"Mūsų šalies pragyvenimo lygis Europoje tėra penktas nuo galo, bet ir sunkmečiu maistas mums parduodamas daug brangiau nei kitiems europiečiams." (1) Visi jaunesni važiuokite studijuoti į užsienį. Ten maistas pigesnis, studijos geresnės kokybės ir ne tokios brangios, atlyginimai didesni, darbas lengvesnis ir įdomesnis. Grįšite, jei mes ir čia pradėsime žmoniškai tvarkytis.
1. Maisto kainos tebekybo aukštybėse
2009 m. kovo 12 d., ketvirtadienis
Adamkaus ir jo Konstitucinio teismo vaidmuo universitetų tragedijoje
Konstitucinio teismo išaiškinimas: valstybė privalo finansuoti tik tuos studentus, kuriuos ji finansuoja. Likusiems Konstitucijos teisės negalioja (1). Net jei valstybė nutars finansuoti tik vieną studentą, tai Konstitucijos reikalavimas bus įvykdytas. Adamkus kaltas, kad mes turime tokį Konstitucinį teismą. Dalyvaukime protestuose.
O ką mes iki šiol kūrėme, ponas Adamkau? Konstitucinių teismų sudėtis, kurios juokingos ištisiems kaimams?
Vyriausybė privalo padėti nemokamai studijuoti tik tiems studentams, kuriems ji jau padeda. Likusieji Lietuvos piliečiai turi sumokėti už studijas?
"Atskiri atvejai" gali būti tik "labai reti atvejai" todėl reikia atiminėti pilietybes iš lietuvių naujagimių, gimusių ne Lietuvoje?
"Leo.lt" nėra monopolija? Ar tokią Lietuvą mes šiandien kuriame?
Mūsų studentai dalyvauja mainų programose, važiuoja mokytis ar dirbti Vakaruose. Kokybė ne menkesnė, negu kitų Europos universitetų. Kam taisyti tai, kas nesugadinta?
1. "Materija priešinasi, arba geroji mokslo reformos žinia
Neringa Lašienė, „Atgimimas“2009 kovo mėn. 12 d. 00:10
Dalis akademinės bendruomenės, nepatenkintos aukštojo mokslo reforma, kvietė protestuoti. Neva reformos tikslas tėra siekis sumažinti universitetų ir studentų skaičių Lietuvoje, o ne reformos teikėjų deklaruojama aukštesnė studijų ir mokslo kokybė.
Perspektyvių mokslininkų, tyrėjų, atradėjų, šiuolaikinių universitetinių laboratorijų, mokslo slėnių, galbūt net iki Nobelio premijų sustiprėjusio mokslinio potencialo ateities vizijos nežavi dalies čia ir dabar aukštojo mokslo ar tik diplomo siekiančių jaunuolių ir dalies nenorinčių keistis ir ką nors keisti dėstytojų. Materija priešinasi, o baimė valdo? Studentai bijo, kad teks mokėti už studijas, rektoriai – kad bus apribotos jų galios, ilgamečiai universitetų lektoriai baiminasi konkurencijos sąlygomis neteksią darbo, visuomenė gąsdinama universitetų turto išpardavimu.
Aukštojo mokslo reforma gal ir nėra tobula, tačiau būtina ir neišvengiama, nes problemos gilios ir įsisenėjusios. Pasak Seimo nario dr. M. Adomėno, pinigų aukštojo mokslo sistemoje chroniškai trūksta jau pora dešimtmečių, gyvenama ant skurdo ribos, dalijamasi labai ribotais resursais, kurie leidžia gyvuoti tik iš bėdos. Lietuva sparčiai praranda ne tik mokslo darbuotojų potencialą, bet netgi būsimuosius absolventus, nes gabiausieji net nebesirenka pirmosios pakopos – bakalauro studijų Lietuvoje, o tiesiai važiuoja studijuoti į vakarus.
Jei mūsų potencialas, mokslininkų bendruomenė išsivažinės, kas Lietuvoje liks po dešimties metų? Ar tapsime išsivysčiusia, konkurentiška valstybe? Mokslo tarybos atstovai, jaunieji mokslininkai, kolegijų direktoriai, vis didesnė dalis akademinės visuomenės taip pat tvirtina, kad delsti nebegalima, reformą reikia pradėti kuo greičiau, kitaip mūsų visuomenė degraduos. Reikia žengti pirmąjį žingsnį. Ar tikrai pasiruošę? Kokios būtų pagrindinės gerosios naujienos, kalbant apie Mokslo ir studijų reformą, klausiau Švietimo ir mokslo ministerijos sekretoriaus dr. Giedriaus Viliūno.
Pasak jo, bendroji reformos tendencija – universitetų konsolidacija, stambėjimas, bet kartu ir aiškesnis profiliavimasis, savo nišos radimas. Pagrindinė paskata, kurios iki šiol trūko, yra konkurencija, ir per “krepšelį”, taip pat ir struktūrinių fondų lėšas aukštosioms mokykloms bus įmanoma palengvinti perėjimo į naują kokybę procesus. Gavusios daugiau pinigų geros mokyklos galės geriau mokėti dėstytojams ir iš jų daugiau reikalauti, gerinti infrastruktūrą, studijų kokybę.
Audito komitetas Seime pritarė įstatymo nuostatai, kad universitetai galės disponuoti turtu, taigi pagaliau bus atnaujinti bendrabučiai, parduoti ar iškeisti nereikalingi pastatai. O didesnis valstybės vietų finansavimas yra didesnės galimybės, kad studijų lygis kils. Vadinasi išloš visi, ypač stojantieji, nes studijų kokybė pagerės. Šioje reformoje labai daug gerų žinių, tvirtina G. Viliūnas.
Pirmoji gera žinia, kad finansuojamų vietų nemažėja. Praeitais metais stojo 23 - 24 tūkstančiai studentų, dabar numatyta 21 tūkstantis valstybės finansuojamų vietų. Tai reiškia, kad norintys į valstybės finansuojamas vietas įstos visi. Antra, siūloma patraukli ir valstybės garantuojama paskolų sistema, ir studentas, nusprendęs pats mokėti už mokslą ir imti paskolą, ją grąžins tik tada, kai baigęs ir susiradęs darbą pasieks tam tikrą gyvenimo lygį. Remiantis principu, kad pirmiausiai valstybė globoja gabiausius, tuos, kurie geriausiai, tikslingiausiai mokėsi, ruošėsi stojamiesiems, toks finansavimo paskirstymas teisingesnis.
Neringa Lašienė:
Studentai bijo, kad teks mokėti už studijas, rektoriai – kad bus apribotos jų galios, ilgamečiai universitetų lektoriai baiminasi konkurencijos sąlygomis neteksią darbo, visuomenė gąsdinama universitetų turto išpardavimu.Stojimo sąlygas aukštosios mokyklos jau paskelbė, vienintelis skirtumas, kad vietos nepririštos prie pačių mokyklų, ir geriausiais pažymiais baigę abiturientai gaus “krepšelius”, kuriuos ir nusineš į pasirinktą aukštąją Vilniuje, Šiauliuose, Klaipėdoje ar kur kitur. Beje, prestižinės privačios aukštosios , pvz., ISM, tampa visiems labiau prieinamos – ten įstoję mokės tik skirtumą tarp “krepšelio” ir privačios mokyklos studijų kainos. Vaikams ir jų tėvams, siekiantiems kuo geresnės išsilavinimo kokybės, tai gera žinia. Privatūs universitetai kol kas suteikia geresnes sąlygas studijuoti, turi geresnę infrastruktūrą ir teikia geresnį išsilavinimą.
Kai kurios reformos nuostatos kritikuojamos, nes neva neatitinka Konstitucijos. Aišku, galima iki nukritimo ginčytis dėl į įstatymus įrašytos pedagoginės sąvokos „gerai besimokantis“. Tačiau Konstitucinis teismas 2008 metais kovo 20 dieną išaiškino, kad gerai besimokantis valstybinėje aukštojoje mokykloje yra gerai besimokantis valstybės aukštojoje mokykloje valstybės finansuojamose vietose. Vadinasi, jei valstybė paskyrė “krepšelį” – valstybės finansuojamą vietą, tai ji atsakinga tik už tuos, kurie juos gauna. Likusiems, kurie pasirinko mokamas vietas, konstitucinė nuostata dėl “gerai besimokančių” negalioja.
Įstatymo projekte yra pasiūlytas variantas, kad “krepšelio” netenka tie, kurie žemiau už bendrakursių vidurkį mokosi daugiau nei 2 balais. Taigi grėsmę netekti “krepšelio” studentas pajus tik tada, jei jo vidurkis bus mažiau nei 8. Inžinerinėse specialybėse, kur vidutinis balas 7, “krepšelio” nepraras net tie studentai, kurių vidurkis po dvejų metų bus 5! Pakankamai logiška, saugi ir konstitucinga sistema, beje, apsauganti ir nuo korupcijos. Korupcijos pavojus išaugtų, jei studentai būtų vertinami ir rotuojami kas semestrą. Grantų sistema apsaugo nuo nesveikos konkurencijos ir korupcijos, nes kelerių metų vidurkio patikrinimas garantuoja, kad pažymiai nenupirkti.
Dėl Tarybų atsiradimo ir universitetų autonomijos menamo suvaržymo taip pat nuogąstaujama be reikalo. Didesnė laisvė reikalauja tam tikros atsakomybės ir atskaitomybės. Tarybos – ne autonomijos ribojimas, o jos pasireiškimo forma. Autonomijos dalykas yra akademinė laisvė – tyrimų, studijų, dėstymo. Šios sritys atiduodamos Senatui. Taryba nesikiša į mokslo vardus, kuriuos suteikia patys universitetai, ji atsisako tiksliai ir nuodugniai reglamentuoti mokslo produkciją ir pan.
Nepagrįsti ir gąsdinimai mitais, kad į išorines Tarybas gali būti įtrauktas bet kas. Į Tarybas gali būti kviečiami suinteresuoti mokyklos klestėjimu alumnai, verslininkai, sakykim, technikos universitetų absolventai, humanitarinių sričių visuomenės atstovai, meno mokyklų auklėtiniai, žodžiu, tie kurie jaučia socialinę atsakomybę ir turi patirtį. Tarybos nariai prižiūrėtų strategiją, mokyklos atitikimą visuomenės tikslams. Jų paskirtis yra užtikrinti efektyvią lyderystę, efektyvų aukštosios mokyklos valdymą. Reforma remiasi požiūriu, kad žmogaus prigimtis yra gera, todėl visuomenės atstovai paisys visuomenės interesų, aukštosios mokyklos negriaus, o padės jai įgyvendinti skirtąją misiją.
Aukštosios mokyklos ir visuomenė jaudinasi, kaip apsaugoti Tarybas nuo politikų kišimosi, ir, iš kitos pusės, kaip užtikrinti Tarybos narių atskaitomybę tai pačiai visuomenei ir juos aprobavusiai institucijai, kad jie neimtų savivaliauti. Tačiau aukštosios mokyklos Tarybos nario kandidatūrą rekomenduotų Aukštojo mokslo taryba, o ministras tik skelbtų kandidatų sąrašą. Be to, Tarybos narys skiriamas tik savo, o ne Tarybos kadencijai, tai reiškia, kad nariai keičiasi rotavimo būdu, ir dalis Tarybos laikas nuo laiko atsinaujina. Per savo kadenciją net labai apsukrus ministras tesugebėtų pakeisti tik trečdalį Tarybos, nes jo kadencija bet kokiu atveju pasibaigtų anksčiau. Kita vertus, ministro “laiminama” tėra pusė aukštojo mokslo Tarybos, o kitą pusę deleguoja pati mokykla, taigi dėl lemiamo balso tektų tartis.
