Learning the Right Way to Struggle

"Several common educational strategies lean into the idea that, in the classroom, challenge is something to embrace.

When Hunter, 6, started first grade last autumn, he struggled to match letter sounds with the shape of letters on paper. He found writing letters hard and writing words even harder. “It felt bad,” he said recently.

But Hunter also knows how to articulate what is happening when things get frustrating. “Your brain grows at the bottom,” he said. It’s a phrase that refers to the bottom of the learning pit, an imaginary place where students in Hunter’s class in Illinois have been taught to go when something they are learning gets difficult. Hunter also knows what he needs to get out of the pit — hard work, his friends, his teacher — and what it feels like when he climbs up and out on the other side (“excited”).

The learning pit as a metaphor is one of several common educational strategies that lean into the idea that struggle is something to be embraced. It was conceived in the early 2000s by James Nottingham when he was a teacher in a former mining town in Northern England. He saw that his students, many of whom were low income and lived in communities with high unemployment, avoided leaving their comfort zones. He wanted to encourage his students to get comfortable with being a little uncomfortable.

At a moment when students are reeling from two years of pandemic learning and isolation from their peers, the idea of intentionally making young people uncomfortable may seem misguided. But many educators and learning scientists say that now, as students look to rebuild academic confidence, is a crucial moment for teachers and parents to step back when learning gets hard and to be explicit that the challenge offers rewards.

“The answer isn’t taking away challenge, it’s giving more tools to deal with challenge,” said Carol Dweck, a professor of psychology at Stanford University and an expert on constructive learning mind-sets. Instead of saying “kids are too fragile” and refraining from offering difficult tasks, Dr. Dweck said, using frameworks like the learning pit can help children visualize ways to push through by asking for help and stepping up the effort.

“It becomes a way of articulating what might in the past have been humiliating and uncomfortable and discouraging,” Dr. Dweck said.

The idea that struggle is vital to learning is well-established, she added. John Hattie, the director of the Melbourne Educational Research Institute at the University of Melbourne, in Australia, spent 15 years studying the educational factors that most influence learning. In 2017, he published “10 Mindframes for Visible Learning,” which identified the factors that work best to accelerate learning. One is striving for challenge and not “just doing your best.”

Teachers in the United States and Britain have found that the learning-pit metaphor comes with conceptual handles that are easy to grasp. A student struggling with a math problem can say to the teacher, “I am in the pit with this” — an easier thing for a child to admit than “I don’t understand.” And a teacher can prepare students to “go into the pit,” as if on a spelunking adventure.

“It’s such a nice visual for them to see what journey they were about to take with their learning and make it less scary,” said Catherine Jennings, Hunter’s first-grade teacher at Olympia West Elementary School in central Illinois.

Mr. Nottingham, the founder and executive director of The Challenging Learning Group, an education company, said: “My purpose is, instead of giving them clarity, it’s creating confusion, or cognitive wobble. Like when you are learning to ride a bike and it wobbles — I am trying to create that mental wobble so they have to think about it more.”

Mr. Nottingham identified three mental states that students occupy when learning something new: relatively comfortable, relatively uncomfortable and panicked.

Too many parents and educators intervene when learning gets uncomfortable, denying students a chance to stretch enough to deepen their learning, he said. “It’s counterproductive,” he said, like trying to help a child learn to ride a bike by holding onto the back of the seat to navigate every bump, hole or obstacle.

In 2018, TNTP, a nonprofit based in New York focused on improving K-12 education, surveyed 1,000 lessons in five diverse schools to see why so many students were graduating with decent grades but were unprepared for college. It found that in class, students successfully completed most (71 percent) of the work sheets, class activities and other work they were given to do. But those assignments were too easy; they reflected grade-level standards only 17 percent of the time. “That gap exists because so few assignments actually gave students a chance to demonstrate grade-level mastery,” the authors of the survey concluded.

Not stretching students — because there isn’t time for the kinds of conversations that make learning interesting and, at times, tricky — can be consequential, especially for marginalized students. Lacey Robinson, president and chief executive of UnboundED, an organization that designs learning to be rigorous and meaningful, said educators sometimes did not have the content knowledge and training to help fill in gaps, and too often had low expectations for Black and brown students. This can cause those students to lose interest in learning; they get relegated to lower-level material and fall further behind.

“We often find that educators use what I call this really illogical model of putting students in a grade level below,” Ms. Robinson said, “in the hope that they catch up to the grade level they’re supposed to be in.”

“Your academic identity gets solidified the more you work that muscle,” she added. “And you work that muscle due to the rigor and the productive struggle.”

Some researchers have gone beyond encouraging struggle to actually design for failure. Manu Kapur, an educational psychologist at ETH Zurich, has spent 17 years showing that students learn new concepts more fully, and retain the knowledge longer, when they engage in what he calls “productive failure” — grappling with a problem before getting instruction on exactly how to do it.

Dr. Kapur recently co-wrote a meta-analysis analyzing 53 studies from the past 15 years that examined which teaching strategy was more effective: providing direct instruction on how to complete a problem before practicing it, or providing well-designed questions to provoke thinking on a concept before introducing knowledge about how to tackle it.

The first strategy is widely accepted; teachers have little time to spare, and it is easier to tell students what to do and then have them practice. The latter method seems wildly inefficient: Why let students waste time and develop wrong ideas when a teacher is there to show the “right” way? But Dr. Kapur found that students — in middle school, high school and college, from North America, Europe and Asia — performed better when they had to struggle first.

Problem-solving practice before learning a concept was significantly more effective than the converse — learning the concept first and then practicing.

“We are taking the science of human cognition and learning,” Dr. Kapur said, “and designing failure-based experiences to help kids learn better.”

Dr. Kapur emphasized that productive failure works best when certain principles are followed: The problems must be devised to be intuitive, challenging but not impossible, and have multiple solutions; students should work in pairs or small groups; and the class should understand that getting a “right” answer isn’t the goal, and that deeper learning is.

But using language like “the learning pit” or even “productive failure” can help as students work to rebuild their academic confidence.

“Productive failure is especially important now because we need to re-norm failure as an opportunity to learn,” Dr. Kapur said.”

Sankcijos, sankcijos, sankcijos...

 Lietuvos ūkis yra visų pamirštas. Lietuvos valdantieji susirūpinę tik sankcijomis Rusijai, tik tuo, kad rublio kursas nekrenta. Užtenka čia plepėti. Jei norite, važiuokite į Ukrainą. Mums čia galvas nekvaršinkite tomis nevykusiomis jūsų sankcijomis.

Sankcijos sukūrė pasaulį, kuris išliks --- Net jei finansinės sankcijos Rusijai būtų panaikintos, integracija su Vakarais nebegrįš į normalią

  „Ekonominį karą gali būti beveik taip pat sunku panaikinti, kaip ir tikrąjį karą.

 

    Europos Sąjunga ketina pasiūlyti naujas sankcijas Rusijai. Nepriklausomai nuo rezultato, istorija rodo, kad ekonomikos eskalacijos padariniai bus ilgalaikiai.

 

    2000–2015 m. Vašingtonas ir jo sąjungininkai sustiprino sankcijas Iranui, galiausiai atjungdami jo bankus nuo „Swift“ pranešimų tinklo. JAV iždas negailestingai baudė tuos, kurie turėjo reikalų su šalimi, net taikė „antrines sankcijas“ ne Amerikos įmonėms.

 

    Po 2015 metų sankcijos buvo sušvelnintos. Tačiau Irano bankai vis dar stengėsi atkurti korespondentinės bankininkystės santykius ir gauti kliringą užsienio valiuta. Kadangi tokios bylos kaip BNP Paribas 9 mlrd. dolerių bauda dar buvo nesenos, Vakarų skolintojai buvo atsargūs. Paaiškėjo, kad jie buvo įžvalgūs: 2018 m. Trumpo administracija atgaivino sankcijas ir suklupdė tokias įmones, kaip lėktuvų gamintoja „Airbus“, kuri nesugebėjo įvykdyti 2016 m. susitarimo parduoti 100 lėktuvų „IranAir“.

 

    Nors ES bandė palaikyti ryšius su Iranu, dauguma jos bankų ir korporacijų to nepadarė. Net prancūziškų automobilių markės „Renault“ ir „Peugeot“ pasitraukė, nors Amerikoje nevykdė veiklos ir Irane daug investavo. Irano gamintojai dabar kuria prancūziškų automobilių versijas su dar daugiau Irane pagamintų komponentų.

 

    Iranas daugiau eksportuoja į Kiniją, o pareigūnai ieško būdų, kaip dvišaliais susitarimais ir alternatyviais finansiniais tinklais apeiti sankcijas bankams.

 

    Išskyrus prieštaringai vertinamą prekybą prekėmis, JAV pritaikė Irano veiksmų planą Rusijai, įšaldė centrinio banko užsienio atsargas ir atskyrė kai kuriuos bankus nuo „Swift“. Buvo užblokuotas pagrindinių technologijų pardavimas tokiose srityse, kaip aviacija ir puslaidininkiai. Tarptautinės bendrovės, tokios, kaip „Amazon“, „Ford“, „McDonald's“ ir „Samsung“, pasitraukė, bijodamos neigiamos reakcijos į reputaciją ir tolesnių sankcijų.

 

    Maskva bando kurti pakaitalus, remdama Rusijos greitojo maisto kopijas ir teigdama, kad regioniniai lėktuvai Sukhoi Superjet 100 nuo 2024 m. gali būti pagaminti be vakarietiškų dalių.

 

    Daugelis tokių bandymų pasiekti ekonominę nepriklausomybę, tikriausiai, sužlugs arba sukels didelį ekonominį skausmą, ypač atsižvelgiant į Rusijos dydį. Tačiau net ir sunkiomis aplinkybėmis naftą eksportuojančiai valstybei, tokiai, kaip Iranas, šiek tiek pasisekė pakeisti importą ir diversifikuoti savo ekonomiką, o Rusija gali neturėti daug kitų galimybių. Užsienio korporacijos greičiausiai neskubės atgal, net jei dabartiniai embargai galiausiai būtų panaikinti.

 

    Sankcijos istoriškai nesugebėjo paskatinti režimo pasikeitimo. Sausio mėnesį išleistoje knygoje „Ekonominis ginklas: Sankcijų didėjimas kaip šiuolaikinio karo įrankis“ Kornelio universiteto istorikas Nicholasas Mulderis pasakoja, kaip po Pirmojo pasaulinio karo JAV paskatino ekonominio karo prieš mažesnes šalis, pvz. Balkanų valstybės ir fašistinę Ispaniją sėkmė. Tada tai pražūtingai atsiliepė Japonijos ir Vokietijos atvejais.

 

    Vakarų sprendimas ginklu prieš Rusiją paversti savo pinigų sistemą, kaip pirmąją priemonę, užuot iš pradžių susitaikius su degalų praradimo skausmu, kainuoja. Sankcijų strategija ne tik suteikė Maskvai gelbėjimosi ratą, bet ir įspėjo tokias šalis, kaip Kinija, apie riziką, susijusią su prekių keitimu į dolerio ir euro atsargas.

 

    Dabartinė situacija tikriausiai nereiškia JAV dolerio hegemonijos pabaigos, nes nėra alternatyvios sistemos, kuri jį pakeistų. 

 

Tačiau tai skatina militarizaciją, prekių kaupimą ir tiekimo grandinių nukreipimą į geopolitinius sąjungininkus.

 

    Kaip pažymi prof. Mulderis, aukso standarto galiojimo pabaiga XX a. ketvirtajame dešimtmetyje „nesunaikino sterlingų ir dolerio atsargų standarto, tačiau suskaidė prekybą“.

 

    Kad ir kaip pasibaigtų Donbaso apsaugos operacija, investuotojai negali tikėtis, kad pasaulinė ekonomika išliks taip stipriai integruota, kaip kadaise." [1]

 

 1. Sanctions Created a World That Will Persist --- Even if financial sanctions on Russia were reversed, integration with the West won't go back to normal
Sindreu, Jon.
Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 06 Apr 2022: B.14.  

Sanctions Created a World That Will Persist --- Even if financial sanctions on Russia were reversed, integration with the West won't go back to normal

"Economic warfare can be almost as hard to undo as actual warfare.

The European Union is set to propose fresh sanctions on Russia. Regardless of the outcome, history suggests that the effects of economic escalation will be long lasting.

Between 2000 and 2015, Washington and its allies ratcheted up sanctions on Iran, eventually disconnecting its banks from the Swift messaging network. The U.S. Treasury relentlessly punished those who dealt with the country, even applying "secondary sanctions" to non-American firms.

After 2015, sanctions were loosened. But Iran's banks still struggled to re-establish correspondent banking relationships and access foreign-currency clearing. With cases like BNP Paribas' $9 billion fine still fresh, Western lenders were cautious. They turned out to be prescient: In 2018, the Trump administration revived sanctions, tripping up companies such as plane maker Airbus, which hasn't been able to make good on its 2016 agreement to sell 100 jets to IranAir.

Although the EU has been trying to maintain ties with Iran, most of its banks and corporations haven't. Even French car brands Renault and Peugeot left, despite having no American operations and having invested heavily there. Iranian manufacturers are now building versions of French cars with even more domestic components.

Iran is exporting more to China, and officials are seeking ways to circumvent sanctions on banks through bilateral agreements and alternative financial networks.

With the controversial exception of the commodities trade, the U.S. has applied the Iran road map to Russia, freezing the central bank's foreign reserves and severing some banks from Swift. Sales of key technologies in areas like aerospace and semiconductors have been blocked. Multinationals like Amazon, Ford, McDonald's and Samsung have left, fearing reputational backlash and further sanctions.

Moscow is trying to develop substitutes, backing Russian fast-food copycats and claiming that Sukhoi Superjet 100 regional planes could be made without Western parts from 2024.

Many such attempts at economic independence will probably flounder or involve extreme economic pain, especially given Russia's size. Yet, even under dire circumstances, an oil-exporting nation like Iran has had some moderate success in substituting imports and diversifying its economy, and Russia may not have many other options. Foreign corporations are unlikely to hurry back even if the current embargoes are eventually lifted.

Sanctions have historically failed to spark regime change. In his book "The Economic Weapon: The Rise of Sanctions as a Tool of Modern War," published in January, Cornell University historian Nicholas Mulder recounts how after World War I the U.S. was emboldened by the success of economic warfare against smaller countries like the Balkan states and fascist Spain. This then backfired disastrously with Japan and Germany.

The West's decision to weaponize its monetary system against Russia as a first resort, rather than initially accept the pain of losing its fuel, comes at a cost. Besides giving Moscow a lifeline, the sanctions strategy has alerted countries like China to the risks involved in exchanging goods for dollar and euro reserves.

The current situation probably doesn't spell the end of the U.S. dollar's hegemony, because there is no alternative system to replace it. But it does motivate militarization, the stockpiling of commodities and gearing of supply chains toward geopolitical allies.

As Prof. Mulder points out, the end of the gold standard in the 1930s "didn't kill the reserve standard of sterling and the dollar, but it did fragment trade."

No matter how the operation to protect Donbas ends, investors can't expect the global economy to remain as tightly integrated as it once was.” [1]

 1. Sanctions Created a World That Will Persist --- Even if financial sanctions on Russia were reversed, integration with the West won't go back to normal
Sindreu, Jon.
Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 06 Apr 2022: B.14.  

Privatus kapitalas palaiko darbuotojų nuosavybę

  „Grupė didelių privataus kapitalo įmonių sutiko, kad joms priklausančiose įmonėse dirbtų daugiau darbuotojų, gaunančių akcijas, kad būtų sumažinta pajamų nelygybė.

 

    Daugiau, nei 60 grupių koalicija, kurią sudaro bankai, pensijų fondai ir kiti, prisijungė prie naujos ne pelno siekiančios organizacijos, kurios tikslas – skatinti plataus masto akcijų nuosavybę, „The Wall Street Journal“ sakė pareigūnai.

 

    „Ownership Works“, kaip žinoma, padės įmonėms įgyvendinti akcijų nuosavybės programas, skirtas darbuotojams nuo aukščiausio lygio vadovų iki žemesnio lygio darbuotojų. Jis buvo pradėtas antradienį, siekiant per ateinantį dešimtmetį sukurti mažiausiai 20 milijardų dolerių turtą mažas ir vidutines pajamas gaunantiems darbuotojams.

 

    „Ownership Works“ nustatys nuosavybės programų kūrimo standartus ir pasisakys už platesnį jų pritaikymą, taip pat skatins finansinio raštingumo mokymą ir darbuotojų įtraukimo pastangas.

 

    Tarp steigėjų yra 19 privataus kapitalo įmonių, įskaitant Apollo Global Management Inc., Ares Management Corp., KKR & Co., Leonard Green & Partners LP, Silver Lake, TPG Inc. ir Warburg Pincus LLC. Tie, kurie perka įmonių kontrolę, įsipareigojo iki 2023 m. pabaigos įvesti darbuotojų nuosavybę mažiausiai trijose portfelio įmonėse.

 

    „Ownership Works“ nustatė, kad prisijungimas prie privataus kapitalo įmonių, kurių kiekviena valdo dešimtis įmonių, kurios kartu gali įdarbinti šimtus tūkstančių darbuotojų, buvo greitas būdas padaryti įtaką ir parodyti modelį kitoms įmonėms“, – sakė vykdomoji direktorė Anna-Lisa Miller.

 

    „Šiuo metu nuosavybė dažniausiai koncentruojasi tarp vyresniosios vadovybės ir jaučiasi, kad jie yra vertės kūrėjai“, – sakė ji. „Kalbama apie mąstymo keitimą, kad darbuotojai būtų matomi, kaip tikri vertės kūrėjai.

 

    Didieji Volstryto bankai ir konsultacinės įmonės, kurios pasirašė sutartį, stengsis pristatyti šią koncepciją savo klientams, o dideli pensijų fondai, tokie, kaip Kalifornijos valstybinių darbuotojų pensijų sistema ir Vašingtono valstijos investicijų valdyba, skatins vadovus, į kuriuos jie investuoja, apsvarstyti darbuotojų nuosavybės teisę.

 

    „Ownership Works“ remiasi idėja, kad akcijų suteikimas žemesnio lygio darbuotojams, neskaitant reguliarių išmokų ir atlyginimų, yra būtinas siekiant finansiškai pakelti dirbančias šeimas, gerinti rasinį teisingumą ir geriau suderinti darbuotojus, vadovybę ir akcininkus.

 

    Remiantis Federalinio rezervo duomenimis, turtingiausi 10% amerikiečių 2021 m. turėjo 36 trilijonus dolerių akcijų ir investicinių fondų, o tai daugiau nei 21 kartą daugiau nei 1989 m. Tai lyginama su 260 milijardų JAV dolerių ir maždaug 12 kartų padidėjimu apatiniame 50 proc.

 

    „Mane tikrai žavi pastangos spręsti šias problemas ir užmegzti dialogą tarp verslo ir darbo jėgos nuoširdumą“, – sakė Wilma Liebman, buvusi Nacionalinės darbo santykių valdybos prie prezidento Baracko Obamos pirmininkė.

 

    Kiti prie organizacijos prisijungę yra „United for Respect“, kuri vadovavo darbuotojų kampanijoms prieš privataus kapitalo remiamas įmones, „Omidyar Network“ ir „Ford Foundation“.

 

    „Turime sukurti kapitalizmo politiką ir struktūras, kurios sukurtų daugiau bendros gerovės“, – sakė Fordo fondo prezidentas Darrenas Walkeris.

 

    „Ownership Works“ yra Pete'o Stavroso, vieno KKR Amerikos žemyno privataus kapitalo vadovo, idėja. P. Stavrosas, statybų bendrovės kelių greiderio operatoriaus sūnus, greiderio operatoriaus, kuris siekė, bet niekada nepasiekė pelno, sūnus gi didžiąją savo karjeros dalį skyrė bendros nuosavybės naudos tyrinėjimui. Jis ir jo žmona Lindsay Stavros asmeniškai paaukojo 10 milijonų dolerių iš daugiau nei 50 milijonų, kuriuos organizacija surinko.

 

    KKR pradėjo įgyvendinti nuosavybės programas savo pramonės įmonėse 2011 m. Nuo to laiko įmonė įdiegė programas beveik visose savo JAV privataus kapitalo portfelio įmonėse, įskaitant garažo durų gamintoją CHI Overhead Doors, specialių plėvelių verslą Charter Next Generation ir 1-800 Contacts Inc., pastarieji du kartu su Leonardu Greenu.

 

    Kitos įmonės taip pat padarė pažangą. Personalo įdarbinimo įmonė „Insight Global LLC“, priklausanti „Harvest Partners LP“, neseniai išplėtė galimybę tapti savininke visiems 4 600 darbuotojų, pradedant nuo 5 000 dolerių dotacijos. „Insight“ rūkymo rodiklis sumažėjo iki 14% nuo 45% 2018 m., o įmonė iš dalies šį sumažėjimą sieja su programa.

 

    „Ingersoll-Rand Inc.“ sulaukė panašių rezultatų, susijusių su savo nuosavybės programa, pagal kurią 16 000 darbuotojų uždirbo daugiau, nei 500 mln. dolerių akcijų.

 

    „Tai yra teisingumo ir įtraukties esmė“, – sakė Johnas Danhaklas, „Leonard Green“ vadovaujantis partneris." [1]

1. Banking & Finance: Private Equity Backs Worker Ownership

Gottfried, Miriam.

Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 06 Apr 2022: B.12.