Amerika, Amerika...

Maždaug taip dainuoja kai kurie optimistai Lietuvoje. Girdi, Grybauskaitė ir Linkevičius sukels dar baisesnį karą Ukrainoje, prisikviesime daug ukrainiečių imigrantų ir tapsime XX amžiaus pradžios Amerika, kur Fordo fabrikuose net 80 proc. darbininkų sudarė imigrantai. Po to tie ukrainiečiai Lietuvoje asimiliuosis, taps lietuviais, visi gražiai toliau gyvensim.

Svajokit. Nebus taip. Išmaniųjų telefonų laikais žmonės greitai susisiekia su savaisiais. Niekas nesiasimiliuoja. Fordo fabrikuose dar ir daug mokėdavo. O dabar imigrantams niekas tiek nemoka. Visi gyvena imigrantų anklavuose. Kaip tai atrodo, pasižiūrėkite Prancūzijoje, Belgijoje, Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje ir kitur. Prasideda pyktis, betvarkė, protestai, nusikaltimai, net terorizmas. Ar mums to reikia? Ar mums trūksta ukrainiečių vagysčių, kyšininkavimo, net pilietinio karo Lietuvoje? Ir taip mūsų gyvenimas čia prastas. Norite dar mums šitą Sodomą ir Gomorą ant sprando užkelti?

Prekyba su mūsų "draugais" Kinijos komunistais

Jų dėka pradėjo nykti vieno iš paskutinių mūsų antibiotikų - kolistino - veiksmingumas. Kolistinas išrastas 1959 metais. Jis kenkia inkstams, todėl ilgą laiką buvo neduodamas ligoniams. Kinai pradėjo šerti šiuo antibiotiku kiaules, kad tos kiaulės greičiau augtų, nes daugiau maisto syvų tenka kiaulėms, o ne mikroorganizmams jų žarnose. 2015 metai Kinijoje rasti kolistinui atsparūs mikroorganizmai 21 procente kiniškų kiaulių ir viename procente hospitalizuotų kinų. Praeitais metais vienas amerikietis su tokio atsparumo infekcija atsirado ir JAV.

Medikai ir mokslininkai sako, kad prarasdami kolistiną, mes prarandame paskutinį antibiotiką daugeliui sunkių infekcijų. 

Sakote pasaulinė prekybą išgelbės žmoniją nuo visų bėdų? Žiūrint prekyba su kuo. Žiūrėkime, kam duodame mūsų pinigus. O tai atsitiks taip, kad neturėsim nei pinigų, nei darbo vietų, nei sveikatos.

Patirtis ir pinigai

Kai žmogus, turintis pinigų, susitinka žmogų, turintį patirties, tai tas, kuris turi patirties, nueina su pinigais, o tas kuris, turėjo pinigų, lieka su patirtimi.

Slaugantis robotas

Tai japonų Robear. Jis panašus į didelį baltą lokį. Gali išimti žmogų iš lovos, padėti žmogui einant. Robear yra labai atsargus, gali elementariai bendrauti. Robotai jau gali suprasti mūsų emocijas ir prisitaikyti.

VYRIAUSYBĖS PLANUOSE – IKI 2020-ŲJŲ ĮTEISINTI DVIGUBĄ PILIETYBĘ

Tai pagirtini Vyriausybės planai. Suvienykime lietuvių tautos jėgas, kad ir kur mes bebūtume. Tautai gręsia išmirimas. Tokio pavojaus akimirkoje vienybė yra svarbiausia mūsų tautos saugumo garantija.

Kenijoje eksperimentas su universaliosiomis bazinėmis pajamomis padidina smulkiųjų verslininkų skaičių

Aišku, pagerina ir skurstančių žmonių mitybą. Mums Lietuvoje reikėtų ne tik pagerinti žmonių maistą kasdieninį, bet taip pat daugiau smulkiųjų verslininkų. Smulkieji greičiau eksperimentuoja ir randa naujas nišas rinkoje. Brangstant darbo jėgai, mes surasime savo vietą kapitalistinio pasaulio rinkoje tik tokių eksperimentų keliu.

Galimi nelygybės sumažinimo būdai ir jų reikšmė Lietuvai

Istorijos bėgyje nuo akmens amžiaus nelygybė auga - turtingos šeimos sukaupia vis didesnę viuomenės turtų dalį visą laiką, išskyrus bado ir karo metus. Kokius kovos būdus su nelygybe siūlo kai kurie socialinių mokslų atstovai?

Jie siūlo jau panaudojamą Lietuvoje minimalaus atlyginimo didinimą. Šiaurės Europoje eksperimentine tvarka pritaikomas universalias bazines pajamas, JAV ilgą laiką naudotus žymiai aukštesnius mokesčius didelės pajamoms ir dideliam paveldimam turtui, intelektualios nuosavybės taisyklių susilpninimą, JAV pritaikytą anksčiau griežtesnę antimonopolinę tvarką, darbo standartų suderinimą visame pasaulyje, valstybės turto dalies dovanojimą kiekvienam piliečiui, kaip padarė Lietuva po Pirmojo pasaulinio karo, duodama žemės kiekvienam savanoriui.

Lietuvoje nelygybė atvedė prie visuotinio skurdo, šio skurdo pasekoje - prie mažesnio už mirtingumą gimstamumo. Todėl turėdama tokį mažą gimstamumą, tauta išmiršta, kartu su tauta mūsų unikali kultūra ir pati valstybė ateina prie išnykimo ribos. Šiame fone Grybauskaitės ir Landsbergių kalbos apie pasiruošimą karui su Rusija skamba, geriausiu atveju, kaip pasityčiojimas iš mirštančios lietuvių tautos, o blogiausiu atveju - kaip išdavystė vardan auksinių šakučių Landsbergių aplinkos žmonėms.