Išsišiepusi kaukolė po liberalaus miesto oda

"Vakarų gyvenimo poliarizacija, liberalių (Lietuvoje vadinamų liberalais ir konservatoriais) ir konservatyvių (Lietuvoje vadinamų valstiečiais) vakariečių pasitraukimas vienas nuo kito sukėlė nuodingą distiliaciją iš abiejų pusių. Pasiskirstę į geografiškai atskirtus anklavus, į provinciją ir didmiesčius, mūsų frakcijos tapo nuolat blogesnėmis savo versijomis - be perspektyvos raugo, sukietėjusios į savikarikatūrą, praradusios demokratinius gebėjimus, kurių gali išmokyti įvairesnė ir sklandesnė politinė atmosfera.

Dešinysis konsolidavimasis padėjo JAV prezidentuoti Trumpui, kuris kalba apie konservatyviosios Amerikos susvetimėjimą nuo turto ir valdžios koridorių - kaime ir užmiesčio Amerikoje suprantama, kad mūsų didieji miestai yra svetimi, jų gyventojai pavojingi, jų elitas griebiantis tik sau ir piktybinis - veiksmingai nekalbėdamas su niekuo kitu.

Tačiau riaušės, apėmusios Amerikos miestus, atskleidžia, kaip demokratinės koalicijos distiliacija didmiesčiuose, „globaliojo miesto“ liberalizmas, sukūrė gilų slėgį liberalios koalicijos viduje, plyšius, kurie gali išsiplėsti, tinkamai sudedant šokus.

Liberaliojo miesto koalicija yra aukšto ir žemo lygių žmonių koalicija, labai išsilavinusių urbanistų, juos aptarnaujančių darbuotojų ir skurdžių sąjunga, gyvenanti ta pačia geografine, bet labai skirtinga socialine erdve, turinčia bendrą politinį priešininką, tačiau neturinti bendro gyvenimo būdo. Vietoj vienodumo yra balkanizacija. Vietoj šovinizmo prieš pašaliečius - įtariami kaimynai. Vietoje pamaldžios krikščionybės, kuri pernelyg dažnai nutolusi nuo nepažįstamojo ir našlaičio, - egzistuoja pamaldus liberalizmas, priklausantis nuo pigios imigrantų darbo jėgos ir nuo vargšų sekimo bei priekabiavimo prie tų vargšų.

Visų pirma, liberaliam miestui trūksta vidurio - reikšmingo viduriniosios klasės balasto, tarpininkaujančių senamadiškos politikos mašinos  institucijų, bendrų religinių ir kultūrinių institucijų cemento. Tarpininkaujančios institucijos yra policininkai, valstybinės mokyklos ir socialinio aprūpinimo biurokratija bei profesionalų-aktyvistų klasė. Nė viena iš šių grupių neturi plataus teisėtumo. Policininkais nepasitikima iš apačios ir iš viršaus - kosmopolitinė klasė juos vis labiau laiko nešvankiais samdiniais, būtinu blogiu, reikalingu apsaugoti gentrifikacijos pasiekimus. Mokyklos ir  socialinio aprūpinimo sistemos yra nestabilios, tačiau atsparios ir nuolatos priešinasi elito, kurio šeimos jomis naudojasi retai, bandymams išradinėti. Aktyvistai save vaizduoja, kaip savo rasės ar klasės atstovus, tačiau panašu, kad jų pagrindinė užduotis yra sąmoningumo ugdymo sesijų vykdymas, siekiant išgelbėti nerimastingą baltųjų elito sąžinę.

Vietoj bet kokio plataus teisėtumo, liberalus miestas užtikrina viešąją tvarką turtu ir pramogomis, sekimu ir kalėjimo bausmėmis, narkotikais ir vaizdo žaidimais, elito kaltės pojūčiu ir žemesnės klasės kantrybe.

Tai yra dekadentiška, tačiau tvaru įprastomis sąlygomis, bet koronavirusas atskleidė silpnąsias vietas. Išimkite mokyklas, baseinus, sportą ir filmus, ir staiga informacijos ir pramogų kompleksas sumažinamas iki „Zoom“ ir „Netflix“ bei klaustrofobijos. Įsakykite žmonėms dėvėti kaukes, ir stebėjimo kamera neatrodo tokia grėsmė. Uždarykite universitetus ir staiga aktyvistų grupė ir radikalesni jos mokiniai nenaudingi. Pradėkite policininkus versti stengtis išlaikyti socialinį atsiribojimą, ir jų autoritarinės pagundos yra padidintos ... ir tada jums tereikia ypač žiaurios neteisybės uždegti kibirkštį.

Dabar, kai ji buvo uždegta, liberalios koalicijos reikalavimas atstovauti politinei kompetencijai, kovojant su dešiniųjų jėgų bejėgiškumu dega kiekvieną dieną. Jos patikimumas buvo atšauktas greičiausiai tarp baltųjų ir sąmoningųjų. Esant valstybės pareigūnais, baltaodžiams progresyviesiems trūksta tiek patikimumo nukentėjusiems protestuotojams, tiek visiškos kontrolės jų pačių ypatingai stropių policininkų atžvilgiu. Kaip tariami visuomenės sveikatos saugotojai, jie įrodė, kad nesugeba išlaikyti socialinio atsiribojimo reikalavimų, kai tuos reikalavimus ginčija kažkas kitas, nei nepatenkinti konservatoriai. Jie, kaip akivaizdūs faktų ir proto šalininkai, buvo greiti, kaip bet kuris septintojo dešimtmečio kino filmų Pietų šerifas, kuris dėl savo netinkamos valdžios kaltina išorinius agitatorius, netikras vėliavas ar net užsieniečius.

Tačiau blogiau, nei progresyvūs pareigūnai, yra jauni baltųjų radikalų atstovai, anarchistai ir antifa, ir būsimieji Taileriai Durdensai, nusprendę, kad juodaodžių bendruomenių kančios yra puikus pretekstas baltųjų-prieš baltųjų verslą (arba kartais baltųjų - prieš imigrantams priklausantį verslą) nusikalstamumui. Viena ryškiausių pastarųjų kelerių metų tendencijų - tyrimai, rodantys, kad baltieji liberalai daug labiau pyksta dėl rasizmo, nei vidutinis juodasis amerikietis, pasibaigė taikių juodųjų protestuotojų akivaizdoje baltųjų aktyvistų pasiryžimu deginti ir kovoti."

The grinning skull beneath the liberal city’s skin

Conservative provincial Lithuania is represented by Farmers' party. Liberal city forces in Lithuania are represented by the Liberals and wrong name carrying Conservative party.

"The polarization of Western life, the withdrawal of liberal and conservative Westerners from one another, has generated a poisonous distillation on both sides. In separating into geographic-distinct enclaves, into heartland and metropole, our factions have become steadily worse versions of themselves — deprived of the leaven of perspective, hardening into self-caricature, losing the democratic capacities that a more diverse and fluid political atmosphere can teach.
The poisoning on the right helped give USA the Trump presidency, which speaks to the alienation of conservative America from the corridors of wealth and power — the sense across rural and exurban America that our great cities are alien, their inhabitants dangerous, their elites grasping and malign — without speaking effectively to anybody else.

But the riots engulfing America’s cities  reveal how the Democratic coalition’s distillation into a metropolitan formation, a liberalism of the “global city,” has created deep pressures inside the liberal coalition, fissures that can widen with the right cascade of shocks.
The coalition of the liberal city is a high-low coalition, an alliance of highly educated urbanites, service workers and the underclass, inhabiting the same geography but very different social spaces, sharing a common political opponent but lacking a common way of life. Instead of uniformity, there is Balkanization. Instead of chauvinism against outsiders there is suspicion against neighbors. Instead of a pious Christianity that’s too often distant from the stranger and the orphan, there is a pious liberalism that depends on the cheap labor of immigrants and the surveillance and harassment of the poor.

Above all, the liberal city lacks a middle — the ballast of a substantial middle class, the mediating institutions of old-fashioned machine politics, the cement of shared religious and cultural institutions. Instead, its mediating institutions are the cops, the public schools and welfare bureaucracy, and the professional-activist class. None of these groups have broad legitimacy. The cops are distrusted from below and from above — increasingly regarded by the cosmopolitan class as distasteful mercenaries, a necessary evil to protect gentrification’s gains. The schools and welfare system are stagnant yet resilient, constantly resisting attempted reinventions by elites whose own families rarely use them. The activists portray themselves as spokesmen for their race or class, but their main task appears to be running consciousness-raising sessions to salve the uneasy consciences of white elites.
In place of any broad legitimacy, the liberal city relies for public order on wealth and entertainment, surveillance and prison sentences, pot and video games, elite guilt and lower-class forbearance.

This is a decadent-but-sustainable arrangement under normal circumstances, but the coronavirus has exposed its weak points. Take away schools, pools, sports and movies and suddenly the infotainment complex is reduced to Zoom and Netflix and claustrophobia sets in. Tell people to wear masks and the surveillance camera doesn’t seem like such a threat. Close the colleges and suddenly the activist cohort and its more radical pupils are set idle. Put cops to work enforcing social distancing and their authoritarian temptations are magnified … and then all you need is a particularly brazen injustice to light the spark.

Now that it’s been lit, the liberal coalition’s claim to represent political competence against right-wing fecklessness is burning day by day. And the torching of its credibility has happened fastest among the white and woke. As public officials, white progressives lack both credibility with aggrieved protesters and full control over their own overzealous cops. As supposed custodians of public health, they’ve proven unable to sustain social distancing requirements when it’s someone other than disreputable conservatives challenging them. And as ostensible champions of facts and reason, they’ve been as quick as any Southern sheriff in the 1960s to blame outside agitators, false flags and even foreigners for their own misgovernment.

But worse than progressive officials are the young white radicals, anarchists and antifa and would-be Tyler Durdens, who have decided that the suffering of black communities is an excellent justification for a frenzy of white-on-white (or, sometimes, white-on-immigrant-owned-business) crime. One of the most striking trends of the last few years, the studies showing that white liberals are increasingly angrier about racism than the average black American, has reached its consummation in the spectacle of peaceful black protesters remonstrating with white kids who just want to loot, burn and fight."

Sutkus, Zalatorius ir Lietuvos verslas

Kaip Lietuvoje daromas verslas? Susitinki giminę, bendraklasį ar šiaip pažįstamą, išsikalbi. Jis sako, kad turi įtakingą dėdę, tave paremtų. Tada imiesi naujo verslo. Reikia pinigų - pinigų yra (skandinavų bankuose).

Lietuvos lenkai prie šių tinklų priėjimo nuo V.Landsbergio laikų neturi. Todėl, atsidūrę valdžioje, lenkai pasiūlė uždėti mokesčius skandinavų bankų turtui. Idėja gera, skandinavų bankai siurbia mūsų pinigus, o paslaugas duoda pigiausiu būdu - per korteles ir kompiuterį. Todėl nepopuliarūs skandinavų bankai Lietuvoje. Mūsų piniguose vartosi, nieko gero mums nedaro - pernelyg mažai apmokestinti.

Keista, bet nieko lenkams neišėjo. Įtakingas verslo lobistas Sutkus paaiškino lenkams, kad jų pasiūlymas Seime nepraeis. Bankų lobistas Zalatorius galėjo nelegaliai sumokėti Sutkui net 400 tūkstančių eurų, Sutkaus dėka buvo pritrauktas žymus konservatorius Majauskas, lenkų pasiūlymas tikrai nepraėjo.

Dabar Zalatorius ir Sutkus dėl šios istorijos pakliuvo į kalėjimą. Skandinavų bankų įtaką Lietuvoje parodo tai, kad Zalatorių ir Sutkų gina ne šiaip sau geriausi advokatai, o visa advokatų sąjunga.Atrodo, kad pagavome tikrai dideles žuvis, šauniai plaukiojusias drumstuose Lietuvos verslo vandenyse.

Vytautas Landsbergis atėjo pas mus iš menų pasaulio

Konkrečiai - iš konservatorijos. Visiems, kas domisi Lietuvos menais, žinoma tvarka - mergaitės, norėdamos padaryti karjerą šioje srityje Lietuvoje, turi miegoti su šios srities korifėjais - profesoriais ir t.t. Konservatorijos profesorius Vytautas Landsbergis šią tvarką atnešė ir į Lietuvos politiką. Kol Vytautas Landsbergis pats susidorodovo su šia malonia pareiga, visi tylėjo, nes tvarka yra tvarka.

Bet, kai Vytautas Landsbergis suseno ir mechanizmai nustojo veikti, kilo klausimas, kam perduoti pretendenčių į konservatorių politikes tvarkymą. Anūkėlis, Gabrielius Landsbergis, yra fiziškai nepajėgus, neveltui vadinamas broileriu. Todėl garbė pavaduoti Vytautą Landsbergį šiame darbe Lietuvos labui teko Mykolui Majauskui. Mykolas Majauskas vedžiojo jaunąsias konservatores į savo butą ir ten jas tinkamai apdorodavo. Bet Majausko niekas nebijo, todėl kai kilo #MeToo skandalas, visa tai iškilo viešumon, tačiau Vytauto Landsbergio įtakos dėka buvo užglaistyta.

Kodėl mūsų maistas yra toks nesveikas?

Mūsų pagrindinį maistą gamina stambūs pasauliniai maisto gamintojai, tik jiems apsimokančiais būdais ir tik jiems patogiai. Mūsų, valgytojų, sveikata čia niekam nerūpi.Tos gamybos grandinės gale pridedamas labai stropiai parinktas druskos, cukraus ir riebalų kiekis, kad šis maistas būtų patrauklus skonio atžvilgiu. Likusi šio verslo dalis yra rinkodaros gudrybės - kaip brangiau parduoti.

"Nors ūkiai iš prigimties yra vietiniai, didžioji dalis likusios maisto pramonės yra pasaulinė. Ūkininkams reikalingos sėklos, trąšos, mašinos ir kuras tiekiami iš toli. Bendrovės, susiejančios sistemą, - milžiniškos tarpininkaujančios įmonės, tokios kaip Amerikos ADM, „Bunge“ ir „Cargill“, Luisas Dreyfusas, įsikūręs Nyderlanduose, ir „Olam International“, įsikūrusi Singapūre - visos veikia visame pasaulyje, tiekdamos, sandėliuodamos ir gabendamos žemės ūkio prekes maisto gamintojams, tokiems kaip „Kraft“ ar „Unilever“. Dėl jų dydžio ir pasaulinio masto jos gali uždirbti daug pinigų esant gana mažam pelnui. Jos gali greitai pakeisti vieną šaltinį į kitą, kad būtų galima patenkinti pasiūlos ar paklausos pokyčius, išlyginti kainas ir išlaikyti sistemą lanksčia.

Per pastaruosius 20 metų maisto pramonė pastebėjo padidėjusią nuosavybės koncentraciją, nes jos įmonės siekė masto pranašumų. Pusę Amerikos paukštienos rinkos - didžiausią pasaulyje - dabar kontroliuoja tik keturios firmos. Du iš šešių didžiausių 2010 m. susijungimų buvo tarp maisto ir gėrimų bendrovių. Besivystančios rinkos, kuriose besikeičianti mityba ir urbanizacija sukuria naują paklausą, užaugino savo milžinus. JBS Brazilijoje yra didžiausia mėsos perdirbimo įmonė pasaulyje. Didžiausias Kinijos maisto gamintojas COFCO supirko įsitvirtinusių prekybininkų barjerą, palaikydamas galimybę grūdams plūsti į Pekiną." [1]

 

1. "The tables not yet turned; Food security." The Economist, vol. 435, no. 9193, 9 May 2020, p. 13(US).

Kokios technologijos padeda išsireikalauti geresnes sąlygas iš darbdavių?

"Technologijos palengvino organizavimą. GWC, aiškina viena iš jos įkūrėjų Vanessa Bain, naudoja „Facebook“, kad išplatintų informaciją, „Telegram“ - komunikacijai ir „Slack“ - organizuoti. RDU programa, pavadinta Solidarumas, siekiama įveikti susiskaidžiusios darbo jėgos organizavimo sunkumus, sako jos kūrėjas Ivanas Pardo. Tai leidžia aktyvistams planuoti skambučius su nepatenkintais darbuotojais, organizuoti protestus ir klausti narių, kokie turėtų būti jų reikalavimai." [1]

1. "All worked up; Gig workers unite." The Economist, vol. 435, no. 9193, 9 May 2020, p. 60(US).

Kinija ir sankcijos

"Kinija kuria paralelinę finansų sistemą, kuri padės išvengti doleriais pagrįstų mokėjimo mechanizmų - taigi ir Amerikos sankcijų." [1]

1. "The new scold war; America and China." The Economist, vol. 435, no. 9193, 9 May 2020, p. 9(US).