Scavenger hunt; Alternative energy.

"Sensors that run on light, heat and vibrations, instead of batteries, are all the rage

PERCHED AS IT is above a harbour on the Dingle peninsula, on Ireland's Atlantic coast, Mike Fitzgerald's office has an unparalleled view of the domain he hopes to conquer: the open sea. As founder and boss of Net Feasa, a name derived from the Irish word for knowledge, Mr Fitzgerald's ambition is to fit a sensor to each of the millions of shipping containers that are moving around the world. By using these to track the locations of, and conditions experienced by, those containers, and transmitting that information back to the people who need to know via satellite when a container is at sea and via a mobile-phone network when it is in port or on land, he believes firms will be able to maximise the efficiency of supply chains.

And supply-chain oversight is but one of the benefits small, remotely connected sensors can bring. People already interact with many of them--sometimes knowingly, such as those in smart watches, sometime less so, such as those which regulate temperature and lighting in their offices. Some folk, indeed, talk grandly of the result being an interconnected network akin to an "internet of things" (Io T).

Whether or not that comes to pass, there will be a lot more such sensors in the future. In 2017, researchers at ARM, a chipmaker, predicted that the world would have a trillion of them by 2035. Even more sober estimates run into the tens or hundreds of billions. And they will all need power. Lest battery-makers start rubbing their hands in glee at this new market, though, Mr Fitzgerald, and others like him, have a different idea. Their version of this future will not be battery powered. Instead, the sensors populating it will scavenge for a living.

Net Feasa is building sensors to do just that. They are powered by vibrations, heat and light, using technology developed in collaboration with Mike Hayes of the Tyndall National Institute, in Cork. The electricity thus generated is then stored in devices called supercapacitors, whence it is instantly available. Only in case of dire energy starvation need the system call on the backup battery installed in it. As a consequence, that battery should never need replacement. All of this is packed into a device a few centimetres across, which is designed to fit unobtrusively on a shipping container's doors. And these devices are already proving themselves in early trials.

Secret source

Net Feasa is not alone. Sensors that draw power from the environment, either to supplement a battery or to replace it, are starting to spread. Managers at EnOcean, a German company that is one of the leading firms in the field, estimate that some 20m of the firm's products have been installed in a million buildings around the world.

The most advanced are those that use light. Their power-packs are similar to solar cells, but are adjusted to cope with the fact that the artificial interior lighting they are scavenging is both weaker than sunlight and of a different colour. Such photovoltaic sensors are used to measure levels of illumination, temperature, air pollution and even (of particular interest at the moment) airborne pathogens. Automatic systems fed these data can then adjust lighting, heating, ventilation and air-conditioning levels appropriately.

Photovoltaic sensors can also track products on assembly lines and monitor quality during manufacture. They offer eyes and ears in sterile chambers and provide early warning of shortages or leaks. They generate vast quantities of data as well, which can be used to maximise efficiency--though firms that employ them in this way tend to be secretive about the details. A study published in 2019 on the industrial applications of all sensor types in Germany, Switzerland and Austria by EY, a consultancy, estimated the combined boost to revenue from their extensive deployment could be as high as 34%, depending on the sector involved.

Obviously, photovoltaic harvesting has restrictions, for it is suitable only in places where the lights are usually on. That works for offices and those parts of factories where people operate. But for many industrial applications, especially those being carried out in the dark, a more useful source of scavenged energy is heat. The trick of turning this into electricity was discovered two centuries ago, and has been improving ever since. It usually involves a device called a thermocouple, made of sheets of two appropriate materials laid face to face. When one side is hotter than the other, electrons move between the sheets, generating a current.

Turning up the heat

One firm which makes energy-harvesters that work this way is Perpetua Power, in Oregon. Its devices are designed for inaccessible locations where battery replacement would be impractical. Perpetua's sensors have been installed on oils wells in the freezing conditions of Alaska and the desert heat of California, to measure the pressure at the well heads. They have, as well, been fitted to steam-flow gauges under the streets of New York, to make sure customers are billed correctly for their use of the city's district-heating system.

ABB, a Swedish-Swiss firm, also makes temperature sensors that rely on thermoelectric harvesting. Customers in the food industry use it to ensure ovens are sufficiently hot, while owners of industrial plants can check their cooling systems are working properly. And thermal harvesters can even be embedded in the concrete foundations of buildings, or affixed to internal beams, to flag up structural weaknesses and mechanical problems.

