Globalizacija baigėsi. Pasauliniai kultūros karai prasidėjo

 "Esu iš laimingos kartos. Prisimenu laiką, maždaug prieš ketvirtį amžiaus, kai atrodė, kad pasaulis susijungia. Atrodė, kad didžioji Šaltojo karo kova tarp komunizmo ir kapitalizmo baigėsi. Demokratija vis dar plito. Tautos tapo ekonomiškai labiau priklausomos viena nuo kitos. Atrodė, kad internetas yra pasirengęs skatinti pasaulinę komunikaciją. Atrodė, kad pasaulis suartės dėl visuotinių vertybių – laisvės, lygybės, asmens orumo, pliuralizmo, žmogaus teisių.

 

    Šį konvergencijos procesą pavadinome globalizacija. Visų pirma, tai buvo ekonominis ir technologinis procesas – apie augančią prekybą ir investicijas tarp tautų bei technologijų plitimą, dėl kurių, tarkime, Vikipedija mums akimirksniu pasiekiama. Tačiau globalizacija taip pat buvo politinis, socialinis ir moralinis procesas.

 

    Dešimtajame dešimtmetyje britų sociologas Anthony Giddensas teigė, kad globalizacija yra „pačių mūsų gyvenimo aplinkybių pasikeitimas. Taip mes dabar gyvename“. Tai apima „pasaulinių socialinių santykių intensyvinimą“. Globalizacija buvo susijusi su pasaulėžiūrų, produktų, idėjų ir kultūros integracija.

 

    Tai atitiko akademinę teoriją, kuri buvo vadinama modernizacijos teorija. Idėja buvo tokia, kad tautoms vystantis, jos taps panašesnės į mus Vakaruose – į jau sumodernėjusius.

 

    Platesniame viešame pokalbyje kartais buvo manoma, kad viso pasaulio tautos žavisi Vakarų demokratijų sėkme ir sieks mus mėgdžioti. Kartais buvo manoma, kad „modernėjant“ žmonės taps buržuaziškesni, vartotojiškesni, taikesni – kaip ir mes. Kartais buvo manoma, kad, modernėjant visuomenėms,jos taps pasaulietiškesnės, kaip ir Europoje ir kai kuriose JAV dalyse. Jas labiau skatintų noras užsidirbti pinigų, nei užkariauti kitus. Jas labiau skatintų noras įsikurti priemiesčio namuose, o ne fanatiškos ideologijos ar prestižo ir užkariavimų alkis, pasmerkęs žmoniją šimtmečius trunkančiam karui.

 

    Tai buvo optimistinė istorijos raidos vizija, pažangos ir konvergencijos vizija. Deja, ši vizija neapibūdina pasaulio, kuriame gyvename šiandien. Pasaulis nebesusiartina; jis skiriasi. Globalizacijos procesas sulėtėjo, o kai kuriais atvejais net apsivertė. Rusijos operacija, siekiant apsaugoti Donbasą, išryškina šias tendencijas. Didžioji pasaulio dalis lieka nepajudinama, netgi simpatizuoja Vladimirui Putinui.

 

    „The Economist“ praneša, kad 2008–2019 m. pasaulio prekyba, palyginti su pasauliniu B.N.P., sumažėjo maždaug penkiais procentiniais punktais. Atsirado daugybė naujų tarifų ir kitų prekybos kliūčių. Imigracijos srautai sulėtėjo. Pasauliniai ilgalaikių investicijų srautai 2016–2019 m. sumažėjo perpus. Šios deglobalizacijos priežastys yra plačios ir gilios. 2008 m. finansų krizė daugeliui žmonių delegitimavo pasaulinį kapitalizmą. Kinija akivaizdžiai įrodė, kad merkantilizmas gali būti veiksminga ekonominė strategija. Atsirado visokių antiglobalizacinių judėjimų: Brexiterių, ksenofobiškų nacionalistų, Trumpo populistų, antiglobalistų kairiųjų.

 

    Pasaulinio konflikto yra daug daugiau, nei buvo per trumpas atostogas iš istorijos 90-aisiais. Prekyba, kelionės ir netgi bendravimas tarp politinių blokų tapo moraliai, politiškai ir ekonomiškai sudėtingesnis. Šimtai kompanijų pasitraukė iš Rusijos, Vakarams iš dalies atsijungiant nuo Rusijos. Daugelis Vakarų vartotojų nenori prekybos su Kinija dėl kaltinimų priverstiniu darbu ir genocidu. 

