Žemaitaitis – žiniasklaidos numylėtinis ir būsimasis Lietuvos prezidentas

 

Jo gebėjimas dominuoti žiniasklaidos cikluose ir pritraukti didelę dalį protestuotojų balsų daro jį reikšminga, nors ir labai skaldančia, jėga Lietuvos politiniame kraštovaizdyje, žr. informaciją apie Donaldą Trumpą. Vokietijos ekonomika žlunga. Lietuvos ekonomika yra Vokietijos ekonomikos dalis. Donaldas Trumpas pasinaudojo gyventojų ekonominiais sunkumais, kad įgytų politinės valdžios. Dabar Žemaitaičio eilė Lietuvoje. 

 

“Lietuvos žiniasklaida yra susižavėjusi Remigijumi Žemaitaičiu, jam skiria neproporcingai daug dėmesio, plačiai aprašo įvairius, dažniausiai ne itin reikšmingus pasisakymus.

 

R. Žemaitaitis nėra nei prezidentas, nei premjeras, nei vienos įtakingiausių partijų vadovas. Visgi net po jo partijos pašalinimo iš valdančiosios koalicijos žiniasklaida skuba pristatyti jo nuostatas ir svarstymus, lyg šis veikėjas būtų išminčius, gebantis geriau už kitus paaiškinti politikos eigą ar tiksliau ir teisingiau numatyti būsimus pokyčius.

 

Antra vertus, R. Žemaitaitis yra sėkmingiausias antiisteblišmento politinis veikėjas, pirmą kartą į Seimą išrinktas 2008 m. ir nuo to laiko perrinktas. Jo populiarumas svyruoja – kartais auga, kartais smunka, bet po smukimų jis geba atsigauti, susigrąžinti buvusius rėmėjus ar rasti naujų.

 

Jis pademonstravo neįtikėtiną gebėjimą įveikti politinius sunkumus, išgyventi, tęsti politinę karjerą ir netgi klestėti. Atrodė, kad jo sėkmė ir politinė karjera priėjo liepto galą 2024 m., kai Lietuvos Konstitucinis Teismas konstatavo, kad jis sulaužė Seimo nario priesaiką ir pažeidė Konstituciją.

 

Siekdamas išvengti apkaltos, jis pats atsisakė Seimo mandato, įkūrė naują partiją, dalies rinkėjų akyse pavertė save „sistemos aukos“ simboliu ir išlaikė populiarumą – pagal apklausas, jo palaikymas siekia dviženklį procentą.

 

Jis buvo sėkmingai perrinktas į Seimą, o 2024 m. prezidento rinkimuose surinko gana įspūdingą skaičių balsų – 9,28 proc.

 

Dešinysis populistas R. Žemaitaitis prisistato kaip kitų partijų pamirštų rinkėjų atstovas ir gynėjas. Jis tiesmukai išdėsto savo pozicijas ir nuostatas, atvirai ir dažnai kritikuoja valdžią, siekdamas sukurti regimybę, kad ji abejinga paprastų žmonių likimui, o jei ir ne abejinga, tai bent nepasiryžusi atkakliai už juos kovoti.

 

Savo kovinga retorika jis pritraukia nusivylusius rinkėjus, kurie jaučia, kad Vilniaus „grietinėlei“ nerūpi eilinių „kaimų“ gyventojų rūpesčiai. Be to, R. Žemaitaitis turi gerą uoslę politiškai jautriems klausimams, kurie gali jaudinti vietos gyventojus.

 

Stojo prieš Kapčiamiesčio poligoną

 

Planuojamas karinis poligonas Kapčiamiestyje yra geras pavyzdys.

 

Neturiu pakankamai žinių, kad galėčiau spręsti, ar poligonas reikalingas ir ar Kapčiamiestis jam tinkamiausia vieta. Tiek prezidentūra, tiek Krašto apsaugos ministerija, tiek dauguma koalicijos partnerių projektą laiko svarbiu nacionalinio saugumo požiūriu ir remia planus steigti poligoną.

 

R. Žemaitaitis nėra vienintelis projekto kritikas, tačiau jis labiausiai matomas nacionalinis politikas, viešai stojęs vietos protestuotojų pusėn ir suabejojęs poligono būtinumu.