Another field in which energy-scavenging sensors are being deployed is transport. It is here that vibrations and movement come into their own. Perpetuum, a firm spun out of the University of Southampton, in Britain, in 2004, and bought in 2021 by Hitachi Rail, designs sensors powered by piezoelectricity. This is a phenomenon whereby certain materials generate current when stressed or deformed. Perpetuum's products monitor the condition of railway rolling stock--an abundant source of vibration. Sensors installed in wheels, gearboxes and motors are able to assess those components' health by looking out for thermal and vibrational telltales of mechanical defects. They can also watch the condition of the track. Several countries' railway networks make use of them to varying degrees, including those of America, Australia and India.

Shake, rattle and roll

ReVibe Energy, a Swedish firm, has similar aims. Its sensors, which rely on electromagnetic induction rather than piezoelectricity to convert vibrations into energy, can be fixed to carriage wheels to monitor their position as well as the stresses on their bearings. ReVibe's technology is being applied to mining as well, to look out for unusual patterns of movement in machines involved in the crushing and transport of aggregates.

There is also one further source of movement, which might be exploited to run sensors. This is the human body itself, which it is becoming increasingly fashionable to adorn with sensors. A plausible way to convert body-movement into electricity is to employ devices called triboelectric nanogenerators (TENGs). These convert friction into electricity using a method that goes back at least as far as the Ancient Greeks, namely rubbing together two so-called triboelectric materials (amber, the Greek word for which is elektron, and wool were once popular) to create a static charge. TENGs turn this party trick into a useful resource by conducting the charge so generated away as a current.

TENGs, invented a mere decade ago, might plausibly be incorporated into sensors attached to human bodies or clothing. Bodies are continuous generators of motion, whether from breathing, gesticulating or running for a bus. The flexibility of many triboelectric materials makes them ideal for sewing into fabrics, where they could harvest the body's movement in order to power sensors that monitored vital statistics such as breathing and pulse rate during exercise. Such sensors might also do well in the hands of clever marketing types, with the phrase "batteries not included" being not a warning but a boast." [1]

1. "Scavenger hunt; Alternative energy." The Economist, 2 Apr. 2022, p. 64(US).

Mūsų apklausa apie operaciją, siekiant apsaugoti Donbasą

„Požiūriai į Donbaso apsaugos operaciją atskleidžia ryškų kartų susiskaldymą

 

    MĖNESĮ nuo tada, kai Rusija pradėjo Donbaso apsaugos operaciją, Joe Bidenas buvo nepatenkintas Vladimiru Putinu. Nauja „YouGov“ / „The Economist“ apklausa rodo, kad jaunesni amerikiečiai daug dviprasmiškiau vertina Rusiją ir Donbaso apsaugos operaciją.

 

    Iš maždaug 1500 apklaustųjų nuo kovo 19 d. iki 22 d. 73% teigė, kad labiau simpatizuoja Kijevui. nei Rusijai. Tačiau tai užmaskuoja didelį kartų skirtumą. 92% 65 metų ir vyresnių asmenų teigė, kad labiau simpatizuoja Kijevui, o tik 56% 18–29 metų amžiaus asmenų – skirtumas yra 36 procentiniai punktai.

 

    Jaunesni amerikiečiai taip pat mažiau nerimauja dėl operacijos, skirtos apsaugoti Donbasą, baigties: vos pusė jaunesnių nei 30 metų asmenų teigė, kad jiems rūpi, palyginti su 90 % vyresnių, nei 65 metų. YouGov/The Economist ketvirtą kovo savaitę taip pat atliko apklausas Prancūzijoje ir Didžiojoje Britanijoje, ir čia taip pat egzistuoja kartų skirtumas, nors ir mažesnis. Kas galėtų tai paaiškinti?

 

    Viena iš galimų priežasčių yra ta, kad jaunesni žmonės paprastai yra mažiau įsitraukę į politiką. Jaunesni žmonės, kurie teigė, kad domisi politika, labiau simpatizavo Kijevui, nei jų mažiau įsitraukę bendraamžiai. Tačiau atotrūkis tarp gerai informuotų vyresnio amžiaus amerikiečių ir gerai informuotų jaunesnių amerikiečių vis dar yra didelis – 28 taškai, todėl tai gali būti tik dalis istorijos.

 

    Galbūt, Donbaso apsaugos operacija atrodo tolima jauniems amerikiečiams, nusivylusiems dėl tolimų konfliktų Afganistane ir Irake. Istorinės Rusijos baimės taip pat gali turėti įtakos. 65 metų ir vyresni amerikiečiai sulaukė pilnametystės per šaltąjį karą. Jaunesni, nei 30 metų asmenys gimė po 1992 m., kai žlugo Sovietų Sąjunga. Vakarykštė patirtis vis dar gali nuspalvinti šių dienų požiūrį.“ [1]

 

1. "Older and wiser? Our poll on the war." The Economist, 2 Apr. 2022, p. 22(US).

Our poll on the operation to protect Donbas.

