Sekėjai

Ieškoti šiame dienoraštyje

2021 m. gruodžio 1 d., trečiadienis

Why is everyone and his father-in-law now working on a startup? Where do they get the money from?

"The business of funding disruptive businesses is booming--and is itself being disrupted

YOUNG COMPANIES everywhere were preparing for doomsday in March 2020. Sequoia Capital, a large venture-capital (VC) firm, warned of Armageddon; others predicted a "Great Unwinding". Airbnb and other startups trimmed their workforces in expectation of an economic bloodbath. Yet within months the gloom had lifted and a historic boom had begun. America unleashed huge stimulus; the dominance of tech firms increased as locked-down consumers spent even more of their time online. Many companies, including Airbnb, took advantage of the bullish mood by listing on the stockmarket. The market capitalisation of American VC-backed firms that went public last year amounted to a record $200bn; it is on course to reach $500bn in 2021.

With their pockets full, investors are looking to bet on a new generation of firms.

 

Global venture investment--which ranges from early "seed" funding for firms that are only just getting going to funding for more mature startups--is on track to hit an all-time high of $580bn this year, according to PitchBook, a data provider. That is nearly 50% more than was invested in 2020, and about 20 times that in 2002.

 

The type of investor piling into venture activity has changed just as dramatically. It was once the preserve of niche venture-capital firms run in Silicon Valley. These raised funds from and invested on behalf of pension funds and other end-investors, often relying on their vast networks of connections with company founders. Now, however, only three of the ten biggest venture investors by assets under management are traditional VC firms.

 

Instead, deals led or solely struck by private-equity shops, hedge funds and others that used to conduct little venture activity are on track to nearly double from $144bn in 2020 to $260bn this year (see chart 1 on next page). That accounts for a staggering 44% of global VC activity, up from 20% in 2002. "Crossover" funds like Tiger Global Management, which straddle public and private markets, are deploying capital at a breakneck pace. Behemoth pension funds are increasingly directly investing in startups.

 

The flood of money from deep-pocketed investors has helped swell valuations. But it is also flowing to once-neglected corners and new opportunities. Venture activity now extends well beyond Silicon Valley and America more broadly, and is financing enterprises working on everything from blockchains to biotech.

 

The wave of capital is also transforming how VC works. VC firms are adopting new strategies as they seek to differentiate themselves in some respects, and to mimic their Wall Street competitors in others. That comes with both benefits and drawbacks for the business of innovation.

The modern venture-capital industry sprouted from a laboratory at Fairchild Semiconductor, a Silicon Valley chipmaker, in the 1960s. Arthur Rock, the first to leave Fairchild for investing, raised $5m in his first fund and returned $100m over seven years. Eugene Kleiner and Don Valentine soon followed, setting up Kleiner Perkins and Sequoia respectively. Both are still large VC firms today.

 

The approach was to back risky startups in the hope that the big successes, like Google, would carry an entire portfolio. Seed investments were often made before a startup earned any revenue. Then came an alphabet soup of successive funding rounds, typically ranging from series A to C, as a company matured. The VCs' funds were closed-ended, meaning they distributed returns to investors, usually pension funds, endowments and other long-term-oriented investors, within seven to ten years, after taking a cut of their own.

 

Veni, vidi, vc

 

The venture capitalists did not just provide finance. They also played consiglieri, often taking a seat on a company's board. They offered a wealth of experience and access to a network of contacts, introducing startups to professional chief executives, for instance. Entrepreneurs flocked to Sand Hill Road, the home of many Silicon Valley VC firms, in the hope of being funded. The industry's reliance on personal connections made it rather like an old boys' club.

 

The model proved astoundingly successful. Although VC-backed companies represent less than 0.5% of American companies created every year, they make up nearly 76% of the total public-market capitalisation of companies started since 1995. Over time VCs increasingly bet on slightly older "late-stage" startups (which, for their part, delayed going public). Some VC firms opened offices abroad. Andreessen Horowitz, also based on Sand Hill Road, was founded in 2009 and rose towards the top.

 

Why, then, is the model being disrupted? The frenzy is a result of both the entrance of new competitors and greater interest from end-investors. That in turn reflects the fall in interest rates across the rich world, which has pushed investors into riskier but higher-return markets. It has no doubt helped that VC was the highest-performing asset class globally over the past three years, and has performed on a par with bull runs in private equity and public stocks over the past decade.

 

End-investors who previously avoided VC are now getting involved. In addition to alluring returns, picking out the star funds may be easier for VC than for other types of investment: good performance tends to be more persistent, according to research in the Journal of Financial Economics published last year. The success of big tech, much of which was backed by VC dollars, may have been another attraction. Investors may have previously underestimated the earning potential of the tech industry, says Fred Giuffrida of Horsley Bridge, a fund that invests in VC funds. They may now be correcting for this.

 

The rush of capital has pushed up prices. Seed-stage valuations today are close to where series A valuations (of older companies that may already be generating revenue) were a decade ago. The average seed valuation for an American startup in 2021 is $3.3m, more than five times what it was in 2010.

 

But funding is also reaching new terrain. In 2002 84% of venture activity, in terms of value, took place in America. That share is now about 49%. China's share grew from below 5% in the 2000s to 37% in 2018, before its tech crackdown brought it down to nearer 20%. Capital has instead sought greener pastures in Europe. Keith Rabois of Founders Fund, a vc firm, argues that, if done right, investing in less heated sectors can help produce attractive venture returns.

Software startups continue to be popular with venture capitalists. But "you're seeing a broadening of who gets funded," says Josh Lerner of Harvard Business School. Riskier biotechnology, crypto and space ideas are being backed. Moderna, a pharmaceutical company that produces covid-19 vaccines, was spun out of Flagship Pioneering, a VC firm. Green tech, which saw a boom and bust in the 2000s, is resurgent. PwC, a consultancy, estimates that between 2013 and 2019 climate-tech venture deals grew at five times the rate of overall startup funding.

For many old-school venture capitalists, this new competitive world is unsettling. "We need to react," acknowledges Roelof Botha of Sequoia. Though rising valuations bolster returns on current portfolios, they dry up future returns. Crossover funds are less price-sensitive than traditional VCs. And for later-stage startups, investors' money is more fungible, says Mr Giuffrida. It matters less who is investing than how much they are willing to pay. Furthermore, the market for orthodox VC firms is becoming tougher. Despite the venture boom, fundraising by new niche VCs in America has fallen from a peak of $14bn in 2018 to an expected $5.5bn in 2021.

 

One part of the traditional firms' response is differentiation. Many crossover investors tend to take a data-driven approach, building portfolios of startups that resemble an index of top performers in each sector. They eschew playing large roles in their portfolio companies. To contrast with this, some VCs are emphasising their personal touch. Crossover funds "are transactional capital. We are relationship capital," says one early-stage investor.

 

One fund in Austin, Texas, 8VC, is expanding its startup "incubator", which currently nurtures and spins out five or so companies a year. Slow Ventures, another VC firm, is even investing directly in the career paths of individuals, such as online-content creators, who may not yet run a proper business. Without a compelling offering, says Ben Horowitz, co-founder of Andreessen, VCs either need to be willing to overpay or close up shop altogether.

 

Another response is to scale up. Some angel investors, who invest their own money without a team or firm, are spreading their wings and evolving into solo venture capitalists, who invest external funds. They can move fast--there are no other partners to convince before doing a deal. Elad Gil, a prominent solo VC, made around 20 investments in the first half of 2021 and is raising a $620m fund, an astonishing sum for an individual investor.

 

The biggest and best-known VC firms are also expanding. Andreessen has grown its investment team from about 25 to 70 in the past four years. It offers companies support on everything from diversity and inclusion policy to a vast network of potential hires and customers.

The line between VC and other investors is also blurring further, and not just because Wall Street is encroaching onto Sand Hill Road. Big VC firms are becoming more like other asset managers, too. Sequoia is expanding its presence in public markets. In October it said that its American and European venture funds will sit within a larger, timeless fund. When portfolio firms go public, their shares will flow to the superfund instead of to end-investors. This allows Sequoia to capture returns even after an IPO. Crossover funds like Tiger already seamlessly transfer holdings from their private to public funds. Other large VC firms may follow suit.

Sequoia's superfund mirrors Wall Street's fascination with permanent capital. "Many of the dynamics in private-equity markets are now spilling over into venture markets," says Mr Lerner. VCs and private-equity funds used to raise money from investors every few years, which can be costly and prevent them holding on to investments. Leading buy-out firms like Blackstone and KKR found ways around this. Nearly a third of KKR's assets under management are now permanent.

