Vakcinų naudojimas yra nacionalinio saugumo reikalas

 

 Tukstančiai žmonių miršta nuo Covid-19. Ekonomika buksuoja. Kiek dar mirs iš bado... Bet saujelė mokslininkų krapštosi ir ieško jų kuriamų vakcinų subtilesnių šalutinių poveikių. Dar bando pamokyti rusus, kad tie nelaiku registravo ir naudoja jų vakciną nuo Covid-19, ir kinus, kurie panaudojo panašią į rusų vakciną, kad imunizuoti dalį Kinijos kariuomenės. Tai pasiteisinimas, kad jie atlieka ilgą klinikinį vakcinos tyrimą, kai daug tūkstančių žmonių miršta nuo koronaviruso per trumpą laiką. Nuo kada mokslininkai ima nurodinėti valstybėms, kaip joms spręsti nacionalinio saugumo problemas? Ar jums neatrodo tie mokslininkai patetiški? Juk nuodugnūs klinikiniai bandymai, ieškant subtilesnių vakcinos šalutinių poveikių brangiai kainuoja, iš to tie mokslininkai gerai uždirba. O kaip dabar be tos vakcinos mirštantys žmonės? Nesvarbūs, nes jie nėra mokslininkai?

 "Rusijos vakcina, kaip ir daugelis kitų, kuriamų daugelyje šalių, siekiant palengvinti pasaulinę sveikatos krizę, per kurią žuvo mažiausiai 734 900 žmonių, per ankstyvuosius bandymus su beždžionėmis ir žmonėmis parodė akivaizdžią sėkmę. 

Tačiau Rusijos mokslinė įstaiga, sukūrusi vakciną, „Gamaleya“ institutas, dar turi atlikti III fazės bandymus su dešimtimis tūkstančių savanorių kontroliuojamuose tyrimuose - šis procesas mokslininkų laikomas vieninteliu metodu, užtikrinančiu, kad vakcina iš tikrųjų yra saugi ir efektyvi. Visame pasaulyje daugiau, nei 30 vakcinų, iš daugiau nei 165 kuriamų šiuo metu, yra įvairiuose bandymų su žmonėmis etapuose.

Vakcinos paprastai praeina tris  bandymo su žmonėmis etapus, prieš jas patvirtinant daug didesnei žmonių grupei. III fazės tyrimas taip pat gali parodyti subtilesnį vakcinos šalutinį poveikį, kurio ankstesni tyrimai negalėjo padaryti.

Maisto ir vaistų administracija JAV teigė, kad nauja koronaviruso vakcina turėtų būti 50 procentų efektyvesnė, nei placebas, kad ji būtų patvirtinta.

Rusijos sveikatos apsaugos ministras Michailas Muraško teigė, kad Rusija rudenį pradės masinių skiepų kampaniją, ir antradienį pareiškė, kad šį mėnesį pradės skiepyti nuo Covid-19 mokytojus ir medicinos darbuotojus."

Siaubas. Įsivaizduokite, kiek nervų kainuos mokslininkams, jei rusų vakcina nuo Covid-19 išgelbės daug gyvybių.

Kodėl vėl reikia stiprinti kovą su monopolijomis?

 "2016 m. „The Economist“ atkreipė dėmesį į didelį Amerikos pelną ir didėjančias didelėms įmonėms tenkančias rinkos dalis, kaip įrodymą, kad ekonomikos konkurencija išnyko. Tais metais vėliau JAV Baltųjų rūmų ekonomistai išleido pranešimą, kuriame pateikė panašias pastabas. Šios tendencijos versiją galima rasti ir Europoje. OECD, daugiausia turtingų šalių klubo, atliktais tyrimais nustatyta, kad 2000–2014 m. aštuonių geriausių firmų pardavimo dalis išaugo keturiais procentiniais punktais Europoje ir aštuoniais procentiniais punktais Šiaurės Amerikoje.

Daugelis antimonopolinių ekspertų nesijaudina: jie teigia, kad pramonės koncentracija nepasako, kiek konkurencinga yra konkretaus gėrio rinka. Tačiau kai kurie ekonomistai kaltina didėjantį konkurencijos lygį dėl didelių ekonominių nesklandumų, tokių kaip nestabilios darbo rinkos ir didėjanti nelygybė. 2019 m. paskelbtame dokumente velionis Emmanuelis Farhi iš Harvardo ir François Gourio iš Čikagos federalinio atsargų banko teigė, kad didėjanti didelių įmonių galia yra susijusi su žemomis palūkanų normomis ir silpnomis investicijomis - veiksniais, formuojančiais visą ekonomiką.

Neseniai atliktas Didžiosios Britanijos konkurencijos ir rinkų tarnybos tyrimas nustatė, kad skaitmeninės reklamos kaina įmonėms siekia 500 svarų sterlingų (650 dolerių) vienam namų ūkiui per metus. Jei rinka būtų mažiau koncentruota, šios išlaidos galėtų sumažėti, o dalis sutaupytų lėšų būtų perduota vartotojams dėl mažesnių kainų.

Galbūt koncentracija būtų toleruojama, jei didžiosios firmos gyventų bijodamos karšto naujo startuolio antpuolio. Tačiau naujos internetinės platformos susiduria su didėjančiomis kliūtimis patekti į rinką. Viena jų - kaupti daugybę duomenų, leidžiančių monopolijoms pritaikyti savo paslaugas individualiems vartotojams. Kita yra tai, kad skaitmeninėje ekonomikoje monopolijai yra gana lengva pamatyti, kas vartotojams patinka, iš to, ką siūlo startuoliai, todėl monopolijos pateikia kažką panašaus ir išstumia tą panašų produktą milijonams (jei ne milijardams) esamų monopolijos vartotojų. Tai, visų pirma, sumažina paskatą diegti naujoves. Paskutinis rūpestis yra tas, kad pasiturintys rinkos dalyviai gali panaikinti konkurencijos galimybę, nusipirkdami naujus rinkos dalyvius, kol tie nesukels realios grėsmės, kaip padarė „Facebook“, nusipirkęs „Instagram“ 2012 m. ir „WhatsApp“ 2014 m. Per dešimtmetį iki 2019 m. penkios didžiausios technologijų įmonės sudarė daugiau nei 400 įsigijimų su menku konkurencijos institucijų įsikišimu." [1]

1.  "From hospitality to hipsterism; A healthy dose of competition." The Economist, 8 Aug. 2020, p. 55(US).

Finding a sex partner is important and worth of a big sacrifice

"Deep-sea anglerfish life may question the very foundations of the immune system: in order to mate, they fuse their bodies and thus forego an important part of the immune system. 

Deep-sea anglerfish have a hard time finding a sexual partner in the lightless areas of the oceans. Some species solve this problem by having the tiny males permanently bound with the much larger females after finding the female. The connection goes so far that the two sexes even end up sharing a blood vessel system and the males are completely dependent on the females. Often even several males are attached to one female. Such a close connection is otherwise only known from Siamese twins, who are, however, genetically identical. This is not the case with male and female deep-sea anglerfish. They have different genomes. Therefore, with such an intimate connection, there should actually be a rejection reaction - similar to an unlucky organ transplant.

Why the rejection does not take place, and which adaptations in the immune system of the fish were necessary in order for such a connection to be established has occupied the researchers for a good hundred years. A firmly bonded couple was found for the first time in 1920. It was caught in the net of Icelandic fishermen. The anglerfish solution that a German an USA research team has now uncovered is a tangible surprise. Thomas Boehm from the Max Planck Institute for Immunobiology and Epigenetics in Freiburg and Theodore Pietsch from the University of Washington in Seattle and their colleagues show in the latest edition of “Science” that anglerfish completely forego the immune defense they have acquired during their life. They pay for their reproductive success in the vastness of the deep sea with a radical turning point in the immune system.

Instead of relying on a two-armed system of innate and acquired immune defenses, as all other vertebrates do, they only rely on their innate immune system. Deep-sea anglerfish that form a permanent link between the sexes no longer form tailor-made antibodies. They do without specific killer T cells with which infected cells are eliminated and foreign tissue attacked, and they no longer have broad MHC molecules that sound the alarm when they discover something foreign.

"In our, human, case, such a loss of immunological equipment would immediately lead to a fatal immune deficiency," comments Boehm on the results. What remains for the deep-sea anglerfish after this radical turning point is their innate system - a guard team made up of unspecific scavenger and immune cells that are not properly reformed and molecularly refined with every pathogen attack, as is the case with the acquired immune system.

Not all of the circa 160 deep-sea anglerfish species have made this radical cut in the immune system. Among the 168 known species there are also those that still have remnants of an adaptive immune system. They are those species in which the sexes combine only for the duration of the sexual act and then separate again. For example, these species lack specific antibodies. The caesura is most radical in the species in which several males combine simultaneously and permanently with a single female. The scientists were also able to show that these adaptations were developed several times and independently of one another during evolution. The temporary connection between the sexes and thus the less radical cut into the immune system seems to be the more ancient form.

