrinimo metu mokesčių inspektorė, neradusi kitų priekabių, aptiko, kad už
nakvynę užsienio viešbutyje VŽ komandiruotas darbuotojas sumokėjo daugiau, nei
buvo leidžiama pagal tuo metu galiojusią tvarką. Nakvynės suma buvo viršyta
maždaug 60 litų. „Atsisakiau mokėti ir pasiūliau VMI bylinėtis teisme. Nes
nesutikau, kad VŽ baudžiamos už tai, kiek darbdavys privalėjo mokėti už
viešbutį, nes Lietuvos teisės aktų normas atitinkančio viešbučio toje šalyje
nebuvo. Tos VMI viešbučių lentelės man tuomet atrodė tarsi koks sovietinis
palikimas. Galiausiai VMI nesikreipė į teismą, bet susigraudinusi inspektorė
tiesiai šviesiai prisipažino negalinti grįžti iš verslo įmonės patikrinimo ir
neparnešti baudos“, – absurdišką situaciją prisimena R. Barysas.
Lietuvą kamavo ne tik silpna ir arši VMI, bet ir šių dienų
požiūriu iškreipti verslo santykiai, keisti prekių mainai (vadinamasis
barteris) ir atsiskaitymai grynaisiais. „Pinigų pavedimai per sąskaitas buvo
retas reiškinys, o štai nešioti išsipūtusiame portfelyje daug grynųjų –
įprastas dalykas“, – pamena VŽ vadovas.
Reikėjo keistis valstybei, reikėjo keistis verslui, todėl VŽ
pakeitė strateginę koncepciją iš „rinkos užkariavimo“ į „rinkos kūrimą“ ir
„rinkos edukavimą“.
Pradėta nuo savęs, ir patyręs akcininkas pasiūlė mokymų
pirmiausia pačios redakcijos darbuotojams tiek apie rinkos ekonomiką, verslo
valdymą, tiek vakarietišką valdybą. Mokymai susirinkus visiems DI „šeimos
nariams“ tapo rutina.
Sparčiai keitėsi VŽ turinys: pirmiausia iš FT buvo nupirkta
serija straipsnių apie finansų valdymą, kiek vėliau nuspręsta leisti žurnalą
„Verslo klasė“.
„Laikraščio formatas buvo per mažas, kad galėtume prisidėti
prie verslo bendruomenės švietimo. Žurnale jau rašėme ir apie apsirengimo kodą,
brangiau kainuojančius pomėgius, taip pat apie knygas, kurias verta skaityti.
Kad mūsų verslininkai suvoktų, jog sėkmingas verslas nėra tik primityvūs
„perku–parduodu“ santykiai. Sumaniam verslui reikia daugiau išmanymo,
pasaulinės patirties ir platesnio akiračio“, – pasakoja R. Barysas.
(Ne)skaidrumo siena
Kuriantis verslo aplinkai, kokia yra dabar, jos dalyviams
buvo būtina įveikti iš sovietmečio ir laukinio kapitalizmo laikų paveldėtą
uždarumą bei nepasitikėjimą, išmokti diskutuoti ir atrasti tarpusavio
bendravimo naudą.
Ne paslaptis, kad ne vien smalsumui patenkinti mėgstame
daugiau žinoti apie didžiausius ir sėkmingiausius. Nusižiūrėjusios nuo
Jungtinėse Valstijose skelbiamų „The Best“ ir „Top Companies“ apžvalgų, „Verslo
žinios“ ryžosi pradėti skelbti Lietuvos didžiausiųjų sąrašą. Pradžioje bent jau
skaičiuojant pagal apyvartą: kas rikiuojasi už tuometės „Mažeikių naftos“ ir
kitų valstybinių įmonių, tokių kaip „Lietuvos energija“, „Lietuvos
geležinkeliai“, Lietuvos telekomas.
Atvirų duomenų apie įmones nebuvo. Šiek tiek informacijos
buvo galima rasti užklausus Statistikos departamento arba pasitelkus
žurnalistinį sumanumą bei atkaklumą, tačiau duomenys buvo sunkiai prieinami,
padriki, juos buvo sunku sisteminti ir analizuoti. Būtent TOP įmonių sąrašai
Vakaruose padėdavo susiorientuoti, kas yra svarbiausi rinkos žaidėjai,
kuriantys didžiausią pridėtinę vertę, kokių verslo sričių kompanijos dominuoja.
