Ar įmanoma taika Lietuvoje?

Eiliniai lietuviai, lenkai ir rusai, Lietuvos gyventojai ir piliečiai nuo senų laikų, neteko jų žemių geriausiose Lietuvos vietose iki šiol valdžiusių nepriklausomą Lietuvą ir užgrobusių tas žemes žmonių naudai. Eiliniai lietuviai tiesiog palieka tokią juos nuskriaudusią šalį. Lenkai ir rusai tikisi ir prašo jų tautiečių užsieny užtarimo, kas žymiai blogina strateginę Lietuvos padėtį. 

Kaip tos geriausios žemės yra užgrobiamos? Konservatorių vyriausybė pavertė žemę kilnojamu turtu, sukurdama precedento Europoje neturinčius įstatymus. Savais žmonėmis valdantieji užpildė visagalę Nacionalinę žemės tarnybą, per kurią buvo skirstomi geriausi žemės sklypai ir kyšiai saviesiems. Visi kiti buvo stabdomi biurokratiniu prisikabinėjimu ir specialiai prieš juos Seime kuriamis įstatymais. Lietuvoje niekas niekada nepamiršta, kam priklauso jų žemė. Taikos tarp buvosios valdžios ir eilinių Lietuvos žmonių nėra ko tikėtis.

Vienintelė išeitis yra sugrąžinti vertingesnę žemę tikriesiems jos savininkams teismų keliu, ne pagal specialiai prieš žmones valdančiųjų kurpiamus įstatymus, o pagal tai, kam ta vertingesnė žemė iš tikrųjų priklauso. Jei žemė parduota, o pinigai pravalgyti, tai išieškoti skolas, naudojant šiuolaikinę skolų išieškojimo sistemą visoje Europos Sąjungoje ir sudarant mokėjimų planą, pagal kurį skolininkas turėtų mokėti kas mėnesį teismo nustatytą sumą, kol visa skola būtų išmokėta. Po tokios reformos Lietuvoje nusistovėtų taika. Eiliniai lietuviai nustotų masiškai emigruoti. Lenkai ir rusai pagelbėtų sutvarkyti gerus kaimyninius santykius su jų tautiečiais užsienyje, todėl pagerėtų Lietuvos strateginė padėtis. Išnykus karo padėčiai, ateitų taip reikalingos inveticijos.

Kol nebus taikos Lietuvoje, nebus ir investicijų. Be investicijų negausime gerų atlyginimų. Tai vienintelė pagarba, kurios žmonės reikalauja. Nepadės valstiečiai, išrinksime dar aršesnius.

Kaip išsaugoti darbuotojus darbovietėje?

Visiems mums, darbdaviams ir vadovams, kainuoja nemažai pinigų ir laiko apmokyti naujus darbuotojus. Kaip to dažniau išvengti? Sudaryti sąlygas profesionaliam augimui, neleisti stagnuoti tose pačiose pareigose pernelyg ilgai. Darbuotojas, kuris stagnuoja vienose pareigose 10 mėnesių ilgiau, turi vienu procentu didesnę tikimybę pereiti į kitą darbovietę. Jeigu, gaudamas kitas pareigas, tas darbuotojas dar gauna dešimt procentų didesnį bazinį atlyginimą, tai tikimybė, kad toks darbuotojas liks dirbti savo senoje darbovietėje naujose pareigose išauga 1,5 procento. 

Vidutiniškai darbuotojams duodamas 5,2 procento didesnis bazinis atlyginimas, pereinant į naujas pareigas. Įdomu, kad net 73 procentais atvejų darbuotojai palieka jų darbdavį, pereidami į naujas pareigas, tik 27 procentai tokių darbuotojų lieka senoje darbovietėje.

Kaip mokėsime mokesčius greitu laiku?

Dabar vyksta investicijų medžioklė: kiekviena šalis ar šalių blokas stengiasi prisivilioti investicijas, mažindami mokesčius ir, kaip mes dabar Lietuvoje, leisdami vis daugiau išnaudoti darbuotojus. Praktiškai eina lenktynės link dugno ir pilno supuvimo.

Amerika (senatas, kongresas ir prezidentas) ruošiasi išeiti iš šių lenktynių. Tam linkstama prie pinigų srautų mokesčio, mokamo pardavimo vietoje. Pinigų srautas - tai pajamos, gaunamos parduodant, minus išlaidos įsigyjant ar pagaminant. Visos atvežamos į Ameriką prekės būtų apmokestintos tokiu mokesčiu. Išvežamos iš Amerikos prekės išvyktų be jokių mokesčių. Atsirastų prasmė gaminti Amerikoje be to lenktynių link dugno elemento. Kinijai, Meksikai, Vietnamui ir kitiems komunistams bei autokratams ateina liūdnos dienos. Europos Sąjungai reikėtų įsivesti tokią pat sistemą Kinijos ir kitų panašių šalių atžvilgiu.

Europos Sąjunga organizuoja bendrą karinį štabą

Šis štabas turi dvi pagrindines funkcijas: koordinuoti bendrą karinius manevrus ir valdyti Europos Sąjungos pajėgas humanitarinėse misijose.

Galų gale mūsų pasirengimas kariniam aktyvumui įgaus šiek tiek smegenų. Lietuvos karinių pajėgų vadovybė primena vištą, kuriai šviežiai nupjovė galvą: daug plasnojimo, bet nėra jokios judėjimo krypties.

Kanadą valdo stilingas globalistas - tai reiškia, kad nelegalūs migrantai šoka, kaip pelės po malūno grindimis?

Ne. Atvykusius iš JAV per sausumos sieną nelegalius migrantus pasitinka Kanados valdžios atstovai ir uždeda antrankius. Atrodo liūdnai, bet tokios tvarkos reikia ir mums Europoje (nuotrauka čia). Užtenka milijonams judėti iš visų pusių Europos link be jokios tvarkos. Turime žinoti kiekvieną, kuris bando pereiti Europos Sąjungos sienas.

Jei padarysime iš Europos Sąjungos didelę betvarkę, tai bus mums visiems tiek blogai, kad net patiems tikriesiems pabėgeliams niekuo padėti negalėsime.

Suskystėjusi ekonomika

Tai liberalizmo ir globalizmo idealais paremta, vien tik asmeninės naudos kiekvienam siekianti, ekonomika (Kubiliaus, Butkevičiaus, Eligijaus Masiulio, Numavičiaus ir Mockaus ekonomika). Kiekvienas, kas turi kokį nors trūkumą (pavyzdžiui, yra dar jaunas ir neturi didesnio patyrimo darbe) yra paliekamas ant kelkraščio kuo greičiau numirti. O visi kiti, jų atsitiktinos sekmės ar jų giminių dėka prisitaisę prie globalistų sunkvežimio, džiugiai rieda naujų malonumų pasitikti. Todėl suskystėjusi ekonomika atveda prie tokios didelės jaunimo (15-24 metų amžiaus) bedarbystės išsivysčiusiose šalyse ir Lietuvoje (Lietuvoje - katastrofiški 32,9 proc. jaunimo yra bedarbiai). O bedarbystė atveda prie terorizmo, savižudybių (Lietuva yra čempionė tarp savižudžių) ir narkomanijos (alkoholizmas Lietuvoje jau didesnis, negu šalto klimato Rusijoje).

Reikia atsisakyti liberalaus individualizmo, vien tik malonumų sau ieškojimo, kurti socialinę ekonomiką vietoje suskystėjusios ekonomikos, plėsti galimybes dirbti bei įsigyti nuosavybę, stiprinti tradicinius ryšius tarp žmonių: šeimą, religiją, bendruomenę ir valstybę. Kas yra šių idėjų ir pasiūlymų autorius? Popiežius Pranciškus. Kokio kito balso reikia Lietuvai - Marijos žemei? Laikas jau keltis nuo kelių.

Grybauskaitės ir kitų intriguojančių asmenybių bandymas atplėšti Ukrainą nuo Rusijos yra brangus

Praktiškai toks sprendimas sunaikino mūsų pieno gamybos pelningumą.  Cituoju:

 „Anksčiau pieno supirkimo kaina svyravo dar proto ribose, o praėję dveji metai – skausmingi. Aš mėgstu sakyti: kažkas kažkur kariavo, konfliktavo, o mes už tą karą mokėjome ir tebemokame, nes valstybė prarado rinkas ir naujų nesurado, gamintojai pasiliko vieni su perdirbėjais. Pastariesiems svarbus vien jų pačių pelnas, tad finansinis kirtis teko tik valstiečiams“, – tvirtino ūkininkas R. Majeras, laikantis tūkstančius melžiamų karvių (aptariama čia).

Valstybė prarado rinkas. Geriau nepasakysi.