Ar universitetus optimizuojant išnyks atskiros specialybės? Mažiau populiarioms specialybėms kaip, sakykim, humanitariniai mokslai arba menai, skiriami atskiri “krepšeliai”. Dėl vidinės specialybių konkurencijos įstatymo projekte numatyta, kad specialybėms, kurios yra nišinės, siauros, gali išnykti, kaip, pavyzdžiui, veterinarinė medicina arba slauga, ateityje būtų teikiami valstybės užsakymai. Kita vertus, gal mokyklos pradės reaguoti į darbo rinką, taps aktyvesnės propaguodamos savo specialybes, kurias išlaikyti tikslinga, ir kartu greičiau nutrauks vis dar inertiškai besilaikančias, bet neperspektyvias programas? Darbo rinka keičiasi, todėl mokykloms tiesiog privalu užmegzti ryšius su darbdaviais ir žiūrėti į ateitį.
Autorė yra Seimo švietimo, mokslo ir kultūros komiteto nario Manto Adomėno padėdėja."
(N.Lašienė. Materija priešinasi, arba geroji mokslo reformos žinia)
O ką mes iki šiol kūrėme, ponas Adamkau? Konstitucinių teismų sudėtis, kurios juokingos ištisiems kaimams?
Vyriausybė privalo padėti nemokamai studijuoti tik tiems studentams, kuriems ji jau padeda. Likusieji Lietuvos piliečiai turi sumokėti už studijas?
"Atskiri atvejai" gali būti tik "labai reti atvejai" todėl reikia atiminėti pilietybes iš lietuvių naujagimių, gimusių ne Lietuvoje?
"Leo.lt" nėra monopolija? Ar tokią Lietuvą mes šiandien kuriame?
Mūsų studentai dalyvauja mainų programose, važiuoja mokytis ar dirbti Vakaruose. Kokybė ne menkesnė, negu kitų Europos universitetų. Kam taisyti tai, kas nesugadinta?
1. "Materija priešinasi, arba geroji mokslo reformos žinia
Neringa Lašienė, „Atgimimas“2009 kovo mėn. 12 d. 00:10
Dalis akademinės bendruomenės, nepatenkintos aukštojo mokslo reforma, kvietė protestuoti. Neva reformos tikslas tėra siekis sumažinti universitetų ir studentų skaičių Lietuvoje, o ne reformos teikėjų deklaruojama aukštesnė studijų ir mokslo kokybė.
Perspektyvių mokslininkų, tyrėjų, atradėjų, šiuolaikinių universitetinių laboratorijų, mokslo slėnių, galbūt net iki Nobelio premijų sustiprėjusio mokslinio potencialo ateities vizijos nežavi dalies čia ir dabar aukštojo mokslo ar tik diplomo siekiančių jaunuolių ir dalies nenorinčių keistis ir ką nors keisti dėstytojų. Materija priešinasi, o baimė valdo? Studentai bijo, kad teks mokėti už studijas, rektoriai – kad bus apribotos jų galios, ilgamečiai universitetų lektoriai baiminasi konkurencijos sąlygomis neteksią darbo, visuomenė gąsdinama universitetų turto išpardavimu.
Aukštojo mokslo reforma gal ir nėra tobula, tačiau būtina ir neišvengiama, nes problemos gilios ir įsisenėjusios. Pasak Seimo nario dr. M. Adomėno, pinigų aukštojo mokslo sistemoje chroniškai trūksta jau pora dešimtmečių, gyvenama ant skurdo ribos, dalijamasi labai ribotais resursais, kurie leidžia gyvuoti tik iš bėdos. Lietuva sparčiai praranda ne tik mokslo darbuotojų potencialą, bet netgi būsimuosius absolventus, nes gabiausieji net nebesirenka pirmosios pakopos – bakalauro studijų Lietuvoje, o tiesiai važiuoja studijuoti į vakarus.
Jei mūsų potencialas, mokslininkų bendruomenė išsivažinės, kas Lietuvoje liks po dešimties metų? Ar tapsime išsivysčiusia, konkurentiška valstybe? Mokslo tarybos atstovai, jaunieji mokslininkai, kolegijų direktoriai, vis didesnė dalis akademinės visuomenės taip pat tvirtina, kad delsti nebegalima, reformą reikia pradėti kuo greičiau, kitaip mūsų visuomenė degraduos. Reikia žengti pirmąjį žingsnį. Ar tikrai pasiruošę? Kokios būtų pagrindinės gerosios naujienos, kalbant apie Mokslo ir studijų reformą, klausiau Švietimo ir mokslo ministerijos sekretoriaus dr. Giedriaus Viliūno.
Pasak jo, bendroji reformos tendencija – universitetų konsolidacija, stambėjimas, bet kartu ir aiškesnis profiliavimasis, savo nišos radimas. Pagrindinė paskata, kurios iki šiol trūko, yra konkurencija, ir per “krepšelį”, taip pat ir struktūrinių fondų lėšas aukštosioms mokykloms bus įmanoma palengvinti perėjimo į naują kokybę procesus. Gavusios daugiau pinigų geros mokyklos galės geriau mokėti dėstytojams ir iš jų daugiau reikalauti, gerinti infrastruktūrą, studijų kokybę.
Audito komitetas Seime pritarė įstatymo nuostatai, kad universitetai galės disponuoti turtu, taigi pagaliau bus atnaujinti bendrabučiai, parduoti ar iškeisti nereikalingi pastatai. O didesnis valstybės vietų finansavimas yra didesnės galimybės, kad studijų lygis kils. Vadinasi išloš visi, ypač stojantieji, nes studijų kokybė pagerės. Šioje reformoje labai daug gerų žinių, tvirtina G. Viliūnas.
Pirmoji gera žinia, kad finansuojamų vietų nemažėja. Praeitais metais stojo 23 - 24 tūkstančiai studentų, dabar numatyta 21 tūkstantis valstybės finansuojamų vietų. Tai reiškia, kad norintys į valstybės finansuojamas vietas įstos visi. Antra, siūloma patraukli ir valstybės garantuojama paskolų sistema, ir studentas, nusprendęs pats mokėti už mokslą ir imti paskolą, ją grąžins tik tada, kai baigęs ir susiradęs darbą pasieks tam tikrą gyvenimo lygį. Remiantis principu, kad pirmiausiai valstybė globoja gabiausius, tuos, kurie geriausiai, tikslingiausiai mokėsi, ruošėsi stojamiesiems, toks finansavimo paskirstymas teisingesnis.
Neringa Lašienė:
Studentai bijo, kad teks mokėti už studijas, rektoriai – kad bus apribotos jų galios, ilgamečiai universitetų lektoriai baiminasi konkurencijos sąlygomis neteksią darbo, visuomenė gąsdinama universitetų turto išpardavimu.Stojimo sąlygas aukštosios mokyklos jau paskelbė, vienintelis skirtumas, kad vietos nepririštos prie pačių mokyklų, ir geriausiais pažymiais baigę abiturientai gaus “krepšelius”, kuriuos ir nusineš į pasirinktą aukštąją Vilniuje, Šiauliuose, Klaipėdoje ar kur kitur. Beje, prestižinės privačios aukštosios , pvz., ISM, tampa visiems labiau prieinamos – ten įstoję mokės tik skirtumą tarp “krepšelio” ir privačios mokyklos studijų kainos. Vaikams ir jų tėvams, siekiantiems kuo geresnės išsilavinimo kokybės, tai gera žinia. Privatūs universitetai kol kas suteikia geresnes sąlygas studijuoti, turi geresnę infrastruktūrą ir teikia geresnį išsilavinimą.
Kai kurios reformos nuostatos kritikuojamos, nes neva neatitinka Konstitucijos. Aišku, galima iki nukritimo ginčytis dėl į įstatymus įrašytos pedagoginės sąvokos „gerai besimokantis“. Tačiau Konstitucinis teismas 2008 metais kovo 20 dieną išaiškino, kad gerai besimokantis valstybinėje aukštojoje mokykloje yra gerai besimokantis valstybės aukštojoje mokykloje valstybės finansuojamose vietose. Vadinasi, jei valstybė paskyrė “krepšelį” – valstybės finansuojamą vietą, tai ji atsakinga tik už tuos, kurie juos gauna. Likusiems, kurie pasirinko mokamas vietas, konstitucinė nuostata dėl “gerai besimokančių” negalioja.
Įstatymo projekte yra pasiūlytas variantas, kad “krepšelio” netenka tie, kurie žemiau už bendrakursių vidurkį mokosi daugiau nei 2 balais. Taigi grėsmę netekti “krepšelio” studentas pajus tik tada, jei jo vidurkis bus mažiau nei 8. Inžinerinėse specialybėse, kur vidutinis balas 7, “krepšelio” nepraras net tie studentai, kurių vidurkis po dvejų metų bus 5! Pakankamai logiška, saugi ir konstitucinga sistema, beje, apsauganti ir nuo korupcijos. Korupcijos pavojus išaugtų, jei studentai būtų vertinami ir rotuojami kas semestrą. Grantų sistema apsaugo nuo nesveikos konkurencijos ir korupcijos, nes kelerių metų vidurkio patikrinimas garantuoja, kad pažymiai nenupirkti.
Dėl Tarybų atsiradimo ir universitetų autonomijos menamo suvaržymo taip pat nuogąstaujama be reikalo. Didesnė laisvė reikalauja tam tikros atsakomybės ir atskaitomybės. Tarybos – ne autonomijos ribojimas, o jos pasireiškimo forma. Autonomijos dalykas yra akademinė laisvė – tyrimų, studijų, dėstymo. Šios sritys atiduodamos Senatui. Taryba nesikiša į mokslo vardus, kuriuos suteikia patys universitetai, ji atsisako tiksliai ir nuodugniai reglamentuoti mokslo produkciją ir pan.
Nepagrįsti ir gąsdinimai mitais, kad į išorines Tarybas gali būti įtrauktas bet kas. Į Tarybas gali būti kviečiami suinteresuoti mokyklos klestėjimu alumnai, verslininkai, sakykim, technikos universitetų absolventai, humanitarinių sričių visuomenės atstovai, meno mokyklų auklėtiniai, žodžiu, tie kurie jaučia socialinę atsakomybę ir turi patirtį. Tarybos nariai prižiūrėtų strategiją, mokyklos atitikimą visuomenės tikslams. Jų paskirtis yra užtikrinti efektyvią lyderystę, efektyvų aukštosios mokyklos valdymą. Reforma remiasi požiūriu, kad žmogaus prigimtis yra gera, todėl visuomenės atstovai paisys visuomenės interesų, aukštosios mokyklos negriaus, o padės jai įgyvendinti skirtąją misiją.