„Paprašiau Statistikos departamento vadovo pateikti „Verslo
žinioms“ didžiausių pagal apyvartą Lietuvos įmonių sąrašą. Man buvo atsakyta:
negalima. Atsisakymas nebuvo koks nors priešiškas, tiesiog buvo konstatuota,
kad duomenys yra saugomi komercinės paslapties įstatymo. Panašiai kaip šiandien
dalį informacijos saugo ES Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas“, – pamena
vyriausiasis redaktorius.
Statistikos departamentas galiausiai sutiko pateikti šimto
didžiausių Lietuvos bendrovių pavadinimus be apyvartos rodiklių.
„Po kurio laiko nuėjau pas Statistikos departamento vadovo
pavaduotoją ir paprašiau informacijos apie didžiausių įmonių apyvartas, tegu ir
neatskleidžiant konkrečių bendrovių pavadinimų. Paaiškinau, kad norime
paanalizuoti, kokio dydžio verslas yra Lietuvoje. Man pavyko. Gavau apyvartas.
Be įmonių pavadinimų, tačiau eilės tvarka. Beliko sulipdyti du sąrašus ir
sudarėme didžiausių Lietuvos bendrovių šimtuką“, – atskleidžia žurnalistinę
gudrybę R. Barysas.
Dabar VŽ skelbia TOP 1000 Lietuvos įmonių, pateikia ne tik
apyvartą, bet ir pelnus, atlyginimus, darbuotojų skaičių, sudaro didžiausiųjų
sąrašus pagal verslo sektorius, regionus ir pan. Tuomet dėl didžiausiųjų šimtuko
kilo milžiniškas triukšmas – ne vien iš valdininkų, kuriuos pavyko pergudrauti,
bet ir dėl atskleistos komercinės paslapties supykusių kai kurių verslininkų.
Iš dalies, svarsto vyriausiasis redaktorius, tą
nepasitenkinimą galima pateisinti prasta kriminogenine situacija Lietuvoje,
verslą ir pasiturinčius žmones kamuojančiu reketu. Automobilių sprogdinimai,
padegimai, pagrobimai buvo Lietuvos laukinio kapitalizmo epochos dalis.
2000-aisiais Lietuvą sukrėtė „Mažeikių
naftos“ vadovo Gedemino Kiesaus, jo sūnaus ir vairuotojo nužudymas.
„Todėl nuogąstavimas nebuvo visiškai be pagrindo, tačiau tai
nereiškia, kad neturėjome tapti skaidresni“, – kalba R. Barysas.
Skandalui aprimus ir paaiškėjus, kad dėl „duomenų
nutekėjimo“ verslai nebankrutavo, valstybė nesugriuvo, VŽ pradėjo kaupti ir
ieškoti daugiau duomenų.
Viešos informacijos trūko, todėl VŽ daugeliui verslininkų
tapo bene vieninteliu šaltiniu. Kai kuriose įmonėse, ypač jų finansų skyriuose,
leidiniai su TOP sąrašais buvo komplektuojami, ir VŽ netrukus rinkai pasiūlė
segtuvus su surinktais duomenimis.
„Esu įsitikinęs, kad tuo požiūriu VŽ pralaužė ledus į
atviresnę visuomenę ir iki šiol mes kovojame, kad kuo daugiau duomenų būtų
atskleidžiama. Nes nematome priežasčių, kodėl jie turėtų būti slepiami.
Priešingai, manome, kad jie tik prisideda prie visuomenės skaidrumo ir atveria
naujų galimybių naujiems verslams. Uždarumas tik sukelia nevienodas
konkurencijos sąlygas ir stabdo pažangą“, – pabrėžia R. Barysas.
Kad skaidrumo stoka buvo tikras galvos skausmas, VŽ savo
kailiu patyrė turėdama reikalų su anuomet drumsta reklamos rinka. Žinia,
reklama generuoja svarią kiekvienos nepriklausomos žiniasklaidos priemonės
pajamų dalį, kuri tuo metu siekdavo iki 60–70 proc. pajamų.
Praėjusio šimtmečio pabaigoje viena Lietuvos reklamos
agentūra iš esmės veikė kaip rinkos monopolininkė per savo įsteigtas antrines
bendroves. Ir, anot R. Baryso, net tarpusavyje konkuruojantys reklamos
užsakovai nežinodavo, kad iš esmės perka paslaugas iš per pagrindinę bendrovę
susijusių agentūrų.