Sequoia is also becoming a registered investment adviser, joining Andreessen and other large funds, like SoftBank. That allows it to hold more "secondary" shares--stakes that are not bought directly from the issuing company. (VCs' secondary holdings are usually capped at 20% of their portfolios.) Andreessen's status as an adviser allowed it to launch a $2.2bn crypto fund in June that mainly invests in digital tokens, rather than startups.

The biggest funds are best placed to benefit from the new world. Funding from a top VC firm sends a signal of a startup's quality, argues Mike Volpi of Index Ventures. And because non-traditional investors often rely on such signals to guide their dollars, their value has only risen. The result is that the industry has become more unequal: although the average American VC's assets under management rose from $220m in 2007 to $280m in 2020, that is skewed by a few big hitters. The median, which is less influenced by such outliers, fell from $70m to $48m. But this is not to say that the industry has become dominated by a few star funds. Market shares are still small. Tiger Global, for instance, led or co-led investments worldwide worth $5bn in 2020, just 1.3% of total venture funding. Startups have diverse enough needs so there is plenty of scope for a variety of VC firms to exist, reckons Mr Volpi.

 

Company founders, for their part, have gained bargaining power as investors compete. "There's never been a better time to be an entrepreneur," says Ali Partovi of Neo, a VC firm based in San Francisco. Ten years ago, most new founders had not heard of a term-sheet, a document describing the terms and conditions of an investment, says one venture capitalist. Now, many startups work with "accelerators" like Y Combinator to learn the basics. Cloud computing and other software-as-a-service (SaaS) tools allow some firms to expand without much capital investment.

 

The time taken to strike a deal has shrunk from several weeks to days, if not hours. Zoom has changed the nature of fundraising. Biodock, a microscopy startup, had ten calls with VCs scheduled in a day, which gave it more power in negotiations, reckons Michael Lee, its founder. Founders receive "refreshes", top-ups of equity during fundraising rounds. To get ahead of the rush, some investors are offering companies cash even before they start looking for more funding.

The shift in power away from investors is welcome in some respects. The outsized returns of VC firms will be competed down. Moreover, tech is no longer terrain that only well-connected venture capitalists in Silicon Valley can make sense of. The performance of SaaS firms, for instance, can be assessed using data on users' behaviour. The relationship between founder and venture capitalist might matter less than it used to, particularly as the startup grows.

But there are costs, too. Shortened deals can lead to FOMO (fear of missing out) for investors and, sometimes, worse investment decisions, says Mr Partovi. The shift has also weakened governance.

 

As the balance of power tilts away from them, VCs get fewer board seats and shares are structured so that founders retain voting power. Founders who make poor chief executives--such as Travis Kalanick, the former boss of Uber, a ride-hailing firm--can hang on for longer than they should. The relationship between VC firms and a founder lasts about ten years, longer than many marriages, notes Mr Partovi. You wouldn't choose your spouse in a hurry.

 

Another risk is that the market is too frothy. Some investors point to bumper profits for tech companies and the financial health of even the youngest startups as reasons for being optimistic about valuations. But "companies are being priced on the assumption that everyone will win. Statistically that won't happen," says Mr Giuffrida of Horsley Bridge.

Stellar returns for investors, then, are not assured. But the broader question is whether the innovation that is taking place is worth the risk. "If too much stuff gets funded, that's generally good. It's much better than nobody funding Moderna," says Mr Horowitz. And capital can drive new ideas, not just the other way around. Investors have typically been willing to bet on riskier but more innovative startups during past venture booms, finds a study by Ramana Nanda of Imperial College London and Matthew Rhodes-Kropf of MIT Sloan School of Management. Resilience, a capital-intensive drugmaker founded last year, has raised $800m and already bought several factories. This would not have been possible even two years ago, says Drew Oetting of 8VC. Venture activity in the space sector grew by 70% globally to $7.7bn in 2020. "There are more moonshots," reckons Mr Lerner of Harvard.

In tech the result could be more vibrant competition. The big-tech firms used to gobble up challengers: acquisitions by Amazon, Apple, Facebook, Google and Microsoft rose after 2000 and hit a peak of 74 in 2014. But they have fallen since, to around 60 a year in 2019 and 2020, perhaps owing to a fear of antitrust enforcement. More startups are making it to public markets. Listings, rather than acquisitions or sales, now account for about 20% of "exits" by a startup, compared with about 5% five years ago.

