„Tapo kliše pažymėti,
kad konfliktas Ukrainoje yra bepiločių lėktuvų konfliktas. Tačiau du naujausi
tyrimai atskleidė, ką tai reiškia praktiškai. Vasario viduryje Karališkasis
Jungtinių paslaugų institutas (RUSI), Londono ekspertų grupė, paskelbė
naujausią straipsnių seriją, kurioje apžvelgiami taktiniai pokyčiai Ukrainoje
per praėjusius metus. Kovo 6 d. pasirodė CSIS ataskaita apie armijų pajėgumus
ir planai konfliktui, ypač susijusiems su dirbtinio intelekto (AI) įrankiais.
Pirmas pastebėjimas –
dronai tapo mirtingiausiais ginklais Ukrainoje. RUSI teigia, kad „taktiniai“
dronai, kurių nuotolis yra dešimtys kilometrų, dabar yra atsakingi už 60–70%
sugadintų ir sunaikintų sistemų. Vis didesnė dalis jų yra aprūpinti dirbtinio
intelekto valdymu, leidžiančiu jiems užsifiksuoti prie taikinių paskutinėje
skrydžio fazėje, net jei ryšys tarp piloto ir drono yra užstrigęs. Automatinis
nurodymas gali įsijungti 2 km ar didesniu atstumu, priklausomai nuo sąlygų,
pažymi CSIS, ir gali padidinti pataikymo dažnį nuo 10–20 % (rankiniu būdu
valdomiems dronams) iki 70–80 %. Tai reiškia, kad vienas ar du dronai gali
atlikti darbą, kuriam anksčiau būtų reikėję aštuonių ar devynių. AI taip pat
gali kovoti su jaukais ir kamufliažais, kurie gali apgauti žmones.
Antra, kariuomenės
planuoja eiti daug toliau. Pasak CSIS, jų tikslas yra „pašalinti konfliktų
kovotojus nuo tiesioginės kovos ir pakeisti juos autonominėmis nepilotuojamomis
sistemomis“. Tai apima ne tik oro dronus, bet ir jų atitikmenis žemėje ir
jūroje.
Trečia išvada yra ta, kad kariuomenės priėmė
programinės įrangos apibrėžtų ginklų, kurių veikimo kodas yra svarbesnis, nei
fizinis dizainas, idėją. Jie gamina „modulius“, paprastai lustus su programine
įranga, kurie yra mažesni, nei muilo gabaliukas ir kuriuos galima prijungti
prie įvairių platformų, įskaitant dronus, transporto priemones ar ginklų
bokštelius, kad būtų galima atpažinti taikinį ar atlikti kitas užduotis. Taigi
pažangias galimybes galima pritaikyti arba modifikuoti, pigiai ir masiškai
gaminamai, aparatūrai.
Armijos taip pat stengiasi efektyviai naudoti
AI. Naujesni modeliai gali būti greitai išmokyti naudojant santykinai mažus
duomenų kiekius.
Ketvirta, visam tam vis dar yra ribos. Apie
60–80% „pirmojo asmens vaizdo“ arba FPV smūgiuojančių dronų nepasiekia savo
tikslų, rašo RUSI, priklausomai nuo piloto įgūdžių ir taikinio vietos.
(Nuotoliniu būdu valdomiems dronams,
kuriems reikalingas radijo signalas, spiečių atakas sunku įvykdyti, nes
signalai dažniausiai trukdo vienas kitam.)
Iš 20–40 % FPV bepiločių orlaivių,
kurie pataiko, dauguma nesugeba sunaikinti šarvuotų transporto priemonių, nors
jie gerai sužeidžia pėstininkus, o tai padeda paaiškinti astronomiškai didelį
aukų skaičių. Daugiau, nei 50 % traumų sukelia bepiločiai orlaiviai, o 2023 m.
pabaigoje – tik 25 %.
Šie skaičiai turi
būti įtraukti į kontekstą. Vis dar dažnai lemia dronų ir ginklų sąveika. FPV
dronas gali imobilizuoti transporto priemonę, o, pavyzdžiui, sviediniu,
naudojamu pėstininkams, kurie nulipa nuo jos, lieka nužudyti. Bepiločių orlaivių
operacijos taip pat gali atimti daug laiko ir būti sudėtingos. Tankui su FPV
dronu sustabdyti prireikia „valandų“, palyginti su dviem minutėmis, kurių
reikia norint išmušti tris tankus su penkiais tiksliai valdomais
prieštankiniais sviediniais po to, kai juos pastebėjo dronas.
Nors dirbtinio
intelekto modeliai atlieka vis daugiau karinių užduočių, žmonės vis dar
aktyviai dalyvauja, priimant sprendimą panaudoti jėgą. Personalas gali
„nepaisyti savarankiškų funkcijų“, kai reikia, pažymi CSIS. Antžeminėse
sistemose, kurios susiduria su netvarkingesne ir sudėtingesne aplinka, nei oro,
autonomijos „gynybos įmonės beveik netyrinėja“. Tai reiškia, kad vienas iš
didžiausių galimų automatizuotos kovos pranašumų – žmonių aukų mažinimas – yra
šiek tiek toli. Bepiločių orlaivių grėsmei išlaikant techniką bent 7 km už
fronto linijos, pastebi RUSI, kariams tenka kasti apkasus kirtikliais ir
kastuvais. Kai kurie minų laukai vis dar valomi rankomis. Liūdna ironija ta,
kad dirbtinis intelektas ir robotika sukūrė mirtinesnį mūšio lauką vyrams,
kuriems teko nelaimė būti dislokuotais jo pakraštyje.” [1]
1. Engines of conflict. The Economist; London Vol. 454, Iss. 9439, (Mar 15, 2025): 76, 77.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą