Oi kodėl taip skurdžiai Lietuvoje gyvenam?

 "2020 m. pabaigoje vidutinė alga Lazdijų rajone siekė vos 752,90 euro „į rankas“, klestinčiame Druskininkų kurorte – dar mažiau, vos 729,30 euro, Varėnos rajone – 709,6. Vilniečių vidutinė alga tuo pat metu pasiekė 1 082,30 euro ir atotrūkis nuo provincijos vis didėjo.

Net ir atokiausiuose Lietuvos pakraščiuose esu sutikęs puikių verslininkų, kuriems jų darbuotojai yra tarsi šeimos nariai. Ir ne ta prasme, kad kišasi į jų privatų gyvenimą ir nemoka priedų už viršvalandžius. Deja, jų pavyzdžiai neįkvepia keistis didžiosios dalies smulkių darbdavių, atsinešusių įpročius iš laukinių 90-ųjų ir dar ankstesnių laikų. Jų versliukai gyvuoja tik todėl, kad dar nebaigė griūti sovietmečio pabaigoje privatizuoti statiniai, o kelis dešimtmečius už minimalias algas vergavę samdiniai įprato būti engiami ir tetrokšta kaip nors iškęsti iki pensijos. Profesinės sąjungos atokiau nuo didžiųjų miestų niekada taip ir nebandė plėsti savo veiklos, o vietiniai partijų skyriai, nesvarbu, ar jos vadintųsi kairiosiomis, ar dešiniosiomis, tėra tris dešimtmečius įtakos neprarandančių vietos verslininkų būreliai. Pritraukti į regioną naujų investuotojų jiems paprasčiausiai nenaudinga, nes tai gali padidinti darbo jėgos kainą."

Reikia pripažinti, kad tas tūkstantis eurų per mėnesį, uždirbamas Vilniuje, irgi nesiderina su didelėmis, europietiškomis, Lietuvos kainomis. Reikia arba emigruoti, arba keisti tvarką Lietuvoje iš esmės.

Kas yra konservatizmas, kur jo krizės priežastys ir ką jam daryti?

 "Vienas galingas atsakymas yra tas, kad konservatizmas  liberalizmo laikais turėtų ginti žmogaus gėrybes, kurioms gresia iki kraštutinumų paimtos liberalios idėjos. Šeima, kai liberali laisvė tampa koroziniu hiper-individualizmu. Tradicinė religija, kai liberali tolerancija tampa karingu ir prietaringu sekuliarizmu. Vietos bendruomenė ir vietos žinios, prieš ekspertų tikrumą ir biurokratinę centralizaciją. Meninė ir intelektualinė didybė, kai demokratinis skonis paverčia filistinais ar liberalūs intelektualai, tampa aparatčikais. Individualus verslininko talentas prieš niveliuojančius egalitarizmo impulsus ir stulbinančią monopolijos jėgą. 

Ką reiškia išsaugoti šeimą epochoje, kai užtemsta ne tik dviejų tėvų namų ūkis, bet ir vaisingumas bei pats seksas? Ką reiškia ginti tradicinę religiją šalyje, kurioje institucinis tikėjimas yra arba bunkeruotas, arba greitai nykstantis? Kaip ginate lokalizmą, kai internetas tarsi nacionalizuoja visas politines ir kultūrines diskusijas? Ką reiškia Vakarų humanistinių tradicijų išsaugojimas, kai popmuzikos kartojimas valdo kultūrą, o didieji universitetai vis labiau priešiškai nusiteikę net prieš už demokratus balsavusį kultūros konservatorių? 

Bent jau jūs vis dar galite apginti didvyrišką verslininką, sako liberalai, išskyrus tai, kad paskutinis didelis verslo kūrybiškumo antplūdis greitai peraugo į stulbinančias Silicio slėnio monopolijas, kurios veda bendrą korporacinį posūkį ir prieš kultūrines bei religines konservatyvizmo formas. 

 Šis problemų rinkinys paaiškina radikalizmo, frakcionizmo, fermentacijos ir performanso meno mišinį, apibūdinantį šiuolaikinę dešinę. Ką mes iš tikrųjų konservuojame? Toks dabar yra klausimas, o atsakymai svyruoja nuo antikvaro (rinkimų kolegija!) iki toksinio (baltaodžių identiteto nulemiama Amerikos samprata) iki žiauriai partizano (teisė į rinkimų apygsrdų keitimą) iki elementariausio ir patenkinamiausio: kad ir kas  bebūtų, jei libai prieš, mes už. 

Taigi dešiniųjų klausimas yra ne įsipareigojimas, o pajėgumas. Ar konservatyvią energiją galima pajungti, kad atsisakyti brolžudystės ir kovos su libais, ir panaudoti ją atstatant struktūras, institucijas ir įpročius, kurių nuosmukis privertė dešinę nueiti link krizės?" 

What is conservatism, where are the causes of conservatism crisis and what to do about it?

 "One powerful answer is that conservatism-under-liberalism should defend human goods that are threatened by liberal ideas taken to extremes. The family, when liberal freedom becomes a corrosive hyper-individualism. Traditional religion, when liberal toleration becomes a militant and superstitious secularism. Local community and local knowledge, against expert certainty and bureaucratic centralization. Artistic and intellectual greatness, when democratic taste turns philistine or liberal intellectuals become apparatchiks. The individual talent of the entrepreneur or businessman, against the leveling impulses of egalitarianism and the stultifying power of monopoly.

What does it mean to conserve the family in an era when not just the two-parent household but childbearing and sex itself are in eclipse? What does it mean to defend traditional religion in a country where institutional faith is either bunkered or rapidly declining? How do you defend localism when the internet seems to nationalize every political and cultural debate? What does the conservation of the West’s humanistic traditions mean when pop repetition rules the culture, and the great universities are increasingly hostile to even the Democratic-voting sort of cultural conservative?

At least you can still defend the heroic entrepreneur, say the libertarians — except that the last great surge of business creativity swiftly congealed into the stultifying monopolies of Silicon Valley, which are leading the general corporate turn against cultural and religious forms of conservatism as well.

This set of problems explains the mix of radicalism, factionalism, ferment and performance art that characterizes the contemporary right. What are we actually conserving anymore? is the question, and the answers range from the antiquarian (the Electoral College!) to the toxic (a white-identitarian conception of America) to the crudely partisan (the right to gerrymander) to the most basic and satisfying: Whatever the libs are against, we’re for.

So the question for the right isn’t one of commitment, but capacity. Can conservative energies be turned away from fratricide and lib-baiting and used to rebuild the structures and institutions and habits whose decline has pushed the right toward crisis?"

Net dirbdami Vakaruose, mes prarandame 14 000 dolerių vertės atlyginimo per metus dalį dėl monopsonijos

 "Ekonomisto Maršalo ekonomika buvo gražių simetrijų sritis. Pasiūla ir paklausa natūraliai pasiekė pusiausvyrą, o darbuotojams buvo mokama tiksli jų indėlio į gamybą vertė. Kol įmonės turėjo konkuruoti dėl savo prekių kainos ir kokybės, vartotojai galėjo priversti gamintojus tobulėti, perkant pigesnes, pranašesnes prekes iš konkurentų. Rinka reaguotų į vartotojus, o visuomenės turtas padidėtų. 

Šio Edeno gyvatė buvo monopolija. Jei vienas gamintojas užimtų pakankamai didelę rinkos dalį, jis galėtų apsisaugoti nuo konkurencijos ir priversti vartotojus reaguoti į jo pageidavimus - aukštesnes kainas, prastesnę kokybę, slopinti naujoves. Marshallas pripažino, kad dauguma rinkų nebuvo visiškai konkurencingos. Tačiau, kaip ir kiti jo laikų mąstytojai, jis tikėjo, kad tai yra praeinantys trūkumai, ir kad rinkos natūraliai linkusios į konkurenciją. Rinka beveik visada tobulėdavo savo noru; tik grynos monopolijos sąlygos galėtų trukdyti šiai progresyviai tendencijai. 

Ekonomistė Robinson pastatė šį Marshallo karkasą ant galvos. Konkurencija, ji teigė savo žinomoje 1933 m. Knygoje „Netobulos konkurencijos ekonomika“ nebuvo perjungimas tarp grynosios monopolijos ir grynosios konkurencijos. Konkurencinga rinka nebuvo įprasta padėtis - tai buvo retas „ypatingas atvejis“. Rinkos paprastai pasiekė „pusiausvyros“ būseną, kai progresuojantys Marshall'o tobulėjimai sustojo ir parodė daugybę monopolinio režimo trūkumų. 

Pati stipriausia Robinson koncepcinio virpulio strėlė buvo nauja idėja, kurią ji pavadino „monopsonija“. Visada buvo suprantama, kad monopolija apima vieną pardavėją, kuris kiša savo kainas bejėgiams pirkėjams, pavyzdžiui, JAV naftos pramonėje amžių sandūroje. Tačiau Robinson pastebėjo, kad pirkėjai taip pat galėjo mėgautis uždraustais netobulos konkurencijos vaisiais: jei egzistavo tik vienas prekės pirkėjas, tada tas pirkėjas galėjo padiktuoti savo kainą, nesvarbu, kiek pardavėjų varžytųsi dėl jos pirkinių. Tai yra monopsonija. Svarbiausia, kad Robinson teigė, jog darbuotojai, kaip savo darbo pardavėjai, beveik visada susiduria su darbdavių, jų darbo pirkėjų, monopsonišku išnaudojimu. Šis techninis momentas turėjo politinį pranašumą: pasak Robinsono, darbuotojai buvo nuolat nepakankamai apmokami, net laikydamiesi sąžiningumo standartų, kuriuos nustatė aukštieji laisvosios rinkos kunigai. 

Pagal klasikinę monopolijos sampratą ekonomistai ir teisininkai dažnai profesines sąjungas aiškino kaip nesąžiningas konkurencijos kliūtis. Užuot leidę darbdaviams laisvai konkuruoti dėl atskirų darbuotojų, jų samprotavimai buvo pagrįsti, profesinės sąjungos privertė juos derėtis su karteliu. 1920-aisiais įtakingas Austrijos ekonomistas Ludwigas von Misesas pareiškė, kad visa profesinių sąjungų funkcija yra užkirsti kelią sąžiningai konkurencijai dėl atlyginimų, grasinant „primityviu smurtu“ prieš streiklaužius. Tačiau pagal Robinson sistemą ne profesinės sąjungos kėlė konkurencijos problemas darbo rinkoje; darbo rinkos dėl savo pobūdžio buvo antikonkurencinės, išskyrus retus, ypatingus atvejus. Iš tikrųjų ji iš naujo įsivaizdavo konkurencijos politiką kaip darbo teisių problemą. Problemos, su kuriomis ji susidūrė, nebuvo kelių aukščiausių korporacijų elgesio pertekliai, išspręsti keletu išsiskyrimų ir atskyrimų. Monopsonija, teigia Robinson, yra liga, yra endeminė darbo rinkai ir reikalauja nuolatinio reguliavimo atsako visoje ekonomikoje. 

Didėjantis empirinės literatūros rinkinys rodo, kad Robinsono konceptualios įžvalgos buvo teisingos: intensyvėjanti įmonių koncentracija slopino darbuotojų atlyginimus per pastarąjį ketvirtį amžiaus. Netobula konkurencija yra ne tik reali, bet ir stiprėja. 

Ekonomistas Simcha Barkai susieja maždaug 14 000 dolerių per metus prarastą atlyginimą tipiškam darbuotojui. 

Konservatyvus JAV Aukščiausiojo teismo teisėjas Brettas Kavanaughas nurodė „monopsoniją“ 2019 m. šio teismo sprendime prieš Apple. Neseniai atliktas Kongreso rūmų demokratų tyrimas padarė išvadą, kad „Amazon“ naudojasi monopsonine valdžia ir kad jos sandėliai yra linkę „mažinti atlyginimus“ sandėlių ir logistikos darbuotojams, kai jie patenka į vietinę rinką. Istoriškai silpnos organizuoto darbo ir spartėjančių darbo galimybių koncentracijos keliuose didmiesčiuose eroje didžioji šalies dalis susiduria su potencialių darbo jėgos pirkėjų sumažėjimu ir ribotomis žalos atlyginimo galimybėmis kolektyvinėmis derybomis “. 

Lietuvoje monopsonija neaptariama, bet darbdaviai ja naudojasi be sąžinės graužimo.

Even working in the West, we lose part of the salary equal $ 14,000 a year due to monopsony

 "Marshallian economics was a realm of beautiful symmetries. Supply and demand naturally reached an equilibrium, and workers were paid the precise value of what they contributed to production. So long as companies had to compete on the price and quality of their goods, consumers could force producers to make improvements by purchasing cheaper, superior goods from their competitors. The market would respond to consumers and the wealth of society would increase. 

The snake to this Eden was monopoly. If a single producer captured enough market share, it could immunize itself from competition and force consumers to respond to its preferences — higher prices, inferior quality, suppressed innovation. Marshall recognized that most markets were not perfectly competitive. But like other thinkers of his day, he believed that these were passing flaws and that markets had a natural tendency toward competition. The market was almost always improving itself of its own accord; only conditions of pure monopoly could impede this progressive trend. 

Economist Robinson turned Marshall’s framework on its head. Competition, she argued in her landmark 1933 book, “The Economics of Imperfect Competition,” wasn’t an on-off switch between pure monopoly and pure competition. A competitive market was not the normal state of affairs — it was a rare “special case.” Markets typically reached a state of “equilibrium” in which Marshall’s progressive improvements halted while exhibiting many of the flaws of a monopoly regime.

The most potent arrow in Robinson’s conceptual quiver was a new idea she called “monopsony.” A monopoly had always been understood to involve a single seller forcing its prices on powerless buyers, like the U.S. oil industry at the turn of the century. But buyers, Robinson observed, could enjoy the forbidden fruits of imperfect competition as well: If only one buyer for a good existed, then that buyer could dictate its price, no matter how many sellers might be competing for its purchases. This was monopsony. 

Crucially, Robinson argued that workers, as sellers of their own labor, almost always faced monopsonistic exploitation from employers, the buyers of their labor. This technical point had a political edge: According to Robinson, workers were being chronically underpaid, even by the standards of fairness devised by the high priests of the free market. 

Under classical conceptions of monopoly, economists and lawyers often interpreted labor unions as unfair barriers to competition. Instead of allowing employers to freely compete for individual workers, their reasoning went, unions forced them to negotiate with a cartel. In the 1920s, an influential Austrian economist, Ludwig von Mises, declared that the entire function of labor unions was to prevent fair competition for wages through the threat of “primitive violence” against strikebreakers. 

But under Robinson’s framework, it was not unions that created competition problems in the market for labor; instead, labor markets were anti-competitive by their very nature, except in rare, special cases. In effect, she had reimagined competition policy as a labor-rights issue. The problems she exposed were not the excesses of a few over-the-top corporate behemoths, resolved with a few breakups and spinoffs. Monopsony, Robinson’s argued, is endemic to the labor market and demands an ongoing regulatory response throughout the economy. 

A growing body of empirical literature indicates that Robinson’s conceptual insights were correct: Intensifying corporate concentration has suppressed worker wages over the past quarter-century. Imperfect competition is not only real but also appears to be intensifying. The economist Simcha Barkai pegs the figure at about $14,000 a year in lost wages for the typical worker. 

The conservative Supreme Court Justice Brett Kavanaugh cited “monopsony” in a 2019 ruling against Apple; a recent investigation by House Democrats concluded that Amazon deploys monopsony power and that its warehouses tend “to depress wages” for warehouse and logistics workers when they enter a local market. In an era of historically weak organized labor and the accelerating concentration of job opportunities in a few big cities, much of the country faces a decline in potential buyers of labor and limited opportunities for redress through collective bargaining."

 In Lithuania, monopsony is not discussed, but employers use it without remorse.

Putinas ir toliau naudojasi pavydėtinais teigiamais reitingais

"Net krintant pragyvenimo lygiui, Vakarų sankcijoms ir Rusijos valdžios pažadams uždrausti Vakarų socialinius tinklus, tokius kaip" Twitter "ir" TikTok ", p. Putinas ir toliau naudojasi pavydėtinais teigiamais reitingais. Sociologai sako, kad nedaugelis gali jausti gilų palaikymą p. Putinui, Kremliui. ir toliau gali tikėtis, kad teigiami reitingai bus maždaug 60%. „Yra momentas, kai populiarumas toliau nesumažės“, - sakė Levas Gudkovas, nepriklausomos rinkimų organizacijos „Levada Center“ vadovas. “[1]

1. 1.World News: Putin Retains Popularity Despite Wave of Protests --- Navalny's high-profile opposition does little to shake Russian's faith in longtime president
Grove, Thomas. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]21 Apr 2021: A.9.

Mr. Putin continues to enjoy enviable approval ratings

 "Even amid falling living standards, Western sanctions and promises from Russian authorities to ban Western social networks such as Twitter and TikTok, Mr. Putin continues to enjoy enviable approval ratings. Sociologists say while few may feel deep support for Mr. Putin, the Kremlin can continue to count on approval ratings of around 60%.

"There's a point at which popularity won't fall any further," said Lev Gudkov, head of independent polling organization Levada Center." [1]

1. 1.World News: Putin Retains Popularity Despite Wave of Protests --- Navalny's high-profile opposition does little to shake Russian's faith in longtime president
Grove, Thomas. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]21 Apr 2021: A.9.