 

Daugelis Vakarų generalinių direktorių permąsto savo veiklą Kinijoje, nes režimas tampa vis priešiškesnis Vakarams ir tiekimo grandinėms gresia politinis netikrumas. 2014 m. Jungtinės Valstijos uždraudė Kinijos technologijų bendrovei „Huawei“ dalyvauti konkurse dėl vyriausybės sutarčių. Joe Bidenas sugriežtino „Pirkite amerikietiškus“ taisykles, kad JAV vyriausybė daugiau pirktų savo šalyje.

 

    Atrodo, kad pasaulio ekonomika palaipsniui atsiejama į Vakarų ir Kinijos zonas. Prieš penkerius metus tiesioginių užsienio investicijų srautai tarp Kinijos ir Amerikos siekė beveik 30 mlrd. dolerių per metus. Dabar jie sumažėjo iki 5 mlrd.

 

    Kaip puikioje Bloomberg esė rašė Johnas Micklethwaitas ir Adrianas Wooldridge'as, „geopolitika galutinai žengia prieš globalizaciją – link pasaulio, kuriame dominuoja du ar trys dideli prekybos blokai“. Šis platesnis kontekstas, o ypač operacija, skirta apsaugoti Donbasą, „demaskuoja daugumą pagrindinių prielaidų, kurios per pastaruosius 40 metų grindė verslo mąstymą apie pasaulį“.

 

    Žinoma, globalizacija. kaip prekybos srautai, tęsis. Tačiau globalizacija, kaip pasaulio reikalų varomoji logika – atrodo, kad tai baigėsi. Ekonominės konkurencijos dabar susiliejo su politinėmis, ir kitos konkurencijos į vieną pasaulinį dominavimo konkursą. Globalizaciją pakeitė kažkas, kas panašu į pasaulinį kultūros karą.

 

    Žvelgiant atgal, tikriausiai per daug akcentuojame materialinių jėgų, tokių, kaip ekonomika ir technologijos, galią, skatinančią žmogiškuosius įvykius ir sujungiame mus visus. Taip atsitinka ne pirmą kartą. XX amžiaus pradžioje Normanas Angelas parašė dabar liūdnai pagarsėjusią knygą „Didžioji iliuzija“, kurioje teigė, kad jo laikų pramoninės tautos buvo pernelyg ekonomiškai priklausomos viena nuo kitos, kad galėtų kariauti viena su kita. Vietoj to sekė du pasauliniai karai.

 

    Faktas yra tas, kad žmogaus elgesį dažnai lemia jėgos, daug gilesnės, nei ekonominis ir politinis savanaudiškumas, bent jau taip, kaip Vakarų racionalistai paprastai supranta šiuos dalykus. Būtent šios gilesnės motyvacijos šiuo metu skatina įvykius – jos siunčia istoriją nepaprastai nenuspėjamomis kryptimis.

 

    Pirma, žmones stipriai skatina vadinamieji tymotiniai troškimai. Tai poreikiai, kuriuos reikia pamatyti, gerbti, įvertinti. Jei žmonėms sudarysite įspūdį, kad jie yra nematomi, negerbiami ir nevertinami, jie įnirš, įsižeis ir keršys. Sumažinimą jie suvoks, kaip neteisybę ir reaguos, agresyviai pasipiktindami.

 

 

    Pasaulinė politika pastaruosius kelis dešimtmečius veikė, kaip didžiulė socialinės nelygybės mašina. Šalyje po šalies iškilo aukšto išsilavinimo miestų elito grupės, kurios dominuoja žiniasklaidoje, universitetuose, kultūroje ir dažnai politinėje valdžioje. Didelė dalis žmonių jaučiasi nužiūrimi ir ignoruojami. Šalyje po šalies iškilo populistiniai lyderiai, norėdami pasinaudoti šiais pasipiktinimais: Donaldas Trumpas JAV, Narendra Modi Indijoje, Marine Le Pen Prancūzijoje.

 

    Tuo tarpu autoritarai, tokie kaip Putinas ir Xi Jinpingas, šią pasipiktinimo politiką praktikuoja pasauliniu mastu. Jie traktuoja kolektyvinius Vakarus, kaip pasaulinį elitą ir skelbia atvirą maištą prieš jį. Putinas pasakoja pažeminimo istorijas – ką Vakarai tariamai padarė Rusijai 1990-aisiais. Jis žada grįžti prie Rusijos išskirtinumo ir Rusijos šlovės. Rusija susigrąžins savo pagrindinį vaidmenį pasaulio istorijoje.