Šiandien tai nesunkiai galima būtų atskleisti tiesiog
pagūglinus ar atsivertus įmonių duomenų bazes, tokias kaip „Rekvizitai.lt“ –
šią bendrovę VŽ įsigijo 2021-aisiais.
Tačiau, pasislėpusios už „komercinės paslapties“ šešėlio
reklamos monopolininkės savininkai nesivaržydami atviraudavo: „Galime jums
duoti milijoną arba galime iš jūsų atimti milijoną, jeigu nesutiksite žaisti
pagal mūsų taisykles.“
„Panašiai, ,kaip kai kurie verslininkai buvo įsitikinę, kad
už pinigus galima viską nusipirkti, visas problemas išspręsti. Tiesiai šviesiai
pasakydavo: nesimaivykite – mes jums mokame, o jūs darykite taip, kaip mes
sakome.“ Buvome naujokai rinkoje ir mūsų atsparumą visi stengėsi išmėginti
tiesioginiais ir netiesioginiais būdais. Kai kurie mūsų kolegos priėmė tas
žaidimo taisykles, o mes laikėmės skandinaviško skaidrumo modelio. Nors
laukinio kapitalizmo laikais galėjome, perėmę tas pačias žaidimo taisykles,
uždirbti daugiau. Tačiau – tik aukodami savo reputaciją. Tikėjau, kad išsaugota
reputacija kada nors mums generuos didesnę grąžą“, – pasakoja R. Barysas. Ir
nenusivylė: skaidrumo įvaizdis atsipirko per didžiąsias ekonomikos krizes,
kurias Lietuva išgyveno 1999-aisiais ir 2008-aisiais.
Krizė – tai nauja galimybė
2000 m. VŽ persikėlė į pirmąjį savo modernų biurą, kuriame
ant redakcijos darbų ir planavimo sienos kažkas iš darbuotojų užrašė seną kinų
patarlę: „Ko negali išvengti – priimk.“ Galbūt turėdamas galvoje neišvengiamas
permainas, kurios lydi VŽ visus tris dešimtmečius.
Globaliame pasaulyje negalima išvengti kai kurių dalykų:
koronaviruso pandemijos, ekonomikos cikliškumo ir nuolat pasikartojančių
krizių. Pirmoji Lietuvą ir „Verslo žinias“ užklupo 1998-aisiais, atsiritusi iš
Rusijos, su kuria verslą vis dar siejo iš sovietmečio paveldėti ne tik glaudūs
ryšiai, bet ir panašus verslo kultūros suvokimas.
VŽ jai jau buvo pasirengusios – už tai R. Barysas dėkingas
trečiam neišvengiamam dalykui – nuolatiniams DI seminarams ir mokymams.
„Viename jų visos grupės leidinių vadovams buvo pateikta
užduotis – nuvaryti į bankrotą laikraštį. Buvo pasiūlyta hipotetinė situacija,
ir tik vėliau sužinojome, kad „žlugdėme“ vieną realų čekų leidinį. Ėmėmės įvairiausių
pastangų žlugdydami menamą konkurentą. Vakare prie vyno taurės krizendami
aptarinėjome savo sumanumą, o kitą dieną laukė staigmena: bendrovė, kurią per
vieną dieną sunaikinome, turėjo per mėnesį tapti vėl pelninga. Tai buvo gerokai
sudėtingesnis uždavinys ir reikėjo rasti sprendimų, kurie bankrutuojančiai
įmonei leistų uždirbti pelno“, – pasakoja R. Barysas.