 

Jis tvirtino, kad poligonas nereikalingas, nes net turimi poligonai esą nėra iki galo išnaudojami, kad nutarimas steigti poligoną buvo primestas, nuleistas iš viršaus, iš Vilniaus.

 

Vietos gyventojai esą nebuvo tinkamai informuoti ir su jais nebuvo pakankamai diskutuojama. Be to, jie puikiai žino, kad yra nulinė tikimybė, jog bus nutarta statyti kokį nors karinį objektą Žvėryne ar Tarandėje.

 

Galbūt finansiškai prie nacionalinės gynybos elitas prisideda proporcingai daugiau, tačiau jam pavyksta užsitikrinti, kad rajonų, kuriuose gyvena, „neterštų“ kariniai objektai. Vargu ar tai teisingas nacionalinio saugumo naštos pasidalijimas.

 

Ginčydamas vyraujančią nuomonę, R. Žemaitaitis atlieka svarbią funkciją. Vyriausybės ir partijos pareigūnai privalo reaguoti – nors ir nenoriai bei paviršutiniškai – į jo teiginius ir prieštaravimus, taip inicijuodami platesnę viešą diskusiją ir priversdami Vyriausybę išsamiau paaiškinti savo motyvus, planus bei pateisinimus.

 

Tai savo ruožtu didina visuomenės žinias ir susidomėjimą, skatina daugiau žmonių aktyviau dalyvauti politikoje plačiąja prasme, taigi, stiprina pilietinę visuomenę, piliečių solidarumą.

 

R. Žemaitaičiui priekaištaujama, kad jis nuolat teigia, jog tradicinės partijos, valstybės institucijos ir dalis žiniasklaidos veikia prieš „paprastus žmones“, juos nuvertina, žiūri į juos iš aukšto.

 

Kritikai teigia, kad tokia retorika didina visuomenės susipriešinimą ir mažina pasitikėjimą demokratinėmis institucijomis. Reikia kuo griežčiau atmesti šią kritiką. Žodžio laisvė yra pamatinė vertybė, kuriai privalu skirti pirmenybę net tais atvejais, kai kokie nors pasisakymai, tikėtina, neigiamai paveikia šalies saugumą ar padrąsina priešus šalies viduje.

 

R. Žemaitaitis gana sąmoningai siekia išsiskirti, nebūti dar vienas pilkas politikas pilkų politikų gretose. Lengva persistengti, pradėti ginti pozicijas ir nuostatas, kurios nevertos paramos.

 

Jis veikiausiai yra antisemitas, nors nepiktybiškas. Nemėgti žydų nėra nusikaltimas, bet tik antisemitas taip dažnai ir ne itin draugiškai kalbėtų apie žydus.

 

Kai kuriais atžvilgiais jis nenuoseklus. Jis tvoja iš peties, kai kritikuoja kitus, bet labai jautriai reaguoja, kai pats sulaukia kritikos ar priekaištų.

 

Jis gana dažnai skundžiasi, kad yra persekiojamas, kad teisėsaugos ir teismų veiksmai prieš jį yra politinio susidorojimo forma. Bet kai kurie jo veiksmai galimai pažeidžia įstatymus.

 

Antai VTEK konstatavo, kad jis pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymą, nenusišalindamas nuo sprendimų dėl savo automobilio nuomos partijai. Jo kritikai dar nurodo, kad jo atžvilgiu neigiamas išvadas padarė ne viena institucija – Seimo komisija, Konstitucinis Teismas ir bendrosios kompetencijos teismai.

 

R. Žemaitaičio veiksmai dažnai balansuoja tarp teisėtumo ir neteisėtumo. Iki šiol jis gyveno kone palaimintą gyvenimą – išvengė bausmių už galimus nusižengimus, nors sprendimai lengvai galėjo būti kitokie. Bet ką likimas gali duoti, tą gali ir atimti.

 

Jis mėgsta rizikuoti, bet rizika yra nepatikimas partneris, galintis palikti tave bėdoje. Apkaltinamasis nuosprendis nutrauktų jo pergalių seriją rinkimuose.”