"Views on the operation to protect Donbas reveal a striking generational divide

I N THE MONTH since Russia started the operation to protect Donbas, Joe Biden was dissatisfied with Vladimir Putin. New polling from YouGov/ The Economist suggests that younger Americans are far more equivocal in their views on Russia and the operation to protect Donbas.

Among some 1,500 people polled between March 19th and 22nd, 73% said they sympathise more with Kyiv than with Russia. Yet this disguises a big generational gap. Whereas 92% of those aged 65 and over said they sympathise more with Kyiv, just 56% of those aged 18-29 did--a difference of 36 percentage points.

Younger Americans are also less bothered about the operation’s to protect Donbas outcome: barely half of those under 30 said they care, compared with 90% of those over 65. YouGov/ The Economist also conducted polls in France and Britain during the fourth week of March, and there, too, a generational gap exists--though a smaller one. What might explain it?

One possible reason is that, on average, younger people tend to be less engaged in politics. Younger people who said they were interested in politics were more sympathetic to Kyiv than their less-engaged peers. But the gap between well-informed older Americans and well-informed younger Americans is still wide, at 28 points, so that can be only part of the story.

Perhaps the operation to protect Donbas seems distant to young Americans disillusioned by faraway conflicts in Afghanistan and Iraq. Historical fears of Russia may play a role, too. Americans 65 and older came of age during the cold war. Those aged under 30 were born after 1992, when the Soviet Union had collapsed. Yesteryear's experience may still colour today's views." [1]

1. "Older and wiser? Our poll on the war." The Economist, 2 Apr. 2022, p. 22(US).

Globalizacija baigėsi. Pasauliniai kultūros karai prasidėjo

 "Esu iš laimingos kartos. Prisimenu laiką, maždaug prieš ketvirtį amžiaus, kai atrodė, kad pasaulis susijungia. Atrodė, kad didžioji Šaltojo karo kova tarp komunizmo ir kapitalizmo baigėsi. Demokratija vis dar plito. Tautos tapo ekonomiškai labiau priklausomos viena nuo kitos. Atrodė, kad internetas yra pasirengęs skatinti pasaulinę komunikaciją. Atrodė, kad pasaulis suartės dėl visuotinių vertybių – laisvės, lygybės, asmens orumo, pliuralizmo, žmogaus teisių.

 

    Šį konvergencijos procesą pavadinome globalizacija. Visų pirma, tai buvo ekonominis ir technologinis procesas – apie augančią prekybą ir investicijas tarp tautų bei technologijų plitimą, dėl kurių, tarkime, Vikipedija mums akimirksniu pasiekiama. Tačiau globalizacija taip pat buvo politinis, socialinis ir moralinis procesas.

 

    Dešimtajame dešimtmetyje britų sociologas Anthony Giddensas teigė, kad globalizacija yra „pačių mūsų gyvenimo aplinkybių pasikeitimas. Taip mes dabar gyvename“. Tai apima „pasaulinių socialinių santykių intensyvinimą“. Globalizacija buvo susijusi su pasaulėžiūrų, produktų, idėjų ir kultūros integracija.

 

    Tai atitiko akademinę teoriją, kuri buvo vadinama modernizacijos teorija. Idėja buvo tokia, kad tautoms vystantis, jos taps panašesnės į mus Vakaruose – į jau sumodernėjusius.

 

    Platesniame viešame pokalbyje kartais buvo manoma, kad viso pasaulio tautos žavisi Vakarų demokratijų sėkme ir sieks mus mėgdžioti. Kartais buvo manoma, kad „modernėjant“ žmonės taps buržuaziškesni, vartotojiškesni, taikesni – kaip ir mes. Kartais buvo manoma, kad, modernėjant visuomenėms,jos taps pasaulietiškesnės, kaip ir Europoje ir kai kuriose JAV dalyse. Jas labiau skatintų noras užsidirbti pinigų, nei užkariauti kitus. Jas labiau skatintų noras įsikurti priemiesčio namuose, o ne fanatiškos ideologijos ar prestižo ir užkariavimų alkis, pasmerkęs žmoniją šimtmečius trunkančiam karui.

 

    Tai buvo optimistinė istorijos raidos vizija, pažangos ir konvergencijos vizija. Deja, ši vizija neapibūdina pasaulio, kuriame gyvename šiandien. Pasaulis nebesusiartina; jis skiriasi. Globalizacijos procesas sulėtėjo, o kai kuriais atvejais net apsivertė. Rusijos operacija, siekiant apsaugoti Donbasą, išryškina šias tendencijas. Didžioji pasaulio dalis lieka nepajudinama, netgi simpatizuoja Vladimirui Putinui.

 

    „The Economist“ praneša, kad 2008–2019 m. pasaulio prekyba, palyginti su pasauliniu B.N.P., sumažėjo maždaug penkiais procentiniais punktais. Atsirado daugybė naujų tarifų ir kitų prekybos kliūčių. Imigracijos srautai sulėtėjo. Pasauliniai ilgalaikių investicijų srautai 2016–2019 m. sumažėjo perpus. Šios deglobalizacijos priežastys yra plačios ir gilios. 2008 m. finansų krizė daugeliui žmonių delegitimavo pasaulinį kapitalizmą. Kinija akivaizdžiai įrodė, kad merkantilizmas gali būti veiksminga ekonominė strategija. Atsirado visokių antiglobalizacinių judėjimų: Brexiterių, ksenofobiškų nacionalistų, Trumpo populistų, antiglobalistų kairiųjų.

 

    Pasaulinio konflikto yra daug daugiau, nei buvo per trumpas atostogas iš istorijos 90-aisiais. Prekyba, kelionės ir netgi bendravimas tarp politinių blokų tapo moraliai, politiškai ir ekonomiškai sudėtingesnis. Šimtai kompanijų pasitraukė iš Rusijos, Vakarams iš dalies atsijungiant nuo Rusijos. Daugelis Vakarų vartotojų nenori prekybos su Kinija dėl kaltinimų priverstiniu darbu ir genocidu. 

 

Daugelis Vakarų generalinių direktorių permąsto savo veiklą Kinijoje, nes režimas tampa vis priešiškesnis Vakarams ir tiekimo grandinėms gresia politinis netikrumas. 2014 m. Jungtinės Valstijos uždraudė Kinijos technologijų bendrovei „Huawei“ dalyvauti konkurse dėl vyriausybės sutarčių. Joe Bidenas sugriežtino „Pirkite amerikietiškus“ taisykles, kad JAV vyriausybė daugiau pirktų savo šalyje.

 

    Atrodo, kad pasaulio ekonomika palaipsniui atsiejama į Vakarų ir Kinijos zonas. Prieš penkerius metus tiesioginių užsienio investicijų srautai tarp Kinijos ir Amerikos siekė beveik 30 mlrd. dolerių per metus. Dabar jie sumažėjo iki 5 mlrd.

 

    Kaip puikioje Bloomberg esė rašė Johnas Micklethwaitas ir Adrianas Wooldridge'as, „geopolitika galutinai žengia prieš globalizaciją – link pasaulio, kuriame dominuoja du ar trys dideli prekybos blokai“. Šis platesnis kontekstas, o ypač operacija, skirta apsaugoti Donbasą, „demaskuoja daugumą pagrindinių prielaidų, kurios per pastaruosius 40 metų grindė verslo mąstymą apie pasaulį“.

 

    Žinoma, globalizacija. kaip prekybos srautai, tęsis. Tačiau globalizacija, kaip pasaulio reikalų varomoji logika – atrodo, kad tai baigėsi. Ekonominės konkurencijos dabar susiliejo su politinėmis, ir kitos konkurencijos į vieną pasaulinį dominavimo konkursą. Globalizaciją pakeitė kažkas, kas panašu į pasaulinį kultūros karą.

 

    Žvelgiant atgal, tikriausiai per daug akcentuojame materialinių jėgų, tokių, kaip ekonomika ir technologijos, galią, skatinančią žmogiškuosius įvykius ir sujungiame mus visus. Taip atsitinka ne pirmą kartą. XX amžiaus pradžioje Normanas Angelas parašė dabar liūdnai pagarsėjusią knygą „Didžioji iliuzija“, kurioje teigė, kad jo laikų pramoninės tautos buvo pernelyg ekonomiškai priklausomos viena nuo kitos, kad galėtų kariauti viena su kita. Vietoj to sekė du pasauliniai karai.

 

    Faktas yra tas, kad žmogaus elgesį dažnai lemia jėgos, daug gilesnės, nei ekonominis ir politinis savanaudiškumas, bent jau taip, kaip Vakarų racionalistai paprastai supranta šiuos dalykus. Būtent šios gilesnės motyvacijos šiuo metu skatina įvykius – jos siunčia istoriją nepaprastai nenuspėjamomis kryptimis.

 

    Pirma, žmones stipriai skatina vadinamieji tymotiniai troškimai. Tai poreikiai, kuriuos reikia pamatyti, gerbti, įvertinti. Jei žmonėms sudarysite įspūdį, kad jie yra nematomi, negerbiami ir nevertinami, jie įnirš, įsižeis ir keršys. Sumažinimą jie suvoks, kaip neteisybę ir reaguos, agresyviai pasipiktindami.

 

 

    Pasaulinė politika pastaruosius kelis dešimtmečius veikė, kaip didžiulė socialinės nelygybės mašina. Šalyje po šalies iškilo aukšto išsilavinimo miestų elito grupės, kurios dominuoja žiniasklaidoje, universitetuose, kultūroje ir dažnai politinėje valdžioje. Didelė dalis žmonių jaučiasi nužiūrimi ir ignoruojami. Šalyje po šalies iškilo populistiniai lyderiai, norėdami pasinaudoti šiais pasipiktinimais: Donaldas Trumpas JAV, Narendra Modi Indijoje, Marine Le Pen Prancūzijoje.

 

    Tuo tarpu autoritarai, tokie kaip Putinas ir Xi Jinpingas, šią pasipiktinimo politiką praktikuoja pasauliniu mastu. Jie traktuoja kolektyvinius Vakarus, kaip pasaulinį elitą ir skelbia atvirą maištą prieš jį. Putinas pasakoja pažeminimo istorijas – ką Vakarai tariamai padarė Rusijai 1990-aisiais. Jis žada grįžti prie Rusijos išskirtinumo ir Rusijos šlovės. Rusija susigrąžins savo pagrindinį vaidmenį pasaulio istorijoje.

 

    Kinijos vadovai kalba apie „pažeminimo šimtmetį“. Jie skundžiasi tuo, kaip arogantiški vakariečiai bando primesti savo vertybes visiems kitiems. Nors Kinija ilgainiui gali tapti didžiausia pasaulio ekonomika, Xi vis dar kalba apie Kiniją, kaip apie besivystančią šalį.

 

    Antra, dauguma žmonių yra labai ištikimi savo vietai ir savo tautai. Tačiau per pastaruosius kelis dešimtmečius daugelis žmonių jautė, kad jų vietos buvo apleistos ir iškilo grėsmė jų nacionalinei garbei. Atrodė, kad globalizacijos klestėjimo laikais daugiašalės organizacijos ir pasaulinės korporacijos užtemdė nacionalines valstybes.

 

    Šalyje po šalies kilo labai nacionalistiniai judėjimai, siekiantys reikalauti nacionalinio suvereniteto ir atkurti nacionalinį pasididžiavimą: Modi Indijoje, Recepas Tayyipas Erdoganas Turkijoje, Trumpas JAV, Borisas Johnsonas Didžiojoje Britanijoje. Po velnių su kosmopolitiškumu ir pasauline konvergencija, sako jie. Savo šalį vėl padarysime didingą savaip. Daugelis globalistų visiškai neįvertino nacionalizmo galios varyti istoriją.

 

    Trečia, žmones skatina moraliniai ilgesiai – prisirišimas prie savo kultūrinių vertybių, noras įnirtingai ginti savo vertybes, kai atrodo, kad juos užpuola. Pastaruosius kelis dešimtmečius globalizacija daugeliui žmonių atrodė, kaip būtent toks puolimas.

 

    Po Šaltojo karo Vakarų vertybės pradėjo dominuoti pasaulyje – per mūsų filmus, muziką, politinius pokalbius, socialinę žiniasklaidą. Viena iš globalizacijos teorijų buvo ta, kad pasaulio kultūra susilies, iš esmės aplink šias liberalias vertybes.

 

    Problema ta, kad vakarietiškos vertybės nėra pasaulio vertybės. Tiesą sakant, mes Vakaruose esame visiškame kultūriniame atotrūkyje. Savo knygoje „Keisčiausi žmonės pasaulyje“ Josephas Henrichas sukaupia šimtus puslapių duomenų, kad parodytų, kokios neįprastos yra vakarietiškos, išsilavinusios, industrializuotos, turtingos ir demokratinės dalies vertybės.

 

    Jis rašo: „Mes, keistoki žmonės, esame labai individualistai, apsėsti savimi, orientuoti į kontrolę, nekonformistiški ir analitiški. Mes sutelkiame dėmesį į save – savo savybes, pasiekimus ir siekius – o ne santykius ir socialinius vaidmenis.

 

    Visiškai įmanoma mėgautis klausytis Billie Eilish ar Megan Thee Stallion ir vis tiek rasti vakarietiškas vertybes svetimas ir galbūt atstumias. 

Daugelis žmonių visame pasaulyje žiūri į mūsų idėjas apie lyčių vaidmenis ir mano, kad jos yra svetimos arba atstumiančios. Jie žiūri (mūsų geriausiu atveju) į mūsų karštą L.G.B.T.Q gynybą, šių teises ir laiko jas atstumiančiomis. 

Mintis, kad kiekvienas žmogus turi pasirinkti savo tapatybę ir vertybes – daugeliui tai atrodo juokinga. 

 

Idėja, kad ugdymo tikslas yra ugdyti kritinio mąstymo įgūdžius, kad mokiniai galėtų išsilaisvinti nuo idėjų, kurias gavo iš savo tėvų ir bendruomenių, daugeliui atrodo kvaila. Kadangi 44 procentai Amerikos vidurinių mokyklų mokinių nuolat jaučia liūdesį ar beviltiškumą, mūsų kultūra šiuo metu nėra pati geriausia vakarietiškų vertybių reklama.

 

    Nepaisant globalizacijos prielaidų, pasaulio kultūra neatrodo susiliejanti ir kai kuriais atvejais gali toliau skirtis. Ekonomistai Fernando Ferreira ir Joelis Waldfogelis 1960–2007 m. tyrinėjo populiariosios muzikos topus 22 šalyse. Jie nustatė, kad žmonės yra linkę į savo šalies muziką ir kad šis šališkumas išaugo nuo 1990-ųjų pabaigos. Žmonės nenori įsilieti į vienalytę globalią kultūrą; jie nori išsaugoti savo rūšį.

 

    Kas kelerius metus Pasaulio vertybių tyrimas klausia žmonių iš viso pasaulio apie jų moralinius ir kultūrinius įsitikinimus. Kas kelerius metus kai kurie iš šių tyrimų rezultatų sujungiami į žemėlapį, kuriame parodyta, kaip skirtingos kultūros zonos yra viena kitos atžvilgiu. 1996 m. protestantiškos Europos kultūros zona ir angliškai kalbanti zona buvo sujungtos su kitomis globaliomis zonomis. Vakarų vertybės skyrėsi nuo vertybių, randamų, tarkime, Lotynų Amerikoje ar Konfucijaus zonoje, tačiau jos buvo greta.

 

    Tačiau 2020 m. žemėlapis atrodo kitaip. Protestantiška Europa ir angliškai kalbančios zonos nutolusios nuo likusių pasaulio kultūrų ir dabar išsikiša, kaip koks pašalinis kultūrinis pusiasalis.

 

    Apibendrindama apklausų išvadas ir įžvalgas, Pasaulio vertybių tyrimo asociacija pažymėjo, kad tokiais klausimais, kaip santuoka, šeima, lytis ir seksualinė orientacija „didėja skirtumas tarp vyraujančių vertybių mažas pajamas gaunančiose šalyse ir dideles pajamas gaunančiose šalyse“. Mes Vakaruose jau seniai buvome nuošalyje; dabar mūsų atstumas nuo likusio pasaulio didėja.

 

    Galiausiai žmones stipriai skatina tvarkos troškimas. Nieko nėra blogiau už chaosą ir anarchiją. Šie kultūriniai pokyčiai ir dažnai tuo pačiu metu žlungantis efektyvus valdymas gali jaustis, kaip socialinis chaosas, kaip anarchija, verčianti žmones bet kokia kaina siekti tvarkos.

 

    Mums, demokratinėms pasaulio valstybėms, pasisekė gyventi visuomenėse, kuriose yra taisyklėmis pagrįstos tvarkos, kuriose saugomos asmens teisės ir kurioje mes galime patys pasirinkti savo lyderius. Vis dėlto vis daugiau pasaulio šalių žmonės neturi prieigos prie tokios tvarkos.

 

    Lygiai taip pat, kaip yra ženklų, rodančių, kad pasaulis ekonominiu ir kultūriniu požiūriu toliau skaidosi, yra ženklų, kad jis skaidosi ir politiškai. Savo ataskaitoje „Laisvė pasaulyje 2022“ „Freedom House“ pažymi, kad pasaulis išgyveno 16 metų iš eilės demokratinio nuosmukio. Praėjusiais metais buvo pranešta: „Šalių, kuriose padėtis blogėja, skaičius viršijo tas, kuriose pagerėjimas buvo didžiausias nuo neigiamos tendencijos pradžios 2006 m.. Ilgas demokratinis nuosmukis vis gilėja. Tai nėra tai, ko mes manėme, kad tai nutiks globalizacijos aukso amžiuje.

 

    Tais klestėjimo laikais demokratijos atrodė stabilios, o autoritariniai režimai pateko į istorijos šiukšlių krūvą. Šiandien daugelis demokratijų atrodo mažiau stabilios, nei buvo, o daugelis autoritarinių režimų atrodo stabilesni. Pavyzdžiui, Amerikos demokratija slinko link poliarizacijos ir disfunkcijos. Tuo tarpu Kinija parodė, kad labai centralizuotos valstybės gali būti tokios pat technologiškai pažengusios, kaip Vakarai. Šiuolaikinės autoritarinės tautos dabar turi technologijas, leidžiančias joms vykdyti visuotinę savo piliečių kontrolę tokiais būdais, kurie buvo neįsivaizduojami prieš dešimtmečius.