Užgriuvus krizei, patirtis itin pravertė. Kadangi daugybė
Lietuvos verslų buvo tiesiog įmerkę pajamas kur nors Rusijos platybėse, jau ne
tik sunkiau besiverčiančios visuomenės grupės, bet ir patys verslininkai
pradėjo dairytis ir į vis dar skurdoką valstybės kišenę. Nuo 1999 m. birželio
10 d. premjero Gedimino Vagnoriaus atsistatydinimo iki 2001 m. liepos Lietuvoje
Vyriausybės keitėsi 4 kartus. Šio teksto autoriui tuomet įsiminė Andriaus
Kubiliaus, 1999 m. lapkritį ėmusio vadovauti dešimtajai po Nepriklausomybės
atkūrimo Vyriausybei, žodžiai: „Galiu visiems bet ką pažadėti, tačiau puikiai
žinau, kad valstybės iždas tuščias.“
VŽ jau turėjo aiškų veiksmų planą. „Nebelakstėme už galvų
susiėmę po savo patalpas ar valdžios koridoriais, bet turėjome planą, kaip mažinti
kaštus, didinti veiklos efektyvumą. Namų darbai padėjo, nes tapome vienintele
privačia Lietuvos žiniasklaidos įmone, kuri 1999-uosius sugebėjo baigti su
nedideliu 0,2 mln. litų pelnu“, – pamena R. Barysas, iš to meto įsidėmėjęs dar
vieną ant VŽ darbinės sienos atsiradusį užrašą: „Kiekviena krizė reiškia ir
naują galimybę.“
Dalijimasis patirtimi padėjo ir 2007 m. įžvelgti, kad
pasaulyje prasideda „negeri dalykai“. Nauja bėda atsirito iš Jungtinių
Valstijų, skambėdama „Fannie Mae“ ir „Freddie Mac“ kompanijų vardais, žlugus
būstų kreditų sistemai ir paaiškėjus, kad vertybinių popierių biržose
klestinčios finansų įmonės tėra nauju rūbu pasidabinusios senos Ponzi
piramidės.
Lietuvai 2008 ir 2009 m. krizė padovanojo „kietojo
nusileidimo“ ir „diržų veržimosi“ terminus, paniką ir siaubą įmonių vadovų
akyse. Tarsi patraukus rankinį stabdį, sustojo dešimtmetį auginta laisvoji
rinka, atvedusi Lietuvą prie Šengeno sutarties ir Europos Sąjungos, o kiek
vėliau – ir į euro zoną.
2007 m. DI vadovai jau tarėsi, kaip išgyventi krizės metais,
ir vėl – kaip mažinti nebūtinas išlaidas. Todėl VŽ krizė visu svoriu užklupo
kiek vėliau.
Išgyventi padėjo ne vien akcininkų sprendimas rekordinį 2007
m. pelną palikti įmonei, bet ir gera reputacija, įsitikinęs R. Barysas.
„Sulaukiau vieno kolegos skambučio. Domėjosi, kaip mūsų
reikalai. Galėjau pasigirti, kad viskas normaliai. Nors reklamos rinka visiškai
sustojo, kai kurios verslo įmonės ir toliau pirko reklamą iš „Verslo žinių“.
Tik vėliau sužinojau, kad jų vadovai tokiu būdu stengėsi parodyti savo veiklos
atsparumą krizei. Taip pat – norėdami pagelbėti patikimam leidiniui, kuris
reikalingas rinkai“, – pamena vyriausiasis redaktorius.
„Kietasis nusileidimas“ išmokė daugybės dalykų, pavyzdžiui,
kad negalima visų kiaušinių laikyti vienoje pintinėje, todėl VŽ stiprino naujus
produktus ir diversifikavo savo veiklą, kad ji nebūtų priklausoma vien nuo
prenumeratos ir reklamos pajamų. Dabar maždaug pusę VŽ apyvartos sudaro pajamos
iš žiniasklaidos veiklos, o maždaug pusę – vadinamieji B2B
(Business-to-business) produktai kaip konferencijos ir mokymai, duomenų bazės
„Infolex“ ir „Rekvizitai.lt“.
Anot VŽ generalinio direktoriaus Ugniaus Jankausko, VŽ
valdomu „Infolex“ teisės informacijos šaltiniu jau naudojasi apie 10 tūkst.
teisės profesionalų, o „Rekvizitai.lt“ turi apie 40 tūkst. aktyvių vartotojų.
VŽ kasmet organizuoja apie 150 konferencijų ir mokymų. „Esame pirmaujanti
verslo renginių organizatorė Lietuvoje“, – pabrėžia U. Jankauskas.
„Mūsų veikla šiandien leistų daug geriau išgyventi krizę,
nes išskaidytas veiklos portfelis padėtų įmonei kompensuoti netektis, jeigu
staiga prarastume kurį nors vieną pajamų šaltinį“, – priduria R. Barysas.