 

    Kinijos vadovai kalba apie „pažeminimo šimtmetį“. Jie skundžiasi tuo, kaip arogantiški vakariečiai bando primesti savo vertybes visiems kitiems. Nors Kinija ilgainiui gali tapti didžiausia pasaulio ekonomika, Xi vis dar kalba apie Kiniją, kaip apie besivystančią šalį.

 

    Antra, dauguma žmonių yra labai ištikimi savo vietai ir savo tautai. Tačiau per pastaruosius kelis dešimtmečius daugelis žmonių jautė, kad jų vietos buvo apleistos ir iškilo grėsmė jų nacionalinei garbei. Atrodė, kad globalizacijos klestėjimo laikais daugiašalės organizacijos ir pasaulinės korporacijos užtemdė nacionalines valstybes.

 

    Šalyje po šalies kilo labai nacionalistiniai judėjimai, siekiantys reikalauti nacionalinio suvereniteto ir atkurti nacionalinį pasididžiavimą: Modi Indijoje, Recepas Tayyipas Erdoganas Turkijoje, Trumpas JAV, Borisas Johnsonas Didžiojoje Britanijoje. Po velnių su kosmopolitiškumu ir pasauline konvergencija, sako jie. Savo šalį vėl padarysime didingą savaip. Daugelis globalistų visiškai neįvertino nacionalizmo galios varyti istoriją.

 

    Trečia, žmones skatina moraliniai ilgesiai – prisirišimas prie savo kultūrinių vertybių, noras įnirtingai ginti savo vertybes, kai atrodo, kad juos užpuola. Pastaruosius kelis dešimtmečius globalizacija daugeliui žmonių atrodė, kaip būtent toks puolimas.

 

    Po Šaltojo karo Vakarų vertybės pradėjo dominuoti pasaulyje – per mūsų filmus, muziką, politinius pokalbius, socialinę žiniasklaidą. Viena iš globalizacijos teorijų buvo ta, kad pasaulio kultūra susilies, iš esmės aplink šias liberalias vertybes.

 

    Problema ta, kad vakarietiškos vertybės nėra pasaulio vertybės. Tiesą sakant, mes Vakaruose esame visiškame kultūriniame atotrūkyje. Savo knygoje „Keisčiausi žmonės pasaulyje“ Josephas Henrichas sukaupia šimtus puslapių duomenų, kad parodytų, kokios neįprastos yra vakarietiškos, išsilavinusios, industrializuotos, turtingos ir demokratinės dalies vertybės.

 

    Jis rašo: „Mes, keistoki žmonės, esame labai individualistai, apsėsti savimi, orientuoti į kontrolę, nekonformistiški ir analitiški. Mes sutelkiame dėmesį į save – savo savybes, pasiekimus ir siekius – o ne santykius ir socialinius vaidmenis.

 

    Visiškai įmanoma mėgautis klausytis Billie Eilish ar Megan Thee Stallion ir vis tiek rasti vakarietiškas vertybes svetimas ir galbūt atstumias. 

Daugelis žmonių visame pasaulyje žiūri į mūsų idėjas apie lyčių vaidmenis ir mano, kad jos yra svetimos arba atstumiančios. Jie žiūri (mūsų geriausiu atveju) į mūsų karštą L.G.B.T.Q gynybą, šių teises ir laiko jas atstumiančiomis. 

Mintis, kad kiekvienas žmogus turi pasirinkti savo tapatybę ir vertybes – daugeliui tai atrodo juokinga. 

 

Idėja, kad ugdymo tikslas yra ugdyti kritinio mąstymo įgūdžius, kad mokiniai galėtų išsilaisvinti nuo idėjų, kurias gavo iš savo tėvų ir bendruomenių, daugeliui atrodo kvaila. Kadangi 44 procentai Amerikos vidurinių mokyklų mokinių nuolat jaučia liūdesį ar beviltiškumą, mūsų kultūra šiuo metu nėra pati geriausia vakarietiškų vertybių reklama.

 

    Nepaisant globalizacijos prielaidų, pasaulio kultūra neatrodo susiliejanti ir kai kuriais atvejais gali toliau skirtis. Ekonomistai Fernando Ferreira ir Joelis Waldfogelis 1960–2007 m. tyrinėjo populiariosios muzikos topus 22 šalyse. Jie nustatė, kad žmonės yra linkę į savo šalies muziką ir kad šis šališkumas išaugo nuo 1990-ųjų pabaigos. Žmonės nenori įsilieti į vienalytę globalią kultūrą; jie nori išsaugoti savo rūšį.

 

    Kas kelerius metus Pasaulio vertybių tyrimas klausia žmonių iš viso pasaulio apie jų moralinius ir kultūrinius įsitikinimus. Kas kelerius metus kai kurie iš šių tyrimų rezultatų sujungiami į žemėlapį, kuriame parodyta, kaip skirtingos kultūros zonos yra viena kitos atžvilgiu. 1996 m. protestantiškos Europos kultūros zona ir angliškai kalbanti zona buvo sujungtos su kitomis globaliomis zonomis. Vakarų vertybės skyrėsi nuo vertybių, randamų, tarkime, Lotynų Amerikoje ar Konfucijaus zonoje, tačiau jos buvo greta.

 

    Tačiau 2020 m. žemėlapis atrodo kitaip. Protestantiška Europa ir angliškai kalbančios zonos nutolusios nuo likusių pasaulio kultūrų ir dabar išsikiša, kaip koks pašalinis kultūrinis pusiasalis.

 

    Apibendrindama apklausų išvadas ir įžvalgas, Pasaulio vertybių tyrimo asociacija pažymėjo, kad tokiais klausimais, kaip santuoka, šeima, lytis ir seksualinė orientacija „didėja skirtumas tarp vyraujančių vertybių mažas pajamas gaunančiose šalyse ir dideles pajamas gaunančiose šalyse“. Mes Vakaruose jau seniai buvome nuošalyje; dabar mūsų atstumas nuo likusio pasaulio didėja.

 

    Galiausiai žmones stipriai skatina tvarkos troškimas. Nieko nėra blogiau už chaosą ir anarchiją. Šie kultūriniai pokyčiai ir dažnai tuo pačiu metu žlungantis efektyvus valdymas gali jaustis, kaip socialinis chaosas, kaip anarchija, verčianti žmones bet kokia kaina siekti tvarkos.

 

    Mums, demokratinėms pasaulio valstybėms, pasisekė gyventi visuomenėse, kuriose yra taisyklėmis pagrįstos tvarkos, kuriose saugomos asmens teisės ir kurioje mes galime patys pasirinkti savo lyderius. Vis dėlto vis daugiau pasaulio šalių žmonės neturi prieigos prie tokios tvarkos.

 

    Lygiai taip pat, kaip yra ženklų, rodančių, kad pasaulis ekonominiu ir kultūriniu požiūriu toliau skaidosi, yra ženklų, kad jis skaidosi ir politiškai. Savo ataskaitoje „Laisvė pasaulyje 2022“ „Freedom House“ pažymi, kad pasaulis išgyveno 16 metų iš eilės demokratinio nuosmukio. Praėjusiais metais buvo pranešta: „Šalių, kuriose padėtis blogėja, skaičius viršijo tas, kuriose pagerėjimas buvo didžiausias nuo neigiamos tendencijos pradžios 2006 m.. Ilgas demokratinis nuosmukis vis gilėja. Tai nėra tai, ko mes manėme, kad tai nutiks globalizacijos aukso amžiuje.

 

    Tais klestėjimo laikais demokratijos atrodė stabilios, o autoritariniai režimai pateko į istorijos šiukšlių krūvą. Šiandien daugelis demokratijų atrodo mažiau stabilios, nei buvo, o daugelis autoritarinių režimų atrodo stabilesni. Pavyzdžiui, Amerikos demokratija slinko link poliarizacijos ir disfunkcijos. Tuo tarpu Kinija parodė, kad labai centralizuotos valstybės gali būti tokios pat technologiškai pažengusios, kaip Vakarai. Šiuolaikinės autoritarinės tautos dabar turi technologijas, leidžiančias joms vykdyti visuotinę savo piliečių kontrolę tokiais būdais, kurie buvo neįsivaizduojami prieš dešimtmečius.

 

    Autokratiniai režimai dabar yra rimti ekonominiai Vakarų varžovai. Jie sudaro 60 procentų patentinių paraiškų. 2020 m. šių šalių vyriausybės ir įmonės investavo 9 trilijonus dolerių į mašinas, įrangą ir infrastruktūrą, o demokratinės valstybės investavo 12 trilijonus dolerių. Jei viskas klostysis gerai, autoritarinės vyriausybės gali džiaugtis stebinančia visuomenės parama.

