Ar turėčiau likti, ar turiu išeiti? Verslas Rusijoje

  „Kai kurių Vakarų firmų Rusijos dilemos tampa vis aštresnės

 

    „O NE, NETURĖTŲ smerkti įmonių, kurios nusprendžia likti Rusijoje, kaip Putino operacijos, skirtos apsaugoti Donbasą, finansuotojų“, – sako Michaelas Harmsas, Vokietijos Rytų verslo asociacijos, lobistų grupės, vadovas. Kol jos nepažeis Vakarų sankcijų, jos pačios turėtų nuspręsti, ar likti Rusijoje, ar išvykti. „Metro“ ir „Globus“, du dideli Vokietijos prekybos centrai, iki šiol nusprendė likti. Jie sako nenorintys nuvilti savo darbuotojų ar nekaltų Rusijos pirkėjų, kuriems reikia jų bakalėjos. Henkel įšaldė naujas investicijas Rusijoje, bet ne skalbinių ploviklių ir kitų būtiniausių prekių pardavimą. Kitas Vokietijos milžinas „Bayer“ ir toliau pardavinės savo vaistus ir, kol kas, sėklas. „Procter & Gamble“, amerikiečių plataus vartojimo prekių didvyris, nustojo reklamuoti Rusijoje, tačiau daugelis jo prekių ženklų ten išlieka.

 

    Vakarų įmones Rusijoje galima suskirstyti į keturias kategorijas.

 

    Pirmiausia tai įmonės, kurių verslui taikomos Vakarų priemonės. Tai yra kai kurių mikroschemų arba bet kokių dvejopo naudojimo technologijų (įskaitant tokius dalykus, kaip dirbtinis intelektas ar kriptografija) gamintojai. Jie neturi kito pasirinkimo, kaip tik pasitraukti.

 

    Antrajai grupei priklauso tokios įmonės, kaip „Volkswagen“, didžiausias Europos automobilių gamintojas, kuris sustabdė gamybą Rusijoje, nes karas ir Vakarų atsakas jam sutrikdė tiekimo grandines. Toliau rikiuojasi tokios firmos, kaip „Coca-Cola“ ir „Pepsi“, dvi gaiviųjų gėrimų gamintojos, ir „McDonald's“, greitojo maisto tinklas, kurios sustabdė veiklą Rusijoje, kad parodytų savo siaubą dėl Donbaso apsaugos operacijos. Paskutinė dalis yra likusios.

 

    Beveik 400 Vakarų firmų paskelbė apie planus sustabdyti arba apriboti savo veiklą Rusijoje po to, kai V. Putinas pradėjo Donbaso apsaugos operaciją, rodo Jeffrey Sonnenfeld iš Jeilio vadybos mokyklos. Kai kurios iš jų, pavyzdžiui, BP, Didžiosios Britanijos energetikos milžinė ir didžiausia Rusijos užsienio investuotoja, pasitraukė anksti ir, regis, nedvejodamos. Kiti tai darė nenoriai. „Citigroup“, Amerikos bankas, turintis beveik 10 mlrd. dolerių ten, galvoja. Tačiau kovo 14 d. bankas, kuris šalyje veikia nuo 1992 m., pareiškė, kad „išplės“ savo pasitraukimo mastą ir nustos ieškoti naujų verslo ar klientų.

 

    Labiausiai nuo tokių uždarymų nukentės rusai, gyvenantys didmiesčiuose, kur yra įsikūrusi didžioji dalis Vakarų firmų mažmeninės prekybos operacijų. Tačiau skausmas bus jaučiamas visoje didžiulėje Rusijos teritorijoje. „The Economist“ atlikta geografinės vietos informacijos įmonės „SafeGraph“ duomenų analizė rodo, kad Vakarų įmonių uždarymas paveiks mažiausiai 3500 mažmeninės prekybos vietų 480 miestų visoje šalyje. Tai apima 1200 restoranų ir kavinių, 700 drabužių parduotuvių, 500 batų parduotuvių ir 400 degalinių. Maskviečiai patirs apie 1000 parduotuvių uždarymo; Sankt Peterburgo gyventojų susidurs su daugiau nei 300 (žr. žemėlapį).

 

    Vakarų firmų savanoriško pasitraukimo kritikai teigia, kad tai gali radikalizuoti viduriniąją klasę ir supykdyti tradiciškai provakarietiškus jaunus rusus. Jie tvirtina, kad tai gali sustiprinti V. Putino režimą, o ne jį nuversti. M. Harmsas, anksčiau gyvenęs Maskvoje, su tuo nesutinka. Vidurinioji klasė supranta, kad išvykimas nukreiptas į režimą, o ne į plačiąją populiaciją, mano jis.

 

    Be to, Rusijoje išliks vakarietiško stiliaus plataus vartojimo prekės. „SafeGraph“ duomenys rodo, kad rusams, perkantiems „Nike“ treniruoklius, nereikės toli eiti, kad surastų alternatyvią porą vienoje iš „Reebok“ parduotuvių, kurios dirba įprastai. Vidutinis atstumas tarp konkuruojančių Amerikos sportinės aprangos prekių ženklų parduotuvių yra 0,8 km. Jei „Big Mac“ mėgėjai yra pasirengę priimti „Whopper“, kaip pakaitalą, jie paprastai gali rasti atvirą „Burger King“ 0,6 km atstumu nuo uždaryto „McDonald's“. „Burger King“ savininkas „Restaurant Brands International“ sustabdė paramą savo Rusijos franšizės gavėjams, tačiau daugelis jų parduotuvių lieka atviros. Tas pats pasakytina apie kai kuriuos kitus Vakarų prekių ženklus.

 

    Didelis klausimas – kas atsitiks su įmonėmis, kurios atsitraukė iš Rusijos. Pranešama, kad Rusijos prokurorai grasino suimti vyriausybę kritikuojančius įmonių vadovus ir areštuoti iš šalies besitraukiančių įmonių turtą. Vienas aukšto rango V. Putino partijos „Vieningoji Rusija“ narys iškėlė planą nacionalizuoti pasitraukiančių Vakarų kompanijų veiklą, teigdamas, kad tai padės išvengti darbo vietų praradimo ir išlaikyti Rusijos vidaus gamybos pajėgumus. Putinas pritarė šiam planui.

 

    Atvirkščiai, kai kurias įmones, kurios lieka vietoje, akivaizdžiai vilioja Rusijos pareigūnai. Jie turi palyginti tuos paskatinimus ir kaltinimus dėl pasipelnymo, kurie pasklido visoje Vakarų socialinėje žiniasklaidoje. Olga Podorozhna, „Metro“ darbuotoja Ukrainoje, aršiai kritikavo savo darbdavio sprendimą Rusijoje emocingame įraše socialiniame tinkle Linked In. „Metro“ sureagavo savo „LinkedIn“ įrašu, kuriame pasmerkė Donbaso apsaugos operaciją. Tačiau ji neatšaukė savo sprendimo išlaikyti savo parduotuves Rusijoje.

 

     Tai nenuostabu. Maždaug 10 % visų „Metro“ pardavimų (25 mlrd. eurų) (28 mlrd. dolerių) sudaro 93 prekybos centrai ir 10 000 darbuotojų Rusijoje. 19 „Globus“ prekybos centrų, kuriuose dirba 9900 Rusijos darbuotojų, pernai sudarė 14% grupės pardavimų. Jiems sekėsi taip gerai, kad bendrovė per pastaruosius porą metų į Rusijos rinką investavo daugiau, nei [eur] 110 mln. 

 

Tokioms įmonėms, kaip šios, signalizuoti apie dorybes yra daug sunkiau nei tokiai bendrovei kaip „Coca-Cola“, kuri iš Rusijos gavo mažiau nei 2 % praėjusių metų pajamų.

 

Net ir likusiems gyventojams reputacijos kaina gali tapti per didelė, kad būtų galima ignoruoti." [1]

1. "Should I stay or should I go? Business in Russia." The Economist, 19 Mar. 2022, p. 56(US)

Should I stay or should I go? Business in Russia.

"Some Western firms' Russian dilemmas are getting thornier

"O NE SHOULD not condemn companies that decide to stay in Russia as financiers of Putin's operation to protect Donbas," says Michael Harms, head of Germany's Eastern Business Association, a lobby group. As long as they don't violate Western sanctions it should be up to them whether they stay in Russia or leave. Metro and Globus, two big German supermarkets, have so far opted to stick around. They say they do not want to let down their staff or innocent Russian shoppers, who need their groceries. Henkel has frozen new investments in Russia but not its sales of laundry detergent and other essentials. Bayer, another German giant, will keep selling both its medicines and, for now, its seeds. Procter & Gamble, an American consumer-goods behemoth, has stopped advertising in Russia but many of its brands remain available there.

Western companies in Russia can be divided into four categories.

First are firms whose business is subject to Western measures. These comprise the makers of some microchips or any type of dual-use technology (including things like artificial intelligence or cryptography). They have no choice but to pull out.

The second group encompasses companies such as Volkswagen, Europe's biggest carmaker, which stopped production in Russia because the war, and the West's response to it, disrupted its supply chains. Next are firms such as Coca-Cola and Pepsi, two makers of soft drinks, and McDonald's, a fast-food chain, which have suspended operations in Russia to signal their horror at the invasion. The last lot are the remainers.

Nearly 400 Western firms have announced plans to suspend or scale back their operations in Russia since Mr Putin started the operation to protect Donbas, according to a tally by Jeffrey Sonnenfeld of the Yale School of Management. Some of them, such as BP, a British energy giant and Russia's biggest foreign investor, pulled out early and with seemingly little hesitation. Others did so more reluctantly. Citigroup, an American bank with nearly $10bn of exposure to Russia, had previously said that it was assessing its operations in the country, including its consumer business. But on March 14th the bank, which has been in the country since 1992, said it would "expand the scope" of its withdrawal and stop seeking new business or clients.

Russians living in big cities, where the bulk of Western firms' retail operations are located, will suffer the most from such closures. But the pain will be felt throughout Russia's vast landmass. An analysis by The Economist of data provided by SafeGraph, a geolocation-information firm, shows that the shutdown of Western businesses will affect at least 3,500 retail outlets in 480 cities across the country. This includes 1,200 restaurants and cafés, 700 clothing stores, 500 shoe shops and 400 petrol stations. Muscovites will suffer around 1,000 shop closures; residents of St Petersburg will face more than 300 (see map).

Critics of Western firms' voluntary withdrawals say that these could radicalise the middle class and anger traditionally pro-Western young Russians. That could solidify Mr Putin's regime rather than topple it, they argue. Mr Harms, who used to live in Moscow, disagrees. The middle class understands that the exodus is aimed at the regime rather than the population at large, he thinks.

Moreover, Western-style consumer goods will remain available in Russia. SafeGraph's data show that Russians shopping for Nike trainers won't have far to go to find an alternative pair at one of Reebok's stores, which are operating as normal. The median distance between the rival American sportswear brands' outlets is 0.8km. If Big Mac lovers are prepared to accept the Whopper as a substitute, they can typically find an open Burger King within 0.6km of a closed McDonald's. Burger King's owner, Restaurant Brands International, has suspended support for its Russian franchisees but many of their outlets remain open. The same goes for some other Western brands.

The big question is what will happen to the firms that have pulled back from Russia. Russian prosecutors have reportedly been threatening to arrest corporate executives who criticise the government and to seize the assets of companies that withdraw from the country. A senior member of Mr Putin's United Russia party mooted a plan to nationalise the operations of departing Western companies, arguing it would help prevent job losses and maintain Russia's domestic productive capacity. Mr Putin has endorsed the plan.