Kaip prisijaukinti internetą
Krizė iš esmės pakeitė žiniasklaidą. 2009-ieji buvo lūžio
metai, kai medijų pasaulis negrįžtamai pasuko skaitmenine kryptimi. Nuo savaitraščio
pradėjusios „Verslo žinios“ dabar taip pat leidžia savaitraštį – vieną iš
paskutinių ant popieriaus spausdinamų periodinių leidinių Lietuvoje. Ir,
pabrėžia vyriausiasis redaktorius, leis tol, kol jis nebus nuostolingas ir kol
„savotišką nostalgiją popieriui“ jaus ištikimiausi skaitytojai.
Didžioji dalis informacijos persikėlė į internetą, nors
virsmas buvo toks pat dygliuotas, kaip ir Lietuvos kelias į laisvąją
rinką.
VŽ buvo pirmoji Lietuvos žiniasklaidos priemonė, įkūrusi
interneto portalą, dabar žinomą „vz.lt“, o 1999-aisiais – startavusį „vz
online“ vardu.
Buvo keturi bandymai ieškant sprendimų, kaip internete
publikuojamą informaciją parduoti ir iš jos uždirbti.
„Jautėme spaudimą iš kitų medijų, kurios savo turinį
visiškai atvėrė informacijos vartotojams. VŽ savo originalų portalo turinį
teikė tik prenumeratoriams arba siūlė pirkti, nepaisydamos reklamos agentūrų
įtikinėjimo: atverkite turinį ir uždirbsite iš reklamos. Mūsų auditorija taip
pat labai norėjo, kad turinį atrakintume“, – pasakoja R. Barysas ir šiandien
pripažįsta, kad 2009-aisiais po krizės priimtas sprendimas atrakinti portalą
buvo per ankstyvas.
Netrukus įsitikinta, kad internete karaliauja didžiosios
platformos kaip „Google“ ir „Facebook“, kurios platina tas pačias naujienas,
bet atsiriekia didžiausią reklamos pyrago dalį. Kai kitiems telieka
trupiniai.
Nemokamai platinamų naujienų rinkoje dominavo lietuviškieji
„Delfi“ ir „15min“, o mums, R. Baryso žodžiais, „teko tik stebėti, kaip senka
reklamos pajamos“.
„Labai gerai atsimenu vieną vakarą namuose. Buvo tikrai
sunkus metas: kiekvieną dieną mačiau, kaip nuolydis virsta minusu, o reklamos
užsakymų į priekį negauname. Nuostoliai augo ir mano, kaip vadovo, pareiga buvo
arba rasti sprendimą, arba pasitraukti. Žinojau, kad kitą dieną atėjęs į
redakciją turiu parodyti, kad yra galimybių atsitiesti, paaiškinti, ką
darysime, ir negaliu atrodyti sugniuždytas“, – atvirauja VŽ redakcijos vadovas.
Sprendimo raktiniu žodžiu tapo „turinys“: kokį turinį VŽ
gali parduoti, už kurį skaitytojai sutiktų mokėti, kai skaitmeninėje aplinkoje
nevaldomai plinta nemokama informacija.
„Supratome, kad turime keisti paties turinio modelį,
supratome, kad reikia gilintis į verslo sektorius ir patys sukaupti daugiau
žinių, kad galėtume pažvelgti, kokias pasekmes sukuria vienas ar kitas įvykis
versle ar ekonomikoje, analizuoti tuos įvykius, atskleisti tendencijas, siūlyti
sprendimus ir parodyti, kokių sprendimų imasi kiti rinkos dalyviai“, – vardija
R. Barysas.
Taip atsirado dabartinis „vz.lt“ veidas, naujienas papildęs
analizėmis, įžvalgomis ir komentarais, pažymėtais nauju ženklu „Premium“.
Anot jo, tai buvo pats geriausias sprendimas, padiktuotas
krizės, kuri privertė smegenis veikti visu pajėgumu ir priimti ryžtingus
sprendimus, kuriems nesiryžtama komforto aplinkoje, kai bijoma imtis radikalių
permainų, išjudinti tai, kas ir taip gerai funkcionuoja. „Krizės metu nebelieka
baimės – tiesiog nebėra kitos išeities kaip imtis ir daryti ką nors reikšmingo,
jeigu nori išgyventi.“
Žiniasklaidos nepakeis influenceriai
Informacijos kėlimasis į skaitmeninę erdvę sukėlė ir daugiau
fenomenų, ne vien rūpesčių dėl to, kaip iš interneto uždirbti pajamų.