Aukštosios mokyklos ir visuomenė jaudinasi, kaip apsaugoti Tarybas nuo politikų kišimosi, ir, iš kitos pusės, kaip užtikrinti Tarybos narių atskaitomybę tai pačiai visuomenei ir juos aprobavusiai institucijai, kad jie neimtų savivaliauti. Tačiau aukštosios mokyklos Tarybos nario kandidatūrą rekomenduotų Aukštojo mokslo taryba, o ministras tik skelbtų kandidatų sąrašą. Be to, Tarybos narys skiriamas tik savo, o ne Tarybos kadencijai, tai reiškia, kad nariai keičiasi rotavimo būdu, ir dalis Tarybos laikas nuo laiko atsinaujina. Per savo kadenciją net labai apsukrus ministras tesugebėtų pakeisti tik trečdalį Tarybos, nes jo kadencija bet kokiu atveju pasibaigtų anksčiau. Kita vertus, ministro “laiminama” tėra pusė aukštojo mokslo Tarybos, o kitą pusę deleguoja pati mokykla, taigi dėl lemiamo balso tektų tartis.
Ar universitetus optimizuojant išnyks atskiros specialybės? Mažiau populiarioms specialybėms kaip, sakykim, humanitariniai mokslai arba menai, skiriami atskiri “krepšeliai”. Dėl vidinės specialybių konkurencijos įstatymo projekte numatyta, kad specialybėms, kurios yra nišinės, siauros, gali išnykti, kaip, pavyzdžiui, veterinarinė medicina arba slauga, ateityje būtų teikiami valstybės užsakymai. Kita vertus, gal mokyklos pradės reaguoti į darbo rinką, taps aktyvesnės propaguodamos savo specialybes, kurias išlaikyti tikslinga, ir kartu greičiau nutrauks vis dar inertiškai besilaikančias, bet neperspektyvias programas? Darbo rinka keičiasi, todėl mokykloms tiesiog privalu užmegzti ryšius su darbdaviais ir žiūrėti į ateitį.
Autorė yra Seimo švietimo, mokslo ir kultūros komiteto nario Manto Adomėno padėdėja."
(N.Lašienė. Materija priešinasi, arba geroji mokslo reformos žinia)
Reformatorių planai
Galima trumpai ir aiškiai surašyti tris šio plano (1) etapus:
1. Kalbėsime apie diskusijas bei paslaptingas reformos stadijas, kad išvengtume protestuotojų rūstybės.
2. Jei protestai tikslo nepasieks, lauksime kvailių, kurie neišvažiuos į užsienį studijuoti, bet už paskutinius centus parems skandinaviškus bankus.
3. Kai paskutiniai kvailiai išvažiuos, pasidalinsime universitetų pastatus.
Sakote, krizė? Kokia krizė?
Reformos šalininkai teigia, kad status quo išlaikymas galėtų "...išsaugoti esamą katastrofišką padėtį aukštajame moksle." (2) Nejaugi? Ką jūs, turgaus apologetai, suprantate apie mokslą? Kodėl mūsų studentai bei specialistai laisvai dirba ir mokosi užsienyje, neturėdami jokių problemų su Lietuvoje gautomis žiniomis?
1. "Planai mokslo ir studijų reformai – iki 2012 metų
2009 03 12 / 14:37 /
ELTA
Seimo nariams šią savaitę išsiuntinėtame informacijos apie mokslo ir studijų reformą pakete pažymima, jog planuojama, kad Mokslo ir studijų įstatymą Seimas priims kovą.
Kovo-gegužės mėnesiais Švietimo ir mokslo ministerija atliks aukštųjų mokyklų analizę.
Pirmuosius jos rezultatus tikimasi turėti balandžio 15 dieną, galutinius – gegužės 15-ąją. Per šį laikotarpį ketinama priimti būtinus poįstatyminius teisės aktus.
Planuojama, kad liepą pradės veikti valstybės remiamų paskolų sistema, per liepą-rugpjūtį į aukštąsias mokyklas bus priimami pirmieji pirmakursiai, finansuojami pagal studijų krepšelio principą.
Rugpjūtį-lapkritį bus atliekama stojimo rezultatų analizė, kurios tarpinės išvados bus teikiamos rugsėjo 15 dieną. Pagal rekomendacijas planuojama tobulinti aukštųjų mokyklų finansavimo tvarką.Iki šių metų galo ketinama baigti mokslinių tyrimų įstaigų pertvarką, Valstybinį mokslo ir studijų fondą pertvarkyti į Valstybinį studijų fondą, parengti naujus Lietuvos mokslo tarybos nuostatus.
Taip pat turėtų būti patvirtinti Aukštojo mokslo tarybos nuostatai, Aukštojo mokslo tarybos sudėtis. Juridiniai ir fiziniai asmenys siūlys galimus narius į aukštųjų mokyklų tarybas.2010 metų vasarį Vyriausybė teiks Seimo Švietimo, kultūros ir mokslo komitetui informaciją apie tai, kaip sekasi įgyvendinti reformą, ir siūlymus dėl įstatymų keitimo.
Planuojama, kad kitų metų birželį visuose universitetuose veiks naujos tarybos, bus organizuojami ar jau įvykę rektorių rinkimai. Nuo kitų metų rugsėjo studijų rezultatus visose aukštosiose mokyklose planuojama pradėti matuoti studijų kreditais.Pagal planą, 2011 metų sausio-kovo mėnesiais turėtų būti vykdoma mokslo ir studijų reformos eigos analizė, įvertinama mokslo ir studijų sistemos būklė, teikiamos rekomendacijos tolesnei reformos eigai.Nuo 2012 metų visos valstybinės aukštosios mokyklos bus pertvarkytos į viešąsias įstaigas, įgis teisę disponuoti turtu.
Tų metų rugsėjį priėmus pirmakursius aukštosiose mokyklose nebeliks studentų, finansuojamų pagal seną tvarką. Rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais bus atliekamas išsamus reformos rezultatų vertinimas ir pateikiamos rekomendacijos, kaip toliau tęsti pertvarką."
(Planai mokslo ir studijų reformai – iki 2012 metų)
2. Tamsos šešėliai aukštojo mokslo sistemoje
1. Kalbėsime apie diskusijas bei paslaptingas reformos stadijas, kad išvengtume protestuotojų rūstybės.
2. Jei protestai tikslo nepasieks, lauksime kvailių, kurie neišvažiuos į užsienį studijuoti, bet už paskutinius centus parems skandinaviškus bankus.
3. Kai paskutiniai kvailiai išvažiuos, pasidalinsime universitetų pastatus.
Sakote, krizė? Kokia krizė?
Reformos šalininkai teigia, kad status quo išlaikymas galėtų "...išsaugoti esamą katastrofišką padėtį aukštajame moksle." (2) Nejaugi? Ką jūs, turgaus apologetai, suprantate apie mokslą? Kodėl mūsų studentai bei specialistai laisvai dirba ir mokosi užsienyje, neturėdami jokių problemų su Lietuvoje gautomis žiniomis?
1. "Planai mokslo ir studijų reformai – iki 2012 metų
2009 03 12 / 14:37 /
ELTA
Seimo nariams šią savaitę išsiuntinėtame informacijos apie mokslo ir studijų reformą pakete pažymima, jog planuojama, kad Mokslo ir studijų įstatymą Seimas priims kovą.
Kovo-gegužės mėnesiais Švietimo ir mokslo ministerija atliks aukštųjų mokyklų analizę.
Pirmuosius jos rezultatus tikimasi turėti balandžio 15 dieną, galutinius – gegužės 15-ąją. Per šį laikotarpį ketinama priimti būtinus poįstatyminius teisės aktus.
Planuojama, kad liepą pradės veikti valstybės remiamų paskolų sistema, per liepą-rugpjūtį į aukštąsias mokyklas bus priimami pirmieji pirmakursiai, finansuojami pagal studijų krepšelio principą.
Rugpjūtį-lapkritį bus atliekama stojimo rezultatų analizė, kurios tarpinės išvados bus teikiamos rugsėjo 15 dieną. Pagal rekomendacijas planuojama tobulinti aukštųjų mokyklų finansavimo tvarką.Iki šių metų galo ketinama baigti mokslinių tyrimų įstaigų pertvarką, Valstybinį mokslo ir studijų fondą pertvarkyti į Valstybinį studijų fondą, parengti naujus Lietuvos mokslo tarybos nuostatus.
Taip pat turėtų būti patvirtinti Aukštojo mokslo tarybos nuostatai, Aukštojo mokslo tarybos sudėtis. Juridiniai ir fiziniai asmenys siūlys galimus narius į aukštųjų mokyklų tarybas.2010 metų vasarį Vyriausybė teiks Seimo Švietimo, kultūros ir mokslo komitetui informaciją apie tai, kaip sekasi įgyvendinti reformą, ir siūlymus dėl įstatymų keitimo.
Planuojama, kad kitų metų birželį visuose universitetuose veiks naujos tarybos, bus organizuojami ar jau įvykę rektorių rinkimai. Nuo kitų metų rugsėjo studijų rezultatus visose aukštosiose mokyklose planuojama pradėti matuoti studijų kreditais.Pagal planą, 2011 metų sausio-kovo mėnesiais turėtų būti vykdoma mokslo ir studijų reformos eigos analizė, įvertinama mokslo ir studijų sistemos būklė, teikiamos rekomendacijos tolesnei reformos eigai.Nuo 2012 metų visos valstybinės aukštosios mokyklos bus pertvarkytos į viešąsias įstaigas, įgis teisę disponuoti turtu.
Tų metų rugsėjį priėmus pirmakursius aukštosiose mokyklose nebeliks studentų, finansuojamų pagal seną tvarką. Rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais bus atliekamas išsamus reformos rezultatų vertinimas ir pateikiamos rekomendacijos, kaip toliau tęsti pertvarką."
(Planai mokslo ir studijų reformai – iki 2012 metų)
2. Tamsos šešėliai aukštojo mokslo sistemoje
2009 m. kovo 11 d., trečiadienis
Lietuvos likimas
Nevykėliai reformatoriai kartais sutinka, kad jų reforma gali atvesti prie visų mūsų universitetų bankroto. Jie pataria mums nesijaudinti. Girdi, universitetai jau priklauso jiems. Ką nori, tą daro. Bankrotas mat yra jų reikalas. Netiesa. Nuo universitetų būklės priklauso visos Lietuvos likimas, nes pigios darbo jėgos laikai jau baigiasi. Protestuokime visi. Žemiau parodytas tokios diskusijos pavyzdys.
"Kęstas >2 Kestas, 2009 03 10 17:58,
2009 03 11 16:53
_TIK NEREIKIA MUSU GASDINTI! Jei mes bankrutuosime, tai musu reikalas. Ko cia verkiate krokodilo asaromis del musu? :)_
Ne. tai jau ne jusu reikalas. Tai yra visos Lietuvos likimas. Pigios darbo jegos laikai baigiasi.
Kęstas,
2009 03 10 16:21
Sakykim, kad visi abiturientai pasinaudos patarimais ir išvažiuos į užsienį. Universitetai, priklausomi nuo studentų atnešamų pinigų, iškart bankrutuos. Dėstytojai ir studentai turės išsivaikščioti. Ar apie tai svajoja Steponavičius? Ar atsistatydins jis tokiu atveju?" (1)
1. Siekiant aukštojo mokslo lietuvių neatbaidytų nei paskolos, nei negautas „krepšelis“. Komentarai.
2009 m. kovo 10 d., antradienis
Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinės grupės klubo nuomonė
Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinės grupės klubo kvietimas reikalauti pertvarkos (1)gali taip pat sukelti Lietuvą ant kojų, kaip ir išsivadavimo iš Rusijos vergijos metu. Visi paremkime juos, o taip pat Gediminą, Skirmantę ir piliečių grupę „Už kokybišką ir prieinamą aukštąjį mokslą Lietuvoje“. Tai žmonės, kurie pasiaukodami kovoja už Lietuvos rytdieną. Mums būtini kaip tik tokie: protingi ir galintys padaryti tai, kas reikalinga.