Wherever valuations go, it looks like the changes to the structure of VC will last. Outsized returns in early-stage investing were bound to be bid down eventually. As VC firms themselves are forced to innovate, a broader range of ideas is being backed in a wider variety of places. The pandemic was not the disaster that venture capitalists had first expected. It has nevertheless transformed what they do." [1] 

·  ·  ·  1. "The next stage; Venture capital." The Economist, 27 Nov. 2021, p. 69(US).

 

2021 m. lapkričio 30 d., antradienis

Pasaulinė laisvoji prekyba išgyvena krizę

"Kaip ir demokratijos krizė, laisvosios prekybos krizė iš dalies kyla dėl jos draugų nesėkmių, iš dalies dėl priešų priešiškumo. Tiek laisvosios prekybos, tiek demokratijos darbotvarkės, iškilusios svaiginančiais metais po sovietų sąjungos žlugimo  buvo supaprastintos ir dažnai prastai įgyvendintos. 

 

PPO yra nenaudinga, norint pasipriešinti, kai Kinija, kuri buvo priimta į šią grupę 2001 m., sistemingai deformuoja ir laužo taisykles. Politikai nepakankamai apgalvojo sunkumus JAV šalies viduje, kuriuos sukelia klestinti pasaulinė prekyba, leidžianti prieš prekybą nukreiptiems politikams įsiveržti į abi valdančias partijas, o sudėtingas 164 šalių derybų procesas neleidžia PPO judėti pakankamai greitai, net kai didėja tarptautinio bendradarbiavimo prekybos srityje poreikis.

 

Šiandien laisvosios prekybos gynėjai susiduria su dar daugiau problemų. 

 

Išaiškėjo saugumo prekių, svarbių karinėms ar kitoms jautrioms sistemoms, tiekimo grandinių išlaikymo ar plėtojimo svarba kartu su didėjančia politine įtampa su Kinija. 

 

Dėl to prasidėjo atsiejimo procesas, kuris laikui bėgant neišvengiamai politizuosis prekybą. Kinija padvigubino pastangas plėtoti savo informacinių technologijų pramonę tiek dėl nacionalinio saugumo, tiek dėl ekonominių priežasčių.

 

Pasaulinis klimato kaitos judėjimas „žaliuosius tarifus“ laiko įrankiu primesti aplinkosaugininkų politiką Indijai, Kinijai ir kitoms šalims. Ribodamos patekimą į rinką prekėms, pagamintoms, naudojant daug anglies dioksido išskiriančius metodus, turtingos šalys galėtų priversti neturtingąsias priimti Pirmojo pasaulio aplinkosaugos taisykles. 

 

Tai yra ginklas, kurį nori naudoti daugelis žaliųjų aktyvistų, o žaliųjų suvienijimas su tradicinėmis protekcionistinėmis apygardomis, tokiomis kaip profesinės sąjungos, sumažintų paramą laisvai prekybai JAV ir už jos ribų.

 

Tuo tarpu daugelis Europos Sąjungos pareigūnų prieigą prie didžiulės bloko vidaus rinkos laiko stipriausiu tarptautinių santykių privalumu. 

 

Nesvarbu, ar remdami žaliuosius tarifus žemės ūkio produktams iš Amazonės, ar kontroliuodami technologijų gigantų elgesį, grasindami jiems neleisti patekti į Europos rinką, ES biurokratai mano, kad prekybos apribojimai yra viena iš realių priemonių, kad Europos balsas būtų svarbesnis pasaulyje.

 

 „Brexit“ iš bloko pašalino vieną tvirčiausių ES laisvosios prekybos čempionų; panašu, kad laikui bėgant parama laisvai prekybai Briuselyje mažės.

 

Laisvosios prekybos priežastis šiandien yra nemadinga, o XXI amžiaus prekybos darbotvarkę sudaryti bus sunku. PPO reikia gilios reformos. Negalima ignoruoti tokių problemų, kaip klimato kaita ir Kinijos sisteminis sukčiavimas. Pasaulyje, kuriame auga geopolitinė konkurencija, prekyba negali būti visiškai atskirta nuo nacionalinio saugumo." [1]

 

1. Global Free Trade Is in Crisis

Walter Russell Mead.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 30 Nov 2021: A.19.

Global Free Trade Is in Crisis


"Like the crisis of democracy, the crisis of free trade is partly due to the failures of its friends and partly to the hostility of its enemies. Both the free-trade and democracy agendas that emerged in the heady years following the collapse of the Soviet Union were simplistically conceived and often poorly carried out.

 

The WTO was useless in the face of systemic rule breaking and bending by China, which was admitted to the group in 2001. American policy makers did not think enough about the domestic consequences of the dislocations associated with burgeoning global trade, allowing antitrade politicians to make inroads in both parties. And an unwieldy 164-country negotiating process keeps the WTO moving slowly even as the need for international cooperation on trade grows.

 

Today the defenders of free trade face even more problems.

 

The importance of maintaining or developing secure supply chains for goods critical to military or other sensitive systems has combined with rising political tensions with China. That has initiated a process of decoupling that over time will inevitably politicize trade.

 

China has doubled down on efforts to develop its own information-technology industry for both national-security and economic reasons.

The global climate-change movement sees "green tariffs" as a tool to impose environmentalists' policies on India, China and other countries. By limiting market access to goods produced by carbon-intensive methods, rich countries could force poor ones to adopt First World environmental regulations. That is a weapon many green activists are eager to wield, and uniting greens with traditional protectionist constituencies like labor unions would undercut support for free trade in the U.S. and beyond.

 

Meanwhile, many European Union officials see access to the bloc's enormous internal market as its strongest asset in international relations. Whether by supporting green tariffs on agricultural products from the Amazon or by controlling the behavior of tech giants by threatening their access to Europe's market, EU bureaucrats see trade restrictions as their one real tool to make Europe's voice count in the world.

 

Brexit removed one of the staunchest EU champions of free trade from the bloc; support for free trade in Brussels seems likely to diminish over time.

The cause of free trade is unfashionable today, and developing a trade agenda for the 21st century will be hard. The WTO needs deep reform. Issues like climate change and systemic cheating cannot be ignored. In a world of growing geopolitical competition, trade can't be separated entirely from national security." [1]

 1. Global Free Trade Is in Crisis

Walter Russell Mead.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 30 Nov 2021: A.19.

 

 


Kas yra galingiausias duomenų brokeris pasaulyje?

 „JAV Prezidentas Joe Bidenas lapkričio 15 d. išvyko iš aukščiausiojo lygio susitikimo su Kinijos prezidentu Xi Jinpingu ir įsipareigojo organizuoti, kaip jis pavadino „paprastą, tiesią konkurenciją“ su Kinija. Tačiau Pekinas jau nugali JAV ir jų sąjungininkus vienoje svarbioje srityje: duomenų. 

 

    Duomenys yra 21-ojo amžiaus nafta, nepakeičiamas šaltinis, kuris kuria dirbtinio intelekto algoritmus, ekonominę galią ir nacionalinę galią. Šių duomenų šaltinis esame mes visi: mūsų sveikatos įrašai ir genetinės sekos, mūsų įpročiai internete, mūsų verslo tiekimo grandinės srautai, telefonų, dronų ir autonominių automobilių suvartoti vaizdų terabaitai.

 

    Konkurencija dėl pasaulinės įtakos XXI amžiuje pareikalaus apsaugoti ir panaudoti šiuos duomenis, siekiant komercinių, technologinių ir karinių pranašumų. Kol kas Kinija laimi, o Vakarai vos tik pradeda užsiimti.

 

    Dėl daugybės naujausių įstatymų ir taisyklių p. Xi sunkiai dirbo, kad Kinijos komunistų partija taptų galingiausia duomenų tarpininke pasaulyje. Kaip Pekinas tai daro? Atskiriant Kinijos duomenis nuo pasaulio, suteikiant naują ekstrateritorinę galią pasauliniams duomenų srautams ir susaistant Kinijoje veikiančias užsienio bendroves – visa tai, įsisavinant kitų šalių duomenis teisėtais ir neteisėtais būdais.

 

    Ponas Xi žino, kad, net tik užrakinus tik Kinijos duomenis, atspindinčius maždaug 1,4 milijardo žmonių modelius ir elgesį, Pekino konkurentai būtų atsilikę, siekiant pasaulinio ekonominio pranašumo.

 

    Bideno administracija kalbėjo apie duomenų svarbą mūsų konkurencijai su Kinija. Tačiau jokios matomos strategijos neatsirado. Tai kelia grėsmę amerikiečių privatumui, ekonominiam konkurencingumui, nacionaliniam saugumui ir būsimai pasaulinei padėčiai. Tai bus pagrindinis Amerikos Kinijos politikos išbandymas 2022 m.