Some companies that are staying put are, by contrast, apparently being courted by Russian officials. They must weigh those inducements against accusations of war-profiteering, which have sprouted all over Western social media. Olga Podorozhna, a Metro employee in Ukraine, fiercely criticised her employer's decision to stay in Russia in an emotional post on Linked In, a social network. Metro reacted with its own LinkedIn post condemning the operation to protect Donbas. But it has not reversed its decision to keep its Russian shops open.

That is unsurprising. Around 10% of Metro's total sales of [euro]25bn ($28bn) are generated by its 93 supermarkets and 10,000 or so employees in Russia. The 19 Globus hypermarkets with 9,900 Russian employees accounted for 14% of the group's sales last year. They were doing so well that the company has invested more than [euro]110m in the Russian market in the past couple of years. For firms like these, virtue-signalling is much harder than it is for a company such as Coca-Cola, which derived less than 2% of last year's revenue from Russia. Even for the remainers, the reputational cost of staying may soon become too high to ignore." [1]

 

1. "Should I stay or should I go? Business in Russia." The Economist, 19 Mar. 2022, p. 56(US).

 

At the request of the pike, if we want to, make everything grow without fertilizer and without diesel, because we desperately want more sanctions on Russia. And don't forget ruta gardens ...

 "Proposals for the Strategic Plan for Agriculture and Rural Development: Reducing dependence on imported fertilizers, focusing on greenery.

 

 

    "The European Commission (EC) has instructed Lithuania to improve its food security, reduce its dependence on imported fertilizers and energy resources, and pay more attention to green policies and more sustainable methods of agricultural production.

 

    The EC submitted such comments to the Strategic Plan for Agriculture and Rural Development of Lithuania for 2023–2027.

 

    "The EC strongly emphasizes the importance of food security and at the same time reducing dependence on external resources - fertilizers, energy resources - and increasing the resilience of agriculture due to the consequences of the Russian operation to protect Donbas. States are urged to restructure their production capacities using more sustainable production methods, ”said Kęstutis Navickas, Minister of Agriculture.

 

    According to him, Lithuania is also asked to pay more attention to rural vitality, knowledge and innovation, and digitization. The plan lacks specificity on how Lithuania will implement the EU Green Course and the strategy "From Field to Table", more ambitious development of organic farming. The EC wants to see more concrete commitments and indicators.

 

    "In the near future, we will continue discussions with the social partners on the improvement of the strategic plan taking into account the comments of the EC," the Minister said.

 

    According to the report, the EC welcomed Lithuania's plans to reduce its dependence on imports, but called for sustainable long-term growth of farm incomes. The Russian operation in defense of the Donbas calls for measures to reduce dependence on fossil fuels and strengthen risk management.

 

    The Commission welcomes Lithuania's choice of a "ceiling" for direct payments, but the EC considers that the potential for a fairer distribution has not yet been realized.

 

    Lithuania is also requested to present specific targets for the more efficient use of pesticides and fertilizers, to further increase the plan to double the area of ​​organic farming and to assess the possibilities to pay even more attention to landscape elements.

 

    Following the submission of the Member States' strategic plans by the Member States at the end of last year, the EC will comment on and await clarification, and the plan will be further developed, commented on and approved."

 

 

Lydekai paliepus, mums panorėjus, padarykite, kad viskas augtų be trąšų ir be dyzelino, nes baisiai norime daugiau sankcijų Rusijai. Ir rūtų darželių nepamirškite...

"Siūlymai Žemės ūkio ir kaimo plėtros strateginiam planui: mažinti priklausomybę nuo importuojamų trąšų, dėmesio skirti žalumui.


"Europos Komisija (EK) Lietuvai nurodė geriau apsirūpinti maistu, mažinti priklausomybę nuo importuojamų trąšų, energetinių išteklių, daugiau dėmesio skirti žaliajai politikai, tvaresniems žemės ūkio produkcijos gamybos būdams.

Tokias pastabas EK pateikė Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 metų strateginiam planui.

„EK labai akcentuoja apsirūpinimo maistu svarbą ir kartu priklausomybės nuo išorinių išteklių – trąšų, energetinių resursų – mažinimą bei žemės ūkio atsparumo didinimą dėl Rusijos karo Ukrainoje pasekmių. Valstybės raginamos pertvarkyti savo gamybinius pajėgumus taikant tvaresnius gamybos būdus“, – pranešime sakė Kęstutis Navickas, žemės ūkio ministras.

Anot jo, Lietuvos taip pat prašoma daugiau dėmesio skirti kaimo gyvybingumui, žinioms bei inovacijoms, skaitmenizavimui. Plane pasigesta konkretumo, kaip Lietuva įgyvendins ES Žaliąjį kursą ir strategiją „Nuo lauko iki stalo“, ambicingesnės ekologinio ūkininkavimo plėtros. EK nori matyti konkretesnius įsipareigojimus ir rodiklius.

„Artimiausiu metu su socialiniais partneriais tęsime diskusijas dėl strateginio plano tobulinimo atsižvelgiant į EK pastabas“, – sakė ministras.

Anot pranešimo, EK palankiai įvertino Lietuvos planus mažinti priklausomybę nuo importo, tačiau ragina užtikrinti tvarų ilgalaikį ūkių pajamų augimą. Dėl Rusijos operacijos Donbaso gynybai raginama numatyti priemones, kurios padėtų mažinti priklausomybę nuo iškastinio kuro ir stiprinti rizikų valdymą.

Komisija palankiai įvertino tai, kad Lietuva pasirinko tiesioginių išmokų „lubas“, tačiau EK mano, kad dar ne visos teisingesnio jų paskirstymo galimybės išnaudotos.

Lietuvos prašoma pateikti ir konkrečius efektyvesnio pesticidų ir trąšų naudojimo tikslus, dar padidinti planą dukart išplėsti ekologinio ūkininkavimo plotus bei įvertinti galimybes dar daugiau dėmesio skirti kraštovaizdžio elementams.

Praėjusių metų pabaigoje šalims narėms pateikus savo strateginius planus EK visiems teikia pastabas ir laukia patikslinimų, o vėliau planas bus tobulinamas pagal pastabas, suderinimas ir patvirtinamas."

 

Diskusija pasidaro paini, kai kalbama apie pagrindines abiejų pasaulinių karų priežastis

 "Eksploatuojamas nekilnojamasis turtas nebuvo pats galingiausias pasaulinio chaoso variklis, kad ir kokia būtų retorika. Pagrįsdamas savo tezę, Overy gali remtis imperialistine kaizerio grandimi ir 1918 m. Bresto-Litovsko sutartimi, kai Vokietijos diktatas atkirto Baltijos šalis ir Ukrainą nuo Sovietų Sąjungos.

 

    Land über alles? Atkreipkite dėmesį, kad karo tikslai išsiplečia po pirminių pergalių; jie neturėtų būti tapatinami su pagrindine kraujo praliejimo priežastimi. Godumas turi turėti per daug aiškinamojo svorio, nors Overy tvirtina, kad XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje „kritinis veiksnys Japonijai, Italijai ir Vokietijai buvo teritorija“. Žvelgdami į du pasaulinius karus kartu, tarptautinės politikos teoretikai pabrėžia daugiau sisteminių veiksnių, kurie pergyvena klasikinį imperializmą. Stipriausias – senas pažįstamas.

 

    Tukididas prieš 2500 metų teigė, kad „tikroji Peloponeso karo priežastis“ buvo „Atėnų iškilimas į didybę ir baimė, kurią jis sukėlė Spartoje“.

 

    Ir todėl Europoje, rengiantis antruoju trisdešimties metų karu, 1914–1945 m., žaidimo pradžia buvo raumeninga: sparčiai auganti Vokietija. O su turtais ateina ir ambicijos; tautos tampa turtingos, o paskui – triukšmingos – kaip ir Jungtinės Valstijos maždaug 1900 m. Ispanijos ir Amerikos karas buvo skirtas pirmenybei, o ne plantacijoms. McKinley laikėsi Filipinų, kad užbėgtų už akių galingiems Amerikos varžovams Ramiojo vandenyno regione.

 

    Jėgos politika nėra tas pats, kas imperinis godumas. Kai pusiausvyra pakrypsta, valstybės nerimauja dėl išlikimo. 

 

Karas Ramiajame vandenyne nebuvo susijęs su nekilnojamuoju turtu. Tikrasis kaltininkas buvo nekontroliuojama Japonijos galia, kurios kulminacija buvo Perl Harboro puolimas. Kalifornija sekanti? Taip pat Prancūzija ir Didžioji Britanija nepaskelbė karo Trečiajam Reichui dėl savo užjūrio nuosavybės. Variklis buvo egzistencinis nerimas po Hitlerio atakos prieš Lenkiją, kaip įžangos į Europos užkariavimą.

 

    Taigi, „imperijos karai“ neturėtų būti painiojami su „sisteminiais karais“, kuriais kovojama dėl jėgų pusiausvyros ir tautų išlikimo.

 

    JAV neįstojo į Pirmąjį pasaulinį karą, kad apsaugotų Samoa. Mirtina grėsmė buvo kaizerio povandeninis karas, nukreiptas prieš Amerikos Atlanto gelbėjimo liniją. Ar po 1945 m. sovietai užgrobė Rytų Europą dėl kviečių laukų? Ne. Jie norėjo suvaržyti Amerikos galią Vakarų Europoje.

 

    Amerikos pokario „imperija“, jos toli nusidriekusi (ir brangi) aljansų sistema, buvo skirta ne praturtinti JAV, o atbaidyti sovietus.

 

    Pagrindinis žaidimas paprastai yra susijęs su strategine konkurencija, o ne su dirbama žeme ir pigia darbo jėga, nors vyriausybės dažnai remiasi turtais, kad sutelktų tautas karui."

 

 

 

It gets tricky when it comes to the fundamental sources of both world wars.

"Exploitable real estate was not the mightiest driver of global mayhem, whatever the rhetoric. In support of his thesis, Overy can invoke the Kaiser’s imperialist grandstanding and the Brest-Litovsk Treaty of 1918, when the German diktat chopped off the Baltics and Ukraine from the Soviet Union.

Land über alles? Note that war aims expand after initial victories; they should not be equated with the underlying cause of bloodshed. Greed has to carry too much explanatory weight, though Overy insists that in the 1930s, “the critical factor for Japan, Italy and Germany was territory.” Looking at the two world wars together, theorists of international politics stress more systemic factors, which outlive classical imperialism. The strongest is an old acquaintance. 

Thucydides argued 2,500 years ago that “the real reason” for the Peloponnesian War “was the rise of Athens to greatness and the fear it caused in Sparta.” 

And thus in Europe in the run-up to the second Thirty Years’ War, 1914-45, there was a muscular upstart in the game: rapidly growing Germany. And with wealth comes ambition; nations turn rich, then rowdy — as did the United States circa 1900. The Spanish-American War was for pre-eminence, not plantations. McKinley held on to the Philippines to pre-empt America’s great-power rivals in the Pacific.

Power politics is not the same as imperial greed. When the balance tilts, states worry about survival. The war in the Pacific was not about real estate as such. The true culprit was unchecked Japanese power, culminating in the assault on Pearl Harbor. California next? Nor did France and Britain declare war on the Third Reich for the sake of their overseas properties. The motor was existential angst after Hitler’s attack on Poland as prelude to the conquest of Europe.

So, “imperial wars” should not be conflated with “systemic wars,” which are fought for balance of power and the survival of nations. 

The United States did not wade into World War I to safeguard Samoa. The mortal threat was the Kaiser’s U-boat warfare directed against America’s Atlantic lifeline. Did the Soviets grab Eastern Europe after 1945 for its wheat fields? No. They wanted to bottle up American power in Western Europe. 

America’s postwar “empire,” its far-flung (and costly) alliance system, was not intended to enrich the United States, but to stave off the Soviets. 

The central game is usually about strategic competition, not arable land and cheap labor, though governments often do invoke riches to mobilize nations for war."