But the results of Boehm and his colleagues are also of fundamental importance because they call into question a central dogma of immunology. This dogma states that the innate and acquired immune systems can no longer be decoupled without catastrophic consequences. The long, mutual co-evolution forbids such an unbundling, so the reasoning. “Because of this dogma, we initially had completely different explanations for the lack of rejection in mind,” says Boehm.

“For example, deep-sea anglerfish might smell which female suits them immunologically and which does not. They would then have compared the tissue characteristics with their noses, as is done with an organ transplant. But that is definitely not the case."

A glance at the timeline also shows how unexpected this unbundling actually is. Vertebrates formed 500 million years ago, deep-sea anglerfish - a hundred million years ago. After 400 million years of co-evolution of innate and acquired immune defenses, the deep-sea anglerfish have succeeded in separating the two systems and upgrading the innate immune system in such a way that they can cope with it on their own. "We just have to understand much better how that was possible," says Boehm, "because then we can perhaps try to help patients with immune deficiencies by strengthening their innate immune system."

The scientists base their conclusions on genome analyzes, i.e. on the presence or absence of the necessary genes. To do this, they examined the genetic make-up of 31 individuals belonging to different species of deep-sea anglerfish. The analyzes were made with frozen material because the scientists did not have access to fresh deep-sea anglerfish. That is one of the weaknesses of their work. In order to show that the innate immune system actually fully compensates for the loss of the other arm, they would have to show what equipment the immune cells of deep-sea anglerfish are equipped with. However, this is only possible with an RNA analysis in which the current templates for the synthesis of the immunologically active proteins are scrutinized. But for this you need fresh tissue material because RNA is not as stable as DNA. Boehm's team hopes that these investigations can be done in the near future."

Surasti sekso partnerį yra svarbu, ir dėl to verta daug ką paaukoti

"Giliavandenės meškeriojančios žuvys verčia suabejoti pačiais imuninės sistemos pagrindais: norėdamos poruotis, jos sulieja patelės ir patinėlio kūnus ir taip atsisako svarbios imuninės sistemos dalies.
Giliavandenėms meškeriojančioms žuvims sunku rasti seksualinį partnerį tamsiose vandenynų vietose. Kai kurios rūšys išsprendžia šią problemą, nes aptikusios patelę, mažyčiai patinai nuolat jungiasi su daug didesnėmis patelėmis. Ryšys tęsiasi taip, kad abi lytys netgi pasidalija kraujagyslių sistema, o patinėliai yra visiškai priklausomi nuo patelių. Dažnai net keli patinėliai yra prisirišę prie vienos patelės. Toks artimas ryšys kitaip žinomas tik iš Siamo dvynių, kurie vis dėlto yra genetiškai identiški. Tai netaikoma giliavandenių meškeriojančios patinams ir patelėms. Šie organizmai turi skirtingus genomus. Todėl, turint tokį intymų ryšį, iš tikrųjų turėtų būti atmetimo reakcija - panaši į organo transplantaciją.

Kodėl atmetimas nevyksta ir kokios žuvų imuninės sistemos adaptacijos buvo būtinos, kad būtų galima užmegzti tokį ryšį, tyrinėtojai šia problema užsiėmė gerą šimtą metų. Tvirtai sujungta pora pirmą kartą buvo rasta 1920 m. Ji buvo pagauta Islandijos žvejų tinkle. Meškeriojančių žuvų sprendimas, kurį dabar atskleidė Vokietijos tyrimų komanda, yra apčiuopiama staigmena. Thomas Boehmas iš Makso Plancko imunobiologijos ir epigenetikos instituto Freiburge ir Theodore'as Pietschas iš Vašingtono universiteto Sietle ir jų kolegos naujausiame „Science“ leidime rodo, kad meškeriojančios žuvys visiškai atsisako įgytos imuninės gynybos. Jos moka už savo reprodukcinę sėkmę giliavandenių jūrų platybėse su radikaliu imuninės sistemos posūkio tašku.

Kaip visi kiti stuburiniai gyvūnai, užuot pasikliovusios įgimta ir įgyta imunine gynyba - dviem ginklais, jos pasikliauja tik savo įgimta imunine sistema. Giliavandenės meškeriojančios žuvys, sudarančios nuolatinį ryšį tarp lyčių, nebeformuoja pritaikytų antikūnų. Jos apsieina be specifinių žudikių T ląstelių, su kuriomis pašalinamos užkrėstos ląstelės ir užpuolami svetimi audiniai, ir nebeturi plačių MHC molekulių, kurios signalizuoja, suradus ką nors svetimo.