 

    Autokratiniai režimai dabar yra rimti ekonominiai Vakarų varžovai. Jie sudaro 60 procentų patentinių paraiškų. 2020 m. šių šalių vyriausybės ir įmonės investavo 9 trilijonus dolerių į mašinas, įrangą ir infrastruktūrą, o demokratinės valstybės investavo 12 trilijonus dolerių. Jei viskas klostysis gerai, autoritarinės vyriausybės gali džiaugtis stebinančia visuomenės parama.

 

    Tai, ką aš apibūdinu, yra įvairių frontų skirtumai. Kaip tarptautinės konvergencijos tyrime pranešė mokslininkai Heather Berry, Mauro F. Guillén ir Arun S. Hendi: „Per pastarąjį pusšimtį metų pasaulinės sistemos nacionalinės valstybės evoliucionavo žymiai toliau (ar nepanašesnės) viena į kitą“. Mes Vakaruose palaikome daugybę universalių vertybių, susijusių su laisve, demokratija ir asmeniniu orumu. Problema ta, kad šios visuotinės vertybės nėra visuotinai priimtos ir, atrodo, vis mažėja.

 

    Toliau aprašysiu pasaulį, kuriame divergencija virsta konfliktu, ypač kai didžiosios jėgos konkuruoja dėl išteklių ir dominavimo. Kinija ir Rusija aiškiai nori sukurti regionines zonas, kuriose jos dominuoja. Iš dalies tai yra konfliktas, kuris istoriškai egzistuoja tarp priešingų politinių sistemų, panašus į tai, ką matėme Šaltojo karo metu. Tai pasaulinė kova tarp autoritarizmo ir demokratizacijos jėgų. Neliberalūs režimai kuria glaudesnius aljansus vieni su kitais. Jie daugiau investuoja į vieną kitos ekonomikos. Kita vertus, demokratinės vyriausybės kuria glaudesnius aljansus viena su kita. Sienos kyla aukštyn. Korėja buvo pirmasis didelis Šaltojo karo mūšio laukas.

 

    Tačiau šiandien vyksta kažkas didesnio, kas skiriasi nuo praeities didžiųjų kovų dėl valdžios, kas skiriasi nuo Šaltojo karo. Tai ne tik politinis ar ekonominis konfliktas. Tai konfliktas dėl politikos, ekonomikos, kultūros, statuso, psichologijos, moralės ir religijos vienu metu. Tiksliau tariant, tai šimtai milijonų žmonių atmeta vakarietiškus būdus, kaip elgtis įvairiose srityse.

 

    Dosniausiai apibūdindamas šį konfliktą, sakyčiau, kad tai yra skirtumas tarp Vakarų akcentuojamo asmeninio orumo ir didžiosios dalies likusio pasaulio bendruomenės sanglaudos.

 

    Bet tai dar ne viskas, kas čia vyksta. Svarbu yra tai, kaip šiuos ilgalaikius ir normalius kultūrinius skirtumus plaka autokratai, norintys išplėsti savo galią ir sėti chaosą demokratiniame pasaulyje. Autoritariniai valdovai dabar nuolat ginkluoja kultūrinius skirtumus, religinę įtampą ir nepasitenkinimą dėl statuso, siekdami sutelkti šalininkus, pritraukti sąjungininkus ir išplėsti savo galią. Tai kultūrinis skirtumas, dėl statuso pasipiktinimo perkeltas į kultūros karą.

 

    Kai kurie žmonės atgaivino Samuelio Huntingtono civilizacijų susidūrimo teoriją, kad užfiksuotų, kas vyksta. Huntingtonas buvo teisus, kad idėjos, psichologija ir vertybės lemia istoriją tiek pat, kiek materialiniai interesai. Tačiau šie skirtumai nesugriauna pagal Huntingtono aprašytas tvarkingas civilizacines linijas.

 

    Tiesą sakant, mane labiausiai persekioja tai, kad Vakarų liberalizmo, individualizmo, pliuralizmo, lyčių lygybės ir viso kito atmetimas vyksta ne tik tarp tautų, bet ir tautų viduje.

 

    Pasipiktinimas dėl statuso Vakarų kultūriniam, ekonominiam ir politiniam elitui, sklindantis iš neliberalių lyderių, tokių kaip Putinas ir Modi, ir Brazilijos Jairas Bolsonaro, lūpų skamba panašiai, kaip statuso pasipiktinimas, sklindantis iš Trumpo dešiniųjų, iš Prancūzijos dešiniųjų, iš italų ir vengrų dešinės.

 

    Čia yra daug sudėtingumo – akivaizdu, kad Trumpiečiai nemyli Kinijos, – bet kartais, kai žiūriu į pasaulio reikalus, matau milžinišką, pasaulinę maksimalistinę Amerikai pažįstamo raudonųjų ir mėlynųjų varžybų versiją. Amerikoje mes pasiskirstėme pagal regionines, švietimo, religines, kultūrines, kartų ir miesto / kaimo linijas, o dabar pasaulis yra susiskaldęs taip, kad dažnai panašu į mūsų pačių. Įvairių populistų pasirinkimai gali skirtis, o jų nacionalistinės aistros dažnai prieštarauja, tačiau prieš ką jie maištauja, dažnai yra tas pats.

 

    Kaip laimėti pasaulinį kultūros karą, kuriame skirtingi požiūriai į sekuliarizmą ir gėjų teisių paradai yra susipynę su branduoliniais ginklais, pasauliniais prekybos srautais, nepasitenkinimu dėl statuso, toksišku vyriškumu ir autoritarinėmis valdžios pagrobimu? Tai yra susikaustymas, kuriame atsidūrėme šiandien.

 

    Su supratimu žvelgiu į pastaruosius kelis socialinio mąstymo dešimtmečius. Buvau per jaunas, kad iš tikrųjų išgyvenčiau šaltojo karo įtampą, bet tai turėjo būti žiauru. Suprantu, kodėl tiek daug žmonių, žlugus Sovietų Sąjungai, griebėsi ateities vizijos, kuri žadėjo egzistencinio konflikto pabaigą.

 

    Į esamą situaciją žiūriu su nuolankumu. Kritika, kurią tiek daug žmonių daro apie Vakarus ir Amerikos kultūrą – už tai, kad jos per daug individualistinės, per materialistinės, pernelyg nuolaidžios – ši kritika nėra klaidinga. Turime daug nuveikti, jei būsime socialiai pakankamai stiprūs, kad atlaikytume per ateinančius kelerius metus kylančius iššūkius, jei ketiname įtikinti žmones visose šiose svyruojančiose šalyse visoje Afrikoje, Lotynų Amerikoje ir likusį pasaulį, kad jie turėtų sumesti savo dalį su demokratijomis, o ne su autoritarais – kad mūsų gyvenimo būdas yra geresnis gyvenimo būdas.

 

    Ir į esamą situaciją žiūriu su pasitikėjimu. Galų gale, žmonės nori išsiskirti ir pritapti. Jie nori jausti, kad jų gyvenimas yra orus, kad jie yra gerbiami tokie, kokie jie yra. Jie taip pat nori jaustis moralinių bendruomenių nariais.

 

    Šiuo metu daugelis žmonių jaučiasi Vakarų negerbiami.

 

    Jie skiria savo dalią autoritariniams lyderiams, kurie kalba apie jų pasipiktinimą ir nacionalinį pasididžiavimą. Tačiau tie lyderiai iš tikrųjų jų nepripažįsta. Tiems autoritarams – nuo ​​Trumpo iki Putino – jų pasekėjai yra tik instrumentai, ieškant savęs išaukštinimo.

 

    Galų gale tik demokratija ir liberalizmas yra pagrįsti pagarba kiekvieno žmogaus orumui. Galų gale, tik šios sistemos ir mūsų pasaulėžiūros suteikia didžiausią potraukių ir troškimų, kuriuos bandžiau aprašyti čia, išsipildymą.

 

    Aš praradau pasitikėjimą mūsų sugebėjimais nurodinėti, kur krypsta istorija, ir manyti, kad tautoms „modernėjant“ jos vystosi tam tikra nuspėjama linija. Manau, laikas atverti savo mintis galimybei, kad ateitis gali labai skirtis nuo to, ko tikėjomės.

 

     Kinai atrodo labai įsitikinę, kad mūsų koalicija prieš Putiną subyrės. Vakarų vartotojai negalės pakęsti ekonominės aukos. Mūsų sąjungos susiskaidys.

 

     Kinai taip pat atrodo įsitikinę, kad su laiku palaidos mūsų dekadentiškas sistemas. Tai nėra galimybės, kurias galima atmesti iškart.

 

     Tačiau aš tikiu idėjomis ir moralinėmis sistemomis, kurias paveldėjome. Tai, ką vadiname „Vakarais“, nėra etninis įvardijimas ar elitinis šalies klubas."

 

Trumpinant šį ašarų pilną rašinį, galima pasakyti, kad baigiasi laikas, kai, prisidengdami idėja, kad kiekvienas žmogus egzistuoja tik jo asmeniniam malonumui, galėjome negailestingai išnaudoti skurdžius Bangladeše ir kitur, už centus gaminusius mums drabužius ir visa kita. Net Vakaruose mes kylame už mūsų bendruomenių ir mūsų kultūros išsaugojimą nuo individualistinių malonumų ieškotojų.