 

    Tai, ką aš apibūdinu, yra įvairių frontų skirtumai. Kaip tarptautinės konvergencijos tyrime pranešė mokslininkai Heather Berry, Mauro F. Guillén ir Arun S. Hendi: „Per pastarąjį pusšimtį metų pasaulinės sistemos nacionalinės valstybės evoliucionavo žymiai toliau (ar nepanašesnės) viena į kitą“. Mes Vakaruose palaikome daugybę universalių vertybių, susijusių su laisve, demokratija ir asmeniniu orumu. Problema ta, kad šios visuotinės vertybės nėra visuotinai priimtos ir, atrodo, vis mažėja.

 

    Toliau aprašysiu pasaulį, kuriame divergencija virsta konfliktu, ypač kai didžiosios jėgos konkuruoja dėl išteklių ir dominavimo. Kinija ir Rusija aiškiai nori sukurti regionines zonas, kuriose jos dominuoja. Iš dalies tai yra konfliktas, kuris istoriškai egzistuoja tarp priešingų politinių sistemų, panašus į tai, ką matėme Šaltojo karo metu. Tai pasaulinė kova tarp autoritarizmo ir demokratizacijos jėgų. Neliberalūs režimai kuria glaudesnius aljansus vieni su kitais. Jie daugiau investuoja į vieną kitos ekonomikos. Kita vertus, demokratinės vyriausybės kuria glaudesnius aljansus viena su kita. Sienos kyla aukštyn. Korėja buvo pirmasis didelis Šaltojo karo mūšio laukas.

 

    Tačiau šiandien vyksta kažkas didesnio, kas skiriasi nuo praeities didžiųjų kovų dėl valdžios, kas skiriasi nuo Šaltojo karo. Tai ne tik politinis ar ekonominis konfliktas. Tai konfliktas dėl politikos, ekonomikos, kultūros, statuso, psichologijos, moralės ir religijos vienu metu. Tiksliau tariant, tai šimtai milijonų žmonių atmeta vakarietiškus būdus, kaip elgtis įvairiose srityse.

 

    Dosniausiai apibūdindamas šį konfliktą, sakyčiau, kad tai yra skirtumas tarp Vakarų akcentuojamo asmeninio orumo ir didžiosios dalies likusio pasaulio bendruomenės sanglaudos.

 

    Bet tai dar ne viskas, kas čia vyksta. Svarbu yra tai, kaip šiuos ilgalaikius ir normalius kultūrinius skirtumus plaka autokratai, norintys išplėsti savo galią ir sėti chaosą demokratiniame pasaulyje. Autoritariniai valdovai dabar nuolat ginkluoja kultūrinius skirtumus, religinę įtampą ir nepasitenkinimą dėl statuso, siekdami sutelkti šalininkus, pritraukti sąjungininkus ir išplėsti savo galią. Tai kultūrinis skirtumas, dėl statuso pasipiktinimo perkeltas į kultūros karą.

 

    Kai kurie žmonės atgaivino Samuelio Huntingtono civilizacijų susidūrimo teoriją, kad užfiksuotų, kas vyksta. Huntingtonas buvo teisus, kad idėjos, psichologija ir vertybės lemia istoriją tiek pat, kiek materialiniai interesai. Tačiau šie skirtumai nesugriauna pagal Huntingtono aprašytas tvarkingas civilizacines linijas.

 

    Tiesą sakant, mane labiausiai persekioja tai, kad Vakarų liberalizmo, individualizmo, pliuralizmo, lyčių lygybės ir viso kito atmetimas vyksta ne tik tarp tautų, bet ir tautų viduje.

 

    Pasipiktinimas dėl statuso Vakarų kultūriniam, ekonominiam ir politiniam elitui, sklindantis iš neliberalių lyderių, tokių kaip Putinas ir Modi, ir Brazilijos Jairas Bolsonaro, lūpų skamba panašiai, kaip statuso pasipiktinimas, sklindantis iš Trumpo dešiniųjų, iš Prancūzijos dešiniųjų, iš italų ir vengrų dešinės.

 

    Čia yra daug sudėtingumo – akivaizdu, kad Trumpiečiai nemyli Kinijos, – bet kartais, kai žiūriu į pasaulio reikalus, matau milžinišką, pasaulinę maksimalistinę Amerikai pažįstamo raudonųjų ir mėlynųjų varžybų versiją. Amerikoje mes pasiskirstėme pagal regionines, švietimo, religines, kultūrines, kartų ir miesto / kaimo linijas, o dabar pasaulis yra susiskaldęs taip, kad dažnai panašu į mūsų pačių. Įvairių populistų pasirinkimai gali skirtis, o jų nacionalistinės aistros dažnai prieštarauja, tačiau prieš ką jie maištauja, dažnai yra tas pats.

 

    Kaip laimėti pasaulinį kultūros karą, kuriame skirtingi požiūriai į sekuliarizmą ir gėjų teisių paradai yra susipynę su branduoliniais ginklais, pasauliniais prekybos srautais, nepasitenkinimu dėl statuso, toksišku vyriškumu ir autoritarinėmis valdžios pagrobimu? Tai yra susikaustymas, kuriame atsidūrėme šiandien.

 

    Su supratimu žvelgiu į pastaruosius kelis socialinio mąstymo dešimtmečius. Buvau per jaunas, kad iš tikrųjų išgyvenčiau šaltojo karo įtampą, bet tai turėjo būti žiauru. Suprantu, kodėl tiek daug žmonių, žlugus Sovietų Sąjungai, griebėsi ateities vizijos, kuri žadėjo egzistencinio konflikto pabaigą.

 

    Į esamą situaciją žiūriu su nuolankumu. Kritika, kurią tiek daug žmonių daro apie Vakarus ir Amerikos kultūrą – už tai, kad jos per daug individualistinės, per materialistinės, pernelyg nuolaidžios – ši kritika nėra klaidinga. Turime daug nuveikti, jei būsime socialiai pakankamai stiprūs, kad atlaikytume per ateinančius kelerius metus kylančius iššūkius, jei ketiname įtikinti žmones visose šiose svyruojančiose šalyse visoje Afrikoje, Lotynų Amerikoje ir likusį pasaulį, kad jie turėtų sumesti savo dalį su demokratijomis, o ne su autoritarais – kad mūsų gyvenimo būdas yra geresnis gyvenimo būdas.

 

    Ir į esamą situaciją žiūriu su pasitikėjimu. Galų gale, žmonės nori išsiskirti ir pritapti. Jie nori jausti, kad jų gyvenimas yra orus, kad jie yra gerbiami tokie, kokie jie yra. Jie taip pat nori jaustis moralinių bendruomenių nariais.

 

    Šiuo metu daugelis žmonių jaučiasi Vakarų negerbiami.

 

    Jie skiria savo dalią autoritariniams lyderiams, kurie kalba apie jų pasipiktinimą ir nacionalinį pasididžiavimą. Tačiau tie lyderiai iš tikrųjų jų nepripažįsta. Tiems autoritarams – nuo ​​Trumpo iki Putino – jų pasekėjai yra tik instrumentai, ieškant savęs išaukštinimo.

 

    Galų gale tik demokratija ir liberalizmas yra pagrįsti pagarba kiekvieno žmogaus orumui. Galų gale, tik šios sistemos ir mūsų pasaulėžiūros suteikia didžiausią potraukių ir troškimų, kuriuos bandžiau aprašyti čia, išsipildymą.

 

    Aš praradau pasitikėjimą mūsų sugebėjimais nurodinėti, kur krypsta istorija, ir manyti, kad tautoms „modernėjant“ jos vystosi tam tikra nuspėjama linija. Manau, laikas atverti savo mintis galimybei, kad ateitis gali labai skirtis nuo to, ko tikėjomės.

 

     Kinai atrodo labai įsitikinę, kad mūsų koalicija prieš Putiną subyrės. Vakarų vartotojai negalės pakęsti ekonominės aukos. Mūsų sąjungos susiskaidys.

 

     Kinai taip pat atrodo įsitikinę, kad su laiku palaidos mūsų dekadentiškas sistemas. Tai nėra galimybės, kurias galima atmesti iškart.

 

     Tačiau aš tikiu idėjomis ir moralinėmis sistemomis, kurias paveldėjome. Tai, ką vadiname „Vakarais“, nėra etninis įvardijimas ar elitinis šalies klubas."

 

Trumpinant šį ašarų pilną rašinį, galima pasakyti, kad baigiasi laikas, kai, prisidengdami idėja, kad kiekvienas žmogus egzistuoja tik jo asmeniniam malonumui, galėjome negailestingai išnaudoti skurdžius Bangladeše ir kitur, už centus gaminusius mums drabužius ir visa kita. Net Vakaruose mes kylame už mūsų bendruomenių ir mūsų kultūros išsaugojimą nuo individualistinių malonumų ieškotojų.