1. "Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinės grupės klubo
Kvietimas
Reikalauti sąžiningos ir socialiai teisingos aukštojo mokslo pertvarkos
Po išsamių ir viešų diskusijų š. m. vasario 17 d. priimtame ir Lietuvos Respublikos Prezidentui bei Seimui adresuotame Klubo pareiškime buvo vienareikšmiškai nepritarta pamatiniams ketinamos įgyvendinti šalies aukštojo mokslo reformos principams. Jame aiškiai sakoma, kad reforma turi būti naudinga studentijai, visuomenei ir valstybei. Aukščiausios valstybinės valdžios institucijos buvo įspėtos, kad Švietimo ir mokslo ministro sumanytos ir įgyvendinamos „reformos“ pagrindinis tikslas yra sudaryti galimybes bankams pasipelnyti trokštančio sudijuoti jaunimo sąskaita, todėl su tokia „reforma“ nebus taikstomasi ir jos nebus leista įgyvendinti. Į šį įspėjimą neįsiklausyta. Vos po keleto dienų Švietimo ir mokslo ministro paskelbti studijų finansavimo ir paskolų sistemos veikimo principai išsklaido paskutines iliuzijas ir abejones dėl tikrojo vykdomos „reformos“ pobūdžio ir tikslų: -- Naujoji studijų finansavimo ir paskolų sistema diegiama neatlikus aukštosiose mokyklose vykdomų studijų programų audito ir net nepradėjus optimizuoti pačių aukštųjų mokyklų tinklo. Skubiai inicijiuodamos studijų mokesčio įvedimą prieš tai nepadarius šių pradinių ir visiškai būtinų tikrai reformai žingsnių valstybė bei Švietimo ir mokslo ministerija parodo, kad nenori ir neketina prisiimti jokios realios atsakomybės už studijų kokybę; -- Vengdamos atsakomybės prieš studentiją, akademinę bendruomenę ir visuomenę Vyriausybė bei Švietimo ir mokslo ministerija tuo pat metu yra pasiryžusios prisiimti milžiniškus ir besąlygiškus įsipareigojimus bankams. Valstybė padaroma visų studijų paskolų garantu. Bankai galės be jokios finansinės rizikos dalinti paskolas ir šitaip bus skatinami tęsti legvabūdiško ir neatsakingo paskolų dalijimo praktiką. Valstybei vienašališkai prisiimant visus su paskolomis susijusius įsipareigojimus ir riziką, jas lengvai galės gauti ir asmenys, besirenkantys ir akivaizdžiai nekokybiškas ir net minimaliausių profesinės karjeros galimybių nelaiduojančias studijų programas. Iš nemokių studentų paskolų išieškojimu bus priversta užsiimti valstybė, kuri komerciniams bankams pareikalavus privalės už studentus sumokėti jų gautas paskolas. Visiškai nevertinamos šio reiškinio socialinės, teisinės ir moralinės pasekmės, o Lietuva jau šiandien yra lyderių tarpe pagal savižudžių dalį; -- Numatydama, kad studijų laikotarpiu – ir tik juo -- socialiai pažeidžiamiems asmenims gali būti kompensuojamos paskolų palūkanos, bet vienareikšmiškai neįsipareigodama tai daryti, valdžia tuo pačiu atskleidžia ir tikruosius savo vykdomos socialinės politikos prioritetus. Ši nuostata rodo, kad laiduoti bent minimalią studijuojančiųjų gerovę jai yra kur kas mažiau svarbu negu garantuoti ir maksimaliai padidinti bankų pelnus; -- Numatoma, kad studijų paskolas daugiausia teiks privatūs kreditoriai. Toks pasirinkimas demagogiškai teisinamas „būtinybe taupyti valstybės lėšas“. Valstybiniam studijų paskolų fondui numatoma iš esmės palikti tik paskolų administravimo funkciją. Ne vienoje šalyje egzistuojantys ir sėkmingai veikiantys valstybei ir patiems besimokantiems kur kas naudingesni studijų finansavimo būdai buvo iš karto atmesti kaip nepriimtini. Rimtai neiškota galimybių padidinti valstybinį paskolų fondą ir kategoriškai atsisakyta esant būtinybei įvesti visuotinį, bet užtat kur kas mažesnį studijų mokestį visiems aukštosiose mokyklose besimokantiems asmenims. Atkaklus nenoras ieškoti alternatyvių studijų ir jų paskolų paskolų finansavimo būdų ir šaltinių rodo, kad tokios „reformos“ vykdytojams rūpi ne besimokančio jaunimo, piliečių ir valstybės, o privačių finansinių institucijų interesai. Valdžios deklarauojamas valstybės „taupumas“ šiuo atveju reiškia tik tai, kad ji lengviausiu būdu atsikrato atsakomybės už savo piliečių išsilavinimą, visą studijų finansavimo naštą perkeldama ant jų pačių. Didžiules paskolas turėsiantys imti jauni žmonės ir jų šeimos ciniškai bus paversti prievartiniais bankų skolininkais ir įkaitais; -- Nustatant paskolų grąžinimo sąlygas bus reikalaujama pradėti jas grąžinti ne vėliau kaip po vienerių metų asmeniui baigus studijuoti. Šitoks reikalavimas prasilenkia su civilizuotuose šalyse esama panašių paskolų grąžinimo praktika, kai stengiamasi atsižvelgti į asmens turtinę padėtį ir jo turimas galimybes grąžinti pasiskolintas lėšas. Paskoloms grąžinti numatomi kuo palankesni terminai arba jų grąžinimo pradžia siejama su tam tikru būtinu gaunamų pajamų dydžiu. Tuo tarpu reikalavimas skubiai grąžinti paskolas neatsižvelgiant į asmens turtinę padėtį ir galimybes tai padaryti yra dar vienas įrodymas, kad lietuviškosios aukštojo mokslo „reformos“ pagrindinė figūra yra ne aukštojo išsilavinimo siekiantis šalies pilietis, bet studijų paskolos davėjas; -- Siūloma studijų paskolų sistema yra mėginama pateikti kaip vienintelis būdas laiduoti aukštojo mokslo prieinamumą visiems šalies piliečiams. Tačiau Seime jau svarstant Mokslo ir studijų įstatymo pataisų projektą vis dar nežinoma, kokio dydžio bus palūkanos už paimtas studijų paskolas. Delsimas atsakyti į šį tiesiogiai su studijų prieinamumu susijusį klausimą yra dar vienas „reformos“ slaptumo ir neskaidrumo požymis. Vykdant iš tiesų studentijos ir visuomenės, o ne bankų interesus atitinkančią reformą, aukštųjų mokyklų finansavimo, studijų įmokų, paskolų ir jų palūkanų dydžio klausimai turėtų būti svarstomi ne už uždarų durų, dalyvaujant tik siauram valdžios ir bankininkų atstovų būriui, bet privalėtų tapti viena svarbiausių viešos ir atviros diskusijos temų. Šie dabar jau galutinai išaiškėję aukštojo mokslo finansavimo ir paskolų sistemos bruožai leidžia nedviprasmiškai teigti, kad Lietuvoje vyksta ne aukštojo mokslo reforma. Po tokios reformos priedanga nuosekliai įgyvendinamas dar vienas klastingas ir grobikiškas šalies piliečių apiplėšimo ir skurdinimo planas. Vienintelis ir viešai nedeklaruojamas šios „reformos“ tikslas yra žūtbūt sukurti kiek įmanoma gausesnį ir kuo daugiau už mokslą mokančių studentų sluoksnį, kuriam priklausančių žmonių imamos paskolos taptų ilgalaikiu ir pastoviu bankų pasipelnijimo šaltiniu. Ši finansinė afera naudinga tik jos sumanytojams ir vykdytojams. Jos padariniai Lietuvos aukštajam mokslui ir visuomenei būtų pragaištingi. Ši reforma akivaizdžiai didins ir taip didelę socialinę atskirtį visuomenėje, provincijos ir nepasiturintiems gyventojams faktiškai atims galimybę siekti aukštojo mokslo Lietuvoje. Tokiam reformos priedanga vykdomam tautos skurdinimui ir jos intelektinio potencialo naikinimui būtina užkirsti kelią. Visus „reformai“ nepritariančius šalies piliečius ir jų sambūrius raginame pradėti civilizuotą ir taikų pilietinio protesto sąjūdį reikalaujant sąžiningos ir socialiai teisingos aukštojo mokslo pertvarkos. Kova už skaidrią, sąžiningą ir socialiai teisingą aukštojo mokslo reformą turi būti tęsiama tol, kol valstybės valdžia išgirs tokios reformos reikalaujančių savo šalies piliečių balsą."
( Nepavykus reformai švietimo ministras atsistatydintų. Komentarai.)
1. "Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinės grupės klubo
Kvietimas
Reikalauti sąžiningos ir socialiai teisingos aukštojo mokslo pertvarkos
Po išsamių ir viešų diskusijų š. m. vasario 17 d. priimtame ir Lietuvos Respublikos Prezidentui bei Seimui adresuotame Klubo pareiškime buvo vienareikšmiškai nepritarta pamatiniams ketinamos įgyvendinti šalies aukštojo mokslo reformos principams. Jame aiškiai sakoma, kad reforma turi būti naudinga studentijai, visuomenei ir valstybei. Aukščiausios valstybinės valdžios institucijos buvo įspėtos, kad Švietimo ir mokslo ministro sumanytos ir įgyvendinamos „reformos“ pagrindinis tikslas yra sudaryti galimybes bankams pasipelnyti trokštančio sudijuoti jaunimo sąskaita, todėl su tokia „reforma“ nebus taikstomasi ir jos nebus leista įgyvendinti. Į šį įspėjimą neįsiklausyta. Vos po keleto dienų Švietimo ir mokslo ministro paskelbti studijų finansavimo ir paskolų sistemos veikimo principai išsklaido paskutines iliuzijas ir abejones dėl tikrojo vykdomos „reformos“ pobūdžio ir tikslų: -- Naujoji studijų finansavimo ir paskolų sistema diegiama neatlikus aukštosiose mokyklose vykdomų studijų programų audito ir net nepradėjus optimizuoti pačių aukštųjų mokyklų tinklo. Skubiai inicijiuodamos studijų mokesčio įvedimą prieš tai nepadarius šių pradinių ir visiškai būtinų tikrai reformai žingsnių valstybė bei Švietimo ir mokslo ministerija parodo, kad nenori ir neketina prisiimti jokios realios atsakomybės už studijų kokybę; -- Vengdamos atsakomybės prieš studentiją, akademinę bendruomenę ir visuomenę Vyriausybė bei Švietimo ir mokslo ministerija tuo pat metu yra pasiryžusios prisiimti milžiniškus ir besąlygiškus įsipareigojimus bankams. Valstybė padaroma visų studijų paskolų garantu. Bankai galės be jokios finansinės rizikos dalinti paskolas ir šitaip bus skatinami tęsti legvabūdiško ir neatsakingo paskolų dalijimo praktiką. Valstybei vienašališkai prisiimant visus su paskolomis susijusius įsipareigojimus ir riziką, jas lengvai galės gauti ir asmenys, besirenkantys ir akivaizdžiai nekokybiškas ir net minimaliausių profesinės karjeros galimybių nelaiduojančias studijų programas. Iš nemokių studentų paskolų išieškojimu bus priversta užsiimti valstybė, kuri komerciniams bankams pareikalavus privalės už studentus sumokėti jų gautas paskolas. Visiškai nevertinamos šio reiškinio socialinės, teisinės ir moralinės pasekmės, o Lietuva jau šiandien yra lyderių tarpe pagal savižudžių dalį; -- Numatydama, kad studijų laikotarpiu – ir tik juo -- socialiai pažeidžiamiems asmenims gali būti kompensuojamos paskolų palūkanos, bet vienareikšmiškai neįsipareigodama tai daryti, valdžia tuo pačiu atskleidžia ir tikruosius savo vykdomos socialinės politikos prioritetus. Ši nuostata rodo, kad laiduoti bent minimalią studijuojančiųjų gerovę jai yra kur kas mažiau svarbu negu garantuoti ir maksimaliai padidinti bankų pelnus; -- Numatoma, kad studijų paskolas daugiausia teiks privatūs kreditoriai. Toks pasirinkimas demagogiškai teisinamas „būtinybe taupyti valstybės lėšas“. Valstybiniam studijų paskolų fondui numatoma iš esmės palikti tik paskolų administravimo funkciją. Ne vienoje šalyje egzistuojantys ir sėkmingai veikiantys valstybei ir patiems besimokantiems kur kas naudingesni studijų finansavimo būdai buvo iš karto atmesti kaip nepriimtini. Rimtai neiškota galimybių padidinti valstybinį paskolų fondą ir kategoriškai atsisakyta esant būtinybei įvesti visuotinį, bet užtat kur kas mažesnį studijų mokestį visiems aukštosiose mokyklose besimokantiems asmenims. Atkaklus nenoras ieškoti alternatyvių studijų ir jų paskolų paskolų finansavimo būdų ir šaltinių rodo, kad tokios „reformos“ vykdytojams rūpi ne besimokančio jaunimo, piliečių ir valstybės, o privačių finansinių institucijų interesai. Valdžios deklarauojamas valstybės „taupumas“ šiuo atveju reiškia tik tai, kad ji lengviausiu būdu atsikrato atsakomybės už savo piliečių išsilavinimą, visą studijų finansavimo naštą perkeldama ant jų pačių. Didžiules paskolas turėsiantys imti jauni žmonės ir jų šeimos ciniškai bus paversti prievartiniais bankų skolininkais ir įkaitais; -- Nustatant paskolų grąžinimo sąlygas bus reikalaujama pradėti jas grąžinti ne vėliau kaip po vienerių metų asmeniui baigus studijuoti. Šitoks reikalavimas prasilenkia su civilizuotuose šalyse esama panašių paskolų grąžinimo praktika, kai stengiamasi atsižvelgti į asmens turtinę padėtį ir jo turimas galimybes grąžinti pasiskolintas lėšas. Paskoloms grąžinti numatomi kuo palankesni terminai arba jų grąžinimo pradžia siejama su tam tikru būtinu gaunamų pajamų dydžiu. Tuo tarpu reikalavimas skubiai grąžinti paskolas neatsižvelgiant į asmens turtinę padėtį ir galimybes tai padaryti yra dar vienas įrodymas, kad lietuviškosios aukštojo mokslo „reformos“ pagrindinė figūra yra ne aukštojo išsilavinimo siekiantis šalies pilietis, bet studijų paskolos davėjas; -- Siūloma studijų paskolų sistema yra mėginama pateikti kaip vienintelis būdas laiduoti aukštojo mokslo prieinamumą visiems šalies piliečiams. Tačiau Seime jau svarstant Mokslo ir studijų įstatymo pataisų projektą vis dar nežinoma, kokio dydžio bus palūkanos už paimtas studijų paskolas. Delsimas atsakyti į šį tiesiogiai su studijų prieinamumu susijusį klausimą yra dar vienas „reformos“ slaptumo ir neskaidrumo požymis. Vykdant iš tiesų studentijos ir visuomenės, o ne bankų interesus atitinkančią reformą, aukštųjų mokyklų finansavimo, studijų įmokų, paskolų ir jų palūkanų dydžio klausimai turėtų būti svarstomi ne už uždarų durų, dalyvaujant tik siauram valdžios ir bankininkų atstovų būriui, bet privalėtų tapti viena svarbiausių viešos ir atviros diskusijos temų. Šie dabar jau galutinai išaiškėję aukštojo mokslo finansavimo ir paskolų sistemos bruožai leidžia nedviprasmiškai teigti, kad Lietuvoje vyksta ne aukštojo mokslo reforma. Po tokios reformos priedanga nuosekliai įgyvendinamas dar vienas klastingas ir grobikiškas šalies piliečių apiplėšimo ir skurdinimo planas. Vienintelis ir viešai nedeklaruojamas šios „reformos“ tikslas yra žūtbūt sukurti kiek įmanoma gausesnį ir kuo daugiau už mokslą mokančių studentų sluoksnį, kuriam priklausančių žmonių imamos paskolos taptų ilgalaikiu ir pastoviu bankų pasipelnijimo šaltiniu. Ši finansinė afera naudinga tik jos sumanytojams ir vykdytojams. Jos padariniai Lietuvos aukštajam mokslui ir visuomenei būtų pragaištingi. Ši reforma akivaizdžiai didins ir taip didelę socialinę atskirtį visuomenėje, provincijos ir nepasiturintiems gyventojams faktiškai atims galimybę siekti aukštojo mokslo Lietuvoje. Tokiam reformos priedanga vykdomam tautos skurdinimui ir jos intelektinio potencialo naikinimui būtina užkirsti kelią. Visus „reformai“ nepritariančius šalies piliečius ir jų sambūrius raginame pradėti civilizuotą ir taikų pilietinio protesto sąjūdį reikalaujant sąžiningos ir socialiai teisingos aukštojo mokslo pertvarkos. Kova už skaidrią, sąžiningą ir socialiai teisingą aukštojo mokslo reformą turi būti tęsiama tol, kol valstybės valdžia išgirs tokios reformos reikalaujančių savo šalies piliečių balsą."
( Nepavykus reformai švietimo ministras atsistatydintų. Komentarai.)
Šarūno komentaras apie studijas (1)
186. Šarūnas
16:46 03-10 IP: 193.219.57.125
Dabar esu antrakursis. Gaila per vėlai pradėjau domėtis galimybėmis užsienyje. Švedija, Norvegija, Suomija priima studijuoti lygiai už dyką, Vokietija, Austrija už 300 eurų metams. Lietuva priima už ~4000-5000 lt pusmečiui. : ) Dar yra komentarų?
1. Prie Seimo šurmuliavo reforma nepatenkinti dėstytojai ir studentai (video, papildyta 13 val. 56 min., nuotraukos). Komentarai.
16:46 03-10 IP: 193.219.57.125
Dabar esu antrakursis. Gaila per vėlai pradėjau domėtis galimybėmis užsienyje. Švedija, Norvegija, Suomija priima studijuoti lygiai už dyką, Vokietija, Austrija už 300 eurų metams. Lietuva priima už ~4000-5000 lt pusmečiui. : ) Dar yra komentarų?
1. Prie Seimo šurmuliavo reforma nepatenkinti dėstytojai ir studentai (video, papildyta 13 val. 56 min., nuotraukos). Komentarai.
2009 m. kovo 9 d., pirmadienis
Komentaras Nerijaus Stasiulio pokalbiui apie universitetų reformą (1)
Kęstas 2009-03-10 08:31
Šaunuolis, Nerijau. Puiki padėties Lietuvos studijų sistemoje analizė.
Sakykim, kad visi abiturientai pasinaudos patarimais ir išvažiuos į užsienį. Universitetai, priklausomi nuo studentų atnešamų pinigų, iškart bankrutuos. Dėstytojai ir studentai turės išsivaikščioti. Ar apie tai svajoja Steponavičius? Ar atsistatydins jis tokiu atveju?
Keista pono Steponavičiaus logika: daug emigruoja, tai sukelkime kainas. Komunizmo rytojus bus garantuotas. Bet tik tiems, kuriems teks privatizuoti universitetų pastatai.
Diskusijų su Kubiliaus vyriausybe laukti neverta. Jie yra taip vadinami neoliberalai. Žinomiausias jų atstovas politikoje - buvęs JAV prezidentas Reiganas. Jie tiki, kad rinka, palikta savieigai, be valstybės reguliavimo, lengvai išsprendžia visas, tame tarpe ekologijos, moralės bei universitetų, problemas. Gili šiandieninė krizė, kurią sukėlė neoliberalų pradėtas godumo savivaliavimas, įrodo, kad jie klysta.
Lietuva pavėlavo daug dešimtmečių įsijungti į šį judėjimą, išsirinko neoliberalus blogiausiu metu, todėl dabar sumokės brangiausiai. Lietuvos ūkis neteks konkuravimui pasaulyje būtinos galimybės formuoti bendrą valstybės politiką studijose, kadrų ruošime ir ekonomikos vystyme. Mūsų universitetai negalės konkuruoti kokybe bei kaina su daugumos pasaulio šalių universitetais, pritraukiant mūsų pačių jaunimą. Emigracija žymiai išaugs. Universitetų turtas bus išgrobstytas. Dėstytojai ir kiti darbuotojai išsivaikščios. Lietuvos kultūrai bus padaryta nepataisoma žala. Padlaižiavimas dar labiau sustiprės. Daugelio iš mūsų alma mater, aukštosios mokyklos, kurios paruošė mus gyvenimui, išnyks.
Kam bankininkams tie iš visos Lietuvos studentų surinkti milžiniški pinigai? Išlaidavimas recesijos metu tapo nebemadingas.
Dalyvaukime protestuose. Kovokime už galimybę dirbti Lietuvoje.
Be kovos, mes negalime konkuruoti. (2)
1. "Nerijus Stasiulis. Studentai bus kaip vorai stiklainyje
2009-03-10
Šiandien įvyks Piliečių grupės „Už kokybišką ir prieinamą aukštąjį mokslą Lietuvoje“ mitingas. Jis organizuojamas kartu su profesinių sąjungų atstovais.
Grupė mitingą bandė organizuoti du kartus, tačiau pavyko tik dabar. Kaip sakoma, trečias kartas nemeluoja.
„Bernardinai.lt“ kalbino vieną iš mitingo organizatorių, Piliečių grupės „Už kokybišką ir prieinamą aukštąjį mokslą Lietuvoje“ narį – Nerijų Stasiulį. Jis sutiko paaiškinti, kodėl protestuoja prieš Švietimo ir mokslo ministerijos siūlomą aukštojo mokslo reformą, apibrėžti mitingo tikslus.
Kokius reikalavimus kelsite mitinguodami?
Norime, kad atsistatydintų švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius.
Taip pat siekiame, kad būtų atidėtas studijų mokesčio klausimo svarstymas. Juk pirmiausia reikia peržiūrėti visų studijų programų kokybę ir pradėti judėti aukštųjų mokyklų tinklo optimizavimo link.
Pasisakome už tai, jog jei jau mokestis neišvengiamas, tai jis, kaip ir Vakarų valstybėse, turėtų būti visiems vienodas ir kaip įmanoma mažesnis. Skaičiuojama, kad jis galėtų siekti kelis šimtus litų. O pagal ministro siūlomą tvarką, mokesčiai siektų tūkstančius litų kasmet. Tokia mokėjimo tvarka egzistuoja tik pokomunistinėse ir Afrikos valstybėse (Kenijoje, Tanzanijoje). Dalis studentų nemoka, o kiti moka labai daug pinigų. Šią tvarką laikau diskriminacine, ir taip manau ne tik aš: tarptautiniu lygiu jai pažerta gausybė kritikos.
Dar vienas reikalavimas - valdymo pertvarka. Šiuo metu valdymas neefektyvus ir neužtikrina studijų kokybės, taip pat nėra atskaitomybės visuomenei ir valstybei už skaidrų studentų bei valstybės lėšų panaudojimą aukštojoje mokykloje.
Valdymo pertvarką numatančiame Vyriausybės projekte valdymą siūloma patikėti iš išorės narių sudarytoms taryboms. Tokia tvarka yra geriausiose mokyklose ir link to pamažu juda visi, tačiau Lietuvoje tarybos nariai būtų skiriami ministro, politiniu, o ne visuomeniniu, pagrindu: nenumatomos narių atrankos, nėra ir patikimos procedūros, kaip narį atšaukti. Taip į universitetus pateks žmonės, prižiūrėsiantys, kaip dalijamas universitetų turtas, nes kai kurios mokyklos ar jų padaliniai bankrutuos, o jų turtą bus galima išgrobstyti. Valdymo pertvarka reikalinga, ir norint ją įvykdyti tereikia pasinaudoti geriausiais užsienio pavyzdžiais. Tačiau mūsų Švietimo ir mokslo ministerija tuo ir pasižymi: užsienio patirtį jie ignoruoja ir perima labai selektyviai – perima tik naudingus elementus.
Trumpai tariant, reikalaujame nepriimti Mokslo ir studijų įstatymo ir sukurti naują arba peržiūrėti dabartinį. O svarbiausia atsisakyti įsitikinimo ir koncepcijos, kad aukštąjį mokslą turėtų reformuoti laisvosios rinkos nematoma ranka.
Turėjote galimybę savo reikalavimus išsakyti švietimo ir mokslo ministrui. Koks buvo dialogo rezultatas?
Susitikimas įvyko ministro kvietimu, nes jis sužinojo apie mūsų planuojamas akcijas. Tačiau tai buvo tik bandymas imituoti dialogą.
Iki tol buvome dalyvavę ne viename Seimo komiteto posėdyje, kuriuose nei mūsų, nei kitų įstatymų kritikų niekas nesiklausė, ir toliau būdavo derinami tik kableliai, kiti neesminiai dalykai. Ministras tik darkart patvirtino savo ryžtą nesitraukti, nekeisti savo nuomonės ir mums, užuot mitingavus, pasiūlė kažkokį konstruktyvų dialogą, nors mūsų pasiūlymų net nesiruošiama klausyti.
Be to, negavome atsakymų į vieną svarbiausių klausimų: ar bus atlikta reformos socialinių padarinių analizė. To negalėjo atsakyti nė ministras, nė jo patarėjas Gytautas Damijonaitis. Paklausti, kurioje dar Vakarų valstybėje yra tokia aukštojo mokslo sistema, jie teigė, kad tokios sistemos nebandė niekas, kad tai jų kūrinys.
Kokius socialinius reformos padarinius prognozuojate Jūs?
Ministerijos konstatuojamos problemos teisingos. Pavyzdžiui, aukštųjų mokyklų yra per daug, tinklas nėra optimalus, iškreiptas studentų santykis profesinėse mokyklose, kolegijose ir aukštosiose mokyklose. Tačiau ministerija šiai problemai spręsti pasirinko nežmoniškus būdus: iš esmės bus paliktas toks pat finansavimas, tik jis bus koncentruotas laiminčiose kovą dėl išlikimo mokyklose. Daugiau gaus ta mokykla, kuri pritrauks daugiau studentų. Kadangi mokykloms tų lėšų nepakaks nė išgyventi, nė laiduoti kokybei, studentai suskirstyti į mokančius ir nemokančius. Už nemokančius mokės valstybė, o iš mokančių universitetai lups tiek, kiek pavyks nulupti. Nepopuliarūs universitetai bankrutuos.
Tai galima prilyginti darviniškai kovai dėl išlikimo, kurios metu nunyks valstybei reikalingos, tačiau nelabai populiarios programos. Tarkime, jau dabar Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos Fakulteto vadovai jaudinasi dėl reformos padarinių. Programos ten geros, tačiau nepritrauks norinčių mokėti studentų, nes studijos ten pakankamai brangios.
Taip nunyks ir regioniniai universitetai, ir specializuoti, prie kurių galima priskirti Vilniaus pedagoginį universitetą.
Reformuoti aukštojo mokslo sistemą galima protingai, palaipsniui siūlant kai kuriems universitetams persikvalifikuoti į kolegijas, nes prastas universitetas, gali būti puiki kolegija. Reformuoti reikia visą po vidurinio švietimo sektorių, įskaitant ir profesines mokyklas. Kol kas Vyriausybė nieko nedaro, kad išlaikytų aukštojo mokslo prestižą. Galima sakyti, kad po reformos prestižas bus įteisintas finansiniais svertais. Kodėl Lietuvoje negalima įvesti pasaulyje pasiteisinusios sistemos, kai du kursus profesinėje mokykloje pabaigęs studentas, gali tęsti studijas kolegijoje, o vėliau ir universitete? Tada studentai profesinio sektoriaus nebijotų ir galėtų save išbandyti: jei turi polinkį ir gabumų mokytis – tęsti studijas, jei ne – pabaigti ir dirbti.
Jūsų oponentai prognozuoja, kad konkurencija nebus akla, jog išliks tik geriausią studijų kokybę siūlantieji.
Mano nuomone, pranašumą turės lengvesnės studijų programos. O jos nebus elitinės gerąja to žodžio prasme: reikalavimai studijuojantiems nebus labai aukšti. Manau, kad nemažai pritrauks Mykolo Romerio universitetas, kuris jau dabar garsėja diplomų pardavinėjimu vakariniame ir neakivaizdiniame skyriuose. Ilgainiui visi universitetai taps tokie kaip šis: mokėsi pinigus, o po ketverių metų gausi diplomą. Bus ir aukštųjų mokyklų, kurios sutiks dempinguoti kainas – taikys mažesnes nei kiti universitetai.
Tačiau ar studentas nėra pakankamai sąmoningas žmogus, kuris turi atsakingai spręsti dėl savo išsilavinimo lygio: mokytis sąžiningai, gerai, būti motyvuotam dėl studijų, ar stoti, kur pardavinėjami diplomai?
Atėjus į kavinę, nusipirkus puodelį kavos, galima nuspręsti, ar gėrimo skonis patiko. Tačiau įstojus į universitetą, mokslo kokybę gali įvertinti tik nemažai pastudijavus, ar pabaigus universitetą. Baigęs mokyklą abiturientas spręsti apie studijų programų kokybę tikrai negali. Ministerija sako, kad būsimi studentai pradės ieškoti medžiagos Studijų kokybės vertinimo svetainėje, bet kažin ar taip nutiks.
Įmanoma, kad gabus abiturientas, kuriam nepasisekė egzamine, rinkdamasis tarp geros, bet brangios studijų programos ir geros, bet ne tokios brangios, pasirinks prastesnę, t. y. deformuos savo pasirinkimų sistemą ir nesirinks, ką nori studijuoti, rinksis tai, ką gali sau leisti. Čia ir yra kertinis reformos akmuo: kolegijas ir profesines mokyklas turi rinktis tie, kurie turi mažiau pinigų, o turtingi – aukštąsias mokyklas. Būdami šalia gabių studentų, mokantys pinigus, arba perkantys diplomus studentai mažins studijų programos kokybę.
Tačiau stojantysis turi pats rinktis ir pats turi būti atsakingas už savo sprendimą: kur nunešti savo krepšelį, o jei turi nepakankamai sugebėjimų – mokėti pinigus.
Kai abiturientai renkasi dabar, žino, kad studijų programa yra bent minimalios kokybės. Po reformos rinksis aklai. Jie negalės keliauti su savo krepšeliu ten, kur nori, nes jau nuspręsta, kiek krepšelių teks kolegijoms, kiek universitetams, kiek vienai studijų sričiai, kiek kitai. Apskritai abiturientai tik rudenį sužinos, ar mokamai, ar nemokamai studijuos, tada, kai bus suskaičiuoti visi balai ir sudarytos krepšelių eilės. Galbūt gabiam studentui pritrūks vieno balo, ir jis jau privalės mokėti.
Tai jau nėra laisva rinka. Reforma – valstybės planavimu paremtas eksperimentas, kuriuo siekiama abiturientus išstumti iš Lietuvos, arba prievarta – finansiniais svertais – nukreipti juos į žemesnio lygio programas, mokyklas, nesiremiant gabumais ir polinkiais.
Bet ar valstybė neturi teisės bent apytiksliai nustatyti, kiek specialistų prireiks darbo rinkoje, reguliuodama krepšelių studijų programose kiekį? Juk pastarųjų metų situacija graudi – statybininkas, neturintis išsilavinimo, uždirbo dukart ar triskart daugiau nei kelis mokslinius laipsnius turintis aukštosios mokyklos dėstytojas arba mokytojas.
Aukštosios mokyklos ir dabar nevengia priiminėti daugiau studentų nei gali mokyti, dėl to jos gauna daugiau pinigų, o dabar valstybė visiškai atsisako svertų ir palieka aukštąsias mokyklas kautis dėl studentų pinigų. Laimės tos, kurios taikys geresnes marketingo strategijas. Kai kurios studijų programos taip bus priverstos išnykti, ir jas galės išgelbėti užkulisinis spaudimas – studijų programas išgelbės valstybė, skirdama tiek ir tiek krepšelių, t. y. tam tikrą kiekį lėšų.
Galima prognozuoti, kad viskas bus kaip dabar, tik bus daugiau finansavimo sumaišties, nestojančių abiturientų, arba prasiskolinusių abiturientų.
Ar daugiau lėšų gali lemti geresnės kokybės studijas (užsienio dėstytojų kvietimas, vietinių dėstytojų stažuotės, galbūt didesni dėstytojų atlyginimai, kurie leistų jiems dirbti tik universitete)?
Tai yra graži vizija ir ji nepagrįsta tikrais skaičiais. Anksčiau universitetai gaudavo 47 proc. reikalingų lėšų, dabar gaus 60 proc., tačiau lėšos skiriamos ne visiems, o tik daliai studentų. Kita dalis pasitarnaus bankams – tai dar viena priežastis, kodėl pasirinkta tokia strategija, ir ji parodo, kad valstybė neturi politinės valios, kad viskas aukojama laisvajai rinkai.
Jau ir šiais metais gali būti, kad keli studentai rinksis vieną studijų programą, tačiau ji nesurinks daugiau studentų ir programa žlugs. O pinigų jiems tikriausiai niekas ir negražins, studentai galės po teismus vaikščioti. Arba kažkas įstos į merdinčią studijų programą ir po kelerių metų sužinos, kad jo programa bankrutuoja. Arba gavęs diplomą sužinos, kad aukštoji mokykla bankrutavo. Kaip eiti su tokiu diplomu pas darbdavį? Apmokestinimas gresia ir dabartiniams studentams: jei šiais ir kitais metais studijų programa nesurinks reikalingos sumos, dabartiniai studentai negalės pabaigti, arba jiems bus pasiūlyta padengti aukštosios mokyklos išlaidas. Taip mokyklos negalės prognozuoti nė kiek specialistų reikia, nė kiek lėšų gaus ir kur jas galima panaudoti.
Kodėl negalima sudaryti stabilių universitetų finansavimo sutarčių: aukštoji mokykla įrodo, kiek pagal savo galimybes gali paruošti studentų ir kokio finansavimo jai reikia.
O ar ilgainiui vienos mokyklos neišnyks, o išliks tik geros kokybės studijų programas siūlančios?
To prognozuoti neįmanoma. Per tą laiką bus daugybė žmonių aukų ir niekam nesvarbu, kas su jais nutiks.
Kiekvienai kardinaliai reformai atsiranda besipriešinančių grupių.
Yra humaniškų sprendimų ir nehumaniškų. Vienas dalykas – priverstinai, atsitiktinai priversti universitetus ir studijų programas merdėti, o humaniškesnis būdas – siūlyti reorganizuotis į kolegijas, tačiau ir tai turi būti daroma labai protingai, ne aklai ar atsitiktinai.
Kodėl gabus ir motyvuotas studijoms abiturientas turėtų mokėti, kai kartu su juo stoja norintys ne studijuoti, o, pavyzdžiui, susirasti sau patinkančią specialybę? Ir stoja vis iš naujo, kiekvienais metais...
Kiekvienas studentas, kuris sugeba įvykdyti studijų reikalavimus, yra laikomas gabiu. Aukštasis mokslas, jei įmanoma, turi būti nemokamas: taip garantuojamas studijų prieinamumas. Tačiau jei tai neįmanoma, reikia įvesti vienodą mokestį.
Lietuvoje bandoma įgyvendinti bausmių sistemą: jei nesimokysi kaip reikia, pagal akademinius kriterijus, tau bus pritaikyta bausmė – mokėsi pinigų. Tokio absurdo Vakarų sistemoje nėra, geras ir gabus studentas gali būti atleidžiamas nuo mokesčio ir jam gali būti skiriama stipendija. Galima sakyti, kad orientuojamasi į skatinimo sistemą, ne į bausmių.
Kitas siūlomas variantas – kas dvejus metus peržiūrėti rezultatus, ir tada turės mokėti tie, kurių pažymių vidurkis dviem balais mažesnis už kurso vidurkį. Taip įvedama rotacija visiškai sunaikinanti akademinį solidarumą. Vyktų darviniška kova ne tik tarp mokyklų, bet ir tarp studentų. Panaši konkurencija buvo įvesta jau po 2000–ųjų. Studentai buvo kaip vorai stiklainyje, kurie stengėsi vienas per kitą perlipti. Tai išgąsdino aukštąsias mokyklas ir sistema buvo atšaukta. Tačiau tada dar studijų kaina nebuvo tokia aukšta kaip planuojama dabar.
Verta mokėti tik tada, kai studijos bus tikrai geros kokybės ir akredituotos ne todėl, kad rektorius turėjo įtakos švietimo ir mokslo ministrui.
Kalbėjosi Kristina Urbaitytė
Nuotrauka Zenekos
Bernardinai.lt" (Nerijus Stasiulis. Studentai bus kaip vorai stiklainyje)
2. "Mr. Obama set a goal of the United States having the highest proportion of college graduates in the world by 2020. Nothing less than that will suffice in the 21st Century, when Americans are competing in a world made ever smaller by the Internet, the president said."( Obama Calls for Changes to the Education System. By DAVID STOUT and JEFF ZELENY )
Šaunuolis, Nerijau. Puiki padėties Lietuvos studijų sistemoje analizė.
Sakykim, kad visi abiturientai pasinaudos patarimais ir išvažiuos į užsienį. Universitetai, priklausomi nuo studentų atnešamų pinigų, iškart bankrutuos. Dėstytojai ir studentai turės išsivaikščioti. Ar apie tai svajoja Steponavičius? Ar atsistatydins jis tokiu atveju?
Keista pono Steponavičiaus logika: daug emigruoja, tai sukelkime kainas. Komunizmo rytojus bus garantuotas. Bet tik tiems, kuriems teks privatizuoti universitetų pastatai.
Diskusijų su Kubiliaus vyriausybe laukti neverta. Jie yra taip vadinami neoliberalai. Žinomiausias jų atstovas politikoje - buvęs JAV prezidentas Reiganas. Jie tiki, kad rinka, palikta savieigai, be valstybės reguliavimo, lengvai išsprendžia visas, tame tarpe ekologijos, moralės bei universitetų, problemas. Gili šiandieninė krizė, kurią sukėlė neoliberalų pradėtas godumo savivaliavimas, įrodo, kad jie klysta.
Lietuva pavėlavo daug dešimtmečių įsijungti į šį judėjimą, išsirinko neoliberalus blogiausiu metu, todėl dabar sumokės brangiausiai. Lietuvos ūkis neteks konkuravimui pasaulyje būtinos galimybės formuoti bendrą valstybės politiką studijose, kadrų ruošime ir ekonomikos vystyme. Mūsų universitetai negalės konkuruoti kokybe bei kaina su daugumos pasaulio šalių universitetais, pritraukiant mūsų pačių jaunimą. Emigracija žymiai išaugs. Universitetų turtas bus išgrobstytas. Dėstytojai ir kiti darbuotojai išsivaikščios. Lietuvos kultūrai bus padaryta nepataisoma žala. Padlaižiavimas dar labiau sustiprės. Daugelio iš mūsų alma mater, aukštosios mokyklos, kurios paruošė mus gyvenimui, išnyks.
Kam bankininkams tie iš visos Lietuvos studentų surinkti milžiniški pinigai? Išlaidavimas recesijos metu tapo nebemadingas.
Dalyvaukime protestuose. Kovokime už galimybę dirbti Lietuvoje.
Be kovos, mes negalime konkuruoti. (2)
1. "Nerijus Stasiulis. Studentai bus kaip vorai stiklainyje
2009-03-10
Šiandien įvyks Piliečių grupės „Už kokybišką ir prieinamą aukštąjį mokslą Lietuvoje“ mitingas. Jis organizuojamas kartu su profesinių sąjungų atstovais.
Grupė mitingą bandė organizuoti du kartus, tačiau pavyko tik dabar. Kaip sakoma, trečias kartas nemeluoja.
„Bernardinai.lt“ kalbino vieną iš mitingo organizatorių, Piliečių grupės „Už kokybišką ir prieinamą aukštąjį mokslą Lietuvoje“ narį – Nerijų Stasiulį. Jis sutiko paaiškinti, kodėl protestuoja prieš Švietimo ir mokslo ministerijos siūlomą aukštojo mokslo reformą, apibrėžti mitingo tikslus.
Kokius reikalavimus kelsite mitinguodami?
Norime, kad atsistatydintų švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius.
Taip pat siekiame, kad būtų atidėtas studijų mokesčio klausimo svarstymas. Juk pirmiausia reikia peržiūrėti visų studijų programų kokybę ir pradėti judėti aukštųjų mokyklų tinklo optimizavimo link.
Pasisakome už tai, jog jei jau mokestis neišvengiamas, tai jis, kaip ir Vakarų valstybėse, turėtų būti visiems vienodas ir kaip įmanoma mažesnis. Skaičiuojama, kad jis galėtų siekti kelis šimtus litų. O pagal ministro siūlomą tvarką, mokesčiai siektų tūkstančius litų kasmet. Tokia mokėjimo tvarka egzistuoja tik pokomunistinėse ir Afrikos valstybėse (Kenijoje, Tanzanijoje). Dalis studentų nemoka, o kiti moka labai daug pinigų. Šią tvarką laikau diskriminacine, ir taip manau ne tik aš: tarptautiniu lygiu jai pažerta gausybė kritikos.
Dar vienas reikalavimas - valdymo pertvarka. Šiuo metu valdymas neefektyvus ir neužtikrina studijų kokybės, taip pat nėra atskaitomybės visuomenei ir valstybei už skaidrų studentų bei valstybės lėšų panaudojimą aukštojoje mokykloje.
Valdymo pertvarką numatančiame Vyriausybės projekte valdymą siūloma patikėti iš išorės narių sudarytoms taryboms. Tokia tvarka yra geriausiose mokyklose ir link to pamažu juda visi, tačiau Lietuvoje tarybos nariai būtų skiriami ministro, politiniu, o ne visuomeniniu, pagrindu: nenumatomos narių atrankos, nėra ir patikimos procedūros, kaip narį atšaukti. Taip į universitetus pateks žmonės, prižiūrėsiantys, kaip dalijamas universitetų turtas, nes kai kurios mokyklos ar jų padaliniai bankrutuos, o jų turtą bus galima išgrobstyti. Valdymo pertvarka reikalinga, ir norint ją įvykdyti tereikia pasinaudoti geriausiais užsienio pavyzdžiais. Tačiau mūsų Švietimo ir mokslo ministerija tuo ir pasižymi: užsienio patirtį jie ignoruoja ir perima labai selektyviai – perima tik naudingus elementus.
Trumpai tariant, reikalaujame nepriimti Mokslo ir studijų įstatymo ir sukurti naują arba peržiūrėti dabartinį. O svarbiausia atsisakyti įsitikinimo ir koncepcijos, kad aukštąjį mokslą turėtų reformuoti laisvosios rinkos nematoma ranka.
Turėjote galimybę savo reikalavimus išsakyti švietimo ir mokslo ministrui. Koks buvo dialogo rezultatas?
Susitikimas įvyko ministro kvietimu, nes jis sužinojo apie mūsų planuojamas akcijas. Tačiau tai buvo tik bandymas imituoti dialogą.
Iki tol buvome dalyvavę ne viename Seimo komiteto posėdyje, kuriuose nei mūsų, nei kitų įstatymų kritikų niekas nesiklausė, ir toliau būdavo derinami tik kableliai, kiti neesminiai dalykai. Ministras tik darkart patvirtino savo ryžtą nesitraukti, nekeisti savo nuomonės ir mums, užuot mitingavus, pasiūlė kažkokį konstruktyvų dialogą, nors mūsų pasiūlymų net nesiruošiama klausyti.
Be to, negavome atsakymų į vieną svarbiausių klausimų: ar bus atlikta reformos socialinių padarinių analizė. To negalėjo atsakyti nė ministras, nė jo patarėjas Gytautas Damijonaitis. Paklausti, kurioje dar Vakarų valstybėje yra tokia aukštojo mokslo sistema, jie teigė, kad tokios sistemos nebandė niekas, kad tai jų kūrinys.
Kokius socialinius reformos padarinius prognozuojate Jūs?
Ministerijos konstatuojamos problemos teisingos. Pavyzdžiui, aukštųjų mokyklų yra per daug, tinklas nėra optimalus, iškreiptas studentų santykis profesinėse mokyklose, kolegijose ir aukštosiose mokyklose. Tačiau ministerija šiai problemai spręsti pasirinko nežmoniškus būdus: iš esmės bus paliktas toks pat finansavimas, tik jis bus koncentruotas laiminčiose kovą dėl išlikimo mokyklose. Daugiau gaus ta mokykla, kuri pritrauks daugiau studentų. Kadangi mokykloms tų lėšų nepakaks nė išgyventi, nė laiduoti kokybei, studentai suskirstyti į mokančius ir nemokančius. Už nemokančius mokės valstybė, o iš mokančių universitetai lups tiek, kiek pavyks nulupti. Nepopuliarūs universitetai bankrutuos.
Tai galima prilyginti darviniškai kovai dėl išlikimo, kurios metu nunyks valstybei reikalingos, tačiau nelabai populiarios programos. Tarkime, jau dabar Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos Fakulteto vadovai jaudinasi dėl reformos padarinių. Programos ten geros, tačiau nepritrauks norinčių mokėti studentų, nes studijos ten pakankamai brangios.
Taip nunyks ir regioniniai universitetai, ir specializuoti, prie kurių galima priskirti Vilniaus pedagoginį universitetą.
Reformuoti aukštojo mokslo sistemą galima protingai, palaipsniui siūlant kai kuriems universitetams persikvalifikuoti į kolegijas, nes prastas universitetas, gali būti puiki kolegija. Reformuoti reikia visą po vidurinio švietimo sektorių, įskaitant ir profesines mokyklas. Kol kas Vyriausybė nieko nedaro, kad išlaikytų aukštojo mokslo prestižą. Galima sakyti, kad po reformos prestižas bus įteisintas finansiniais svertais. Kodėl Lietuvoje negalima įvesti pasaulyje pasiteisinusios sistemos, kai du kursus profesinėje mokykloje pabaigęs studentas, gali tęsti studijas kolegijoje, o vėliau ir universitete? Tada studentai profesinio sektoriaus nebijotų ir galėtų save išbandyti: jei turi polinkį ir gabumų mokytis – tęsti studijas, jei ne – pabaigti ir dirbti.
Jūsų oponentai prognozuoja, kad konkurencija nebus akla, jog išliks tik geriausią studijų kokybę siūlantieji.
Mano nuomone, pranašumą turės lengvesnės studijų programos. O jos nebus elitinės gerąja to žodžio prasme: reikalavimai studijuojantiems nebus labai aukšti. Manau, kad nemažai pritrauks Mykolo Romerio universitetas, kuris jau dabar garsėja diplomų pardavinėjimu vakariniame ir neakivaizdiniame skyriuose. Ilgainiui visi universitetai taps tokie kaip šis: mokėsi pinigus, o po ketverių metų gausi diplomą. Bus ir aukštųjų mokyklų, kurios sutiks dempinguoti kainas – taikys mažesnes nei kiti universitetai.
Tačiau ar studentas nėra pakankamai sąmoningas žmogus, kuris turi atsakingai spręsti dėl savo išsilavinimo lygio: mokytis sąžiningai, gerai, būti motyvuotam dėl studijų, ar stoti, kur pardavinėjami diplomai?
Atėjus į kavinę, nusipirkus puodelį kavos, galima nuspręsti, ar gėrimo skonis patiko. Tačiau įstojus į universitetą, mokslo kokybę gali įvertinti tik nemažai pastudijavus, ar pabaigus universitetą. Baigęs mokyklą abiturientas spręsti apie studijų programų kokybę tikrai negali. Ministerija sako, kad būsimi studentai pradės ieškoti medžiagos Studijų kokybės vertinimo svetainėje, bet kažin ar taip nutiks.
Įmanoma, kad gabus abiturientas, kuriam nepasisekė egzamine, rinkdamasis tarp geros, bet brangios studijų programos ir geros, bet ne tokios brangios, pasirinks prastesnę, t. y. deformuos savo pasirinkimų sistemą ir nesirinks, ką nori studijuoti, rinksis tai, ką gali sau leisti. Čia ir yra kertinis reformos akmuo: kolegijas ir profesines mokyklas turi rinktis tie, kurie turi mažiau pinigų, o turtingi – aukštąsias mokyklas. Būdami šalia gabių studentų, mokantys pinigus, arba perkantys diplomus studentai mažins studijų programos kokybę.
Tačiau stojantysis turi pats rinktis ir pats turi būti atsakingas už savo sprendimą: kur nunešti savo krepšelį, o jei turi nepakankamai sugebėjimų – mokėti pinigus.
Kai abiturientai renkasi dabar, žino, kad studijų programa yra bent minimalios kokybės. Po reformos rinksis aklai. Jie negalės keliauti su savo krepšeliu ten, kur nori, nes jau nuspręsta, kiek krepšelių teks kolegijoms, kiek universitetams, kiek vienai studijų sričiai, kiek kitai. Apskritai abiturientai tik rudenį sužinos, ar mokamai, ar nemokamai studijuos, tada, kai bus suskaičiuoti visi balai ir sudarytos krepšelių eilės. Galbūt gabiam studentui pritrūks vieno balo, ir jis jau privalės mokėti.
Tai jau nėra laisva rinka. Reforma – valstybės planavimu paremtas eksperimentas, kuriuo siekiama abiturientus išstumti iš Lietuvos, arba prievarta – finansiniais svertais – nukreipti juos į žemesnio lygio programas, mokyklas, nesiremiant gabumais ir polinkiais.
Bet ar valstybė neturi teisės bent apytiksliai nustatyti, kiek specialistų prireiks darbo rinkoje, reguliuodama krepšelių studijų programose kiekį? Juk pastarųjų metų situacija graudi – statybininkas, neturintis išsilavinimo, uždirbo dukart ar triskart daugiau nei kelis mokslinius laipsnius turintis aukštosios mokyklos dėstytojas arba mokytojas.
Aukštosios mokyklos ir dabar nevengia priiminėti daugiau studentų nei gali mokyti, dėl to jos gauna daugiau pinigų, o dabar valstybė visiškai atsisako svertų ir palieka aukštąsias mokyklas kautis dėl studentų pinigų. Laimės tos, kurios taikys geresnes marketingo strategijas. Kai kurios studijų programos taip bus priverstos išnykti, ir jas galės išgelbėti užkulisinis spaudimas – studijų programas išgelbės valstybė, skirdama tiek ir tiek krepšelių, t. y. tam tikrą kiekį lėšų.
Galima prognozuoti, kad viskas bus kaip dabar, tik bus daugiau finansavimo sumaišties, nestojančių abiturientų, arba prasiskolinusių abiturientų.
Ar daugiau lėšų gali lemti geresnės kokybės studijas (užsienio dėstytojų kvietimas, vietinių dėstytojų stažuotės, galbūt didesni dėstytojų atlyginimai, kurie leistų jiems dirbti tik universitete)?
Tai yra graži vizija ir ji nepagrįsta tikrais skaičiais. Anksčiau universitetai gaudavo 47 proc. reikalingų lėšų, dabar gaus 60 proc., tačiau lėšos skiriamos ne visiems, o tik daliai studentų. Kita dalis pasitarnaus bankams – tai dar viena priežastis, kodėl pasirinkta tokia strategija, ir ji parodo, kad valstybė neturi politinės valios, kad viskas aukojama laisvajai rinkai.
Jau ir šiais metais gali būti, kad keli studentai rinksis vieną studijų programą, tačiau ji nesurinks daugiau studentų ir programa žlugs. O pinigų jiems tikriausiai niekas ir negražins, studentai galės po teismus vaikščioti. Arba kažkas įstos į merdinčią studijų programą ir po kelerių metų sužinos, kad jo programa bankrutuoja. Arba gavęs diplomą sužinos, kad aukštoji mokykla bankrutavo. Kaip eiti su tokiu diplomu pas darbdavį? Apmokestinimas gresia ir dabartiniams studentams: jei šiais ir kitais metais studijų programa nesurinks reikalingos sumos, dabartiniai studentai negalės pabaigti, arba jiems bus pasiūlyta padengti aukštosios mokyklos išlaidas. Taip mokyklos negalės prognozuoti nė kiek specialistų reikia, nė kiek lėšų gaus ir kur jas galima panaudoti.
Kodėl negalima sudaryti stabilių universitetų finansavimo sutarčių: aukštoji mokykla įrodo, kiek pagal savo galimybes gali paruošti studentų ir kokio finansavimo jai reikia.
O ar ilgainiui vienos mokyklos neišnyks, o išliks tik geros kokybės studijų programas siūlančios?
To prognozuoti neįmanoma. Per tą laiką bus daugybė žmonių aukų ir niekam nesvarbu, kas su jais nutiks.
Kiekvienai kardinaliai reformai atsiranda besipriešinančių grupių.
Yra humaniškų sprendimų ir nehumaniškų. Vienas dalykas – priverstinai, atsitiktinai priversti universitetus ir studijų programas merdėti, o humaniškesnis būdas – siūlyti reorganizuotis į kolegijas, tačiau ir tai turi būti daroma labai protingai, ne aklai ar atsitiktinai.
Kodėl gabus ir motyvuotas studijoms abiturientas turėtų mokėti, kai kartu su juo stoja norintys ne studijuoti, o, pavyzdžiui, susirasti sau patinkančią specialybę? Ir stoja vis iš naujo, kiekvienais metais...
Kiekvienas studentas, kuris sugeba įvykdyti studijų reikalavimus, yra laikomas gabiu. Aukštasis mokslas, jei įmanoma, turi būti nemokamas: taip garantuojamas studijų prieinamumas. Tačiau jei tai neįmanoma, reikia įvesti vienodą mokestį.
Lietuvoje bandoma įgyvendinti bausmių sistemą: jei nesimokysi kaip reikia, pagal akademinius kriterijus, tau bus pritaikyta bausmė – mokėsi pinigų. Tokio absurdo Vakarų sistemoje nėra, geras ir gabus studentas gali būti atleidžiamas nuo mokesčio ir jam gali būti skiriama stipendija. Galima sakyti, kad orientuojamasi į skatinimo sistemą, ne į bausmių.
Kitas siūlomas variantas – kas dvejus metus peržiūrėti rezultatus, ir tada turės mokėti tie, kurių pažymių vidurkis dviem balais mažesnis už kurso vidurkį. Taip įvedama rotacija visiškai sunaikinanti akademinį solidarumą. Vyktų darviniška kova ne tik tarp mokyklų, bet ir tarp studentų. Panaši konkurencija buvo įvesta jau po 2000–ųjų. Studentai buvo kaip vorai stiklainyje, kurie stengėsi vienas per kitą perlipti. Tai išgąsdino aukštąsias mokyklas ir sistema buvo atšaukta. Tačiau tada dar studijų kaina nebuvo tokia aukšta kaip planuojama dabar.
Verta mokėti tik tada, kai studijos bus tikrai geros kokybės ir akredituotos ne todėl, kad rektorius turėjo įtakos švietimo ir mokslo ministrui.
Kalbėjosi Kristina Urbaitytė
Nuotrauka Zenekos
Bernardinai.lt" (Nerijus Stasiulis. Studentai bus kaip vorai stiklainyje)
2. "Mr. Obama set a goal of the United States having the highest proportion of college graduates in the world by 2020. Nothing less than that will suffice in the 21st Century, when Americans are competing in a world made ever smaller by the Internet, the president said."( Obama Calls for Changes to the Education System. By DAVID STOUT and JEFF ZELENY )
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)