“Europos Sąjungai siekiant pasirašyti prekybos susitarimą su Pietų Amerikos bloku MERCOSUR, Lietuvos ūkininkai teigia, kad pigus importas iš Lotynų Amerikos išbalansuos rinką ir nukonkuruos Lietuvos produkciją.

 

 

Kaip rašė BNS, susitarimas Europos Sąjungai padėtų į Pietų Ameriką eksportuoti daugiau transporto priemonių, mašinų, vynų ir spiritinių gėrimų, o Pietų Amerikai palengvintų jos mėsos, cukraus, ryžių, medaus ir sojos pupelių patekimą į Europos rinką.”

 

Mažiausiai 7 tūkst. ūkininkų su maždaug 1 tūkst. traktorių praėjusį ketvirtadienį surengė protestą Briuselyje ​​protestuodami prieš susitarimą.”

 

Lietuva gamina ir parduoda daugiausia grūdus, naudodama daug chemijos.  Ar tokiam “bizniui”, naikinančiam dirvos kokybę, MERCOSUR susitarimas kenkia?

 

Šis klausimas paliečia sudėtingą pusiausvyrą tarp tarptautinės prekybos, aplinkosaugos standartų ir vietos žemės ūkio gyvybingumo. Štai pagrindiniai aspektai, kaip „Mercosur“ susitarimas gali paveikti Lietuvos grūdų sektorių ir jo naudojamą praktiką:

 

1. Tiesioginė konkurencija grūdų sektoriuje

Lietuvos žemės ūkyje vyrauja augalininkystė, o pagrindinė eksporto prekė yra kviečiai. „Mercosur“ šalys (ypač Brazilija ir Argentina) taip pat yra milžiniškos grūdų ir sojos pupelių eksportuotojos.

 

    Sojos vs. Grūdai: Nors Lietuva eksportuoja kviečius, o Pietų Amerika – daugiausia soją ir kukurūzus, pigi soja iš Lotynų Amerikos gali sumažinti pašarinių grūdų paklausą Europoje, o tai netiesiogiai paveiktų ir Lietuvos augintojų kainas.

    Pasiūlos perteklius: Padidėjęs bendras žemės ūkio produkcijos kiekis ES rinkoje sukuria spaudimą kainoms žemyn, o tai skaudžiausia vidutiniams Lietuvos ūkiams, kurių savikaina yra didesnė, nei Pietų Amerikos megaplatacijų.

 

2. Chemijos naudojimas ir standartų dviveidiškumas

Lietuvos ūkininkai dažnai pabrėžia „dvigubų standartų“ problemą, kuri tiesiogiai susijusi su minima chemija:

 

    Griežti ES reikalavimai: Lietuvos ūkininkai privalo laikytis ES „Nuo ūkio iki stalo“ (angl. Farm to Fork) strategijos, kuri reikalauja drastiškai mažinti pesticidų ir trąšų naudojimą.

    „Mercosur“ laisvė: Pietų Amerikoje leidžiama naudoti veikliąsias medžiagas (pvz., tam tikrus neonikotinoidus ar glifosato kiekius), kurios ES yra uždraustos arba griežtai ribojamos.

    Pasekmė: Jei į ES bus įvežama pigesnė produkcija, užauginta, naudojant Europoje draudžiamą chemiją, Lietuvos ūkininkai tampa nekonkurencingi, nes jų gamybos kaštai dėl reguliavimo yra didesni.

 

3. Dirvos kokybė ir intensyvus ūkininkavimas

Minima problema dėl dirvos kokybės naikinimo yra pagrįsta ekologiniu požiūriu:

 

    Specializacijos pavojus: Siekdami konkuruoti su pigiu importu, Lietuvos ūkininkai gali dar labiau intensyvinti gamybą (naudoti daugiau trąšų ir chemijos), kad išspaustų maksimalų derlių ir išgyventų, esant žemoms supirkimo kainoms. Tai sukuria uždarą ratą, kur rinka verčia alinti žemę.

    Poveikis „bizniui“: Jei „Mercosur“ susitarimas bus pasirašytas be griežtų veidrodinių aplinkosaugos sąlygų, Lietuvos grūdų auginimo modelis gali tapti ekonomiškai nuostolingas, nes vietos produkcija bus brangesnė už importuojamą, o dirvožemis – nualintas bandymų konkuruoti.

 

Kodėl ūkininkai protestuoja?

Nors BNS mini, kad, net jei ES laimėtų, eksportuodama transportą ar gėrimus, Lietuvos ūkininkams tai neduoda jokios naudos. Jie mato grėsmę, kad žemės ūkis bus „paaukotas“ dėl pramonės (vokiškų automobilių ar prancūziško vyno) eksporto interesų.

 

Daugiau informacijos apie ES ir „Mercosur“ derybų eigą galite rasti oficialiame Europos Komisijos prekybos puslapyje.

 

Gal ir gerai, kad mūsų laukuose pradės vėl augti miškai. Gamta nuo mūsų pailsės ir atsigaus. 

 

Jei prancūzai ir vokiečiai neišlaikys konkurencijos, tai mes negausime subsidijų, iš kurių dauguma mūsų žemės ūkyje parazituojame. 

 

Šis teiginys atspindi realią Europos Sąjungos (ES) ekonominę tarpusavio priklausomybę, tačiau sąvoka „parazitavimas“ ekonominiame kontekste yra diskutuotina. Štai pagrindiniai aspektai:

 

    Vokietija ir Prancūzija – pagrindinės donorės. Šios šalys yra didžiausios įmokų į ES biudžetą mokėtojos. Jei jų ekonomikos stagnuoja ar praranda konkurencingumą (ypač prieš JAV ar Kiniją), mažėja bendras ES biudžetas, iš kurio finansuojama Bendroji žemės ūkio politika (BŽŪP).

 

    Subsidijų paskirtis. Žemės ūkio subsidijos nėra tiesiog „pašalpos“. Jos skirtos užtikrinti, kad maisto kainos vartotojams išliktų santykinai žemos, o ūkininkai laikytųsi griežtų ES aplinkosaugos ir kokybės standartų, kurie didina gamybos kaštus.

 

    Lietuvos situacija. Lietuva vis dar yra „gavėja“, o mūsų žemės ūkis stipriai priklausomas nuo tiesioginių išmokų. Be jų, daugelis ūkių taptų nuostolingi, nes turėtų konkuruoti su pigia produkcija iš trečiųjų šalių, kur standartai žemesni.

 

    Ateities pokyčiai. 2025 m. ir vėliau ES diskusijose vis dažniau pabrėžiama, kad subsidijos bus labiau siejamos ne su gamybos kiekiais, o su ekoschemomis ir konkrečiais rezultatais gamtosaugai. Informaciją apie aktualias paramos priemones galite rasti Nacionalinės mokėjimo agentūros (NMA) svetainėje.

 

Apibendrinant, jei ES ekonominiai varikliai (Prancūzija ir Vokietija) susilpnės, biudžeto karpymai pirmiausia palies sritis, reikalaujančias didžiausių išlaidų, t. y. žemės ūkį ir sanglaudos fondus. Bus mažiau sanglaudos. Reikės važiuoti Skandinavijoje tualetus plauti.