Žiniasklaida skaidosi ir transformuojasi, stiprėja socialinių tinklų ir
vadinamųjų influencerių įtaka. Ji jau keičia visuomenės nuomonę ir net
reikšmingai prisideda prie, pavyzdžiui, politikų pergalių rinkimuose su visomis
tomis nemaloniomis pasekmėmis, su kuriomis susidūrė šiandieninis pasaulis.
Vilniaus universiteto profesorius, buvęs VU Komunikacijos
fakulteto dekanas Andrius Vaišnys VK atsiųstame komentare apie dabartinės
žiniasklaidos ir žurnalistikos pokyčius rašo: „Tai, jog esą „daugybė turinio
migravo į įvairias turinio platformas kaip „Youtube“ bei socialinius tinklus“,
yra normalus demokratijos reiškinys: tuo užtikrinama asmenybių saviraiškos
laisvė, nes tai yra galimybė naudotis pažangiausiomis technologijomis. Tačiau
įstatymų leidėjas ir žurnalistų organizacijos nebuvo pajėgios pastebėti, kad,
kintant medijų sistemai, reikia reaguoti į jos poreikius. Kodėl jutuberis
teigia, kad jis neva ,,nėra žiniasklaidos priemonė“? Todėl, kad to jam laiku
nepasakė nei įstatymų leidėjas, nei speciali tam skirta valstybinė komisija
(LRTK). Būti informacijos kanalu reiškia darbą daryti poveikį, todėl ir
mokesčius reikėtų susimokėti nuo uždirbamų pajamų, ir paisyti teisės normų,
kurios... Kurios vis dėlto priskiria kiekvieną transliuojantįjį visuomenės
informavimo priemonei, o ši turi būti atsakinga skleisdama turinį.“
Su naujuoju žiniasklaidos fenomenu R. Barysas siūlo ne
kovoti, o jį priimti, kaip byloja ir kažkada ant VŽ sienos brūkštelėta kinų
išmintis.
Atsiradusių naujų informacijos kanalų nederėtų nė vadinti
žiniasklaida, nes žiniasklaida turi labai aiškų skiriamąjį bruožą – savo
atsakomybę.
„Žurnalistus saisto etikos kodeksas, žiniasklaidą prižiūri
etikos komisija ir kitos kontroliuojančios institucijos“, – esminę ribą brėžia
VŽ vyriausiasis redaktorius.
Tiesa, jis sutinka, kad dalis žiniasklaidos prarado savo
identitetą kaip objektyvaus ir patikimo informacijos šaltinio. Viena
svarbiausių to priežasčių: žiniasklaida netenka finansinio savarankiškumo.
„Pavyzdys gali būti didelė dalis regioninės spaudos, kuri
tapo priklausoma nuo savivaldybių merų ar vietos tarybų daugumos valios: bus ar
nebus užsakomųjų straipsnių, savivaldybės reklamos“, – svarsto R. Barysas.
VŽ dalį pajamų taip pat uždirba iš vadinamosios turinio
rinkodaros, tačiau, kaip reikalauja skaidrumo principai, ji pažymėta ir
skelbiama aiškiai nurodytoje vietoje. Be to, VŽ publikacijas kuriantys
žurnalistai nerašo turinio rinkodaros straipsnių. Tai jiems tiesiog
uždrausta.
„Žiniasklaidos, kuri netarpsta pilkoje skaitmeninėje
rinkoje, kupinoje neaiškaus turinio, kai sunku atskirti, kas yra tiesa, kas
melas, kas yra pagrįsti faktai, o kas – jais nepagrįsta nuomonė, poreikis tik
stiprėja. Kai kilo konfliktas Ukrainoje arba kai prasideda politinių įtampų
lydimos rinkimų kampanijos – tuomet mūsų skaitytojų srautas išauga. Įžvelgiame
tiesioginį ryšį, kad informacijos naudotojai stengiasi patikrinti galbūt kur
nors socialiniuose tinkluose aptiktą informaciją toje žiniasklaidoje, kuri yra
patikima“, – pabrėžia R. Barysas.
Ir neslėpdamas džiaugsmo dėl to, ką per tris dešimtmečius VŽ
pavyko sukurti, priduria: „Mūsų auditorija yra sprendimų priėmėjų auditorija ir
VŽ tiesiog neturi teisės klysti ar skleisti pramanų. Todėl mes stengiamės iš to
informacijos triukšmo pašalinti paskalas ir emocijas, kad mūsų turinys nebūtų
užterštas.“
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą