2010 m. gegužės 21 d., penktadienis
2010 m. gegužės 20 d., ketvirtadienis
Neužbaigta revoliucija
_Public life in the ex-communist world is again run by a well-connected elite. But things may be starting to change
May 19th 2010 | From The Economist online
The Europe.view column will henceforth appear as a weekly posting at Eastern Approaches, The Economist's central and eastern Europe blog.
IN THE communist era, the countries of eastern and central Europe were run by tightly knit clans. Connections, particularly those of your parents, mattered more than ability. The same kind of people held the top jobs in the ruling party, in government, in media and in commerce and industry. One of the most potent fuels for the revolutions of 1989 was public discontent with this closed system and the unfairness and incompetence that went along with it.
It worked for a time. In the 1990s, social mobility, in both directions, was huge. Some of the former elite ended up washing dishes or selling insurance. People from the fringes of society (unemployed playwrights and electricians) rose to giddy heights. Capitalism opened huge possibilities for the flexible and ambitious. And if you didn’t like it, you could always leave: millions of people tasted the difference with work and study abroad.
They won that fight
But the new era proved brief. Instead of the old monopoly, a new cartel now holds sway. It is not so blatant. The communist parties' statutory grip on power is gone, as are the grim, grey men of the secret police. But from the Baltic to the Black sea, public life has again started looking like a game for insiders. The same people, with backgrounds in the same elite universities, with wealthy and well-connected parents, dominate politics, the media and top jobs in officialdom. Social mobility is slowing in many parts of the developed world, particularly Britain and America. But it is tantalising to see it fade in “new Europe”, which once seemed so open and dynamic.
The problem is most acute in politics. Generous subsidies for established parties rig the system against outsiders and newcomers. Electoral rules have the same effect—candidates for election face onerous registration requirements, for example. When voices are muffled, so are choices. Emigration, and in extreme cases even depopulation, is the unwelcome result.
But change does seem to be afoot. Running as an independent, Indrek Tarand, a popular former official, won a surprise victory in Estonia’s elections to the European parliament last year. In Hungary, the green-tinged anti-corruption movement Lehet Más a Politika (Politics can be different) won an unexpected 7.5% of the vote in the recent parliamentary elections. Less pleasingly, in the same election the far-right anti-establishment Jobbik party won nearly 17%, helped by protest votes as well as its traditional racist base.
The trend is visible elsewhere in central Europe. As the print edition reports this week, new parties and protest movements are making inroads into the clubby politics of the Czech Republic and Slovakia. Some, such as the Slovak Sloboda a Solidarita (Freedom and Solidarity), make heavy use of the internet. In the Czech Republic, a movement called Change the Politicians uses smartly made video clips of cultural hotshots such as Aňa Geislerová, Aneta Langerová, Marta Kubišová and Jiří Stránský denouncing corruption and calling for change.
But complaining is easy, as is casting a protest vote. The newcomers will certainly put the old guard under greater scrutiny, dent cultures of impunity and give heart to others who want to change the system. But that is not enough. What the ex-communist countries need is a big new impetus, to complete the changes in officialdom and public services promised but not fully achieved after the collapse of communism. Accession to the European Union and NATO gave that process a boost, but it has proved only temporary. In some respects, the countries of the region are regressing. To restore momentum the new outsiders must show that they can win power and use it—and at the same time not fall into the mire that has engulfed their predecessors._
May 19th 2010 | From The Economist online
The Europe.view column will henceforth appear as a weekly posting at Eastern Approaches, The Economist's central and eastern Europe blog.
IN THE communist era, the countries of eastern and central Europe were run by tightly knit clans. Connections, particularly those of your parents, mattered more than ability. The same kind of people held the top jobs in the ruling party, in government, in media and in commerce and industry. One of the most potent fuels for the revolutions of 1989 was public discontent with this closed system and the unfairness and incompetence that went along with it.
It worked for a time. In the 1990s, social mobility, in both directions, was huge. Some of the former elite ended up washing dishes or selling insurance. People from the fringes of society (unemployed playwrights and electricians) rose to giddy heights. Capitalism opened huge possibilities for the flexible and ambitious. And if you didn’t like it, you could always leave: millions of people tasted the difference with work and study abroad.
They won that fight
But the new era proved brief. Instead of the old monopoly, a new cartel now holds sway. It is not so blatant. The communist parties' statutory grip on power is gone, as are the grim, grey men of the secret police. But from the Baltic to the Black sea, public life has again started looking like a game for insiders. The same people, with backgrounds in the same elite universities, with wealthy and well-connected parents, dominate politics, the media and top jobs in officialdom. Social mobility is slowing in many parts of the developed world, particularly Britain and America. But it is tantalising to see it fade in “new Europe”, which once seemed so open and dynamic.
The problem is most acute in politics. Generous subsidies for established parties rig the system against outsiders and newcomers. Electoral rules have the same effect—candidates for election face onerous registration requirements, for example. When voices are muffled, so are choices. Emigration, and in extreme cases even depopulation, is the unwelcome result.
But change does seem to be afoot. Running as an independent, Indrek Tarand, a popular former official, won a surprise victory in Estonia’s elections to the European parliament last year. In Hungary, the green-tinged anti-corruption movement Lehet Más a Politika (Politics can be different) won an unexpected 7.5% of the vote in the recent parliamentary elections. Less pleasingly, in the same election the far-right anti-establishment Jobbik party won nearly 17%, helped by protest votes as well as its traditional racist base.
The trend is visible elsewhere in central Europe. As the print edition reports this week, new parties and protest movements are making inroads into the clubby politics of the Czech Republic and Slovakia. Some, such as the Slovak Sloboda a Solidarita (Freedom and Solidarity), make heavy use of the internet. In the Czech Republic, a movement called Change the Politicians uses smartly made video clips of cultural hotshots such as Aňa Geislerová, Aneta Langerová, Marta Kubišová and Jiří Stránský denouncing corruption and calling for change.
But complaining is easy, as is casting a protest vote. The newcomers will certainly put the old guard under greater scrutiny, dent cultures of impunity and give heart to others who want to change the system. But that is not enough. What the ex-communist countries need is a big new impetus, to complete the changes in officialdom and public services promised but not fully achieved after the collapse of communism. Accession to the European Union and NATO gave that process a boost, but it has proved only temporary. In some respects, the countries of the region are regressing. To restore momentum the new outsiders must show that they can win power and use it—and at the same time not fall into the mire that has engulfed their predecessors._
Kaip mums sužinoti?
Sveikatos apsaugos ministerijos biurokratai aiškina mums, kad ligoninės turi teisę pasinaudoti mūsų bejėgiškumu prieš sunkią operaciją ir kitais sunkios ligos atvejais ir paprašyti mus susimokėti už mėgintuvėlius analizėms, už visus vaistus ir kitas paslaugas, kurias ligoninės mums privalo suteikti nemokamai. Ligoninės pasirodo turi teisę nuslėpti mūsų teisę gauti nemokamas paslaugas, nuslėpti kad jos prašo tariamos mūsų paramos, o realiai reketuoja bejėgius žmones, kaip jau priimta mūsų valstybėje visais lygiais. Kaip sužinoti, kas mums priklauso? Ministerijos biurokratai sako, kad neva tai būtų išmintinga klausti mus reketuojančius medikus.
Ir nežinai dabar, žmogau. Na o ką daryti, kai Kubilius ir vėl reikalauja atiduoti į valstybės biudžetą dalį pašalpų mamoms, dalį tarnautojų atlyginimų, papildomus indėlius į biudžetą iš vos besilaikančių verslų... Ar čia Kubilius prašo paremti daug milijonų vertas užsitęsusias Premjero rezidencijos statybas, ar tikrai mūsų vargana valstybėlė sugrius, nesurinkusi tuos paskutinius grašius iš pačių mažiausiai sugebančių apsiginti? Ar eiti ir protestuoti, nes tokiu atveju valdžia greitai atsitokėja ir atsisako didžiausią nepasitenkinimą sukėlusių reikalavimų, ar tyliai toliau kentėti?
Ir nežinai dabar, žmogau. Na o ką daryti, kai Kubilius ir vėl reikalauja atiduoti į valstybės biudžetą dalį pašalpų mamoms, dalį tarnautojų atlyginimų, papildomus indėlius į biudžetą iš vos besilaikančių verslų... Ar čia Kubilius prašo paremti daug milijonų vertas užsitęsusias Premjero rezidencijos statybas, ar tikrai mūsų vargana valstybėlė sugrius, nesurinkusi tuos paskutinius grašius iš pačių mažiausiai sugebančių apsiginti? Ar eiti ir protestuoti, nes tokiu atveju valdžia greitai atsitokėja ir atsisako didžiausią nepasitenkinimą sukėlusių reikalavimų, ar tyliai toliau kentėti?
2010 m. gegužės 19 d., trečiadienis
Kodėl verta pagalvoti apie studijas užsienyje?
Vėl sugrįžo slogi pasenusi tarybinės propagandos laikų atmosfera. Visi bijo pasirodyti viešumoje, neprisidengę tuo pačiu propagandos burbulu. Argumentai už studijas užsieny aptariami tik slaptai virtuvėse.
Kaip ir tarybiniais laikais neminimas išsilavinimo kainos ir kokybės santykis. O jis yra svarbus. Net jei pavyksta įstojant gauti valstybės finansavimą, nėra garantijos, kad vėliau studijuojant neteks skolintis milžiniškas sumas, kurių lietuviškas išsilavinimas nėra vertas, nes negarantuoja taip gerai apmokamo darbo.
Mūsų išsilavinimo sistema kuria kadrus neegzistuojančiai Tarybų Sąjungos integruotai ekonomikai. Mes dar nepasirinkome Lietuvos ūkio vystymo krypties ir profesijų, kurios būtų konkurencingos šiais laikais. Tai tikrai nėra primityvios, žemos kokybės, statybos. Mokantis užsieny, bent jau yra neblogas šansas tas žinias pritaikyti užsieny bei susipažinti su šiuolaikinėmis darbo vietomis.
Ypač naivus yra taip pat pasenęs reikalavimas dėstytojams ir profesoriams tobulai žinoti lietuvių kalbą. Dėl to reikalavimo mes negalime deramai konkuruoti, vystydami geriausius talentus, kokius tik įmanoma pasamdyti Lietuvai.
Stebina dažnai nuskambantis nuo senų laikų išlikusio lietuviško darbštumo niekinimas. Užsieny studijuojantis jaunimas puikiai išmoksta kalbas ir greitai įsigyja draugų. Žmonės dirba retkarčiais po aštuoniolika valandų per parą tikrai ne dėl socializacijos stokos.
Kaip ir tarybiniais laikais neminimas išsilavinimo kainos ir kokybės santykis. O jis yra svarbus. Net jei pavyksta įstojant gauti valstybės finansavimą, nėra garantijos, kad vėliau studijuojant neteks skolintis milžiniškas sumas, kurių lietuviškas išsilavinimas nėra vertas, nes negarantuoja taip gerai apmokamo darbo.
Mūsų išsilavinimo sistema kuria kadrus neegzistuojančiai Tarybų Sąjungos integruotai ekonomikai. Mes dar nepasirinkome Lietuvos ūkio vystymo krypties ir profesijų, kurios būtų konkurencingos šiais laikais. Tai tikrai nėra primityvios, žemos kokybės, statybos. Mokantis užsieny, bent jau yra neblogas šansas tas žinias pritaikyti užsieny bei susipažinti su šiuolaikinėmis darbo vietomis.
Ypač naivus yra taip pat pasenęs reikalavimas dėstytojams ir profesoriams tobulai žinoti lietuvių kalbą. Dėl to reikalavimo mes negalime deramai konkuruoti, vystydami geriausius talentus, kokius tik įmanoma pasamdyti Lietuvai.
Stebina dažnai nuskambantis nuo senų laikų išlikusio lietuviško darbštumo niekinimas. Užsieny studijuojantis jaunimas puikiai išmoksta kalbas ir greitai įsigyja draugų. Žmonės dirba retkarčiais po aštuoniolika valandų per parą tikrai ne dėl socializacijos stokos.
2010 m. gegužės 18 d., antradienis
Propaganda prieš emigrantus valdantiesiems nepadeda
_Požiūris į ekonominius emigrantus buvo neabejotinai palankus (74 proc., tarp jaunimo – net 83 proc.). Tokia nuomonė tyrėjus nustebino – ji kontrastavo su informacija viešajame diskurse_ [1].
1. Sunkmečiu išeiviai traukia ne namo, o toliau ieškoti laimės užsienyje
Eglė Digrytė, www.DELFI.lt.
1. Sunkmečiu išeiviai traukia ne namo, o toliau ieškoti laimės užsienyje
Eglė Digrytė, www.DELFI.lt.
2010 m. gegužės 17 d., pirmadienis
P.Gylys. Kaip lietuviai litą devalvuoja
2010 gegužės mėn. 17 d. 09:44
Mūsų krašte sukurta tokia psichologinė atmosfera, kurioje kalbėti apie lito devalvavimą yra tarsi nepatriotiška ir visai neprofesionalu. Politikai savo bene didžiausiu pasiekimu laiko tai, kad litas nedevalvuotas ir Lietuva esą dar išlaiko savo greito ir sklandaus įėjimo į euro zoną šansus. Euro euforija ir devalvavimo temos tabu vieningai palaikomos ir mūsų žurnalistų korpuso.
Tai nebūtų blogai, jei opinijos formuotojai atskleistų visą savo argumentaciją ir pristatytų sistemišką požiūrį į mūsų valiutines problemas. Deja, užkeikimų šiuo klausimu yra daugiau nei rimtų argumentų. Todėl dažnai susidaro įspūdis, jog šią nuomonę formuoja žmonės, kurie prisidengdami patriotizmu bando „prastumti“ savo ar savo maitintojų privatų interesą. Arba tiesiog nesusivokia situacijoje, nes tapo savo pačių propagandos aukomis.
Pradėkime nuo devalvacijos, kuri yra nacionalinės valiutos kurso sumažinimas centrinio banko sprendimu. Jis gali turėti daugybę skirtingomis - teigiama ir neigiama - kryptimis veikiančių pasekmių. Bene pagrindinė – eksporto sąlygų pagerinimas. Jei patys eksportuotojai išveža prekes iš šalies, jų pajamos po devalvacijos padidėja. Antra vertus, jei užsieniečiai patys šalies rinkoje įsigyja prekių (tai tos šalies požiūriu irgi yra eksportas), jiems tokie pirkimai kainuoja pigiau. Tačiau devalvavimas pabrangina šalies importą. Vadinasi, ji nėra naudinga importuotojams.
Tiesa, ji palanki vietiniam verslui, kuris vidaus rinkoje konkuruoja su atvežtinių prekių gamintojais. Užsienio konkurentų prekės pabrangsta ir todėl jų pozicijos susilpnėja. Apibendrintant, devalvacija gerina šalies einamosios sąskaitos balansą ir taip mažina šalies privataus ir viešojo sektoriaus prasiskolinimo grėsmę - šio balanso deficito atveju tenka skolintis.
Mes pasirinkome, tiksliau mums buvo parinktas kitas – vidinio devalvavimo kelias. Kažkada buvo mesta frazė – jei nenupiginame lito, kažką teks atpiginti.
Povilas Gylys
Kartu devalvacija pagerina užsieniečių galimybes investuoti į šalį – jie už tą pačią užsienio valiutos sumą gali nupirkti daugiau vietinio finansinio ar materialaus kapitalo. O juk Baltijos jūroje vandens lygis tuoj pakils nuo mūsų ašarų, išlietų laukiant nesulaukiant užsienio investicijų. Kartu devalvacija menkina šalies verslo galimybes investuoti užsienyje. Visa tai gerina kapitalo sąskaitos balansą. Iš esmės, devalvuojant valiutą, mokėjimų balansas - t.y. balansas tarp visų metinių pajamų iš užsienio ir visų išlaidų užsienyje - gerėja.
Tačiau devalvacijos dažnai vengiama dėl to, kad toks veiksmas automatiškai padidina tarptautinę šalies subjektų skolą tvirta valiuta, išreikštą nacionaline valiuta, nes už tą pačią eurų, dolerių ar kitos tvirtos valiutos sumą reikia pakloti didesnę nacionalinės valiutos sumą.
Nors tikras, išorinis devalvavimas turi tiek neigiamų, tiek teigiamų pasekmių, Lietuvą valdančios vidaus ir išorės jėgos formuoja viešąją nuomonę, kad vienintelė ir absoliučiai teisinga, neginčijamai protinga strategija yra esamo valiutos kurso išlaikymas bet kokia kaina vengiant oficialaus, išorinio mūsų valiutos devalvavimo.
Vienas iš svarbiausių argumentų – taip Lietuva lengviau įsives eurą. Mes pasirinkome, tiksliau mums buvo parinktas kitas – vidinio devalvavimo kelias. Kaip visada - nei viešos, nei, kiek žinau, konfidencialios aukščiausio lygio diskusijos tuo klausimu nebuvo arba diskutavo tik tie, kuriems esama padėtis yra naudinga. Kažkada buvo mesta frazė – jei nenupiginame lito, kažką teks atpiginti.
Vidinis devalvavimas reiškia darbo užmokesčio ir kainų prekėms bei paslaugoms mažinimą. Tą pasirinkimą mes jau jaučiame. Jį jaučia latviai, estai, airiai ir graikai. Pastarosios dvi šalys turės eiti tuo keliu, nes neturi savo valiutos, kurią galėtų devalvuoti, o euro devalvuoti dėl nelaimėlių graikų ar airių euro zona nesirengia.
Kas kita yra Lietuva, kuri savo valiutą tebeturi. Tiesa, ji yra kitos rūšies valiutiniuose spąstuose. Mat egzistuoja įtakingi galios centrai, pirmiausia bankai, kurie nėra suinteresuoti įprastine devalvacija, nes tuomet išvežant mūsų šalyje litais gautas pajamas prieš tai jas pavertus eurais, jos sumažėja.
Antra vertus, didelė gyventojų ir verslo grupė, paėmusių kreditus eurais, bijo devalvacijos, nes tai padidina jų įsiskolinimą litais.
Trečia, egzistuoja ir politiniai spąstai, į kuriuos bijo patekti politikai, nenorintys užsitraukti galingos verslo dalies ir nemažo, prasiskolinusio eurais, viduriniojo sluoksnio nemalonę. Bent dalis jų suvokia, jog reikia svarstyti vidinės ir išorinės lito devalvacijos variantus kaip galimas alternatyvas, tačiau bijo tokią diskusiją pradėti. Iš dalies dėl to, jog mūsų žmonės mūsų nuomonės formuotojų yra smarkiai indoktrinuoti ir kalbas apie lito devalvavimą prilygina Tėvynės išdavimui. Manau tiek indoktrinuotojams, tiek kitiems žmonės vertėtų atsiversti ekonomikos vadovėlius...
Visas tas nemalonias pasekmes, kylančias iš vidinės ar išorinės, tikrosios devalvacijos galima buvo numatyti ir ištirti. Ir tai numatyti bei analizuoti turėjo ne tiek komerciniai bankai su jų ekspertais, bet, pirmiausia, Lietuvos bankas, jo vadovai ir analitikai… Deja, jie „nematė“, kaip litą iš pinigų cirkuliacijos stumia euras ir kaip iš to proceso, vadinamo dolerizacija, kyla valiutinė rizika, t. y. rizika, kad lito ir euro kursas gali pasikeisti daliai ūkio subjektų nenaudinga linkme.
Kaip „nepastebėjo“ ir to, kad Lietuvoje veikiant antiinfliaciniam savo prigimtimi valiutų valdybos modeliui, kaip tik per eurų antplūdį iš motininių vakarų bankų šalies ekonomika buvo infliuota, perkaitinta ir po jos atšalimo nekilnojamojo turto sektoriuje buvo įšaldytos, Lietuvos mastais, milžiniškos lėšos.
Taip buvo užprogramuotas drastiškas nacionalinio produkto sumažėjimas, staigus nedarbo kilimas ir pan. Eurų antplūdis taip pat prisidėjo prie realaus lito nuvertėjimo ne tik vidaus ekonomikos, bet ir tarptautiniu požiūriu. Kitaip sakant, realus lito kursas ėmė tolti nuo nominalaus jo kurso. Tarptautinėse rinkose dominuoja požiūris, kad dabartinis nominalus lito kursas yra per aukštas ir jį reiktų koreguoti. Teoriškai egzistuoja dvi korekcijos rūšys - išorinė arba vidinė devalvacija. Mes pasirinkome vidinę devalvaciją.
Dabar mūsų centrinio banko lyderiai kartu su šalies politiniais lyderiais, kitais „elitiniais“ veikėjais iš dramblio kaulo bokšto stebi, kaip vyksta vidinė devalvacija, kaip krenta darbo užmokestis, laukia kada pradės kristi kainos (kai kur jos kyla) ir mūsų šalies ekonomika tarptautiniu mastu taps konkurencingesnė. Tačiau tai kelias, kuriuo einant sėkmės perspektyva, geriausiu atveju, yra miglota.
Pasirenkant šį kelią reiktų suvokti, jog jis susijęs su tolesniu žmonių perkamosios galios kritimu ir, tuo pačiu, su nedidėjančiomis verslo galimybėmis parduoti savo prekes ir paslaugas. Tai ypač skaudžiai jaučia vietinei rinkai dirbantis smulkus ir vidutinis verslas, apie kurio skatinimą taip mėgsta kalbėti mūsų nomenklatūra. Taip pat su pavojumi, jog eilinį kartą pasirinktos strategijos našta nebus teisingai paskirstyta tarp turtingų ir neturtingų.
Centrinio banko vadovai ir politikai, atsakingi už viešąjį šalies interesą (komercinių bankų ekspertai pagal savo pareigas įpareigoti ginti privačius bankų interesus), turėtų gerai ištirti, ar pasirinktas kelias, reiškiantis didžiules ekonomines aukas, tikrai atgaivins ekonomiką ir pagreitins civilizuotą įėjimą į euro zoną. Beje, pats euras mums turėtų būti ne tikslas, o priemonė. Tikslas yra šalies gerovė.
P.S. Perskaitęs šį tekstą tūlas lietuvis paklaus - o kur priemonės padėčiai pagerinti. Į tai atsakysiu - čia pateikiamas Lietuvos valiutinės situacijos diagnozės eskizinis variantas.. Gydymą turėtų siūlyti ir vykdyti tie, kurie oficialiai atsakingi už padėtį šalyje. Akademiniai sluoksniai galėtų prisidėti, jei valdžia rimtai imtųsi gydymo funkcijų.
Mūsų krašte sukurta tokia psichologinė atmosfera, kurioje kalbėti apie lito devalvavimą yra tarsi nepatriotiška ir visai neprofesionalu. Politikai savo bene didžiausiu pasiekimu laiko tai, kad litas nedevalvuotas ir Lietuva esą dar išlaiko savo greito ir sklandaus įėjimo į euro zoną šansus. Euro euforija ir devalvavimo temos tabu vieningai palaikomos ir mūsų žurnalistų korpuso.
Tai nebūtų blogai, jei opinijos formuotojai atskleistų visą savo argumentaciją ir pristatytų sistemišką požiūrį į mūsų valiutines problemas. Deja, užkeikimų šiuo klausimu yra daugiau nei rimtų argumentų. Todėl dažnai susidaro įspūdis, jog šią nuomonę formuoja žmonės, kurie prisidengdami patriotizmu bando „prastumti“ savo ar savo maitintojų privatų interesą. Arba tiesiog nesusivokia situacijoje, nes tapo savo pačių propagandos aukomis.
Pradėkime nuo devalvacijos, kuri yra nacionalinės valiutos kurso sumažinimas centrinio banko sprendimu. Jis gali turėti daugybę skirtingomis - teigiama ir neigiama - kryptimis veikiančių pasekmių. Bene pagrindinė – eksporto sąlygų pagerinimas. Jei patys eksportuotojai išveža prekes iš šalies, jų pajamos po devalvacijos padidėja. Antra vertus, jei užsieniečiai patys šalies rinkoje įsigyja prekių (tai tos šalies požiūriu irgi yra eksportas), jiems tokie pirkimai kainuoja pigiau. Tačiau devalvavimas pabrangina šalies importą. Vadinasi, ji nėra naudinga importuotojams.
Tiesa, ji palanki vietiniam verslui, kuris vidaus rinkoje konkuruoja su atvežtinių prekių gamintojais. Užsienio konkurentų prekės pabrangsta ir todėl jų pozicijos susilpnėja. Apibendrintant, devalvacija gerina šalies einamosios sąskaitos balansą ir taip mažina šalies privataus ir viešojo sektoriaus prasiskolinimo grėsmę - šio balanso deficito atveju tenka skolintis.
Mes pasirinkome, tiksliau mums buvo parinktas kitas – vidinio devalvavimo kelias. Kažkada buvo mesta frazė – jei nenupiginame lito, kažką teks atpiginti.
Povilas Gylys
Kartu devalvacija pagerina užsieniečių galimybes investuoti į šalį – jie už tą pačią užsienio valiutos sumą gali nupirkti daugiau vietinio finansinio ar materialaus kapitalo. O juk Baltijos jūroje vandens lygis tuoj pakils nuo mūsų ašarų, išlietų laukiant nesulaukiant užsienio investicijų. Kartu devalvacija menkina šalies verslo galimybes investuoti užsienyje. Visa tai gerina kapitalo sąskaitos balansą. Iš esmės, devalvuojant valiutą, mokėjimų balansas - t.y. balansas tarp visų metinių pajamų iš užsienio ir visų išlaidų užsienyje - gerėja.
Tačiau devalvacijos dažnai vengiama dėl to, kad toks veiksmas automatiškai padidina tarptautinę šalies subjektų skolą tvirta valiuta, išreikštą nacionaline valiuta, nes už tą pačią eurų, dolerių ar kitos tvirtos valiutos sumą reikia pakloti didesnę nacionalinės valiutos sumą.
Nors tikras, išorinis devalvavimas turi tiek neigiamų, tiek teigiamų pasekmių, Lietuvą valdančios vidaus ir išorės jėgos formuoja viešąją nuomonę, kad vienintelė ir absoliučiai teisinga, neginčijamai protinga strategija yra esamo valiutos kurso išlaikymas bet kokia kaina vengiant oficialaus, išorinio mūsų valiutos devalvavimo.
Vienas iš svarbiausių argumentų – taip Lietuva lengviau įsives eurą. Mes pasirinkome, tiksliau mums buvo parinktas kitas – vidinio devalvavimo kelias. Kaip visada - nei viešos, nei, kiek žinau, konfidencialios aukščiausio lygio diskusijos tuo klausimu nebuvo arba diskutavo tik tie, kuriems esama padėtis yra naudinga. Kažkada buvo mesta frazė – jei nenupiginame lito, kažką teks atpiginti.
Vidinis devalvavimas reiškia darbo užmokesčio ir kainų prekėms bei paslaugoms mažinimą. Tą pasirinkimą mes jau jaučiame. Jį jaučia latviai, estai, airiai ir graikai. Pastarosios dvi šalys turės eiti tuo keliu, nes neturi savo valiutos, kurią galėtų devalvuoti, o euro devalvuoti dėl nelaimėlių graikų ar airių euro zona nesirengia.
Kas kita yra Lietuva, kuri savo valiutą tebeturi. Tiesa, ji yra kitos rūšies valiutiniuose spąstuose. Mat egzistuoja įtakingi galios centrai, pirmiausia bankai, kurie nėra suinteresuoti įprastine devalvacija, nes tuomet išvežant mūsų šalyje litais gautas pajamas prieš tai jas pavertus eurais, jos sumažėja.
Antra vertus, didelė gyventojų ir verslo grupė, paėmusių kreditus eurais, bijo devalvacijos, nes tai padidina jų įsiskolinimą litais.
Trečia, egzistuoja ir politiniai spąstai, į kuriuos bijo patekti politikai, nenorintys užsitraukti galingos verslo dalies ir nemažo, prasiskolinusio eurais, viduriniojo sluoksnio nemalonę. Bent dalis jų suvokia, jog reikia svarstyti vidinės ir išorinės lito devalvacijos variantus kaip galimas alternatyvas, tačiau bijo tokią diskusiją pradėti. Iš dalies dėl to, jog mūsų žmonės mūsų nuomonės formuotojų yra smarkiai indoktrinuoti ir kalbas apie lito devalvavimą prilygina Tėvynės išdavimui. Manau tiek indoktrinuotojams, tiek kitiems žmonės vertėtų atsiversti ekonomikos vadovėlius...
Visas tas nemalonias pasekmes, kylančias iš vidinės ar išorinės, tikrosios devalvacijos galima buvo numatyti ir ištirti. Ir tai numatyti bei analizuoti turėjo ne tiek komerciniai bankai su jų ekspertais, bet, pirmiausia, Lietuvos bankas, jo vadovai ir analitikai… Deja, jie „nematė“, kaip litą iš pinigų cirkuliacijos stumia euras ir kaip iš to proceso, vadinamo dolerizacija, kyla valiutinė rizika, t. y. rizika, kad lito ir euro kursas gali pasikeisti daliai ūkio subjektų nenaudinga linkme.
Kaip „nepastebėjo“ ir to, kad Lietuvoje veikiant antiinfliaciniam savo prigimtimi valiutų valdybos modeliui, kaip tik per eurų antplūdį iš motininių vakarų bankų šalies ekonomika buvo infliuota, perkaitinta ir po jos atšalimo nekilnojamojo turto sektoriuje buvo įšaldytos, Lietuvos mastais, milžiniškos lėšos.
Taip buvo užprogramuotas drastiškas nacionalinio produkto sumažėjimas, staigus nedarbo kilimas ir pan. Eurų antplūdis taip pat prisidėjo prie realaus lito nuvertėjimo ne tik vidaus ekonomikos, bet ir tarptautiniu požiūriu. Kitaip sakant, realus lito kursas ėmė tolti nuo nominalaus jo kurso. Tarptautinėse rinkose dominuoja požiūris, kad dabartinis nominalus lito kursas yra per aukštas ir jį reiktų koreguoti. Teoriškai egzistuoja dvi korekcijos rūšys - išorinė arba vidinė devalvacija. Mes pasirinkome vidinę devalvaciją.
Dabar mūsų centrinio banko lyderiai kartu su šalies politiniais lyderiais, kitais „elitiniais“ veikėjais iš dramblio kaulo bokšto stebi, kaip vyksta vidinė devalvacija, kaip krenta darbo užmokestis, laukia kada pradės kristi kainos (kai kur jos kyla) ir mūsų šalies ekonomika tarptautiniu mastu taps konkurencingesnė. Tačiau tai kelias, kuriuo einant sėkmės perspektyva, geriausiu atveju, yra miglota.
Pasirenkant šį kelią reiktų suvokti, jog jis susijęs su tolesniu žmonių perkamosios galios kritimu ir, tuo pačiu, su nedidėjančiomis verslo galimybėmis parduoti savo prekes ir paslaugas. Tai ypač skaudžiai jaučia vietinei rinkai dirbantis smulkus ir vidutinis verslas, apie kurio skatinimą taip mėgsta kalbėti mūsų nomenklatūra. Taip pat su pavojumi, jog eilinį kartą pasirinktos strategijos našta nebus teisingai paskirstyta tarp turtingų ir neturtingų.
Centrinio banko vadovai ir politikai, atsakingi už viešąjį šalies interesą (komercinių bankų ekspertai pagal savo pareigas įpareigoti ginti privačius bankų interesus), turėtų gerai ištirti, ar pasirinktas kelias, reiškiantis didžiules ekonomines aukas, tikrai atgaivins ekonomiką ir pagreitins civilizuotą įėjimą į euro zoną. Beje, pats euras mums turėtų būti ne tikslas, o priemonė. Tikslas yra šalies gerovė.
P.S. Perskaitęs šį tekstą tūlas lietuvis paklaus - o kur priemonės padėčiai pagerinti. Į tai atsakysiu - čia pateikiamas Lietuvos valiutinės situacijos diagnozės eskizinis variantas.. Gydymą turėtų siūlyti ir vykdyti tie, kurie oficialiai atsakingi už padėtį šalyje. Akademiniai sluoksniai galėtų prisidėti, jei valdžia rimtai imtųsi gydymo funkcijų.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)