 

    Vašingtono akla dėmė didžiųjų duomenų svarbai Pekino ambicijoms ir mūsų pačių duomenų panaudojimo būdams, siekiant šių ambicijų glumina tuo metu, kai Amerikos politikai vis labiau nerimauja dėl JAV renkamų ir galimų didelių duomenų panaudojimo, kuriuo užsiima JAV technologijų gigantai.

 

    Tai dar labiau glumina, nes amerikiečiai dvišališkai taip pat išmano būdus, kuriais Pekinas išnaudoja ir militarizuoja kitus JAV išteklius, pavyzdžiui, mūsų kapitalo rinkas.

 

    Tai akivaizdu iš to, kaip Vašingtonas pagaliau, jei ir tinkamai, pradeda spręsti, JAV naikinančio JAV dolerių srauto į Kinijos karinį ir pasaulinį stebėjimo aparatą, klausimą.

 

    Nors tokias priemones vis dar reikia smarkiai išplėsti, dabar bent jau politikos formuotojai turi tam tikrų priemonių, leidžiančių pažaboti Pekino lengvą prieigą prie JAV kapitalo.

 

    Ne taip, kai kalbama apie duomenis, kai Pekinas mano, kad jis turi laisvas rankas ir kad Vakarai yra pernelyg išsiblaškę ar beatodairiški, kad galėtų prasmingai reaguoti. P. Xi mąsto ir elgiasi plačiai, ir taip nuo pirmųjų dienų valdžioje.

 

    2013 m., netrukus po to, kai pradėjo vadovauti Pekinui, ponas Xi pareiškė: „Didžiulis duomenų vandenynas, kaip ir naftos ištekliai industrializacijos metu, turi didžiulę gamybinę galią ir galimybes. Kas valdo didžiųjų duomenų technologijas, tas valdys plėtros išteklius ir turės pranašumą.

 

    Nuo tada Pekinas kuria sistemą, užtikrinančią, kad masinis duomenų kaupimas tarnautų Kinijos komunistų partijos strateginiams interesams.

 

    Įstatymai, įgyvendinti 2017 m., patvirtino partijos teisę gauti prieigą prie privačių duomenų Kinijos tinkluose, tiek Kinijoje, tiek Kinijos įmonėse, tokiose, kaip „Huawei“ užsienyje.

 

    Dabar Pekinas tyliai priėmė naujus įstatymus – pirmiausia rugsėjį priimtą Duomenų saugumo įstatymą, o lapkritį – Asmens informacijos apsaugos įstatymą – kurie dar labiau reikalauja ne tik prieigos prie privačių duomenų, bet ir veiksmingos jų kontrolės.

 

    Tai daro didžiulę įtaką užsienio įmonėms, veikiančioms Kinijoje. Jų Kinijos duomenys ne tik turi likti Kinijoje ir būti prieinami valstybei, bet dabar Pekinas reikalauja kontroliuoti, ar užsienio įmonės gali juos siųsti į savo būstinę; į įmonės laboratoriją, tarkime, Kalifornijoje; arba užsienio vyriausybei, pateikusiai teisėsaugos ar reguliavimo prašymą.

 

    Dėl naujųjų Pekino įstatymų gali būti nusikalstama laikytis Kinijai taikomų užsienio sankcijų, susijusių su duomenimis, pvz., bankininkystės ar debesijos paslaugų išjungimą Kinijos subjektui, susijusiam su žmogaus teisių žiaurumais. Tokiais atvejais užsienio įmonės gali laikytis JAV įstatymų arba Kinijos įstatymų, bet ne abiejų.

 

    Šių įstatymų poveikis akivaizdus. „Tesla“, „Apple“ ir kiti nusprendė statyti specialius Kinijos duomenų centrus – kartais bendradarbiaudami su Kinijos valstybiniais subjektais, kad jie neprarastų prieigos prie didelės Kinijos vartotojų rinkos. „Goldman Sachs“ patyrė spaudimą nesiųsti atmintinių į jo būstinę JAV.

 

    Pastarieji Pekino veiksmai papildo ilgalaikes pastangas pirkti, vogti ir kitaip gauti duomenis iš užsienio šaltinių visame pasaulyje. Pekinas įsilaužė į tarptautines įmonių duomenų bazes. Jis vykdo „talentų įdarbinimo“ programas užsienio universitetuose ir įmonėse. Jis perka užsienio įmones, pavyzdžiui, Italijos karinių dronų gamintoją. Jis finansuoja savo duomenimis pagrįstas pradedančias įmones atvirose užsienio rinkose, tokiose, kaip Silicio slėnis.

 

    Šis požiūris yra visiškai neabipusis. Jis remiasi prieiga prie užsienio duomenų, tuo pačiu užkertant kelią užsieniečiams prieiti prie Kinijos duomenų – ir atrodo, kad užsienio vyriausybės neatsakys tuo pačiu. Juk Jungtinės Valstijos neturi visapusiško federalinio požiūrio į duomenų valdymą, o Europos Sąjungos Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas daugiausia orientuotas į vartotojų privatumą.

 

    Ar Amerikos ir sąjungininkų politikos formuotojai sukurs metodus, kaip apriboti strateginių duomenų srautus į Kiniją? Šiuo metu Bideno administracijos atsakymas yra toks: galbūt.

 

    „Mūsų strateginiai konkurentai į didelius duomenis žiūri, kaip į strateginį turtą“, – šią vasarą sakė JAV patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Džeikas Salivanas, „ir mes turime į tai žiūrėti taip pat“.

 

    Tai aiški ir patraukli kalba. Tačiau, sprendžiant iš oficialių viršūnių susitikimo parodymų, duomenys nebuvo svarbūs Bideno darbotvarkėje su Xi.

 

    Ir iki šiol JAV politikos gynimo priemonės yra tuščios ir nepakankamos.

 

    Birželio mėn. administracija išleido vykdomąjį įsakymą, apimantį naują reguliavimo procesą, siekiant apriboti tarpvalstybinius duomenų srautus nacionalinio saugumo sumetimais. Tačiau naujasis procesas dar nebuvo panaudotas – nei prieš Kinijos dronus, Kinijos prieigą prie JAV duomenų centrų ir biotechnologijų laboratorijų ar kitų galimų taikinių.

 

    Tuo tarpu JAV diplomatų ir prekybos derybininkų dalyvavime duomenų klausimais vyrauja įnirtingos kovos su Europos reguliavimo institucijomis dėl Amerikos technologijų milžinų privatumo taisyklių. Į daug didesnę Pekino grėsmę iš esmės nekreipiama dėmesio.

 

    Geros naujienos yra tai, kad jei demokratinės tautos susitvarkys, jos gali būti geresnėje padėtyje, nei Pekinas, o tai apsunkina Pekino pažangą dėl akivaizdžios jo paranojos.

 

    Pastaraisiais mėnesiais ponas Xi ėmėsi griežtų veiksmų prieš privačias Kinijos technologijų milžines, tokias, kaip „Alibaba“ ir „Tencent“, priversdamas jas perduoti jų duomenų atsargas valstybės kontroliuojamoms trečiosioms šalims. Dėl šio susidorojimo, padėjusio ištrinti daugiau, nei 1 trilijoną dolerių rinkos vertės, šios įmonės taps mažiau naujoviškos dabar, kai jos nebekontroliuoja jų duomenų.

 

    Tačiau Kinijos autoritarinio persekiojimo pagalba, siekiant išsaugoti Amerikos pranašumą, nėra strategija.

 

    Protingesnis požiūris prasidėtų šalies viduje, faktiškai (ir tvirtai) įgyvendinus Bideno administracijos birželio mėn. vykdomąjį įsakymą.

 

    Tai reikštų blokavimą arba atšaukimą, pagal kurį į Kiniją nebūtų siunčiami dideli jautrių JAV duomenų kiekiai su medicininiais įrašais, mobiliųjų telefonų programėlėmis ar kitais kanalais – visa tai šiuo metu iš esmės nereglamentuojama.

 

    Demokratinės sąjungininkės taip pat turi bendradarbiauti, kad skatintų tarpusavyje dalytis duomenimis, kartu apribodamos srautus į Kiniją. Projektą pristatė buvęs Japonijos ministras pirmininkas Shinzo Abe. Ši idėja, pavadinta „Data Free Flow With Trust“, turėtų tapti sąjungininkų politika.

 

    Jau ne vieną kartą Pekinas buvo šaltai efektyvus kurdamas pasaulinio duomenų merkantilizmo strategiją: duomenų kaupimas man, duomenų atsisakymas tau.

 

    Jei Vašingtonas ir jo sąjungininkai nesuorganizuos stipraus atsako, ponui Xi pavyks valdyti būsimos pasaulinės galios aukštumas.