„Mūsų, žmonių, atveju toks imunologinės įrangos praradimas iškart sukels mirtiną imuninės sistemos trūkumą“, - komentuodamas rezultatus sako Boehmas. Tai, kas liko šioms giliavandenėms jūrinėms žuvims po šio radikalaus posūkio taško, yra jų įgimta imuninė sistema - sargybinė, sudaryta iš  imuninių ląstelių, kurios nėra tinkamai molekuliškai tobulinamos kiekvieno patogenų išpuolio metu, kaip tai yra įgytos imuninės sistemos atveju.

Ne visos apie 160 giliavandenių meškeriojančių žuvų rūšys padarė šį radikalų supjaustymą imuninėje sistemoje. Tarp 168 žinomų rūšių yra ir tokių, kurios vis dar turi adaptyvios imuninės sistemos liekanų. Tai yra tos rūšys, kuriose lytys susilieja tik lytinio akto metu ir tada vėl atsiskiria. Pavyzdžiui, šioms rūšims trūksta specifinių antikūnų. Pokytis yra radikaliausias toms rūšims, kuriose keli patinai vienu metu ir visam laikui susilieja su viena patele. Mokslininkai taip pat sugebėjo parodyti, kad evoliucijos metu šios adaptacijos buvo vystomos keletą kartų ir nepriklausomai viena nuo kitos. Laikinas ryšys tarp lyčių ir todėl mažiau radikalus imuninės sistemos pjūvis atrodo ankstesnis.

Tačiau Boehmo ir jo kolegų rezultatai taip pat yra nepaprastai svarbūs, nes jie abejoja pagrindine imunologijos dogma. Ši dogma teigia, kad įgimta ir įgyta imuninė sistema nebegali būti atsieta be katastrofiškų padarinių. Ilga abipusė evoliucija neva tai draudžia tokį atskyrimą. „Dėl šios dogmos iš pradžių mes turėjome visiškai skirtingus paaiškinimus, kodėl nėra atmetimo“, - sako Boehmas.

„Pavyzdžiui, giliavandenių meškeriojančių žuvų jautrumas kvapui gali būti toks, kad patinėlis iš kvapo nustato, jog patelė jam tinka imunologiškai. Tada jie būtų palyginę audinio savybes su nosimi, kaip tai daroma atliekant organo persodinimą. Bet tai tikrai ne tas atvejis “.

Žvilgsnis į laiko juostą taip pat rodo, koks netikėtas yra tas atskyrimas. Stuburiniai gyvūnai susiformavo prieš 500 milijonų metų, o giliavandenės meškeriojančios žuvys - prieš šimtą milijonų metų. Po 400 milijonų metų įgimtos ir įgytos imuninės gynybos evoliucijos giliavandenėms meškeriojančioms žuvims pavyko atskirti dvi sistemas ir atnaujinti įgimtą imuninę sistemą taip, kad ji galėtų su imuniteto uždaviniais susidoroti pati. „Mes tiesiog turime daug geriau suprasti, kaip tai buvo įmanoma, - sako Boehmas, - nes tada, galbūt, galime pabandyti padėti pacientams, turintiems imuniteto trūkumų, stiprindami įgimtą imuninę sistemą“.

 Savo išvadas mokslininkai grindžia genomo analize, t. y. būtinų genų buvimu ar nebuvimu. Norėdami tai padaryti, jie ištyrė 31 individo, priklausančio skirtingoms giliavandenių meškeriojančių žuvų rūšims, genetinę sudėtį. Tyrimai buvo atlikti su užšaldyta medžiaga, nes mokslininkai neturėjo galimybės gauti šviežių giliavandenių meškeriojančių žuvų. Tai yra vienas iš jų darbo trūkumų. Norėdami parodyti, kad įgimta imuninė sistema iš tikrųjų visiškai kompensuoja kitos šakos praradimą, jie turėtų parodyti, kokia įranga yra giliavandenių meškeriojančių žuvų imuninėse ląstelėse. Tačiau tai įmanoma tik atlikus RNR analizę, kurioje tikrinami dabartiniai imunologiškai aktyvių baltymų sintezės šablonai. Bet tam reikia šviežio audinio medžiagos, nes RNR nėra tokia stabili, kaip DNR. Boehm komanda tikisi, kad artimiausiu metu šie tyrimai bus padaryti."

 

G. Nausėda: atėjo metas visu rimtumu kalbėti apie sankcijas Baltarusijai

Nejaugi? Nausėda, na, kaip Jūsų Ekselencijai negėda?

Kur sankcijos Kubiliui, kuris protestuotojus žalojo guminėmis kulkomis? Patys gyvendami stikliniame name draustinyje, nustokite mėtyti akmenis į kaimynų daržą.

 

Ten, kur vaikai gerai mokosi, mokytojams ir mokyklų direktoriams mokami puikūs atlyginimai

"Vidutinis gimnazijos mokytojo Suomijoje atlyginimas yra apie 4,000 eurų per mėnesį. Singapūre mokyklų direktoriai gauna stambius priedus, jei moksleiviams sekasi. Jei egzaminų rezultatai prasti, direktoriai atleidžiami, kaip atleidžiami neveiksmingų bendrovių vadovai ar tarybos nariai.

Pinigai neišsprendžia visų problemų, bet be pinigų kai kurios problemos neišsprendžiamos. Moksleiviai deramai išmoks matematiką, tik jei turės gerus mokytojus, o gerų mokytojų nebus, kol matematiką baigusiems studentams nebus mokami padorūs atlyginimai, tokie, kokius jie gautų, jei dirbtų kaip programuotojai, buhalteriai, bankininkai, fintech specialistai.

Gal ne tiek pat, kiek Suomijoje, bet Lietuvoje nemažiau, negu 3 tūkst. eurų per mėnesį. Tik tokiais atlyginimais mokyklos galės įtikinti gabius matematikus rinktis mokytojų profesiją."

Citrusinių vaisių kvapas yra ginklas nuo vabzdžių, platinančių ligas

"Prisideda naujas ginklas kovai su vabzdžių platinamomis ligomis, tokiomis kaip Laimo liga ir maliarija, nes JAV Aplinkos apsaugos agentūra pirmadienį patvirtino naują cheminę medžiagą, kuri atbaido ir naikina erkes ir uodus.

Ši nauja cheminė medžiaga, nootkatonas, aliejus, randamas kedrų medžiuose ir greipfrutuose, yra tokia saugi, kad ją naudoja maisto ir kvepalų pramonė.

Nootkatonas laikomas netoksišku žmonėms ir kitiems žinduoliams, paukščiams, žuvims ir paradoksaliai, bitėms, skelbia E.P.A. pareiškime.

Remiantis C.D.C, ši cheminė medžiaga atbaido uodus, erkes, blakes ir blusas - ir didelėmis koncentracijomis juos žudo. Ji taip pat gali būti veiksminga, kovojant su utėlėmis ir kitais kenkėjais, iš kurių kai kurie gali pernešti mirtinas ligas.

Tai nėra riebi, veikimas trunka kelias valandas ir turi malonų greipfrutų kvapą, - sakė JAV C.D.C., pernešėjų platinamų ligų skyriaus direktoriaus pavaduotojas Benas Beardas.

Nootkatonas veikia skirtingai nuo ankstesnių insekticidų klasių ir gali sunaikinti rūšis, atsparias DDT, piretroidams ir kitiems įprastiems insekticidams.

Ajovos valstijos universiteto vabzdžių toksikologijos specialistas Joelis R. Coatsas teigė, kad jo laboratorija išbandė nootkatoną ir nustatė, kad jis yra „įspūdingas repelentas, bet silpnas insekticidas“.
Pasak dr. Coatso, jis atbaido erkes net geriau nei tokios sintetinės medžiagos kaip DEET, picaridin ar IR3535, ir  lygiai gerai veikia, atstumiant uodus.

Skirtingai nuo citronelių, pipirmėčių aliejaus, citrinžolių aliejaus ir kitų repelentų, kurių pagrindą sudaro augaliniai aliejai, pridūrė jis, nootkatonas nepraranda savo potencijos maždaug po valandos, bet jo veikimas tęsiasi tiek ilgai, kiek ir sintetikos. 

Tačiau, nors jis taip pat gali naikinti vabzdžius, dr. Coatsas teigė, kad tam reikia tiek daug šios cheminės medžiagos, kad gali būti nepraktiška.

„Dauguma augalų terpenų sunaikins vabzdžius, jei pateksite į pakankamai didelę dozę, tačiau aš nemačiau duomenų, patvirtinančių jo naudojimą kaip insekticidą“, - teigė dr. Coatsas. „Aš mačiau daug duomenų apie šią medžiagą, kaip repelentą.“

Pasak Beard, „nėra tiksliai žinoma“, kaip veikia nootkatonas, tačiau atrodo, kad jis suaktyvina oktopamino receptorius, kurie vabzdžiams perduoda elektrinius impulsus iš vienos nervų ląstelės į kitą. Nepavykus išjungti signalo, vabzdžiai miršta.

Žinduoliams adrenalinas - chemiškai susijęs su oktopaminu - atlieka tą pačią funkciją. Bet šis junginys nesuaktyvina adrenalino receptorių."